Religijų tipologija

 

Dabar jau žinome religijos apibrėžimą: Religija tai pažintas ir pripažintas santykis tarp Dievo kaip būties ir būtybės, kurią Dievas grindžia.

 

Taip pat žinome religijos atitikmenį Vedose – tai dharma, kuri kilusi iš veiksmažodžio „laikyti kieno nors atžvilgiu“. Išsiaiškinome, kad religija, dharma yra toks santykis tarp Dievo ir gyvos būtybės, kuris palaiko gyvos būtybės egzistenciją Dievo, kaip jos grindėjo, atžvilgiu. Mes nekalbame apie religiją kaip santykį tarp vienos būtybės ir kitos būtybės. O taip pat nekalbame apie tai, kas palaiko vienos būtybės padėtį kitų būtybių atžvilgiu, nes šiuos klausimus nagrinėja ne religija, o įvairios mokslo šakos, kaip sociologija, santykių psichologija, ekonomika, ir t.t. Mums įdomus svarbiausias ir galutinis santykis, tarp būties ir būtybės, tarp Dievo ir žmogaus.

Religijų tipologija

Remdamiesi Vedų žiniomis pabandysime sukonstruoti religijų tipologiją. Šis terminas taip pat atsirado Vakaruose, bandant apibendrinti ir klasifikuoti religijos raiškų gausą. Į argumentą, kodėl visuomet norime lyginti vieną religiją su kita, ir tokiu būdu rasti, kuri yra pranašesnė, o kuri menkesnė, atsakysime, kad žmogus gali pažinti aplinką tik lygindamas nepažintus reiškinius su jau pažintais. Žmogaus protas (o jis yra sąlygotos sielos pažinimo instrumentas) gali analizuoti ir suprasti tik klasifikuodamas, rūšiuodamas bei lygindamas ir kurdamas hierarchines struktūras. Žmonės, prieštaraujantys religijos raiškų lyginimui, patys negali išsiversti be šio, pačios gamtos mums duoto pažinimo įrankio. Visos pažinimo sritys bando pateikti savo tipologijas, ar jos būtų fizikinės, cheminės, biologinės, matematinės, ekonominės ar sociologinės.

 

Mums gi, filosofiškai ieškantiems religijos esmės jos apraiškose yra svarbiausia surasti tokias jos raiškos formas, kur religija tik pradeda reikštis, ir kur ji yra pasireiškusi savo pilnu pavidalu. Tai yra, mes norime surasti žemiausią religijos tašką, žemiau kurio religijos jau nėra, arba ji visiškai pasislėpusi (nes jau kalbėjome, kad žmogaus pati egzistencija yra religinė, tačiau gali būti ne religinga), o taip pat aukščiausiąjį religijos tašką, kuriame žmogaus santykis su Dievu atsiskleistų ir būtų įgyvendintas pilniausiai.

 

Kodėl gi mums to reikia? Na, pirmiausiai pasakytume, jog tradicijas mylintys žmonės dažnai nekelia egzistencinių klausimų ir religiją suvokia tik kaip tautinių papročių raišką. Mus gi, kaip išminties mylėtojus, traukia atsakymai į klausimus, koks gi yra aukščiausias santykis su Dievu, ir ką šis santykis mums gali suteikti. Net ir nežinodami tikslaus atsakymo, numanome, kad toks santykis turėtų suteikti mums didžiausią būties pilnatvę ir laimę. Be to, Šrila Prabhupada sakė, kad jei medžiotojas eina į medžioklę, jis turėtų eiti medžioti raganosį. Juk jei jis eis medžioti zuikio ir jo nepagaus, visi juoksis iš jo, sakydami: „tik pažvelkit į jį, jis net zuikio nesugebėjo sumedžioti“

, o jei jis ir sumedžios zuikį, visi kalbės: „kas čia tokio, kiekvienas gali sumedžioti zuikį.“
Tačiau jei jis eis medžioti raganosio ir jam nepavyks, visi kalbės: „Na žinoma, niekam nepavyko sumedžioti raganosio, kodėl manei, kad tau pavyks?“ Bet jei jis sumedžios raganosį, visi stebėsis: „Nieko sau, kaip tau pavyko sumedžioti raganosį?“ Tokiu būdu, atkaklus žmogus visuomet sieks aukščiausio tikslo, nes net ir nepavykus pasiekti jo, jis automatiškai pasieks visus žemesnius tikslus. Tačiau jei jam pavyks, mes galime sakyti, jog šis žmogus iš ties laimingas, nes pasiekė sunkiausiai pasiekiamą ir išsvajotą tikslą.

Religijų tipologija Vakaruose

Taigi, religijų tipologija Vakaruose žinoma jau pakankamai senai, ir truputį pažvelkime į ją. Religijos tyrinėtojai skiria visas religijas į dvi stambias grupes: judėjų-krikščioniškas ir Orientą. Judėjų-krikščionių skiriamos į judaizmą, krikščionybę ir islamą. Krikščionybė vėlgi skiriama į katalikybę, stačiatikybę ir protestantizmą. Kurie vėlgi savo ruožtu turi įvairias atmainas. Orientas skirstomas į induizmą, budizmą, daosizmą, sintoizmą ir t.t. Toks suskirstymas be abejo padeda suprasti religinių tradicijų paplitimą, jų raidą, tačiau jis visiškai nepadeda mums suprasti religijos esmės ir jos atsiskleidimo laipsnio. Atvirkščiai, toks religijų suskirstymas sukelia daugiau painiavos ir netgi savotiškos „klasių“ kovos“, kai vienos religinės grupės bando įrodyti savo pranašumą prieš kitas, remdamiesi istoriniais, teritoriniais ar lozunginiais argumentais. Vieną iš tokių argumentų pamini ir A. Maceina savo knygoje „Religijos filosofija“, kalbėdamas apie „išganymą, kurį tiesa, kiekviena religija skelbianti, bet tik Kristus įvykdąs.“ Šis teiginys yra labai drąsus, tačiau grindžiamas tik krikščionybės, bet ne platesnio konteksto žinojimu. Taigi, religijų skirstymas pagal pavadinimą, istorinę raidą ir jos paplitimo arealą, filosofui kelia sumaištį.

Vedinė religijų tipologija

Vedos pateikia visiškai kitokią religijų tipologiją, kuri grindžiama Dievo ir gyvos būtybės santykio atsiskleidimu. Tai yra unikalus Vedų įnašas į pasaulio religijų tyrinėjimus. Tai kas laikoma vienos iš pasaulio religijų šventraščiais pateikia mums informaciją ne tik apie vieną religiją, bet taip pat ir pateikia metodus suprasti ir įvertinti bet kurią religijos apraišką santykio su Dievu pasiekimo prasme.

 

Vedose galima rasti bent kelias tipologijas, kurios turi skirtingas paskirtis. Pvz. Gyvas būtybes galima suskirstyti į penkias kategorijas, pagal jų sąmonės išsivystymo lygį:

1) ācchādita-četana (padengta sąmonė), tai akmenys, medžiai, augalai, kiti nejudantys gyviai.

2) saṅkucita-četana (prislopinta sąmonė), tai gyvuliai, paukščiai, vabzdžiai, vandens gyviai.

3) mukulita-četana (bundanti sąmonė), tai gyvos būtybės gavusios žmogaus kūną ir tuo pat metu galimybę pažinti save,

4) vikasita-četana (besiskleidžianti sąmonė), tai tie žmonės, kurie pradeda gyventi dvasinį gyvenimą

5) pūrṇa-vikasita-četana (pilnai išsiskleidusi sąmonė), tai tie žmonės, kurie pasiekė gyvenimo tobulumą.

 

Ši klasifikacija kalba apie sąmonės išsivystymo pakopas gyvų būtybių tarpe, ir tuo požiūriu ji tikrai aukštesnė už Vakarų tipologiją, bet ji nieko nepasako mums apie pasaulėžiūras ir metodus, kuriais naudojasi būtybės kiekvienoje iš sąmonės pakopų. Todėl mes paimsime kitą klasifikaciją, kurią dažnai naudoja Šrila Prabhupada ir kiti ankstesni ačarjos.

 

Pagal šią klasifikaciją gyvos būtybės skirstomos į dvi kategorijas:

Necivilizuotas ir civilizuotas.

Necivilizuotos gyvos būtybės yra visos nejudančios būtybės (kaip medžiai, augalai ir akmenys), o taip visi gyvūnai ir dalis žmonių.

Civilizuotos gyvos būtybės yra žmonės ir aukštesnės būtybės, kurios seka religijos principais. Hitopadešoje yra posmas, teigiantis:

 

ähära-nidrä-bhaya-maithunaà ca

sämänyam etat paçubhir naräëäm

dharmo hi teñäm adhiko viçeño

dharmeëa hénäù paçubhiù samänäù

Valgymas, miegas, poreikis gintis ir poruotis yra tas pats pas gyvulius ir pas žmones. Tai kas skiria žmogų nuo gyvulio yra sekimas dharma – religijos principais, kuriuos nustato Dievas. Atėmus šiuos religijos principus iš žmogaus, jis tampa panašus į gyvulį.

 

Savo ruožtu, civilizuoti žmonės skiriami į dvi kategorijas: materialistus ir transcendentalistus.

Materialistai yra visi tie, kurie pripažindami ir paklusdami Dievo valdžiai, nori gerai gyventi šiame pasaulyje. Jie garbina Dievą, prašydami jo materialių malonių: sveikatos, turtų, geros žmonos ir gerų vaikų, ir t.t.

Transcendentalistai garbina Dievą siekdami transcendencijos – anapusinio, dvasinio pasaulio.

Jie vėl gi skirstomi į tris kategorijas:

karma jogus;

gjāna jogus;

bhakti jogus.

Pirmieji atsisako savo veiklos rezultatų ir daro gerus darbus kitiems, kad taip pelnytų Dievo malonę.

Antrieji atlieka askezes ir garbina Dievą, prašydami ištraukti juos iš šio materialaus pasaulio, kuris yra kančių buveinė. Jiems nesvarbu, koks bus dvasinis pasaulis ir kokia bus jų padėtis jame, vienintelis jų noras ištrūkti iš vietos, kur tikrai kančia.

Tretieji stengiasi pamilti Dievą ir viską daryti tik Jo malonumui, suprasdami, kad yra neatsiejamos Dievo dalelės, ir sudarytos taip, kad laimingi gali būti tik su meile ir atsidavimu tarnaudami Jam.

Vėlgi, pastarieji (bhakti jogai) skiriami į dvi kategorijas:

Tie kurie praktikuoja mišra bhakti – netyrą atsidavimo tarnystės jogą.

Tie kurie praktikuoja šuddha bhakti – tyrą atsidavimo tarnystės jogą.

Pirmieji atlieka atsidavimo tarnystę, bet dar neatsikratė norų, kurie priešingi meilės tarnystei Dievui. Šie norai gali būti susitvarkyti savo materialų gyvenimą, kad rūpesčiai ir kančios netrukdytų atsidavimo tarnystei. Tai taip pat gali būti noras ištrūkti iš šio pasaulio, arba noras susilieti su Dievu. Tai taip pat gali būti noras išmokti valdyti ir kontroliuoti kitus, o taip pat materialią gamtą.

Šuddha bhakti – tai tyra tarnystė Dievui, kurios vienintelis motyvas ir noras: kad Krišnai viskas būtų gerai, kad Jis būtų laimingas. Tokia atsidavimo tarnystė atliekama be perstojo, ji neturi jokių kitų motyvų išskyrus Krišnos gerovę ir džiaugsmą. Joje taip pat nėra jokių priemaišų patirti materialius malonumus bei pasiekti išsivadavimą.

Religijų tipologijos išvados

Remdamiesi šia tipologija, mes jau galime išskirti žemiausią ir aukščiausią religijos raiškos taškus. Vieta, kur religija prasideda yra paklusimas ar nusilenkimas Dievui, siekiant materialios gerovės. Aišku, jog į religijos apibrėžimą nepaklius tikėjimai, nepripažįstantys Dievo, kaip būties ir žmogaus, kaip būtybės, grindžiamos Dievu. Pirmasis dalykas, kurį mes jau galime pamatyti, jog plačiai paplitusios „religijos“, kaip budizmas, daosizmas, satanizmas, Ošo judėjimas negali būti vadinami religiniais, nes nepripažįsta nei Dievo, nei sielos amžinumo. Šiuo požiūriu Indijos Majavados filosofija, Vakaruose išpopuliarinta tokių asmenybių kaip Svami Vivekananda, Krišnamurti, Mahariši Maheš Jogi, etc., taip pat negali būti vadinama religija, nes laiko, jog Dievo pavidalas yra iliuzijos darinys. O gyvų būtybių skirtumas su Dievu taip pat neegzistuoja, kaip ir gėlės nežydi danguje („pušpākaša“). Kadangi Majavada teigia, jog yra tik Būtis, o būtybės realybėje neegzistuoja, santykis tarp Būties ir būtybės, kuris yra religijos pagrindas, šiuo požiūriu neįmanomas, todėl toks požiūris ir neturi religijos esmės. Magijos, ekstrasensoriniai ir spiritizmo reiškiniai taip pat „New age“ judėjimai taip pat negalės būti pavadinti religiniais, nes neturi religinio turinio. Visi šie metodai, nors ir labai sudėtingi ar sofistikuoti būtų, nepakliūna į civilizuoto žmogaus apibrėžties lauką. Iš kitos pusės netgi paprastas žmogus, kuris prašo Dievo materialių malonių ir jį garbina šiuo tikslu, bus laikomas civilizuotu, nes suvokia esminę religijos idėją: ryšį tarp Dievo, kaip globėjo ir gyvos būtybės, kaip visiškai priklausomos nuo Dievo malonių.

 

Remdamiesi šia tipologija taip pat greitai pamatysime, jog visuose religiniuose reiškiniuose, kuriuos pavadiname pagal atsiradimo laikotarpį, ar paplitimo teritoriją, yra didesnė dalis pasekėjų, kurie yra materialistai ir mažesnė dalis pasekėjų, kurie bus transcendentalistai. Tarp jų vėlgi, bus tų, kurie garbina Dievą, norėdami nutraukti materialią egzistenciją ir tie, kurie norės tik mylėti Dievą. Tokių žmonių rasime ir judaizme ir krikščionybėje ir induizme, tai yra bet kur. Todėl religijų skirstymas pagal ritualus ar įkūrėjus, tik paslepia nuo mūsų religijos esmę, kuri glūdi visose jos raiškose.

 

Dabar, atkaklių tiesos ieškotojų laukia dar vienas filosofinis iššūkis. Mes suradome žemiausią religijos tašką ir tariamės esą suradę aukščiausią religijos tašką. Visos kitos religijos apraiškos yra vienoje ar kitoje vietoje tarp šių dviejų ir todėl mūsų labai nedomina. Betgi šis aukščiausias religijos taškas, kuris mums pats įdomiausias, dar nėra iki galo aiškiai apibrėžtas.

Aukščiausias religijos taškas

Ieškodami šios apibrėžties greitai susiduriame su posmu iš Šrimad Bhagavatam 1.2.6, kuris tiesiai parodo, ko ieškome:

sa vai puàsäà paro dharmo

yato bhaktir adhokñaje

ahaituky apratihatä

yayätmä suprasédati

„Aukščiausias užsiėmimas (dharma) visai žmonijai yra toks, kurio pagalba žmogus gali pasiekti meilės atsidavimo tarnystę transcendentiniam Viešpačiui. Tokia atsidavimo tarnystė turi būti nemotyvuota ir nepertraukiama, kad galėtų visiškai patenkinti sielą.“

 

Šiame posme yra teigiama, kad aukščiausia religijos apraiška ar užsiėmimas nėra skirtas vienai grupei žmonių, tai yra visos žmonijos užsiėmimas. Laikinos dharmos ar žemesnės religijos apraiškos gali tikti vienam žmogui, tačiau kitam žmogui ar grupei bus nepriimtinos. Tačiau religijos pasireiškimas aukščiausiame laipsnyje bus vienodai priimtinas visoms kategorijoms žmonių. Galime netgi tarti, kad skirtumai tarp religijų egzistuoja tol, kol žmonės nežino, kas yra Dievas ir kas yra gyva būtybė, ir koks yra santykis tarp jų. Tačiau visi šie skirtumai tarp religijų savaime išnyksta, kai žmogus pažįsta Dievą, save ir santykį tarp jų. Vienas sufijų poetas sakė: „mylintiems Dievą nebėra jokios kitos religijos išskyrus meilę Dievui.“

 

Žodis bhakti šiame posme reiškia meilės tarnystę Dievui. Ši tarnystė nėra prievartinė. Ji yra meilės išraiška. Net šiame pasaulyje, kai vaikinas myli merginą, jis nori jai pasitarnauti. Ir atvirkščiai, jei vaikinas sako savo merginai, kad ją myli, bet paprašytas jai ką nors paduoti, atsako: pati pasiimk, suprasime, kad iš tikro jis jos nemyli.

 

Kalbėdami apie meilės atsidavimo tarnystę Krišnai, natūraliai norime sužinoti atsidavimo požymius, kuriais remdamiesi, sakytume, jog meilė nėra dirbtinė ar vien tik deklaruojama. Tiksliausią atsidavimo požymių aprašymą randame Hari-bhakti-vilāsoje (11.417):

änukülyasya saìkalpaù

prätikülyasya varjanam

rakñiñyatéti viçväso

goptåtve varaëaà tathä

ätma-nikñepa-kärpaëye

ñaò-vidhä çaraëägatiù

 

Šeši atsidavimo Aukščiausiajam požymiai yra šie:

  1. Priimti visa tai, kad palanku tarnystei Krišnai, net jei tai sukelia asmeninius nepatogumus.
  2. Atmesti visa tai, kas nepalanku tarnaujant Krišnai, net jei šie dalykai mums labai brangūs ir svarbūs.
  3. Būti įsitikinusiam, kad Krišna apsaugos mus bet kokioje situacijoje, ir kas su mumis beatsitiktų yra iš tiesų Krišnos malonė mums ir skirta mūsų labui.
  4. Laikyti Krišną savo vieninteliu šeimininku ir globėju. Niekuomet nesikreipti į kitas asmenybes, siekiant dalykų, kurių negauname iš Krišnos. Net jei kažkas siūlytų mums visas pasaulio karalystes, kaip kažkada Maja (Šėtono pavidalu) siūlė Jėzui Kristui, turėtume suprasti, kad jei Krišna mums to neduoda, tai tik mūsų labui. Apie tai Krišna kalba pats:
    „Jei žmogus užsiima transcendentine meilės tarnyste Man, bet tuo pat metu nori materialių malonumų, jis yra labai kvailas. Iš tiesų jis panašus į tą, kuris atsisako nektaro, kad gertų nuodus. Kadangi Aš esu labai protingas, kodėl šiam kvailiui turėčiau duoti materialų klestėjimą? Vietoj to aš priverčiu jį ragauti mano lotosinių pėdų prieglobsčio nektarą ir tokiu būdu pamiršti iliuzinį materialų pasitenkinimą.“ (ČČ Madhya 22.38-39)
  5. Atiduoti save Aukščiausiam. Viešpaties norus padaryti savo norais.
  6. Laikyti save menku ir nepajėgiu savarankiškai atsikratyti iliuzijos ir materialių norų. Mes esame atomo dydžio sielos, kurios nors ir dvasinės prigimties, yra linkusios pasiduoti iliuzijai. Todėl negalime savęs nei išvaduoti iš jos. Net materialaus gyvenimo sėkmė nepriklauso nuo mūsų, ją laiduoja tik Aukščiausias Dievo Asmuo. Suprasti, kad siela yra menka ir negali savarankiškai nei egzistuoti, nei tenkintis, nei tarnauti Dievui, yra vadinama suvokti, koks esi menkas. Tačiau menkumas nėra savęs niekinimas, kurio Vedos neskatina. Gyvos būtybės nėra niekinės. Jos yra tokios pat prigimties, kaip ir Dievas, ir apreikštos bendrauti su Juo. Tai yra pati didžiausia sielos vertė, jog pats Visagalis Dievas trokšta su mumis bendrauti. Todėl požiūris, kad „niekam aš nereikalingas, niekas manęs nemyli“ yra giliai klaidingas.

 

Kokia turi būti ši meilės tarnystė? Sūta Gosvamis šiame posme pateikia du kriterijus: ahaituki – be jokios motyvacijos ir apratihata – nepriklausoma nuo išorinių aplinkybių. Atsidavimo tarnystė duos savo rezultatą tik tuomet, kai bus atliekama tik dėl Krišnos malonumo. Bet kokios kitokios motyvacijos (pvz. tarnauti Dievui siekiant komforto gyvenime ar norint susilieti su Dievu)  atitolina mus nuo aukščiausio religijos taško, nes į santykį su Dievu įveda elementus, šiam santykiui nereikalingus.

Taipgi, atsidavimo tarnystės veikla negali priklausyti nuo išorinių aplinkybių. Mes negalime teisintis, jog negalime tarnauti Dievui, nes sveikata, darbas ar kiti dalykai trukdo. Taip pat negalime galvoti, jog kažkokie dalykai yra reikalingi palaikyti mūsų santykį su Dievu. Visa tai reikštų, kad į būtybės santykį su Dievu įvedamos papildomos santykio kategorijos (kita būtybė ar kiti daiktai). Dievas mūsų egzistenciją grindžia ir santykį su Juo palaiko vien Savimi. Visi papildomi elementai, kurie šį grindimą papildo ar keičia, tik iškreipia religijos raišką ir vėlgi atitraukia nuo aukščiausio religijos taško.

Sūta Gosvamis taip pat pasako mums, kokią naudą mus duos tokia aukščiausia religijos išraiška: ātma suprasīdati – siela tampa visiškai patenkinta. Vienintelis troškimas, verčiantis mus atlikti bet kokią veiklą yra noras tapti laimingu. Nepavykus vienoms pastangoms, griebiamės kitų. Tačiau iš tiesų laimingu ir patenkintu žmogus gali būti tik tuomet, kai išpildo savo egzistencijos prasmę, kurią vėlgi, ne pats sau nustatė. Atpažindama ir išpildydama savo santykį su Dievu, kaip savo Kūrėju, siela įgyvendina aukščiausią savo paskirtį, ir pasiekia aukščiausią išsipildymo – laimės tobulumo pakopą.

Klausimai

1. Kaip galime suskirstyti įvairias religijos apraiškas?

2. Ar galime teigti, jog viena religija geresnė už kitą? Jei taip, kokiu pagrindu?

3. Pasirinkite vieną iš gerai žinomų tariamų religijų ir pagrįstai įrodykite, jog tai ne religija.

4. Ar teisingas religijų skirstymas pagal pavadinimą, atsiradimo laiką ir paplitimo teritoriją?

5. Ar gali egzistuoti tobula religija? Kokia ji turėtų būti? Kokius požymius ji turėtų?