MENO VAIDMUO VEDŲ KULTŪROJE

Estetika

Menas - tai tobulai išreikštas grožis (vakyam rasātmana kavyam), “Sahitya darpana”, I.3.

Estetika - tai mokslas, tiriantis grožį ir meną, kaip grožinę kūrybą, arba grožio kriterijų taikymas ir laikymasis.

Estetiškas - tai atitinkantis estetikos, grožio reikalavimus.

Estetika nagrinėja, kaip žmogus suvokia grožį, kas sukuria estetinio pasitenkinimo jausmą. Tai, kad grožis yra svarbus mums visiems nekyla jokių abejonių. Amžinas grožio siekimas yra vienas iš požymių, kad mes atėjome iš tobulo pasaulio. Sakoma, kad materialus pasaulis yra tik iškreiptas dvasinio pasaulio atspindys, todėl jei šiame pasaulyje mes susiduriame su grožiu, reikia suvokti, kad jo ištakos yra dvasinėje karalystėje. Žmogų per visą gyvenimą veda harmonijos ir grožio siekimas. Todėl įvairiose kultūrose protingi žmonės stengėsi suvokti grožio esmę. Šiuo požiūriu Indija taip pat turi kuo pasigirti.

MENO PASKIRTIS

Žmonės mano, kad menas skirtas patenkinti juslėms. Tačiau, kadangi vienintelis besimėgaujantis yra Krišna, todėl galiausiai visas menas yra skirtas patenkinti Jam.

Kai Krišna buvo žemėje, jis pats mokėsi gurukuloje ir labai greitai išmoko visų menų, mokslų ir dvasinės praktikos. Tokiu būdu jis parodė, kad išsimokslinimas yra svarbus dalykas.

Menas taip pat nėra tas dalykas, kuris ateina pats savaime. Meno reikia mokytis. Visos Vrindavanos gopės, artimos Krišnos draugės taip pat buvo labai patyrusios menuose. Brahma Samhitoje teigiama, kad Radharani taip pat gerai išmanė menus.

Indijos menas

Menas paprastai skiriamas į 'aukštąjį’ meną ir populiarųjį. Indijos kultūroje toks skirtumas regimas nuo pat seniausių laikų. 'Aukštasis’ menas vadinamas 'marga’, o liaudies menas - 'deši’. Sakoma, kad Šiva ir Brahma 'nuleido’ (druhinena), o išminčius Bharata praktikavo (prajuktam) šį aukštąjį meną, kuris suteikia išsivadavimą (vimukti-dam). Tačiau menas, kuris tarnauja pasaulietinėms pramogoms (lokānurandžakam) pagal vietinius papročius (dešasthaja-ŗtja) yra vadinamas vietiniu arba liaudies menu (deši). Šis skirtumas pasireiškia ir šokių tipuose. Pavyzdžiui nritja - šokis, kuris gestų pagalba atskleidžia žodžių prasmes ir perduoda rasą, bhāvą ir vjandžaną; ir nritta - grynai dekoratyvinis šokis, kuris neperduoda jokios rasos.

Vienas didžiausių rasos teoretikų buvo Šrila Rūpa Gosvamis, kuris savo laiku buvo pripažintas kaip Natja šastros specialistas. Netgi šiomis dienomis mokslininkai menotyrininkai cituoja jo raštus apie nuotaikas ir santykius. Šrila Rūpa Gosvami susistemino Natja Šastrą ir parodė, kad ji visų pirma aprašo dvasines emocijas ir pergyvenimus. Todėl įvairių rasų tvarka intensyvumo prasme pasikeitė. Jei Bharata munis meilės arba erotinę rasą traktuoja kaip patį žemiausią emocinį išgyvenimą, Šrila Rūpa Gosvamis teigia, jog dvasine prasme, santuokinė meilė Dievui yra pati tobuliausia emocija ir pats tobuliausias santykis, kurį gyva būtybė gali patirti. Ramybė gi, kurios taip siekia materialistai, pagal Šrila Rūpą Gosvamį yra pati dvasinių išgyvenimų pradžia.  Impersonlistai, siekiantys išsivadavimo nuo visų jausmų, nesupranta, kad dvasinės emocijos yra gyvenimo išvaduotame būvyje pagrindas.  Būtent, patirdama dvasines emocijas gyva būtybė gali pasiekti palaimos būvį. Todėl Vrindavanos gosvamiai rašė labai daug knygų, dramų, eilių.  Jos sukelia estetinius išgyvenimus ir tokiu būdu priartina žmogų prie tobulos asmenybės Šri Krišnos, kuris yra visų santykių ir išgyvenimų šaltinis.

Rasavada – Indijos estetikos teorija

Natja šastra - vedinė estetikos arba grožio teorija pranoksta visa tai, kas šioje srityje buvo kada sukurta. Sakoma, kad Natja šastros autorius yra Bharata Munis, gyvenęs III a.pr.Kr. Jam įkvėpimą ir apreiškimą suteikė pats Viešpats Šiva, kuris vadinamas Nataradža - šokių karaliumi. Žodis 'natja’ reiškia šokį. Natja šastra daugiausia kalba apie dramą ir šokį, kitaip sakant apie judesį. Iš tiesų, šokis yra viena svarbiausių žmogaus saviraiškos priemonių. Sakoma, kad šokis yra natūrali džiaugsmo išraiška. „Brahma Samhitoje“ teigiama, kad dvasiniame pasaulyje, kiekvienas judesys yra šokis, o kiekvienas žodis yra poezija.

Vedose teigiama, jog yra trys gyvenimo elementai, sukuriantys jausmą: karana, karja ir sahakarin. Šie trys gyvenimo elementai perkelti į meną pasireiškia kaip vibhāva, anubhāva ir vjabhičaribhāva.

Natja šastroje teigiama, kad dramos metu sukuriamos įvairios situacijos, kurios vadinamos vibhāva – apibrėžiančios ir nusakančios dramą, kurių metu aktorius turi naudoti specifines dramos priemones (anubhāva) tam, kad sukurtų dominuojančias emocines būsenas (sthajibhāva).

Šios būsenos yra:

meilė (rati), linksmybė (hasa), liūdesys (šoka), pyktis (krodha), energingumas (utsaha), baimė (bhajanaka), pasibjaurėjimas (džugupsa) ir nuostaba (vismaja).

Šios vyraujančios būsenos (stajibhāva) susijungia su pereinamomis būsenomis (vjabhičaribhāva) ir temperamento būsenomis (sattvikabhāva).

Vjabhičaribhāva pasireiškia 33 požymiais, tokiais kaip nusivylimas, silpnumas, supratimas, pavydas, svaigulys.

Sattvikabhāva pasireiškia 8 požymiais:

paralyžius, prakaitavimas, šiurpulys, balso pasikeitimas, drebulys, pablyškimas, verkimas, alpulys.

Vyraujančios, pereinančios ir temperamentinės būsenų junginys sukuria pagrindinį dramos pojūtį - rasą. 'Rasa’ verčiama kaip estetinė patirtis, skonis, nuotaika, kvapas.

Nuotaikos taip pat yra aštuonių rūšių:

erotinė (šringara), komiška (hasja), patetiška (šanta), įsiutusi (raudra), herojiška (vira), siaubo (bhaja), atstumianti (bibhatsa), nuostabos (adbhūta), gailestinga (karuna).

Visos šios 8 rasos tiesiogiai susijusios su 8 dominuojančiomis būsenomis (stajibhava).

Natja šastra, aprašiusi kaip įvairios būsenos sukuria pagrindinį pojūtį (rasą) tinkamomis aplinkybėmis (vibhāva) toliau aprašinėja, kokiomis dramatinėmis priemonėmis (anubhāva) tos emocijos yra išgaunamos.  Atskiri skyriai aprašo įvairių kūno dalių judesius, rankų gestus, įvairius žingsnius, įvairias scenos dalis, kurioms tenka specifinis krūvis. Taip pat yra aprašomi įvairūs dikcijos bei metrikos aspektai, kreipinių nuotaikos bei intonacijos.

Žiūrovas, kuris susiduria su drama ir jos metu patiria atitinkamą rasą, gauna didelę naudą. Tuos, kurie surišti pareiga, ji moko pareigos; tuos, kurie siekia meilės, moko mylėti; šiurkščius ir neišauklėtus žmones baudžia; siekiančius savitvardos, moko riboti save; bailius moko drąsos; drąsius moko kilnumo; kam trūksta išmanymo, suteikia žinių; mokytam suteikia išminties; karaliui tai atsipalaidavimas; nusivylusiems suteikia proto tvirtumo. Tokiu būdu menas ar drama specifiškai yra susijusi su ilgu gyvenimu, intelektu, gerove ir žmonių švietimu.

Žiūrovas, patekęs į tokį teatrą, persunktą rasos, patiria estetinį pasitenkinimą ir palaimingumą, nors pagrindinis sentimentas (rasa) gali būti pyktis ar pasibjaurėjimas.

Indijos mene auditorijai skiriamas labai didelis dėmesys. Žiūrovas turi būti 'rasika’, tai yra žmogus, kuris moka gerai įvertinti meną, ir taip pat 'sahridaya’, tai yra atėjęs su troškimu įvertinti palankiai, pasimokyti ir pasimėgauti meno turtingumu.

Ši rasos arba estetinės patirties teorija buvo vystoma ir plėtojama ilgus amžius lygiai taip pat kaip plėtojamos atskiros Indijos meno rūšys.  Reikia paminėti faktą, kad iki pat nesenų dienų, Indijos menas buvo neatsiejamas nuo religinės kultūros. Dailė, drama, muzika, literatūra, architektūra, etc. visa tai buvo nukreipta ne į paprastų žmonių gyvenimą, o į Krišnos ar Jo įsikūnijimų žaidimus. Meno pagalba visų pirma siekiama sustiprinti žmogaus dvasinius išgyvenimus ir tai pasitarnauja jo dvasiniam tobulėjimui. Šiomis dienomis, kai menas ypatingai sekuliarizuotas, jis prarado savo paskirtį kaip veiksnys, tobulinantis žmogų.

ŠOKIS

Šokis bendrąja prasme yra žmogaus reakcija į ritmą. Indijos klasikinis šokis įtraukia kūną ir protą. Tai yra meditacijos ir garbinimo forma. Iki šiol Džagannatha Puryje jaunos mergaitės yra specialiai ruošiamos šokti Viešpačiui Džagannathai.

Prieš pradedant šokį, pasveikinama Motina Bhūmi (Žemė), kadangi ji pakenčia pėdų trypimą, taip pat pagerbiamas Guru ir visi dalyviai, kurie yra šokėjo širdyje: “O motina Žeme, gyvų būtybių palaikytoja, gerbiama visų pusdievių, garbinama prašviesėjusiųjų, suteikianti apsaugą tiems, kurie ieško tavo prieglobsčio, aš ateinu pas tave su nuolankia malda: O motina, prašau iškęsk mano pėdų trypimą.”

Pagal Abhinaja Darpanam, Sangitaratnakara ir kitus senovės kūrinius, šokis yra skiriamas į tris skirtingas kategorijas: natja, nritja ir nritta.

Natja

Natja susijusi su drama. Natja reiškia dramatiškas pavaizdavimas arba drama su kalba, muzika ir šokiu. Pagal Abhinaja Darpanam: 'Nātyam tannātakam chava pujyam purvakathāyutam' – Natja ar Nataka, kurios tema yra kokia nors tradicinė istorija yra vertinamas menas.

Nritja

Nritja susijusi su mimikomis, atliekamomis dainuojant. Kitais žodžiais tariant tai yra interpretuojantis šokis. Vāčikābhinaya natjoje, kur aktoriai kalba patys, čia pakeičiama muzika ir daina, kuri lydi šokį. Pagal Abhinaja Darpanam: 'Rasabhāvavyanjanādiyuktam nruttamitiryate, etannnrutyam mahārājsabhāyām kalpayet sadā', tai yra šokis, kuris susijęs su nuotaika (rasa) ir psichologinėmis būsenomis (bhāva) yra vadinama nritja.

Nritya yra šokis, sukeliantis emociją (bhāvą), estetinį jausmą (rasą) ir išraišką (abhinaya).

Nritta

Nritta susijusi su tyrais šokio žingsniais, atliekamais ritmiškai. Čia kūno judėjimas neperduoda jokios nuotaikos ar prasmės, o jo tikslas paprasčiausiai sukurti grožį, piešiant įvairias formas ir linijas erdvėje ir laike. Pagal Abhinaja Darpanam: 'Bhāvabhinayahīnam tu nrittmityabhdhīyate', tai yra toks šokis, kuris nesusijęs su jokia psichologine būsena (bhāva) yra vadinamas nritta.

Nrtta yra vien tik šokio judesys, kuris atspindi muzikinę kompoziciją per estetinės energijos 'grynuosius’ judesius, kurie yra ne kas kita, kaip grynas grožis.

Pagrindinės klasikinio šokio formos yra:

  • Bharat Natjam - pavadinta pagal Natja šastros autorių. Kitas šio pavadinimo vertimas yra: BHAva - jausmas, emocija, išraiška; RAga - melodijos nuotaika; TAla - ritmas; NATJAM - šokis. Šis šokis atsirado Pietų Indijos (Tamil Nadu) šventyklose ir naudojamas pavaizduoti įvairias religines temas. Šiame šokyje labai išvystyta gestų, pozų, judesių sistema (13 galvos padėčių, 9 kaklo, 36 akių, 37 rankų).
  • Kathakali - lyrinis Pietų Indijos (Kerala) šokis, kuriame daug darbo pėdomis. Atliekamas su akrobatine energija ir labai stilizuota pantomima.
  • Manipuri - šokis, susijęs su vietove Manipuru, Šiaurės Rytų Indijoje. Jam būdingas nuosaikus lyrinis stilius.
  • Kathak - labai painus Šiaurės Indijos šokis, kuriame daug pasakojamosios pantomimos pasažų. Pavadinimas yra kilęs nuo žodžio 'katha’ - pasakojimas. Tai nurodo į pasakotoją, kuris šventykloje pasakodavo įvairias istorijas, o po to ekstazėje jas atvaizduodavo šokiu.  Šis šokis, kurio ištakos Natja šastroje laikui bėgant tapo viena išraiškingiausių ir išsamiausių judesio kalbų pasaulyje. Nors pradžioje šis šokis buvo atliekamas šventykloje, vėliau, įsiveržus Mogolams, kathak tapo populiarus rūmuose kaip pramoga. Kathak yra 'gyvenimo’ šokis. Jis simbolizuoja kūrimą, palaikymą ir sunaikinimą. Jo pozos labai retai yra statiškos ir primena gyvenimo tėkmę. Šis šokis yra dvimatis, kaip ir žmogaus gyvenimas, todėl jame mažai nukrypimų nuo tiesių linijų. Kathak stilius skirstomas į Nritta ir Abhinaya iš vienos pusės ir į Tandava ir Lasya iš kitos pusės. Nritta ir Abhinaya yra pritaikomos judesiams šokio stiliuje, o Tandava ir Lasya susijusi su skaičiavimu, kuris atliekamas mušant ritmą su tabla ar kojomis.
  • Kuchipudi (Andhra Pradesh, Pietų Indija).
  • Mohini Attam - (Kerala, Pietų Indija)
  • Odissi - romantiškas, meilės ir aistros šokis.

 

Visos šios šokio mokyklos prasidėjo nuo Natja šastros, vėliau jos buvo smulkiau aprašytos tokios knygose kaip „Abhinaya Darpana“, „Sangita Ratnakara“ ir „Hastalakšana Dipika“. Kitas būdas perduoti šokio meną buvo guru-šišya parampara, kai mokinys sužinodavo iš savo mokytojo visus šokio principus.

Nājaka ir nāyikā – herojus ir herojė

Nājikā (herojė) yra pagrindinis personažas, kuris vaizduojamas Indijos šokyje. Įvairūs meilės savo Viešpačiui (Nājakai) atspalviai klasifikuoja ją į įvairius nājikā tipus. Lygiai taip pat egzistuoja įvairūs nājakos – herojaus tipai.

Nājikā iš tiesų reiškia mylinčią moterį. Nājikā dažniausiai yra atsidavęs, kuris atskirtas nuo savo Viešpaties, Nājakos (Dievo ar Dievybės) ir trokšta vėl su Juo susitikti. Atsidavęs yra amžinoji nājikā o Dievas – amžinasis nājaka. Šokėja išreiškia kiekvieną nuotaiką moters, trokštančios savo mylimojo. Priklausomai nuo nuotaikos ar būsenos, kurioje ji yra savo mylimojo atžvilgiu, nājikos skiriamos į 8 tipus (aštanājikā):

Vāsakasajjā

Uchite vāsakeyātu rati sambhog lālsa

Mandanam kurute hrushtāhā sāvai vāsakasajjā

Vāsakasajjā Nāyikā yra ta, kuri puošiasi, ruošdamasi susitikti su savo Viešpačiu. Ji džiaugsmingai puošia save ir vietą ar patalpą, kur ji ruošiasi sutikti savo mylimąjį. Jos veikla įtraukia: maloniai apsirengti, įvertinti save žvelgiant į veidrodį, papuošti lovą gėlėmis ir žiedlapiais, retkarčiais pasižiūrėti pro langą, arba judinti sode medžio šakas, laukiant savo mylimojo ir juokauti su savo draugėmis (sakhī). Ji taip pat vadinama Vāsaka sajjikā ir Sajjitā.

Virahotkanthitā

Anekakārya vyasangāt yasyā yasyeta na āgachchatti

Priyakaraha yasyā na āgamana tasyā dukhārtā virahotkanthitā

Virahotkanthitā Nāyikā yra ta, kuri kenčia dėl išsiskyrimo su savo mylimuoju. Ji jaučiasi vieniša ir sielvartauja dėl Jo nebuvimo. Jos veikla įtraukia: išreikšti savo nerimą savo sakhėms, prapuolęs apetitas, ašaros, depresavimas, prislėgtumas, sunerimusi, išsekusi, pilna liūdesio ir vidinio išglebimo. Ji taip pat vadinama Utkatā, Utkā ir Utkanthitā.

Svādhinabhartrukā

Surtā atirasaihi baddho yasyāhā pārshvagataha priya

Sāmode guna sanyuktā bhaveta svādhinabhartruka

Svādhinabhartruka Nāyikā yra ta, kuri laiminga, išdidi ir karinga, nes jos mylimasis atsidavęs jai ir nugalėtas jos meilės. Ji garbina meilės Dievą, nes jos nājaka atitinka jos meilės lūkesčius, turi daug pasiekimų, ištikimas jai ir visuomet jos pusėje. Ji taip pat vadinama Svādhinapathikā.

Kalahantaritā

Irshyā nishkrānto yasyā na āgachchati

Amarshavarsha santaptaha kalahantaritā bhaveta

Kalahantaritā Nāyikā yra ta, kuri kovojo su savo mylimuoju dėl smulkmenos ir todėl jos mylimasis paliko ją vieną. Ji tyčiojosi iš savo mylimojo savo sakhī (draugių) akivaizdoje ir dabar ji kupina sąžinės graužimo ir sielvartauja dėl savo veiksmų. Ji giliai dūsauja, nerimsta, liūdi ir yra nepatenkinta. Ji taip pat vadinama Abhisādhitā ir Kopitā.

Khanditā

Vyasangāt uchite yasyā vāsake na āgachchata priya

Iditadana āgamanārdu khandite abhidhiyate

Khanditā Nāyikā yra ta, kuri įsiutusi ant savo mylimojo už tai, kad šis jai neištikimas. Ji yra įžeista, įskaudinta, pikta ir nusivylusi savo mylimuoju, kuris išėjo pas kitą moterį. Ji apgailestauja, nerami, sumišusi, giliai kvėpuoja, atsikerta savo mylimajam, yra abejinga Jo saldiems žodžiams ir neleidžia Jam prisiartinti prie jos.

Vipralabhdhā

Tasmāt bhuta priya prāpya gatvā sanketameva

Na āgataha kāranen vipralabhdhātu sāmata

Vipralabhdhā Nāyikā yra ta, kuri laukė savo Viešpaties, bet dabar nusivylė. Čia Nājaka sulaužė savo pažadą neatėjęs į sutartą pasimatymo vietą. Ji jaučiasi apgauta ir todėl sielojasi, kenčia, nerimsta, prislėgta, kupina ašarų ir su sudaužyta širdimi.

Prošitabhartrukā

Gurukāryāt vaśāta yasyās viproshita

Priyasā rudhālakaha keshātaha bhaveta proshitabhartrukā

Prošitabhartruka Nāyikā yra ta, kuri kenčia išsiskyrimo skausmą, kai jos mylimasis išvyko į tolimą kelionę. Ji nemiega naktimis, išsekusi, abejinga savo išvaizdai, jos plaukai nesurišti, ji guli kniūbsčia ir neveikli, bei skaičiuoja dienas iki jo sugrįžimo. Ji taip pat vadinama Prošitaprija.

Abhisārikā

Hitvā lajjā samā iśtā maden madnenvā

Abhisāriryate kāntā sābhaveta abhisārikā

Abhisārikā Nāyikā yra ta, kuri drąsiai išeina susitikti su savo mylimuoju, palikdama šalyje visą kuklumą, nepergyvendama dėl pasaulio ir apsvaigusi nuo savo meilės jausmo. Ji labai laiminga ir įveikia visas kliūtis savo kelyje.

Ši nājikā taip pat vadinama Divābhisārikā – ji išeina dienos metu, dėvi bet kokius drabužius ir apsimeta, kad išėjo pasisemti vandens arba apsilankyti kokiame nors festivalyje.

Jyotsnābhisārikā – ji išeina iš namų mėnesienos šviesoje ir dėvi baltus drabužius, kvepiančius kamfaru.

Tamobhisārikā – ji išeina iš namų nakties tamsoje, dėvi juodus, mėlynus ar raudonus drabužius, rankoje laiko žydrąjį lotosą, kvepintą kasturi aliejumi.

Priklausomai nuo Gunų ar savybių Nājikos klasifikuojamos į šias kategorijas:

  • Uttama (viršesnė) – ji visuomet išlaiko pusiausvyrą, kontroliuoja save ir gerai elgiasi, nepriklausomai nuo jos mylimojo elgesio.
  • Madhjama (vidutiniška) – ji elgiasi su mylimuoju lygiai taip pat, kaip šis elgiasi su ja.
  • Adhama (žemesnė) – jai trūksta susitvardymo ir ji atsiliepia savo mylimajam pykčiu, pavydu ir pasipiktinimu.

Priklausomai nuo brandos ar amžiaus nājikos skirstomos į šias kategorijas:

  • Mugdha (nekalta) – ji jauna ir nepatyrusi, ji drovi meilės reikaluose ir nepajėgi tinkamai išreikšti savo minčių ir jausmų. Ji taip pat gali būti skirstoma į jñāta yavana, kuri yra jaunoji herojė su suvokimu (18-19 metų amžiaus). Ajñāta yavana – kuri yra labai jauna ir neturi suvokimo (13-14 metų amžiaus). Mughdhā nājikā negali patirti visų emocinių būsenų, aprašytų aukščiau, išskyrus Vasakšajjā nājikos.
  • Madhyā (paauglė) – ji yra iš dalies patyrusi meilės mene, o jos troškimai ir drovumas yra lygūs.
  • Pragalbhā (brandi) – ji yra moteris, subrendusi meilės mene. Jos grožis visiškai išsiskleidęs ir ji visiškai pajėgi išreikšti savo jausmus.

Priklausomai nuo temperamento Madhyā ir Pragalbhā nājikos skiriamos į šias kategorijas:

  • Dhīra (susitvardžiusi) – Madhyā sutinka savo melagį mylimąjį sarkastiškais žodžiais ir netiesioginiais komentarais, o Pragalbhā yra visiškai abejina meilei, kuri parodoma jai, tačiau ji elgiasi pagarbiai su savo mylimuoju.
  • Dhīradhīra (iš dalies susitvardžiusi) – Madhyā priekaištauja savo mylimajam su ašaromis akyse, o Pragalbhā svyruoja tarp ištikimybės ir atsargumo. Pasipiktinusi ji kalba sarkastiškai.
  • Adhīra (nesusitvardžiusi) – Madhyā šaukia ant mylimojo ir aršiai jį plūsta, o Pragalbhā išreiškia savo jausmus pykčiu, skaudindama ir sukeldama Jam gėdą.

Priklausomai nuo tipo nājika skirstoma į:

  • Sviyā ar Svakiyā – ji yra moteris, ištekėjusi ir ištikima tik savo Viešpačiui. Prošitabhartrukā ir Svādhinabhartrukā Nāyika gali būti tik Sviyā, bet ne Parakiyā ar Sāmanyā.
  • Parakiyā arba Anyā – ji yra ištekėjusi, bet myli kitą vyrą.
  • Sāmayā ar Sādharana – ji priklauso bet kuriam vyrui už kainą, tačiau gerai išmano menus ir yra drąsi.

Priklausomai nuo santykio su savo Herojumi jos skirstomos į:

Jyešthā – vyresnes

Kaništhā – jaunesnes.

Nājaka bhedam – skirtingi Nājakos tipai

Depending upon the kind or the 'Type', the Nayaka is classified as :

Priklausomai nuo tipo Nājaka skirstomas į:

  • Pati (vyras) – tas, kuris vedęs pagal Vedų taisykles ir ištikimas savo žmonai.
  • Upapati (meilužis) – tas kuris vedęs, tačiau įsimylėjęs ir patraukia kitos moters dėmesį.
  • Vaišikātas, kuris moka moteris ir mėgaujasi jomis.

Priklausomai nuo meilės charakterio arba Šringaros jausmų, Nājaka gali būti:

  • Anukula arba Atula tas, kuris yra ištikimas. Jis patiria malonumą ir suteikia malonumą tik savo žmonai.
  • Dakšina tas, kuris yra nešališkas. Jis turi kelias žmonas, bet elgiasi su jomis nešališkai, švelniai kalbėdamas su visomis.
  • Šatha tas, kuris yra suktas, Jo meilė yra visiems žinoma.
  • Drištā tas, kuris yra visiškas begėdis, Jis neištikimas savo mylimąjai ir slapčia daro jai žalą.

Priklausomai nuo savybių, Nājaka klasifikuojamas į:

  • Dhīralalita – Jis yra šaunus, laimingas ir nerūpestingas. Jis yra meilės menininkas, gerų manierų, turi gerą skonį ir yra stiprus.
  • Dhīrodātta – Jis yra kilnus ir šaunus. Jis neturi klaidingo ego ir atlaidus iš prigimties.
  • Dhīroddattā arba Uddatta – Jis yra aistringas, gabus ir ambicingas. Jis taip pat permainingo proto ir didžiuojasi savo nuosavybe.
  • Dhīrašanta – Jis yra maloningas, dorybingas, šaunus ir gero charakterio. 

Abhinaya

 

Arthānāmbhimukhikaranam abhinayašabdārtham

Sanskrito terminas „abhinaya“ paraidžiui reiškia „nešti link“ (priešdėlis „abhi“ reiškia link ko nors, o šaknis „ni“ reiškia „nešti“) Tokius būdu pernešti idėją žiūrovui arba kitaip mokyti žiūrovą vadinama abhinaya.

Abhinaya darpanam reiškia, kad aktoriai moko žiūrovą, stimuliuodami jame glūdinčią estetinės patirties galimybę. Tokiu būdu Abhinaya yra toks pristatymo būdas, kuris pajėgus sukelti ar parodyti psichologinę dramos ar šokio personažo būseną. Tai nėra vien tik atlikti tam tikrus veiksmus, bet taip pat atlikti įvairius gestus ar veiksmus, išraiškas tokiu būdu kad  žiūrovas gautų estetinį pasitenkinimą ir galėtų pasidžiaugti.

Abhinaya taip pat apibrėžiama kaip „judesiai, parodantys rasą ir bhāvą (psichologines būsenas)“. Dėl šios priežasties žodis abhinaya reiškia parodyti žiūrovams spektaklio grožį ir įvairius malonius aspektus žodžių, gestų ir kostiumų pagalba. Todėl abhinaya yra keturių rūšių:

  1. Āngika (fizinė)
  2. Vāchika (žodinė)
  3. Āharya (drabužiai ir makiažas)
  4. Sāttvika (temperamento-vidiniai jausmai)

Āngika Abhinaya

Tatra āngikongainirdašitaha

Tai yra Āngika Abhinaya yra parodoma kūno dalių pagalba. Tokiu būdu Āngika Abhinaya iš tiesų reiškia gestų panaudojimą arba naudoti kūno gestikuliacijas (tinkami ir bendri gestai aprašyti raštuose) tam kad perduoti šokio mintis ir temą. Pavyzdžiui vienos rankos gestai, gestai dviem rankomis ir t.t.

Vāchika Abhinaya

Vācā vircitaha kāvyanātakādi tu vācikaha

Tai yra „Vācika Abhinaya susideda iš kāvja (poemų) ir nātaka (dramų), kurie sudaryti iš žodžių.“

Tokiu būdu vācika abhinaya gali taip pat reikšti tinkamus žodžius, tarimą, balso moduliacijas, akcentą ir ritmą. Pavyzdžiui dainos, dialogai dramose ir t.t.

Āharya Abhinaya

Āharyo hārkeyurvešādibhirankrutihi

Tai yra, Āharya abhinaya įtraukia kūno puošimą vėriniais, apyrankėmis ir t.t. Istorijos atvaizdavimui labai svarbu tinkamai panaudoti drabužius, makiažą, scenos apstatymą, dekoracijas ir papuošimus. Pavyzdžiui kostiumai ir makiažas Kathakali šokyje parodo tam tikrus charakterius.

Sāttvika Abhinaya

Sāttvikaha sāttvikairbhavaibhāvagyen na vibhavitaha

Tai yra Sāttvika abhinaya atlieka tie, kurie žino kaip parodyti sattvika emocijas.

Žodis sattvika kilęs iš sanskrito žodžio sattva – tyrumas ir susijęs su šokėjo išraiškomis, kurias jis parodo dėl tam tikrų vidininių emocijų, kurias jis patiria viduje. Jos susijusios su vidine psichologine būsena ir vidiniais pojūčiais, kurie išreikšti sukuria labai svarbią nuotaiką ar emocijas kituose.

Sāttvika abhinaya vadinama išraiška aštuonių psichologinių būsenų: stambha – sustingimas, sveda – prakaitavimas, romānca – plaukų pasišiaušimas, svarabheda – balso pasikeitimas, vepathu – drebulys, vaivarnya – išblyškimas, ašru – ašaros ir pralaya – nualpimas.

Tokiu būdu Sāttvika abhinaya yra abhinayos aspektas, kuris prisideda prie veiksmingo Rasos sukūrimo žiūrovo viduje, o tai ir yra galutinis bet kokio šokio ar spektaklio tikslas.

Rasa ir Bhāva

Estetika yra meno filosofija. Ji kalba apie grožį mene, jo supratimą ar mėgavimasi juo, o taip pat apie džiaugsmo suvokimą, kuris lydi grožio patirtį. Sukelti Rasą žiūrovo viduje buvo vienintelis visų meno formų: šokio, dramos, muzikos, skulptūros, dailės ir t.t. tikslas.

Rasa

Sukurti Rasa vadinasi suteikti estetinį pasitenkinimą arba suteikti palaimos ir džiaugsmo patirtį. Žodis Rasa neturi atitikmens Vakarų kalbose. Tačiau jį galima išversti kaip skonį, pasimėgavimą, jausmą (sentimentą). Tokiu būdu šis žodis geriausiai verčiamas kaipi estetinis jausmas, sukuriamas žiūrovo viduje kai šis stebi meno kūrinį.

Rasa – tai nuotaika ar emocija, kurią šokėjas sukuria žiūrovų tarpe, naudodamas Angika judesius.

Rasos svarba

Bet koks menas be Rasos yra neišbaigtas. Šokis be Rasos bus tik mechaniniai pratimai ar kūno fiziniai judesiai. Tik tuomet, kai šokiui pavyksta iššaukti Rasa, jis pakyla virš vien fizinių pastangų lygmens ir tampa prasmingu ir kūrybišku užsiėmimu. Tokiu būdu Rasa yra savybė, sukurianti supratimą tarp atlikėjo ir žiūrovo. Kai šokėjas sėkmingai perduoda poemos prasmę žiūrovui, ir žiūrovas dalyvauja šiame procese, sakoma, jog rasa buvo sukurta.

Rasa yra paaiškinama kaip tai, kas yra ragaujama ar kuo yra mėgaujamasi. Bharata „Natja šastroje“ paaiškindamas estetinio pasitenkinimo patirtį pateikia analogiją su maisto ragavimu:

"Rasa iti kaha padārthaha Uchyate Āswādyatvāt ll"

Tai yra, kaip gerai nusiteikęs žmogus, kurio protas laisvas nuo kitų minčių ir taip susitelkęs į valgymo procesą, mėgaujasi maisto skoniu, kuriame pridėta įvairiausių prieskonių, ir tokiu būdu gauna pasitenkinimą. Lygiai taip pat žiūrovas, kurio protas pasinėręs į spektaklį, mėgaujasi Sthayi Bhavomis (išsitęsusiomis paslėptomis būsenomis), kylančiomis parodant įvairias emocijas žodžiais, fiziniais ir proto gestais, ir patirdamas tai jis džiaugiasi.

 

Bharatos „Natya Šastra“ suteikia tokią  Rasa Sūtra:

"Vibhāvanubhāvyabhichārisanyogādrasanishpattihi ll"

Tai yra, Vibhāvos (Postūmio), Anubhāvos (pasekmės) ir Vjabhičaribhāvos (papildomos psichologinės būsenos) kombinacija veda prie Rasos.

Bhāva:

Paraidžiui Bhāva reiškia tapti ar tai kas tampa (bhū, bhava t.y. tapti)

Šokyje bhāva reiškia emocines ar egzistencijos sąlygas arba vaizduojamo personažo emocinę būseną. Taigi, kai bhāvos yra suvokiamos ir įvyksta tikras meno kūrinio grožio įvertinimas, tuomet gimsta Rasa. Taigi, bhāvos tampa Rasa. Tačiau Rasa negali tapti Bhāva.

Sthayi Bhava

Sthayi bhāva yra pastovi ar nusistovėjusi proto būsena. Tai yra emocinė proto būsena, kuri persmelkia visas veiksmo scenas šokyje ar dramoje. Ji yra įgimta žmogaus širdyje ir egzistuoja nuolatos kiekvieno žmogaus prote.

Vibhava

Vibhāva yra determinantė arba fizinė pagrindinių emocijų ar proto būsenų priežastis. Vibhāva pateikiama dviem aspektais:

a)      Alambana (pagrindinė determinantė): objektas ar personažas, kuris atsakingas už kilusias emocijas. Pvz. Šakuntala tampa meilės objektu Dušjantai ir todėl yra vadinama Alambana vibhāva.

b)      Uddipana (skatinamoji determinantė): aplinka ar tai kas supa ir sustiprina emocinį poveikį, kurį sukuria pirminis emocijų objektas. Pvz. miško scena, su gražiu nameliu centre ir sodu aplink, švelnus vėjelis ir saulės šviesa, saldūs Šakuntalos palydovai, kurie padidina jos grožį yra vadinami Uddipana Vibhāva.

Anubhava

Anubhāva yra požymiai arba pasekmės. Tai yra fiziniai pokyčiai ir judesiai, kuriuos įkvėpė vidinės būsenos pasikeitimai ir kurie perduoda į išorę vaizduojamą emociją. Yra sąmoningi fiziniai pokyčiai, kaip akių lakstymas, krutantys antakiai, ir nesąmoningi fiziniai pokyčiai (Sattvikabhāvos), kurie kyla įsitraukus protui (romanča - pašiurpę plaukai, vepathu – drebulys, vaivarnya – išblyškimas, ir t.t.)

Vyabhicharibhava

Vyabhičaribhāvos yra praeinančios nuotaikos ar preskriejančios prieštaringos emocijos, kurios sustiprina viešpataujančią nuotaiką (sthayi bhāva). Pvz.: silpnumas, nirveda, pyktis ir t.t. Pagal Bharatą egzistuoja 33 Vyabhičaribhāvos.

Šios pereinamosios būsenos yra: Nirveda (atsižadėjimas), Glani (silpnumas), Shanka (nuogastąvimas), Asuya (pavydas), Mada (apsvaigimas), Shrama (nuovargis), Alasya (vangumas), Dainya (prislėgtumas), Chinta (nerimas), Moha (paklydimas), Smriti (prisiminimai), Dhriti (pasitenkinimas), Vrida (gėda), Chapalata (judrumas), Harsha (džiaugsmas), Avega (susijaudinimas), Jadata (apstulbimas), Garva (pasipūtimas), Vishada (neviltis), Autsukya (ilgesys), Nidra (mieguistumas), Apasmara (epilepsija), Supta (sapnas), Vibodh (būdravimas), Amarsha (pasipiktinimas), Avahittha (apsimetinėjimas), Ugrata (prievarta), Mati (intelektas), Vyadhi (liga), Unmada (beprotybė), Marana (mirtis), Trasa (siaubas) and Vitarka (apmąstymai).

Navarasa

Pagal Bharata yra 8 rasos ir to požiūrio buvo laikomasi iki tol, kol Uddhata, pirmasis Natja šastros komentatorius nepradėjo kalbėti, kad yra devynios Rasos.

NavaRasa

RASA

STHAYI BHAVA

PRASMĖ

SPALVA

Shringar(erotinė)

Rati

Žavėjimasis

Blyškia šviesiai žalia

Hasya (linksma)

Hasa

Juokas

Balta

Karuna (liūdna)

Shoka

Liūdesys

Pilka

Raudra (pikta)

Krodh

Pyktis

Raudona

Vīra (herojiška)

Utsaha

Herojiškumas

Blyškiai oranžinė

Bhayanaka (baikšti)

Bhaya )

Baimė

Juoda

Bibhatsa (pasibjaurėjimo)

Jugupsa

Pasibjaurėjimas

Mėlyna

Adbhuta (nuostabos)

Vismaya

Nustaba

Geltona

Shanta (rami)

Rami

Ramybė

Balta

 

Posmas aprašantis visas devynas Rasas sako:

Shringãram kshithinandiniiviharane viiram dhanurbhanjane

Kãrunyam hanumantham adbhutharasam sindhau girisdhãpane

Hãsyam shuurppanakhãmukhe bhayamakhe biibhatsamanyãmukhe

Raudram rãvanamarddane munijane sãntham param pãthunah

Prasmė:

Jis, kurio kūnas apimtas Šringara jausmų, kai stovi šalia Sitos;

Jis apimtas Vira emocijos, kai sulaužo galingą lanką;

Jis apimtas Karuna emocijos, kai apsaugo varną;

Jis apimtas Adbhūta jausmų, kai žiūri į tiltą per vandenyną, pastatytą iš akmenų;

Jis apimtas Hasyos, kai stebi Šurpanakhą;

Su Bhayanaka ir Bibhatsa jis žiūri į kitas moteris, išskyrus Sitą;

Raudros apimtas Jis nužudo Ravaną;

Su Šanta emocija jis žvelgia į išminčius;

Tegul Jis, Viešpats Rāma apgins mus!“

 

Tarp aštuonių Rasų, keturios Rasos yra kitų keturių rasų šaltinis: Šringara atsiranda iš Hasyos, Iš Raudros atsiranda Karuna, iš Viros atsiranda Adbhūta, o iš Bibhatsos atsiranda Bhayanaka.

Visos rasos suteikia plačius rėmus pavaizdavimui, tačiau Šringara Rasa pasireikšdama suteikia daugiausiai galimybių kuriant šokį. Pavyzdžiui dainos, kurių tema yra aštanāyikā, jų pagrindas yra Šringara Rasa.

Labai svarbu šiuo metu suprasti, kad meilės emocija arba Šringara Rasa kai atvaizduojama šokyje turi gilesnę filosofinę ir metafizinę prasmę. Šringara Rasai būdingas gilus religinis simbolizmas. Indijos šokis visuomet buvo laikomas garbinimo terpe – dovana Dievui. Šokis išreiškia sielos ieškojimus ir jos norą susitikti savo brangiausią Viešpatį. Bhakti rasa – arba atsidavimo nuotaika siekia pabrėžti Šringara Rasą. Todėl Indijos mene „Antar bhakti – bahir šringara“ (vidinis atsidavimas – išorinis meilės pasireiškimas) vaizduoja meilę ne kaip žemišką fizinę emociją, bet kilniausią sielos ilgesį, siekiant sutikti savo Viešpatį.

Mārgi ir Deši

Nātya šastra skiria šokius į įvairias kategorijas. Iš vienos pusės yra klasikinio šokio formos kaip Bharat natyam, Kathakali, Kathak ir t.t., o iš kitos pusės yra šokiai, tokie kaip garbhā, bhāngrā, chāu ir t.t. Nors visi jie yra šokiai, jie pakliūna į dvi skirtingas kategorijas: Mārgi (klasikinis šokis) ir Deši (Liaudies ar regioninis šokis)

Mārgi

Visi klasikiniai šokiai, turintys savo specifinius stilizuotus judesius, grindžiamus pamokymais, kuriuos Bharat Muni pateikia Nātya Šastroje, patenka į Mārgi kategoriją. Jie turi labai detalų ir gerai apgalvotą repertuarą, kuris perduodamas per tradiciją. Reikalingas ypatingas pasiruošimas ir treniruotė, kad įvaldyti šias šokių formas. Dainų, atliekamų šokio metu turinys yra religinis ir todėl šie šokiai nukreipti į Dievą. Pavyzdžiai: Bharat natyam, Kathakali, Kathak, Odissi, Mohiniattam, Kučhipudi ir Manipuri.

Deši

Šokiai patenkantys į Deši kategoriją yra labiau regioniniai ir liaudiškos prigimties. Jie orientuoti į paprastus žmones todėl yra populiarūs. Jie atliekami tam kad švesti ir turi mažai arba iš viso neturi religinės prasmės. Šie liaudies šokiai atliekami grupėmis per ypatingus festivalius, progas, kaip vestuvės, derliaus nuėmimas ar mugės. Žingsniai yra bendri ir paprasti, nereikalaujantys specialaus išsilavinimo. Kiekvienas gali dalyvauti. Kiekvienas regionas ar gentis turi savo specifiškus liaudies šokius. Pavyzdžiai yra Bhangra, Garbha, Gidda, Chau, Radžastani šokiai ir t.t.

Tāndava ir Lāsya

Tāndava ir Lāsya yra du terminai, su kuriais dažnai susiduriame kalbėdami apie Indijos šokius. Tikima, kad Lāsyos šokį pirmą kartą pristatė Deivė Pārvati, Viešpaties Šivos sutuoktinė, o jos priešingybė Tāndava, yra šokis, kurio Viešpats Šiva išmokė savo mokinį Tāndu.

Tāndava judesiai gali būti aprašyti kaip energingi judesiai, turintys jėgos ir smarkumo, Lāsyos šokis susideda iš judesių, kurie yra delikatūs, minkšti ir gracingi.

Lāsya

Sanskrito šaknis „Las“ reiškia šviesti. Taigi Lāsya reiškia tai kas gražu, švyti, papuošia ir todėl taip vadinamas moteriškas šokis. Visi senovės tekstai apie šokius mini Lāsya ar Lāsyangas (kitas Lāsyos šokio pavadinimas, minimas Natyašastroje, Nrittaratnavali ir t.t.) kaip apie šokį, kurį atlieka moteris ir kuris pasakoja apie meilės emocijas.

Kiekvienas šokių stilius Indijoje vienaip ar kitaip yra kilęs iš Lasyangos. Soliniai šokių stiliai, kaip Bharata natyam, Odissi ir Mohiniattam bei kiti panašūs į Lāsya savo atlikimo būdu bei vaizduojamomis temomis.

Tāndava

Tāndava, kaip buvo minėta anksčiau, susideda iš galingų ir stiprių judesių, tokių kaip šuoliai ar  sūkūriai. Nātya šastra skiria visą skyrių Tāndava Lakšanai – klasikinio šokio aprašymui, kuris susideda iš 108 karana, angahara, rečaka ir t.t.

Tāndava iš karto primena apie ekzotinį Viešpaties Šivos šokį. Nandikešvara aprašo Šivos (kosminio šokėjo) šokį turintį septynias formas, vadinamas Tāndava. Tai aistringas, vyriškas, amžinas šokis, kuris simbolizuoja visatos kūrimą, palaikymą ir sunaikinimą.

Septynios Tāndavos yra Sandhya Tāndava, Ananda Tāndava, Kali ar Šakti Tāndava, Tripura Tāndava, Sati ir Šiva Tāndava, Adhanari Tāndava ir Samhara Tāndava.

KLASIKINĖ MUZIKA

Indiškos muzikos principai buvo pateikti Sama Vedos posmuose. Trys muzikos komponentai yra ritmas (tala), harmonija (drona) ir melodijos tipas (raga). Šie principai vienodai interpretuojami visoje klasikinėje muzikoje.

DRONA. Skirtingai nuo vakrietiškos muzikos, indiška muzika nėra grindžiama harmonija. Viskas iš tiesų remiasi drona - pastoviu garsu, kuris skamba per visą koncertą. Šis garsas - tarsi atskaitos taškas, kuris leidžia muzikantui sugrįžti prie pagrindinės temos pabaigus improvizaciją.

RAGA - terminas, kuris neturi analogo kitose kalbose. Terminas 'apibendrinta melodija’ arba 'melodijos karkasas’ būtų artimiausias vertinys. Raga yra pusiaukelėje tarp laisvos improvizacijos be jokios temos ir apibrėžtos melodijos. Ji neturi griežtų rėmų, ir tuo pat metu sudaryta pagal griežtas taisykles. Ji sudaroma iš tam tikrų natų, bet šios natos turi skirtingą vertę. Kiekviena raga turi savo specifines frazes kurios turi būti panaudotos ir apribojimus, kaip įvairios natos negali būti naudojamos. Kiekviena raga susijusi su tam tikra nuotaika, paros metu bei metų sezonu. Tokiu būdu, pagal savo struktūrą raga bus lengvai atpažįstama, tačiau begalinai skirtinga. Netgi tas pats atlikėjas tą pačią ragą atliks kaskart visiškai kitaip. Raga gali trukti nuo pusės valandos iki dviejų valandų. Po to keičiasi paros metas, keičiasi nuotaika.

TALA - ritmas. Lygiai taip pat, kaip raga yra melodinė struktūra, taip ir tala yra muzikos ritminė struktūra. Talą galima įsivaizduoti kaip ciklą, padalintą į lygias dalis, kurios susideda iš pogrupių. Kiekviena tala turi savo apibrėžtus tali - smūgis ir khali - pauzė. Atlikdamas kiekvieną talą, grojikas ant tablos gali varijuoti labai plačiai, tačiau vis dėlto jis turi išlaikyti pagrindinę ritmo struktūrą.

Pagrindinės klasikinės muzikos tradicijos yra:

Hindustani mokykla Šiaurės Indijoje ir Karnatakos mokykla Pietų Indijoje, kuri pasižymi labai griežtomis tradicijomis.

ARCHITEKTŪRA, SKULPTŪRA, TAPYBA

Vedinio meno rūšys

(1)                                       gita—dainavimo menas;

(2)                                       vadya—grojimas muzikos instrumentais;

(3)                                       nrtya—šokis;

(4)                                       Natja—drama;

(5)                                       alekhya—piešimas;

(6)                                       visesakacchedya—kosmetika ir paišymas ant veido;

(7)                                       tandula-kusuma-bali-vikara—patiekalų iš ryžių ir gėlių darymas;

(8)                                       puspastarana—lovos puošimas gėlėmis;

(9)                                       dasana-vasananga-raga—įvairių priemonių dantims valyti, dažų ir drabužių valiklių darymas;

(10)               mani-bhumika-karma—menas papuošti grindis brangakmeniais;

(11)               sayya-racana—menas puošti lovą;

(12)               udaka-vadya—menas groti muziką vandenyje;

(13)               udaka-ghata—menas kaip taškytis vandeniu;

(14)               citra-yoga—dažų mišinių panaudojimas;

(15)               malya-grathana-vikalpa—įvairių girliandų ruošimas;

(16)               sekharapida-yojana—galvos puošimas karūna;

(17)               nepathya-yoga—menas rengtis ankštoje patalpoje;

(18)               karnapatra-bhanga—menas papuošti ausų spenelius;

(19)               sugandha-yukti—kvepalų panaudojimo menas;

(20)               bhusana-yojana—papuošalų panaudojimo menas;

(21)               aindra-jala—fokusininko menas;

(22)               kaucumara—meno rūšis;

(23)               hasta-laghava—rankų miklumo menas.

(24)               citra-sakapupa-bhaksya-vikara-kriya—menas paruošti salotas, duoną, pyragus ir skanų maistą.

(25)               panaka-rasa-rgasava-yojana—menas paruošti skanius gėrimus ir dažyti juos rausva spalva;

(26)               suci-vaya-karma—siuvimo menas;

(27)               sutra-krida—menas žaisti virvute;

(28)               vina-damuraka-vadya—menas groti styginiais instrumentais ir x-formos būgneliu;

(29)               prahelika---kryžiažodžių sudarymas ir sprendimas;

(29-a) praytimala---menas atsiminti ir cituoti įvairius posmus paeiliui;

(30)               durvacaka-yoga—mokytis kalbų, kurias kiti sunkiai suprastų;

(31)               pustaka-vacana—menas cituoti knygas;

(32)               nathikakhyayika- darsana—menas greitai daryti spektaklius ar kurti anekdotus;

(33)               kavya-samasya-purana—menas kaip išsiaiškinti užkoduotus posmus.

(34)               pattika-vetra-bana-vikalpa—menas daryti kompozicijas iš strėlių ir skydo.

(35)               tarku-karma—siūlų verpimo menas;

(36)               taksana—dailidės menas;

(37)               vastu-vidya—inžinerijos ir miestų planavimo menas;

(38)               raupya-ratna-pariksa—sidabro ir brangakmenių testavimas;

(39)               dhatu-vada—metalurgijos menas;

(40)               mani-raga-jnana—brangakmenių dažymo menas;

(41)               akara-jnana—mineralogijos menas;

(42)               vrksayur-veda-yoga—medicinos bei vaistų gaminimo iš augalų menas;

(43)               mesa-kukkuta-lavaka-yuddha-vidhi—įvairių gyvūnų kovos būdų išmanymas;

(44)               suka-sarika-prapalana (pralapana)?--suprasti apie ką kalba įvairūs paukščiai;

(45)               utsadana—žmogaus gydymas ar valymas kvepalais;

(46)               kesa-marjana-kausala—šukuosenų darymas;

(47)               aksara-mustika-kathana—menas susikalbėti pirštais ir laiškais;

(48)               mlecchita-kutarka-vikalpa—menas kalbėti svetimomis kalbomis

(49)               desa-bhasa-jnana—žinoti vietinius dialektus;

(50)               puspa-sakatika-nirmiti-jnana—ateities spėjimas pagal dangaus balsus, ar gėles;

(51)               yantra-matrka—mechanikos menas;

(52)               dharana-matrka---amuletų panaudojimas;

(53)               samvacya—pokalbių menas;

(54)               manasi kavya-kriya—sugebėjimas prote kurti posmus;

(55)               kriya-vikalpa—sugebėjimas kurti literatūrinius kūrinius;

(56)               chalitaka-yoga—šventyklų ar samadhi statymo menas;

(57)               abhidhana-kosa-cchando-jnana—metrų ir leksikografijos panaudojimas;

(58)               vastra-gopana—drabužių slėpimo menas;

(59)               dyuta-visesa—specifinių žaidimų žinojimas;

(60)               akarsa-krida—menas žaisti su magnetu ir kauliukais;

(61)               balaka-kridanaka—menas panaudoti vaikiškus žaislus;

(62)               vainayiki vidya—griežtos disciplinos menas;

(63)               vaijayiki vidya—menas pasiekti pergalę;

(64)               vaitaliki vidya—menas pažadinti šeimininką muzikos pagalba ryte.

 

 

Literatūra:

Grincer “Osnovnyje estetičeskije principy klassičeskoi indijskoi poetiki” 1987 m.

Šri Anand Koomaraswami “Transformation of Nature in Art”

Antanas Andrijauskas, Grožis ir menas, 1996 m., Vilniaus Dailės Akademijos leidykla.

Abhinavagupta - meno teorijos atstovas.

 

KLAUSIMAI:

  1. Kas yra menas, kokia jo paskirtis?
  2. Ką reiškia žodis rasa ir kaip šis žodis susijęs su menu?
  3. Ar bhaktus turi dominti menas?
  4. Kaip menas susijęs su dvasiniu tobulėjimu?