2011 birželio 2 d.

Tai Federalinių Saugumo Tarnybų (FSB) pastatas, KGB! Mes turime eiti iš čia!

Mieli atsidavusieji,

Prašau priimkite pačius geriausius mano linkėjimus. Visa šlovė Šrilai Prabhupadai.

Murmanske nusileidome gegužės 18-ąją, vidury dienos, ir papuoluolėme į sniegą bei šaltį, nepaisant besiartinančio vidurvasario. Kai kurie atsidavusieji atkakliai dalyvavo kirtane sningant, kurį vedė Mahasimha prabhu. Po to įsėdome į automobilį ir važiavome apie 20 km už miesto.

Murmanskas yra pati šiauriausia šventykla visame pasaulyje, esanti Poliariniame Rate. Šiuo metų laiku ten yra nesibaigianti vasara, ir jei kas keliasi vidurnaktį, regi visišką dienos šviesą, daugiau ar mažiau tokią pačią, kaip vidurdienį. Visgi, Kalėdų laikotarpiu tamsu kone visą parą, ir, manau, kad tai labai smarkiai veikia vietinius žmones. Ten esančios mūsų ISKCON'o šventyklos lyderis yra Paramananda prabhu, su savo žmona Motina Šrimati. Jie kartu atsakingi už šventyklos veiklą jau daugybę metų. Anksčiau tai buvo klestinti šventykla  su kažkur apie 20 brahmačarių ir keletu brahmačarinių, tačiau pamažu šventyklos gyventojų skaičius sumažėjo, nes kai kurie susituokė ir išsikėlė.

Dėl pyragų kepimo verslo, kurį šventykla turėjo tuo metu, ISKCON'as įgijo visišką pastato nuosavybę, ir šiuo metu tai yra puiki vieta Krišnos Sąmonei, su nedidele atsidavusiųjų bendruomene, kuriai vadovauja tokie atsidavusieji, kaip Koladvipa prabhu, atsidavusysis, atsakingas už reguliariai išeinančių harinamų organizavimą.

Taigi, mes sudalyvavome šventyklos programose, rytinėse ir vakarinėse, plius išėjome į harinamą per visą miestą, be valstybinių institucijų leidimo. Rusijoje valdžia kontroliuoja viską ir kiekvieną, ir tiek, kiek tik gali, todėl dažniausiai ten net nekyla klausimo apie tai ar atsidavusieji gali organizuoti kažką viešo ir tiesiog žmonėse, kaip kad harinama, be leidimo. Vis dėl to, Paramananda prabhu yra labai transcendentinis atsidavusysis, tad jis nevargsta su leidimais, ir mes išėjome į miesto centrą.

Pastebėjome, kad mus sekė policija, tad nė trumpam nesustojome. Tiesa, vienoje vietoje stabtelėjome ir giedojome priešais Lenino paminklą, bei pastebėjome, kad per langus mus stebi žmonės iš pastato, esančio už paminklo, o keletas jų pradėjo eiti laukan. Vienas iš atsidavusiųjų pasakė: „Tai Federalinių Saugumo Tarnybų pastatas, KGB! Mes turime eiti iš čia.“ Ir vėl pajudėjome, tačiau laimei policija nesivargino mūsų sekti toliau.

Federalinio Saugumo Tarnybos yra dabartinė KGB versija, liūdnai pagarsėjusi slaptoji policija, kuri negailestingai kontroliavo visuomenę komunistiniais laikais.

Sači Kumar prabhu ir aš, kartu su vertėju Krišna Čarana prabhu, išvykome į Sankt Peterburgą. Po nedidelių susibūrimų Murmanske, buvo nuostabu dalyvauti programose didelėse salėse Sankt Peterburge su daugiau nei 100 atsidavusiųjų.

Kažkur tuo pat metu sulaukėme žinių apie teismo procesą Bangalore. Jūs turbūt jau žinote, kad ISKCON'as prieš kurį laiką pastatė nuostabią šventyklą Bangalore, tačiau kone tuo pat metu, kai šventykla atsidarė, šventyklos prezidentas tapo visišku ritviku ir labai apsukriai reikalus suorganizavo taip, kad legaliai atimtų šį projektą iš Šrilos Prabhupados ISKCON'o bei padarytų šią vietą nepriklausoma ritvikų šventykla. Mūsų ISKCON'o teisinė komanda, vadovaujama Dajaramos prabhu,

bylinėjasi jau apie 12 metų, ir pagaliau Aukščiausiasis Bangalorės Teismas nustatė, kad ISKCON'as Bangalore yra pavaldus ISKCON'ui Indijoje, ir nėra atskira organizacija.

Teismas išaiškino, kad tenykštis ritvikų lyderis, Madhu Pandit das, kartu su savo pasekėjais nesąžiningai bandė įrodyti, esantys nepriklausoma grupė,  atsiskirdami nuo ISKCON'o teisinio vientisumo, kuris, praktiniu požiūriu, nustojo egzistuoti apie 1978-uosius, netrukus po to, kai Šrila Prabhupada paliko šį pasaulį. Jie taip pat sufalsifikavo daugelį finansinių ir teisinių raštų, bandydami parodyti, kad jie funkcionavo, kaip reguliariai veiklą vystanti atskira religinė institucija, tačiau atidžiai atlikus šių taip vadinamų raštų tyrimą, teismas aiškiai pamatė, kad viskas buvo neteisėta, ir to pasekoje, paskelbtas nutarimas buvo ypatingai palankus Šrilos Prabhupados ISKCON'ui.

Po Sankt Peterburgo, gegužės 25-ąją, išskridome į Arkangelską, netoli Rytinės pakrantės. Pirmas dvi dienas dalyvavome programose Severodvinske, netoli miesto, kur gaminami povandeniniai bei taisomi kariniai laivai. Tai uždaras karinis miestelis ir vienas iš tų, į kuriuos patekti reikia specialių leidimų, kuriuos mes turėjome, taigi galėjome patekti į vidų bei aplankyti ten įsikūrusių atsidavasiųjų bendruomenę. Mano mokinė Džaja Radhika devi dasi man vertėjavo, ir papasakojo, kaip Indijos vyriausybė dirba su jų Rusijos kolegomis bei remontuojant jų karinius laivus, o ji dirba vertėja, padėdama rusams bendrauti su viešinčiais indusais, dirbančiais laivuose. Tokiu būdu ji kartais turi galimybę pamokslauti, ir indusai dažnai nustemba matydami, kad šioje gana nuošalioje pasaulio vietoje yra labai aktyvių Hare Krišna atsidavusiųjų, kurie skleidžia Krišnos sąmonę.

Paskutines dvi dienas dalyvavome programose pačiame Arkangelske, o tada, jau sekmadienio popietę, gegužės 29-ąją, išskridome per Maskvą į Syktyvkarą, paskutinę stotelę mūsų Šiaurės Vakarų Rusijos ture 2011-aisiais. Buvo numatytas vos 90 minučių skirtumas taro lėktuvų iki Maskvos ir iš Maskvos, iš kur turėtų pakilti lėktuvas į Syktyvkarą, tad aš žinojau, kad nusileidimo ir pakilimo laikai labai arti vienas kito. Jeigu lėktuvas iš Arkangelsko vėluotų, tuomet nebūtų jokių šansų suspėti į Syktyvkaro skrydį. Laimei, Maskvoje nusileidome kaip tik laiku, o mūsų bagažai pasirodė vieni iš pirmųjų, ir mes prisiregistravome kažkur 45 minutės iki skrydžio į Syktyvkarą.

Į Syktyvkarą atskridome tą patį vakarą, po 23 val., ir radome apie 20 atsidavusiųjų susirinkusių kirtanui lauke prie oro uosto pastato, kuris yra tiesiog miesto viduryje. Nepaisant to, kad miestas yra ypatingai izoliuotoje vietoje, ir pamokslaujantys atsidavusieji retai kada užsuka į šias vietas, vis gi Šrilos Prabhupados atsidavusieji stumia judėjimą į priekį ir skleidžia Krišnos sąmonę pagal išgales.

Taigi, šiuo metu esame Maskvoje, o rytoj skrisime į Vilnių, Lietuvą, tęsti savo nuotykių ten. Man pačiam tų nuotykių buvo pakankamai,  žinant, kad mano nugara nėra visiškai atsistačiusi. Kartais suima skausmas, o kartais jaučiuosi pakankamai gerai, tačiau nugara visada jautri, ir aš turiu pasisaugoti, kad nepadaryčiau per staigių judesių ar pasisukimų, ir kad neatsitiktų dar kas nors rimtesnio.

Iš tiesų, tai birželio 7-ąją Kaune, Lietuvoje, būsiu apžiūrėtas neuro-chirurgo bei bus atliekami papildomi Magnetinio Rezonanso tyrimai, kad galėtume susidaryti aiškesnį vaizdą, kas iš tiesų vyksta su mano nugara.

Greitu laiku parašysime daugiau.

Viliuosi jūs laikotės gerai.

Jūsų tarnas,


Bhakti Čaitanya Svami