Būtis ir tikėjimas

Žinios

Visos induizmo pakraipos remiasi Vedomis – mokslinėmis žiniomis apie Dievą, sielą ir pasaulį. Žodis Veda kilęs iš Sanskrito veiksmažodžio vid – pažinti. Veda reiškia žinios. Kruopščiai studijuodami Vedas, pamatysime, kad jos nukreiptos į vienos priežasties, kuri pagrindžia visą egzistenciją, ieškojimas ir tyrimas. Tai, kas yra visos egzistencijos ar realybės priežastis gali būti pavadinta Absoliučia realybe arba Absoliučia tiesa. yasmin vijïäte sarvam evaà vijïätaà bhavati (Muëòaka Upaniñad 1.3) – Pažinus Absoliučią Tiesą, automatiškai pažįstama viskas. Argi ne tokio pažinimo siekia visi?

 

Deja ne visos žinios yra savaime suprantamos visiems žmonėms. Priklausomai nuo sąmonės kokybės, būties kokybės žmogui atsiskleis gilesni ar paviršutiniškesni būties ar realybės lygiai. Tai yra natūralu. Kadangi Vedos kalba taip pat apie labai aukštus realybės lygius, ne kiekvienas žmogus gali tai suprasti. Susidūrus su nežinomybe visuomet turime du pasirinkimus: 1. Atmesti tai, paneigiant faktą; 2. Priimti tai, ko nesuprantame, tikėjimu. Kitaip sakant, tai, kas vienam, apvaliusiam savo būtį bus tiesioginė patirtis, kitam žmogui, neapvaliusiam būties, tai bus tikėjimo klausimas. Bet kokiu atveju, turime sutikti su tuo, kad žmogus negali sužinoti to, kuo jis netiki. Bet kokį pažinimą įmanomu padaro tik tikėjimas.

 

Pasakius tai iškyla pirmos svarbos klausimai:

Kas yra būtis ir kas yra tikėjimas?

Kodėl tikėjimas svarbus iliustruoja ši frazė:

„Sanat-kumāra tarė: „Kai žmogus išsiugdo tikėjimą (šraddhā), jis gali galvoti apie dalykus ir suprasti juos, bet be tikėjimo niekas negali to padaryti. Iš tiesų, tik žmogus turintis tikėjimą gali susimastyti apie bet ką. Todėl tu turėtum labai konkrečiai klausti apie tikėjimą.“ Nārada tarė: „O mokytojau, aš noriu konkrečiai sužinoti apie šį tikėjimą.“

Chändogya Upaniñad (7.19.1):

Pati giliausia diskusija apie tikėjimą ir jo ryšį su būtimi yra pristatyta Bhagavad-gytoje 17.3 posme:

sattvänurüpä sarvasya

çraddhä bhavati bhärata

çraddhä-mayo 'yaà puruño

yo yac-chraddhaù sa eva saù

Pažodinis posmo vertimas būtų toks: „O Bharatos aini, tikėjimas įgyja pavidalą, kuris kyla iš būties. Šis puruša (gyvoji būtybė, materialiame pasaulyje) sudarytas iš tikėjimo. Į ką jis nukreipia savo tikėjimą (kas yra jo tikėjimo objektas), vien tik tai jis ir yra.“

 

Gilesnė posmo analizė atskleidžia tris objektus, kuriuos verta aptarti:

Puruša – gyvoji būtybė

Sattva - egzistencija

Šraddha – tikėjimas

Puruṣa - asmuo

Krišna Bhagavad-gytoje didžiąja dalimi naudoja samkhjos, kuri tyrinėja tattva, terminologiją. Tattva yra realybė, arba realybės aspektai, kuriuos galima išskirti ar nurodyti konkrečiai. Filosofinėje literatūroje žodis tattva verčiamas kaip ontologinė tiesa. Ontologija – tai mokslas, nagrinėjantis būtį ir būtybę. Nepaisant to, kad Absoliučią realybę galima pavadinti Dievu, Dvasia, Brahmanu ir visi šie pavadinimai be abejo turi vieną ir tą pačią prigimtį – dvasinę, vis dėlto Vedos teigia, kad Ši Absoliuti realybė nėra vienalytė kaip pvz. spindėjimas, meilė, gėris, ir t.t. Absoliuti realybė susideda iš aspektų, kuriuos galima Jame išskirti ar nurodyti. Tai ir vadinama žodžiu tattva. Sankjos mokymas, kurio tikslas kaip tik ir yra išvardinti ar suskaičiuoti (sansk: saàkhyä – reiškia suskaičiuoti, išvardinti) visus realybės aspektus. Samkhjos išminčiai suskaičiavo jog tokių realybės aspektų, neskaitant Dievo yra du – puruša ir prakriti. Puruša sanskrito kalba reiškia vyras arba besimėgaujantis. Prakriti reiškia gamta (pasaulis) arba moteriškasis principas. Bhagavad-gytos 7.5 posme Krišna sako, kad Puruša apgyvendina materialią gamtą (Prakriti) ir ja naudojasi savo poreikiams tenkinti. Žodžiai Puruša ir Prakriti yra naudojami vienaskaita kaip bendriniai terminai, nurodydami į dvi pasaulio realybes. Tačiau Bhagavad-gytos 15.16 posme Krišna sako, kad šiame pasaulyje (loke) yra du Purušos (vėlgi bendrine prasme. Tai nereiškia, kad yra tik dvi gyvos būtybės visatoje.) Vienas Puruša – Asmuo yra kñaraù – nykstantis ar puolantis, t.y. tas, kuriam nepavyksta įgyvendinti savo siekių. Šis kñaraù yra visos sukurtos (pažodžiui – tampančios arba persikūnijančios) būtybės (sarväëi bhütäni). Kitas Puruša yra akñaraù – nenykstantis, nepuolantis, arba tas, kuriam pavyksta įgyvendinti savo siekius. Šio Purušos – Asmens – egzistencija yra dvasinė būtis, kuri yra visos būties smaigalyje (küöa-sthaù) arba vienovėje su Absoliučia tiesa. Kitaip tariant, Krišna suskirsto visas gyvas būtybes į dvi kategorijas: a) sąlygotas, kurios priverstos atlikti veiklą ir gyvena primestais norais, ir b) laisvas ar išvaduotas sielos, kurių norai yra jų laisvos egzistencijos išraiška, ir kurios gyvuoja meilės sąjungoje su Aukščiausia Būtimi – Dievu. Dievas Bhagavad-gytoje 15-17 apibrėžiamas kaip dar vienas Puruša (jau trečiasis), kuris skiriasi tiek nuo sąlygotų tiek nuo išvaduotų gyvų būtybių. Jo prigimtis yra kitokia (anyaù) – uttamaù (aukščiausia). Jis įžengia į šiuos pasaulius ir juos palaiko Pats.

Vedos teigia, kad Purušos – Asmens – svarūpa – tikroji prigimtis arba konstrukcija, sudaryta iš trijų elementų:

Sat - amžinybės

Čit – žinojimo arba suvokimo

Ananda – palaimos arba nepriežastinio džiaugsmo.

Gyvoji būtybė, puruša, įžengdama į materialų pasaulį įgyja transformuotą prigimtį. Jos tikroji prigimtis (siddha-svarūpa) pasislepia, o įgyta prigimtis vadinama nisarga. Šioje nisargoje – įgytoje prigimtyje, visi pirminiai dvasinės sielos elementai (konstruktai): 1) sat, 2) čit, 3) ananda yra pakeičiami jų iškreiptais analogais: 1) bhava – tapsmas (skirtingai nuo būties), 2) avidya – žinojimo trūkumas ir 3) nirananda – palaimos arba nepriežastinio džiaugsmo trūkumas. Materialiame pasaulyje galime egzistuoti tik pastoviai keisdami kūnus, gimdami ir mirdami. Suvokimas ir žinios nėra būdingi materialiai prigimčiai, turime jų siekti, mokydamiesi ir vystydami mąstymą, nuolat stengdamiesi atsiminti tai, kas greitai pamirštama. Čia taip pat nepatiriame džiaugsmo be priežasties. Bet koks džiaugsmas turi turėti savo išorinį šaltinį, kuriam išsekus, ateina kančios suvokimas.

Aukščiau minėtame posme apie tikėjimą (BG 17.3) Krišna mini purušą - asmenį, gyvenantį materialioje egzistencijoje. Jo įgytoje prigimtyje žinojimą pakeičia tikėjimas (śraddhā). Todėl Krišna ir sako, kad visos sąlygotos būtybės yra sudarytos iš tikėjimo.

Bet tikėjimas vienas iš trijų sąlygotos sielos elementų. Kitas ne mažiau svarbus ir sielai ir jos tikėjimui yra 

Sattva – būtis, egzistencija

Sanskrito žodžio sattva šaknis sat reiškia tai kas yra tikra, kas egzistuoja, kas yra amžina. Bhagavad-gytoje 2.15 posme Krišna išdėsto Vedinės ontologijos (mokslo apie būtį) pagrindinį principą:

näsato vidyate bhävo

näbhävo vidyate sataù

ubhayor api dåñöo 'ntas

tv anayos tattva-darçibhiù

Pažodinis vertimas: „Tai, kas neegzistuoja, yra kintama. Tai, kas nekintama, yra vadinama egzistuojančiu. Tokią išvadą iš tiesų priėjo regintieji tiesą (mokantys atskirti tattvas), stebėdami abiejų esmę.“

Kitais žodžiais tariant, tai kas kintama, negali būti vadinama egzistuojančiu, nes pastoviai keičia savo būtį iš vienos į kitą. Tik tai, kas nekintama (dvasinė siela) gali būti vadinama egzistuojančia, nes ji nepatiria pokyčių ir yra amžina. Amžina tai, kas nekinta. Reiškia, tai, kas egzistuoja, yra amžina, o tai, kas neegzistuoja yra laikina. Reikia pažymėti, kad asat – neegzistencija – nenurodo į nebūtį vakarietiška prasme, o greičiau į virsmo laikinumą arba realią patirtį materialiame pasaulyje. Vakarietiškąja prasme nebūtis yra anapus mąstymo ir jokiu būdu negali būti patirta. Asat – neegzistencija daro stiprų poveikį sąlygotos sielos patirčiai, todėl negali būti vadinama nebūtimi.

Bhagavad-gytoje egzistencija yra sinonimas amžinybei. Tai, kas egzistuoja, vadinama žodžiu satta. O realybėje egzistuojančių objektų būtis yra vadinama sattva arba šuddha sattva (tyra būtis). Pažymėtina, kad materialūs objektai arba negyva materija neturi sattva – būties požymių ir vadinama asat. Būties požymius - sattva turi tik tattvos – realybės aspektai, kurių samkhjos mokymas suskaičiuoja tris: Dievas, gyva būtybė ir pasaulis. Nesigilindami į klausimą, kaip pasaulis gali turėti sattva, jei jis sudarytas iš negyvos materijos, dabar atsakysime tik tiek, kad pasaulis vedinių išminčių akims atrodo visiškai kitaip, nei žmonėms, regintiems tik asat – negyvą kintančią materiją.

Kaip minėjome, tyra egzistencija vadinama žodžiu sattva. Kai gyvosios būtybės prigimtis (siddha svarūpa) transformuojasi Majos įtakoje, jos egzistencija šuddha sattva įgyja iškreiptą formą, pasireiškiančią tapsmu (bhava). Tai nereiškia, kad siela materialiame pasaulyje neegzistuoja. Kad siela egzistuotų materialiame pasaulyje, jai reikalingos sąlygos, kurias išpildo materiali gamta. Materiali gamta turi tris funkcijas (dharmas), kurios vadinamos radžas (aistra), sattva (dorybė) ir tamas (neišmanymas). Šios trys Mayika dharmos (iliuzinės gamtos funkcijos) sudaro sąlygas sielos egzistavimui per tapsmą (bhava). Radžo dharmos (aistros funkcijos) dėka materialus būvimas įgyja pradžią (mes gimstame). Sattva dharmos (dorybės arba būties funkcijos) dėka materialus buvimas palaikomas kūne. Tamo dharmos (neišmanymo, tamsos funkcijos) dėka materialus buvimas kūne baigiasi (mes mirštame). Šis ciklas kartojasi vėl ir vėl, kol gyvoji būtybė neatsikrato primestos prigimties (nisargos) ir neatstato savo tyros būties (šuddha sattva).

Posme apie tikėjimą, Krišna naudodamas žodį sattva – būtis, kalba ne apie tyrą būtį (šuddha sattva), o apie mayika sattva (iliuzinį buvimą), valdomą gamtos dharmų (funkcijų) – sattva, radžas ir tamas – dorybės, aistros ir neišmanymo, kurios dar vadinamos guna – gamtos savybėmis.

Krišna sako, kad tikėjimas įgyja tokį pavidalą, koks yra mūsų materialus buvimas, tai yra kokios gamtos gunos (savybės) mūsų buvimą įtakoja. Kaip minėjome, žmogaus sugebėjimas pažinti realybę priklauso nuo jo būties kokybės. Sugebėjimas pažinti arba tendencija pažinimui vadinama tikėjimu, nes kaip jau minėjome, tik tie dalykai, kuriais tikime, yra prieinami pažinimui. Tai kuo netikime, niekada netaps mūsų pažinimo dalimi. Sąlygojamas tamo gunos - neišmanymo (destruktyvios gamtos tendencijos) žmogus rinksis tikėti dalykais, kurie yra priešingi realybei kaip egzistencijai, ir rinksis dalykus, kurie egzistenciją neigia arba ją naikina. Sattva gunos – dorybės (būtį palaikanti gamtos tendencija) valdomas žmogus rinksis tikėti dalykais, kurie skatina pačią egzistenciją. Toks tikėjimas reiškia tendenciją pažinti būtį, siekiant ją apvalyti nuo priemaišų. Būtent iš čia kyla žodžio sattva guna – dorybės savybė, prasmė. Dora arba gera yra tai, kas skatina pačią egzistenciją (sattva).

Aptarus gyvą būtybę (purušą) ir jos būtį (sattva) liko paskutinis ir svarbiausias mūsų temai apie tikėjimą žodis:

Śraddhā – tikėjimas

Vakaruose klausimas „Kas yra tikėjimas“ vargiai nagrinėjamas moksliškai, nors vertėtų. Kaip ir sąmonė, tikėjimas neatsiejamas nuo kiekvieno žmogaus, nors sakoma, kad yra ir ateistų – netikinčių. Bhagavad-gytoje 17.3 sakoma, kad tikėjimas sudaro mūsų asmenybės pagrindą, o dar tiksliau: visos gyvos būtybės šiame pasaulyje sudarytos iš tikėjimo. Sanskrito kalba „šraddha“ susideda iš „śrat“ ir „dhā“ arba „dadhā“. „śrat“ reiškia širdis, pasitikėjimas, ištikimybė. „dhā“ reiškia įdėti, padėti. Pažodžiui śraddhā reiškia „įdėti širdį“, nukreipti savo širdį, savo pasitikėjimą kuria nors linkme. Kodėl norime pasitikėti vienais dalykais, o kitais abejojame. Atsakymas: todėl kad vienus dalykus vertiname labiau nei kitus. Kitaip sakant, kiekvienas žmogus turi savo vertybių sistemą. Vedų psichologijos kontekste, žodis šraddha ir turi tik tokią– vertybių skalės - prasmę. Pamastę apie tai, suvoksime, kad taip ir yra. Tikėjimas sietinas ne su anapusiniais dalykais, bet su pačiu mūsų būties pagrindu – sąmone ar suvokimu. Tikėjimas kaip vertybių sistema yra neatsiejamas nuo sąmonės reiškinio. Tikėjimas reiškiasi kiekvieną akimirką, nukreipiant sąmonę į vienus ar kitus objektus. Kitaip tariant, sąmonė yra intenciška. Neįmanoma nešališka sąmonė, sąmonė neturinti intencijos. Net jei žmogus težiūrėtų į sieną, daugiau apie nieką negalvodamas, tai vis tiek būtų tik jo pasirinkimas, intencija, žiūrėti į sieną. Kalbant apie pažinimą, mes intenciškai, remdamiesi savo vertybių skale, prioritetais, renkamės tai, ką norime pažinti. Tai yra nukreipiame savo širdį (čitta – sąmonę) į tam tikrus objektus.

Tikėjimas yra neatsiejama asmenybės (purušos) tendencija suteikti vertę objektams ir reiškiniams. Vertė reiškia objekto prasmingumą, o materialiame kontekste pirmiausia naudingumą mūsų būčiai ar buičiai. Vertė matuojama būtinybe, poreikiu, malonumu. Pirmiausia vertiname tai, kas būtina mūsų egzistencijai, nes egzistencija yra savaiminė vertybė. Po to vertiname tai, kas mūsų buvimui reikalinga, ir galiausiai tai, kas buvimui suteikia malonumo. Tuomet, kas yra ateistas – tas, kuris didžiausią vertę suteikia negyvai gamtai, nes su ja sieja savo būtį, joje patenkina savo poreikius ir iš jos patiria malonumą. Šiuo požiūriu Dievu tikintis žmogus yra tas, kuris savo vertybių skalėje didžiausią vertę suteikia Dievui, nes jame mato savo būties pagrindą, jame randa sielos poreikių išpildymą ir su juo sieja savo būties džiaugsmus bei malonumus.

Kiekvieną akimirką bet kuris gyvas padaras turi daugiau nei vieną pasirinkimą. Vertybės priverčia mus rinktis vieną ar kitą veiksmą. Vertybių skalė, kuri ir nusako visą tikėjimo turinį, sudaro pačią didžiausią žmogaus laisvę rinktis. Vertybių skalė pastoviai keičiasi priklausomai nuo mūsų egzistencijos (sattva) kokybės.

Vertybių dimensijos

Priimdami sprendimus mes remiamės vertybėmis, kurios egzistuoja penkiomis dimensijomis.

1. Pirmoji dimensija yra sensorinės vertybės. Šiai dimensijai priklauso ir niuksų mokykla ir skonių reikalai.

2. Aukščiau yra intuityvių vertybių dimensija. Čia mes matome sąžinę, vertinimus, tai gerai, o tai blogai. Pasitikėjimas ir nuojauta. Čia taip pat priklauso kaltės jausmas.

3. Aukščiau yra racionalių vertybių dimensija. Čia mes sprendžiame pagal tai, ką išmokome iš autoritetų: mokytojų, tėvų, šventraščių, įstatymų, moralės ir etikos taisyklių. Remiamės logika, skirdami gėrį nuo blogio, koreguodami savo sensorines bei intuityvias vertybes.

4. Aukščiau yra dvasinių (idealistinių) vertybių dimensija. Dvasia nori vaduotis iš blogio, nuodėmės, materialios vergystės. Jutimai, intuicija ir netgi racionalumo dėsniai virpa prieš norą įveikti blogį, nes tai gali reikšti mirties nuosprendį. Daugybė žmonių paaukojo gyvybę vardan dvasinės laisvės.

5. Galiausiai yra meilės ir atsidavimo vertybių dimensija. Dėl meilės žmogus gali atsisakyti jutiminių, intuityvių, loginių vertybių ir net pamiršti siekį išsivaduoti, kuris toks brangus sielai.

Vertybių skalė, kuri priklauso nuo egzistencijos kokybės, taip pat nustato vienokią ar kitokią pažinimo sritį kaip svarbią ar reikšmingą. Juk tik tikėjimas ir ne kas kita, verčia manyti, kad pažinimas atskleidžia tiesą. Mokslininkas renkasi mokslinių tyrinėjimų kryptį, nes toje srityje būtent mato didžiausią vertę. Mokslininkas, kurio būtis tyriausia, sieks tyrinėti sunkiausiai ištiriamą, bet tuo pat metu didžiausią reikšmę turinčią sąmonės sritį.

 

Klausimai

  • Ką reiškia žodis Veda?
  • Kas yra Asmuo? Ar gali būti skirtingi Asmens tipai, o jei taip, tai kokie?
  • Iš kokių trijų elementų sudarytos dvasinės sielos?
  • Apibūdinkite vedinės ontologijos esmę pasiremdami posmu iš Bhagavad-gytos 2.15.
  • Kas yra egzistencija ir nuo ko ji priklauso?
  • Paaiškinkite, kas yra tikėjimas?
  • Kaip tikėjimas susijęs su egzistencija?
  • Kokios yra bazinės vertybių dimensijos?