Bābadžī: Kiekvienas, kuris studijuoja nyāya šāstrą ir tuomet klausia apie sādhyą ir sādhaną yra iš tiesų palaimintas šiame pasaulyje, nes pagrindinis nyāya-šāstros tikslas yra sudaryti aksiomines tiesas panaudojant loginę analizę. Tuščias laiko gaišimas yra studijuoti nyāya-šāstrą tik tam, kad išmokti, kaip užsiimti sausais ginčais ir debatais. Jei žmogus taip elgiasi, tai jo logikos studijos sukūrė nelogišką rezultatą, jo darbas yra tuščias ir jis tuščiai praleido savo gyvenimą.

Sādhya reiškia tiesą (tattva), kuri yra pasiekiama užsiėmus atitinkama praktika. Praktika yra vadinama sādhana ir ji yra tos priemonės, kurių žmogus imasi, kad pasiektų sādhyą (tikslą). Tie, kurie yra surišti mājos, įvairius objektus regi kaip galutinį gyvenimo tikslą, tai priklauso nuo jų asmeninių tendencijų ir kvalifikacijos. Tikrovėje tačiau yra tik vienas aukščiausias tikslas.

Yra trys tikslai, kurių žmogus gali siekti ir kiekviena asmenybė pasirinks vieną ar kitą tikslą pagal savo tendencijas ar adhikārą (pajėgumą). Šie trys tikslai yra bhukti (materialus pasitenkinimas), mukti (išsivadavimas) ir bhakti (atsidavimo tarnystė). Tie kurie susižavėjo materialia veikla ir tie kuriuos valdo materialių malonumų troškimas, bhukti laiko savo tikslu. Šāstros yra lyginamos su karve, išpildančia visus troškimus (kāma dhenu), kadangi žmogiškos būtybės gali gauti iš jų visa tai ko trokšta. Šāstros, kurios kalba apie karma-kāndą paaiškino, kad materialus pasitenkinimas yra sādhya (tikslas) tiems, kurie pajėgūs užsiimti veikla dėl rezultatų, ir šitos šāstros aprašo pačius įvairiausius materialius malonumus, kurių tik žmogus galėtų siekti šiame pasaulyje. Įgijusios materialius kūnus džīvos ypač linkusios į juslinius malonumus. Materialus pasaulis yra vieta, skirta patirti pasitenkinimą per materialias jusles. Malonumai, kuriais žmogus mėgaujasi per savo jusles nuo gimimo iki mirties yra vadinami malonumais, susijusiais su šiuo gyvenimu (aihika sukha).

Egzistuoja įvairios jutiminių malonumų rūšys, kuriais žmogus gali mėgautis savo būsenoje po mirties, ir šie malonumai vadinami āmutrika-sukha (malonumai, susiję su kitu gyvenimu). Pavyzdžiui, dangiškų sferų malonumai, tarp jų ir gyvenimas Svargoje (aukštesnėse planetose) ar Indralokoje (Indros planetoje) ir stebėti šokant dangiškas laisvo elgesio mergeles, vadinamas apsaromis, gerti nemirtingumo nektarą, uostyti kvepiančias gėles ir gėrėtis nandana-kānanos sodų grožiu, regėti Indrapuro grožį, klausytis melodingų gandharvų giesmių ir bendrauti su dangiškomis mergelėmis, vadinamomis vidyādharėmis.

Virš Indralokos viena po kitos seka Maharloka, Džanaloka, Tapoloka ir galiausiai Brahmaloka, aukščiausia planeta materialioje visatoje. Šāstros pateikia mažiau aprašymų apie Maharloką ir Džanaloką, nei apie dangiškus malonumus Indralokoje, ir netgi dar mažiau aprašymų apie Tapoloką ir Brahmaloką. Priešingai, jutiminiai malonumai šioje žemės planetoje Bhūrlokoje yra ypatingai grubūs. Taisyklė yra tokia: kuo aukštesnė planetinė sistema, tuo subtilesnės yra juslės ir jų objektai. Tai yra vienintelis skirtumas tarp šių karalysčių, kitaip, laimė, pasiekiama visose šiose planetose yra vien tik jutimų malonumai ir nėra jokios laimės anapus jų. Dvasinė laimė (čit-sukha) nepasiekiama šiose planetose, kadangi laimė randama tose vietose yra susijusi su subtiliu kūnu, kuris susideda iš proto, intelekto ir ego, ir kuris tik truputį primena tyrą sąmonę. Mėgavimasis visais šių tipų malonumais yra vadinamas bhukti, o džīvų, pasiklydusių karmos rate, sādhana susideda iš veiklos, kurią jos atlieka kad įgyvendintų savo bhukti siekius. Jadžur Vedoje (2.5.5) yra pasakyta:

svarga-kāmo 'śvamedham yajeta

„Tie, kurie trokšta pasiekti rojines planetas, turi atlikti ašvamedha-yajñą.“

Šāstros aprašo daugybę įvairių sādhanos tipų, kad pasiekti bhukti, tarp jų tam tikri ugnies aukų atnašavimai, vadinami agništoma, aukojimai tam tikrai devatų (pusdievių) klasei, šulinių kasimas, šventyklų statymas, gerų darbų kitiems darymas, ceremonijos, atliekamos jauno ir pilno mėnulio dienomis. Bhukti yra siekiamas tikslas trokštantiems materialaus pasitenkinimo.

Kai kurie iš tų, kurie prislėgti materialios egzistencijos kančių laiko keturiolika planetinių sistemų, kurios yra materialių malonumų buveinės, bevertėmis. Todėl šie žmonės trokšta išsivaduoti iš karmos ciklo. Jei laiko, kad mukti yra vienintelė sādhya, ir kad bhukti yra paprasčiausiai pančiai. Tokie žmonės sako: „Tie, kurių polinkis materialiems malonumams dar neišblėso, gali pasiekti savo bhukti tikslą sekdami karma-kānda. Tačiau Bhagavad-gyta (9.21) teigia:

kñéëe puëye martya-lokaà viçanti.

„Kai jų dorovingos veiklos rezultatai išsisemia, jie vėl įžengia į mirtingųjų planetas.“

„Ši šloka aiškiai ir nepaneigiamai teigia, kad bhukti yra nykstanti ir neamžina. Visa tai, kas pavaldu nykimui, yra materialu, ne dvasiška. Žmogus turi užsiimti sādhana tik siekdamas amžino tikslo. Mukti yra amžina, todėl ji tikrai turi būti sādhana visoms džīvoms. Mukti gali būti pasiekta per keturių tipų sādhaną. Šie tipai yra: skirti tarp amžinų ir laikinų objektų; atsižadėti pasimėgavimu savo darbo rezultatais šiame ir kitame pasaulyje; išsiugdyti šešias savybes, kaip proto ir juslių kontrolė; o taip pat ugdyti troškimą išsivaduoti. Šios keturios veiklos formos vadinamos tikra sādhana.“

Toks yra požiūris tų, kurie laiko mukti savo siekių tikslu, o šāstros, pateikiančios jñāną-kāndą pateikia šią sādhyos ir sādhanos analizę.

Šāstros yra kāma-dhenu, ir jos paruošia skirtingas situacijas džīvoms, pagal jų adhikārą (kvalifikacijos lygį). Mukti paprastai yra suvokiama kaip individualaus ego nutraukimas. Tačiau jei džīvos išlaiko savo individualią egzistenciją ir tapatybę po to, kai jos pasiekia išsivadavimą, mukti negali būti galutinis pasiekimas. Tai reiškia, kad džīvos gali siekti mukti tik iki individualaus aš sunaikinimo (nirvana) ribos, tačiau džīvos yra amžinos, todėl jos negali iš tikrųjų būti sunaikintos, Tai yra patvirtinama Švetāšvatara Upanišadoje (6.13):

nityo nityānām cetanaś cetanānām

„Jis yra aukščiausia amžina būtybė tarp visų amžinų gyvų būtybių, ir Jis yra aukščiausia sąmoninga būtybė tarp visų sąmoningų būtybių.“

Ši ir kitos Vedų mantros tvirtina, kad džīva yra amžina ir todėl jos individualios egzistencijos sunaikinimas (nirvana) yra neįmanomas. Tie, kurie priima šią išvadą, supranta, kad džīva toliau egzistuoja kaip individuali ir po to, kai ji pasiekia mukti. Atitinkamai, jie nepriima bhukti ir mukti kaip galutinių tikslų. Greičiau jie mano, kad bhukti ir mukti yra tik šalutiniai tikslai, kurie yra svetimi džīvos prigimčiai.

Kiekviena pastanga turi savo tikslą ir priemones jai pasiekti. Rezultatas, kurio žmogus siekia yra vadinamas sādhya, o praktika, kurios žmogus imasi, kad gautų šį rezultatą yra vadinama sādhana. Jei giliai paanalizuosi, pamatysi, kad visi gyvų būtybių tikslai ir priemonės, kurių jos imasi yra tarsi viena po kitos einančios grandys. Tai, kas yra sādhya (tikslas) dabar, tampa sādhana (priemone) pasiekti vėlesnę sādhyą. Jei žmogus pasirenka šią priežasčių ir pasekmių grandinę, jis palaipsniui prieina iki paskutinės grandies šioje grandinėje. Pasekmė arba sādhya, kuri yra pasiekiama šioje paskutinėje pakopoje yra vadinama galutine sādhya, kuri nebetampa sādhana (priemone) niekam kitam, nes nebėra jokios kitos sādhyos anapus jos. Kai žmogus praeina visas sādhya ir sādhana grandinės grandis, jis pamažu pasiekia paskutinę grandį, kuri yra vadinama bhakti. Todėl bhakti yra aukščiausia sādhya, kadangi tai yra džīvos amžino tobulumo pakopa (nitya-siddha-bhāva).

Kiekvienas veiksmas žmogaus gyvenime yra sādhana ir sādhyos arba priežasties ir pasekmės grandinės dalis. Karmos skyrius šioje priežasčių ir pasekmių grandinėje susideda iš daugelio sujungtų grandžių. Kai žmogus pažengia anapus to, tolesnė grandžių serija suformuoja kitą skyrių, vadinamą jñāna. Galiausiai bhakti skyrius prasideda ten, kur baigiasi jñānos skyrius. Galutinė sādhya karmos grandyje yra bhukti, galutinė sādhya jñānos grandyje yra mukti, o galutinė sādhya bhakti grandyje yra prema-bhakti. Jei apmąstyti džīvos tobulos padėties prigimtį, reikėtų nuspręsti, kad bhakti yra ir sādhana ir sādhya. Karma ir jñāna nėra galutinės sādhya ir sādhana, kadangi jos yra tik tarpinės pakopos.

Vrajanātha: Upanišadose yra labai daug įžymių teiginių, kurie netvirtina, jog bhakti yra aukščiausia, ar kad ji yra galutinė sādhya ar laimėjimas. Bŗhad-āraņyaka Upanişad (4.5.15 ir 2.4.24) sako: kena kam paśyet: Kas turi matyti? Ką jie pamatys? Ir kokiomis priemonėmis? Taip pat teigiama Bŗhad-āraņyaka Upanişad (1.4.10), aham brahmāsmi: „Aš esu Brahma.“ Aitareya Upanişad (1.5.3) sako: prajñānam brahma: „sąmonė yra brahmanas“. O Chāndogya Upanişad (6.8.7) sako: tat tvam asi śvetaketo: "O Švetaketu, tu esi šis brahma“. Apsvarsčius visus šiuos teiginius, kas blogo laikyti mukti aukščiausia sādhya?

Bābadžī: Aš jau paaiškinau, kad yra daug įvairių sādhyos tipų, priklausomai nuo skirtingų polinkių. Žmogus negali suprasti mukti svarbos tol, kol jis turi bent kokį troškimą bhukti, o šāstroje daugybė teiginių yra užrašyta žmonėms, esantiems šiame lygyje. Pavyzdžiui, Āpastamba Srauta-sūtra (2.1.1) teigia: akşayam ha vai cāturmasya-yājinah: „Tie, kurie seka Čaturmasjos įžadais pasiekia pastovią padėtį rojuje“. Ar tai reiškia, kad mukti yra bevertis tikslas? Karmiai trokšta tik jutiminių malonumų. Jie negali atrasti šāstroje rekomendacijų siekti mukti, bet ar tai reiškia, kad mukti niekur Vedose neaprašyta? Keletas rišių, kurie rekomenduoja karmos kelią, laikosi nuomonės, kad atsižadėjimas yra skirtas tik tiems, kurie neturi kompetencijos, ir kad turintys kompetenciją turi atlikti karmą. Iš tikrųjų tai nėra teisinga. Šie nurodymai duoti žmonėms, kurie yra žemesnėje dvasinės pažangos pakopoje, tam, kad paskatintų jų tikėjimą jų atitinkama padėtimi.

Džīvoms nepalanku atmesti pareigas, už kurias jos yra atsakingos. Jei žmogus atlieka savo pareigas kurios atitinka jo dabartinį lygį, su visišku tikėjimu, jis lengvai gauna galimybę pereiti į sekantį kvalifikacijos lygį. Atitinkamai, Vedų nurodymai, propaguojantys tokio tipo tikėjimą nėra smerktini. Priešingai, jei kas nors smerkia tokius nurodymus, jis pats turės pulti iš savo padėties. Visos džīvos, kurios sugebėjo pakilti šiame pasaulyje, atliko tai griežtai vykdydamos pareigas, kurioms buvo kvalifikuotos.

Jñāna iš tiesų yra aukščiau už karmą, kadangi ji suteikia mukti. Nepaisant to, šāstros, kurios aptaria karmos kompetenciją, šlovina karmą labiausiai ir nesistengia pagrįsti jñānos pranašumo. Panašiai ten kur šāstros aptaria jñānos kompetenciją, mes rasime visas mantras, kurias tu minėjai, šlovinančias mukti. Tačiau kaip pasiruošimas jñānai yra aukštesnis už karmą, taip ir pasiruošimas bhakti yra aukštesnis už jñāną. Mantros, kaip tat tvam asi ir aham brahmasmi šlovina impersonalų išsivadavimą ir jos sustiprina tikėjimą tų, kurie stengiasi eiti šiuo keliu, kuriam jie yra tinkami. Dėl šios priežasties yra nėra neteisinga tvirtinti jñānos svarbą. Tačiau jñāna nėra galutinė sādhana, o jñānos sādhya nėra galutinė sādhya. Vedinės mantros įtvirtina galutinę išvadą, kad bhakti yra sādhana, o prema bhakti yra sādhya.

Vrajanātha: Mantros, kurias aš citavau yra principiniai Vedų teiginiai, vadinami mahā-vākya. Kaip gali būti, kad sādhya ir sādhana, kurias jie iškelia yra pašaliniai?

Bābadžī: Vedų teiginiai, kurie buvo pacituoti prieš kelias akimirkas niekur Vedose nėra aprašyti kaip mahā-vākya, lygiai taip pat jie nėra aprašyti kaip aukštesni už kitus teiginius. Jñānos mokytojai pavadino šiuos teiginius mahā-vākya tam, kad įtvirtintų savo pačių doktrinos pranašumą, tačiau realybėje pranava (om) yra vienintelis mahā-vākya. Visi kiti Vedų teiginiai yra susiję tik su tam tikrais Vedų žinojimo aspektais.

Nebūtų klaidinga visus vedų teiginius pavadinti mahā-vākya. Tačiau yra dogmatiška išskirti konkrečius Vedų teiginius ir pavadinti juos mahā-vākya, o kitus paprastais teiginiais. Tie, kurie taip daro, įžeidžia Vedas. Vedos aprašo daugelį šalutinių tikslų ir priemones juos pasiekti, todėl jos kartais šlovina karma-kāndą, o kartais mukti, tačiau galutinė Vedų analizė nusprendžia, kad bhakti vienintelė yra ir sādhana ir sādhya.

Vedos yra tarsi karvė, o Šrī Nanda-nandana yra melžėjas. Bhagavad-gytoje (6.46-47) Jis atskleidė Vedų paaiškinimą apie galutinį tikslą:

tapasvibhyo 'dhiko yogé  jïänibhyo 'pi mato 'dhikaù

karmibhyaç cädhiko yogé  tasmäd yogé bhavärjuna

yoginäm api sarveñäà  mad-gatenäntar-ätmanä

çraddhävän bhajate yo mäà  sa me yuktatamo mataù

„O Ardžuna, jogas yra aukštesnis už visų tipų asketus, siekiančius rezultatų ir tuos, kurie kultivuoja impersonalų pažinimą, siekdami išsivadavimo. Todėl tapk jogu. Aš laikau, kad tas yra didžiausias iš visų jogų, kuris su tvirtu tikėjimu prisirišęs prie Manęs, kuris pastoviai garbina Mane, visiškai atverdamas Man savo širdį.“

Švetāšvatara Upanišadoje pasakyta (6.23):

yasya deve parä bhaktir  yathä deve tathä gurau

tasyaite kathitä hy arthäù  prakäçante mahätmanaù

„Visos slaptingos Vedų prasmės visiškai atsiskleidžia tai didžiai sielai, kuri turi tokią pat parā-bhakti savo Gurudevui kaip ir Šrī Bhagavānui.“

Taip pat yra pasakyta Gopāla-tāpanī Upanišadoje, Pūrva vibhāgoje (2.2):

Bhaktir asya bhajanaà tad ihämutropädhi-

nairäsyenämuñmin manaù-kalpanam,

etad eva naiñkarmyam

„Bhakti, atliekama Šrī Krišnos malonumui yra vadinama bhadžana. Tai reiškia atsisakyti visų troškimų mėgautis šiame pasaulyje ir kitame, pašvęsti savo protą Krišnai ir išsiugdyti visiškos vienybės su Juo pojūtį, kylantį iš užvaldančio premos jausmo. Šis bhadžana taip pat suteikia laisvę nuo visos veiklos, nukreiptos į rezultatus.“

Brihad-āranyaka Upanišadoje (1.4.8) pasakyta: ātmānam evapriyam upāsīta

„Reikia garbinti Aukščiausią Sielą, Šrī Krišną kaip brangiausią prielankumo objektą.“

Brihad-āranyaka Upanišadoje (4.5.6) taip pat pasakyta:

ātmā vā are draşţavyah śrotavyo mantavyo nididhyāsitavyah

“O Maitrejī, reikia matyti, klausytis, galvoti ir medituoti į Aukščiausią Absoliučią Tiesą Parmātmā.”

Kai žmogus rūpestingai studijuoja šiuos Vedų teiginius, jam tampa aišku, kad bhakti yra geriausia sādhanos forma.

Vrajanātha: Vedų karma kāndos skyrius duoda nurodymus atlikti bhakti īšvarai, kuris suteikia visos veiklos rezultatus. Jñāna kāndos skyriuje mes taip pat matome nurodymus patenkinti Hari atliekant bhakti per keturių rūšių sādhaną, vadinamą sādhana catuštaya. Taigi, kaip bhakti gali būti sādhya, jei ji yra priemonė pasiekti bhukti ir mukti? Kadangi bhakti yra priemonė, ji nustoja egzistuoti kai tik sukuria bhukti ir mukti. Tai yra bendras principas. Prašau apšviesk mane šiuo klausimu.

Bābadžī: Tai tiesa, kad reguliuojama bhakti praktika (sādhaną) karma-kāndoje suteikia materialų pasimėgavimą, o bhakti-sādhana, atliekama jñāna-kāndoje, suteikia mukti. Niekas negali pasiekti jokio rezultato nepatenkinęs Paramešvaros, o Jis patenkintas tik bhakti. Jis yra visų galių šaltinis ir bet kokia galia, kurią galima rasti ar džīvoje ar negyvoje materijoje, yra tik mažytė Jo galios demonstracija. Karma ir jñāna negali patenkinti Īšvaros. Karma ir jñāna suteikia savo rezultatus tik bhagavad-bhakti pagalba. Jie yra nepajėgūs sukurti nepriklausomą rezultatą. Todėl galima pamatyti, kad karmos ir jñānos keliuose yra nurodoma atlikti kažką panašaus į bhakti. Tačiau tai nėra šuddha-bhakti. Greičiau tai yra tik bhakty-ābhāsa. Atitinkamai, bhakti, kuri regima karmos ir jñānos keliuose yra tik atsidavimo išvaizda, o ne šuddha bhakti, ir būtent ši bhakty-ābhāsa yra priežastis, kuri suteikia šių siekių rezultatus.

Yra dviejų tipų bhakty-ābhāsa: šuddha-bhakty-ābhāsa (tyra) ir viddha bhakty-ābhāsa (sutepta). Aš papasakosiu apie tyrą bhakty-ābhāsą vėliau, tačiau dabar tau reikia žinoti tik, kad yra trys tipai suteptos bhakty-ābhāsos. Tai yra bhakty-ābhāsa, sutepta veikla dėl rezultatų, bhakty-ābhāsa, sutepta monistiniu pažinimu, ir bhakty-ābhāsa sutepta tiek veikla dėl rezultatų, tiek monistiniu pažinimu.

Žmogus, atlikdamas yajñą, gali sakyti: „O Indra, o Pūšana (Saulės dievybė), prašau būkite maloningi ir suteikite mums šios yajños rezultatus.“ Visa veikla, demonstruojanti bhakti išvaizdą, sutepta šio tipo troškimais yra vadinama bhakti išvaizda, sutepta veikla dėl rezultatų. Kai kurios kilnios sielos pavadino šį suteptos bhakti tipą atsidavimu sumišusiu su veikla dėl rezultatų (karma miśra bhakti). Kiti aprašė jį kaip veiklą, kuriai netiesiogiai priskiriami atsidavimo požymiai (āropa-siddha-bhakti).

Kitas žmogus gali pasakyti: „O Jadunandana, aš atėjau pas Tave bijodamas materialios egzistencijos. Aš giedu Tavo vardus, Harė Krišna, dieną ir naktį. Prašau, suteik man išsivadavimą. O Aukščiausias Viešpatie, Tu esi brahma. Aš įpuoliau į Majos spąstus. Prašau išvaduok mane iš šių pančių ir leisk man susilieti su Tavimi.“ Šie jausmai turi bhakti išvaizdą, suteptą monistinio pažinimo. Kai kurios kilnios sielos aprašė tai kaip atsidavimą sumišusį su monistiniu pažinimu (jńāna-miśra-bhakti), o kiti kaip veiklą, kuriai netiesiogiai priskiriami bhakti požymiai (āropa-siddha-bhakti). Šios suteptos atsidavimo formos skiriasi nuo šuddha-bhakti.

Bhagavad-gytoje (6.47) yra pasakyta: śraddhāvān bhajate yo mām sa me yuktatamo matah, „Aš laikau tą, kuris garbina Mane su visu tikėjimu, geriausiu iš visų jogų.“ Bhakti, apie kurią kalba Šrī Krišna šiame teiginyje yra šuddha-bhakti, ir tai yra mūsų sādhana. Kai ji pasiekia tobulumą, tai yra prema. Karma ir jñāna yra priemonės pasiekti bhukti ir mukti atitinkamai. Jie nėra tos priemonės, kuriomis džīva gali pasiekti savo nitya siddha bhāvą – amžiną konstitucinę dieviškos meilės padėtį.