Lapkričio 3-oji

Karamelė su plakta grietinėle ir riešutais

 

Mieli bhaktai,

 

Prašau priimkite mano geriausius linkėjimus. Visa šlovė Šrilai Prabhupadai.

 

Rugsėjo 28-ąją iš Durbano per Johanesburgą išskridau į Maskvą, kur atvykau jau 29-ąją. Pasilikau nakvoti Dojal Čaitanjos prabhu, Kamala Ločanos bei jų vaikų Karunamaji ir Harinamanandos bute. 30-osios rytą išskridau į Sočį, prie Juodosios jūros. Ši vietovė – tarsi Rusijos Rivjera.

 

Oro uoste mane sutiko grupelė atsidavusiųjų, kurie mažai ką galėjo pasakyti angliškai. Visi drauge pajudėjome link Abchazijos pasienio –  apie pusvalandis kelio nuo oro uosto.  Abchazija yra oficialiai nepripažinta šalis. Žinau, kad tai skamba gana keistai, bet tai tiesa. Anksčiau ši šalis buvo vienas iš Gruzijos regionų, tačiau žlugus Tarybų Sąjungai Abchazija nusprendė tapti nepriklausoma. Ji kovoja su Gruzija dėl savo nepriklausomybės ir šiuo metu nebėra jai pavaldi.

 

Vis dėl to Abchazijos nepriklausomybės nepripažįsta kitos pasaulio šalys, išskyrus Rusiją, Venesuelą, Nikaragvą ir Nauru. Beje, ją pripažįsta dar viena oficialiai nepripažinta šalis vadinama Transnistrija. Esu tikras, kad niekada nesate girdėję apie Transnistriją.

 

Taigi atvykome į pasienį, tačiau pravažiuoti sieną automobiliu užtrunka kelias valandas, todėl nusprendėme pasiimti mano bagažą į rankas ir eiti pėsčiomis. Mus pasitiko mano mokinys Mahaprabhu Kripa das iš Penzos. Ėjimas priminė kelionę labirintu. Iš pradžių ėjome atgal, paskui į priekį, kelis kartus pasukome ir galiausiai atsidūrėme Rusijos pasienio poste bei imigracijos centre. Eilėje stoviniavo apie trisdešimt ar keturiasdešimt norinčiųjų pereiti sieną. Stojome į eilę, ir kai jau buvome arti tikslo, nedidelis būrelis moterų – gal penkios netvarkingos išvaizdos čigonės besistumdydamos įsispraudė prieš mus ir sėkmingai perėjo postą.

 

Rusijos pasieniečiai sulaikė mane apie 20 minučių, matyt, bandydami išsiaiškinti, ką daryti su užsieniečiu. Galiausiai jie mane praleido ir perėjome į Abchazijos pusę. Čia įtampos buvo kur kas mažiau, pareigūnai atrodė netgi draugiški. Kai priėjome prie kabinos, kur turėjome pirkti medicininį draudimą, policijos pareigūnas sutiko mus pasveikindamas: „Harė Krišna! Haribol!“ O priekiniame kabinos lange puikavosi gražus paveikslėlis – Motina Jašoda su mažuoju Krišna. Viskas ėmė klostytis nepaprastai palankiai!

 

Galiausiai įveikę formalumus atvykome į miestą, vadinimą Gagra, kur vyko festivalis. Programa, kurioje dalyvavo 2500 bhaktų, tęsėsi savaitę. Pravedžiau seminarą apie dvidešimt šešias atsidavusiojo savybes ir kaip jos turėtų pasireikšti vaišnavų etikete. Kelis kartus paskaitos vyko mažoje salėje, neparankioje vietoje, todėl lankytojų buvo nedaug. Tačiau paskaitose, kurios vyko pagrindinėje salėje, susirinkdavo apie penki ar šeši šimtai atsidavusiųjų.

 

Į Maskvą parskridau su Prabhavišnu Maharadžu ir  keliais kitais bhaktais. Oro uoste mane pasitiko Džai Sačinandana das, vienas iš populiariausių Rusijoje alternatyviosios muzikos didžėjų, dar vadinamas „DJ List“. Jis įteikė man vieno savo kūrinio įrašą, originaliu ritmu perfrazuotą Govindam maldą (tą pačią, kurią kas rytą grojame Dievybių sveikinimo metu visose ISKCON'o šventyklose). Aš pridėjau šio kūrinio kopiją prie šios žinutės (ieškokite dienoraščio apačioje). Jo žmoną bhaktin Iriną, kuri dirba MTV žinių pranešėja, beveik kasdieną savo ekranuose mato visa Rusija. Prieš kelias savaites, kuomet sėdėjau Novosibirsko oro uoste ir laukiau lėktuvo, pamačiau ją televizijos ekrane pristatančią šiuo metu populiarią muziką. Baigdama pristatymą ji  džiugiai nusišypsojo į kamerą ir anglų kalba pasakė: „Hare Krishna everyone!“ (liet. „Harė Krišna visiems“). Dabar, kai jie atėjo į oro uostą manęs pasiimti, aš papasakojau jiems ką matęs. Irina nusijuokė ir pasakė, kad savo šou kiekvieną dieną baigia šiais žodžiais ir iki šiol dar niekas dėl to nesiskundė.

Iš Maskvos išskridau į Vilnių, Lietuvą, kelioms dienoms pamokslauti. Šią vietą daugelį metų labai mėgau, bet nelaimei, jos dvasinę atmosferą smarkiai nusmukdė kelių vyresniųjų bhaktų konfliktas, verčiantis mane užduoti sau klausimą – ar dar ilgai aš turėčiau būti į visa tai įtrauktas.

13-ąją išskridau į Miuncheną, kur apsistojau pas savo mokinius Radha Damodarą ir Vradžą Bhakti. Pravedžiau vakarinę ir rytinę programas gražioje tenykštėje ISKCON'o šventykloje. 14-ąją ir vėl išskridau Pietų Afriką.

16-tą ir 17-tą dienomis surengėme ypatingą savaitgalio programą, skirtą 25-osioms Šri Šri Radha Radhanatha instaliacijos Durbane metinėms, o taip pat Jų šventyklos atidarymui paminėti. Programa buvo nuostabi, pasisakė daug vyresniųjų bhaktų, dalyvavusių instaliuojant Dievybes. Jų tarpe buvo Bimal Prasad prabhu, kuris į šventę atskrido iš Adeilaidės, Australijos, ir Medhavi prabhu iš Keiptauno.

Prisiminėme laikus, kai dar nebuvo šventyklos, todėl Radha Radhanatha Dievybės daugiau nei metus laukė bute, Durbano pakraštyje. Prisiminėme, kaip keliaudami po visą Pietų Afriką rinkome lakšmi šventyklos statyboms, o sugrįžę į Durbaną ateidavome Dievybių daršano. Krišna turi nuostabią savaime apsireiškusią brahmano virvelę, besidriekiančią nuo Jo kairiojo peties iki pat Jo dešinės šlaunies. Mes įeidavome vidun, žvelgdavome į Dievybes ir melsdavome Jų malonės, kad galėtume surinkti Jų šventyklos statybai reikalingus milijonus. Ir galų gale, 1985-aisiais, šventykla buvo atidaryta.

 

Dvi dešimtys mūsiškių, norėdami surinkti lakšmi, ėmė prekiauti tapybos darbais iš Honkongo. Veikėme visiškai slaptai, net nusiėmėme kaklo karolius ir nusikirpome savo šikhas, kad niekas nesužinotų, jog esame Harė Krišna bhaktai. Taip gyvenome daugiau nei tris metus, išilgai ir skersai naršydami po visą Pietų Afriką. Aš keliavau su Medhavi prabhu ir Ramanudžačarja prabhu, kurie taip pat buvo Šrilos Prabhupados mokiniai. Apsistodavome kempinguose ir kasdien atlikdavome visą rytinę programą, o tada eidavome prekiauti. Sekmadieniais rengdavome ypatingą sekmadieninę puotą. Ramanudžačarja prabhu virdavo nuostabius pušpana ryžius, aš gruzdindavau žiedinius kopūstus su varškės rutuliukais ir giretine, o Medhavi prabhu gamindavo karamelę su plakta grietinėle ir riešutais. Šitaip gyvenome nuo 1982-ųjų balandžio iki 1985-ųjų spalio, beveik iki paties šventyklos atidarymo.

 

Svarbiausias festivalio įvykis buvo sekmadienio vakarą vykusi Radha Radhanatha pušpa abhišeka. Turėjome visą toną rožių žiedlapių, kuriuos daugiau nei valandą pylėme ant Dievybių. Po kurio laiko pradėjome nuiminėti žiedlapius nuo visiškai juose paskendusių Dievybių ir apipylėme prasadam žiedlapiais susirinkusius atsidavusius. Po to įsodinome mažąsias Radha Radhanatha į valtį ir plukdėme Jas kanalu.

 

21-ąją išskridau į Mumbajų, Indiją, kur ir esu šiuo metu. Kaip tik dabar vyksta metų vidurio GBC susirinkimai, o taip pat strateginio planavimo susirinkimai, kuriems vadovauja Gopala Bhatta prabhu iš Los Andželo. Dalyvauju susirinkimuose be perstojo, kiekvieną dieną nuo 22-osios ryto. Veiklos, tiesą sakant, daugoka, bet atkakliai ir ištvermingai tęsiame darbą. Šįmet ir du ateinančius metus aš priklausysiu GBC Vykdomajam Komitetui. Tai reiškia, kad turėsiu atlikti nemažai papildomos tarnystės.

 

5-osios rytą skrisiu atgal į Johanesburgą ir Durbaną, kur švęsime Govardhana Pudžą.

 

Tikiuosi, jūs laikotės puikiai.

 

Jūsų tarnas,

 

Bhakti Čaitanja Svamis