Net dvi ar tris minutes stovėjome priešais Baladži

Mieli atsidavusieji ir draugai,

Prašau priimkite mano nuoširdžiausius linkėjimus. Visa šlovė Šrilai Prabhupadai.

Paskutinį kartą rašiau keliaudamas į Govardhana Pudžos festivalius Pietų Afrikoje. Pirmasis jų įvyko lapkričio 5-osios (penktadienio) vakarą Johanesburge, Lenazijos šventykloje. Poto, ankstyvą lapkričio 7-osios popietę, tikrąją Govardhana Pudžos dieną, šventėme Šri Šri Radha Radhanatha šventykloje Durbane, ir galiausiai dar tą patį vakarą pratęsėme šventę Naujajame Džaganatha Puryje, Fenikse. Netrukus, jau pirmadienio vakarą, įvyko festivalis mūsų naujojoje, dar nebaigtoje šventykloje Pitermaricburge, apie valanda kelio automobiliu nuo Durbano.

Paskutiniuosius kelis metus pastoviai vedu tenykščius atsidavusius į Govardhano parikramą. Jie supila dideles kalvas – Šri Šri Radha Radhanathe tokios kalvos ilgis siekė 6 metrus -  jos dažnai būna panašaus dydžio, su įrengtomis žinomiausių Viešpaties žaidimų vietomis ir nuostabiomis puošmenomis, net giedančiais paukščiais. Kelis metus Radha Rahanatha šventykloje turėjome vandens iš svarbiausių kundų (maždaug iš  21-os) taigi net kundos ant mūsų kalvos buvo tikrų tikriausios!

Aš vis turiu pastudijuoti ir surasti naujų Viešpaties žaidimų istorijų. Vis tik daug ką kartojame kiekvienais metais, tačiau transcendentinės temos yra ypatingos – kiek jas bekartotum, jos lygiai taip pat žavi kaip ir anksčiau, o kartais net labiau.

Jau kelis metų stengiamės baigti Pitermaricburgo šventyklą. Atrodo, pagaliau artėjame prie pabaigos, nes viena nuostabi atsidavusiųjų šeima pasiūlė savo paslaugas ir paaukojo praktiškai tiek, kiek reikia šiam projektui užbaigti. Pirmą kartą susitikau su jais lapkričio 8-osios vakarą, mūsų festivalio metu. Šventėje dalyvavo apie 150 žmonių. Kai kurie vaikai vaidino Viešpaties žaidimo istorijas, kuomet aš jas pasakojau.

Antradienį, lapkričio 9-ąją, šventėme Šrilos Prabhupados išėjimo dieną. Vėl gi priešpiet pradėjome švęsti Šri Šri Radha Radhanatha šventykloje, o vakare baigėme Naujajame Džaganatha Puryje.

Kitą dieną, lapkričio10-ąją, per Johanesburgą ir Singapūrą išskridau į Pietų Indijos miestą Čenajų. Šjama Gopala prabhu suorganizavo gausią savaitės trukmės parikramą ir aš planavau joje dalyvauti. Atvykau ankstyvą lapkričio 11-osios popietę. Šjama Gopala prabhu pasitiko mane oro uoste ir išsiruošėme į Tirupatį, įžymiąją Baladži šventyklą, ko gero pačią populiariausią iš visų induistinių šventyklų.

Trims naktims apsistojome tenykštėje ISKCON'o šventykloje kartu su 100 ar 120 atsidavusiųjų. Pirmą dieną, norėdami gauti Baladži daršaną, įkopėme į Tirumalos kalvą. Buvau nustebintas, nes viskas šioje vietovėje labai pasikeitė nuo 1995-ųjų, kai paskutinįkart čia lankiausi. Anuomet už 25 rupijas galėjai patekti į greitąją eilę daršanui, o šventyklos viduje galėjai būti nuo 5 iki 10 minučių, tad mes ištisas dienas, valandų valandas praleisdavome vaikštinėdami aplink šventyklą, gaudami vieną daršaną po kito. Tačiau tie laikai jau praeityje. Šiandien žmogui tenka sumokėti 300 rupijų, kad patektų į minėtą greitąją eilę, ką mes ir padarėme tą popietę. Baladži išvydome atstovėję eilėje visą valandą, o Šjama Gopala man pasakė, kad laukėme gana trumpai. Mat jis lankėsi čia prieš porą dienų ir eilėje pralaukė tris valandas.

Vaikščiodami po Baladži šventyklos teritoriją sutikome nemaža šventyklos šventikų. Buvau maloniai nustebintas jų draugiškumo ir akivaizdžios pagarbos Šrilos Prabhupados judėjimui. Tai tikrai nuostabu.

Išeidami sustojome prie vyriausiojo šventyklos administratoriaus pono Bhaskar'o  kabineto. Jis buvo stebėtinai jaunas vyras, apie 35-erių metų amžiaus, ir nepaprastai palankus Krišnos Sąmonės judėjimui. Jo padedami atsidavusieji šios šventyklos teritorijoje galėjo įsirengti du pastovius knygų prekystalius ir dar vieną netoliese – šiai šventyklai pavaldžios kitos šventyklos teritorijoje. Taigi, pabendravome su vyriausiuoju šventyklos administratoriumi, kuris man pasakė, jog mūsų šventyklos autoritetų prašymu jis kitą rytą numatęs ypatingą Baladži daršaną, todėl turime ateiti čia apie 5 valandą ryto.

Taigi, kitą rytą kartu su Šjama Gopala grįžome kalvos viršūnėn. Su mumis keliavo ir šventyklos vice prezidentas bei bhaktas vardu Hari Kripa, kuris anksčiau aktyviai dalyvavo Tirupačio politiniame gyvenime, todėl gerai pažinojo įvairius vietinius veikėjus. Išlipome iš automobilio ir žengėme link specialaus VIP įėjimo, prie kurio stoviniavo nemaža ginkluotų policijos pareigūnų ir būriavosi iš pažiūros turtingi bei įtakingi lankytojai, taipogi laukiantys specialaus daršano. Lūkuriuodami pastebėjome, kaip sukruto policijos pareigūnai – pasirodė vienas iš svarbiausių valstijos vyriausybės ministrų. Jis taip pat atvyko į daršaną.

Galiausiai, apie 6 valandą ryto, mes įžengėme į šventyklos pastatų kompleksą. Hari Kripa mums pasakė, kad nors valstijos ministras yra be galo svarbi persona, mes pateksime vidun pirma jo ir turėsime ilgesnį daršaną nei jis. Taip ir buvo – įėjome į šventyklą gerokai anksčiau nei jis. Šventyklos brahmanai atvedė mus tiesiai priešais Baladži.

Tai buvo ypatinga patirtis. Kai tik atsistojome priešais Dievybę, keturi ar penki šventikai mums nusišypsojo ir pasakė Harė Krišna. Stovėjome priešais Baladži dvi ar tris minutes, mus teskyrė dviejų metrų atstumas. Tai nepaprastai galinga Dievybė. Kiekvienas, taip ilgai stovėdamas tiesiog priešais Jį, gali aiškiai pajusti Jo buvimą. Baladži, kurio dydis siekia apie du metrus, tą rytą buvo aprengtas geltonais ir oranžiniais rūbais, ant Jo galvos puikavosi auksinis šalmas, iš abiejų pusių nuo galvos iki žemės Dievybę puošė stambios rausvų, baltų ir geltonų gėlių girliandos. Jo didelė tilaka dengė abi akis. Baladži stovėjo pakėlęs ranką laiminimui, su čakra prie dešiniojo peties ir kuoka prie kairiojo. Laiminančioje rankoje buvo bananas, kurį vienas iš pudžarių padavė Hari Kripai, o šis perdavė man. Pudžaris įteikė mums daugybę tulasi lapelių, kurie dengė Dievybės pėdas.

Po kelių minučių turėjome išeiti. Eidami per šventyklą stebėjome tai, ko lankytojai paprastai nemato. Dieną čia susiburia tūkstantinė žmonių minia – visi spaudžiasi, stumdosi, rėkauja. Bet šiuo paros metu šventykloje tebuvo tik pudžariai ir jų padėjėjai. Prisiartinę prie išėjimo pamatėme apie dešimt pudžarių, nešančių didelius dvidešimties litrų talpos varinius kibirus iš altorinio kambario. Kibirai buvo pilni prasado, ką tik pasiūlyto Baladži. Be pudžarių aplinkui sukiojosi dar gal dešimt šventikų.

Mums padavė daugybę iš lapų susuktų puodelių su įvairiu Baladži prasadu, dar net nespėjusiu ataušti po aukojimo. Tai buvo aštraus skonio lipnūs rudieji ryžiai su guru (ruduoju palmių cukrumi), paprasti baltieji saldūs ryžiai, viena iš kičari rūšių, kadamban kičari, taip pat kvapą gniaužiančio aštrumo ir nepaprastai gardus, aštrūs pikantiški ryžiai. Prasado buvo tiek daug, kad neįstengėme visko suvalgyti.

Dar pusvalandį praleidome šalia šventyklos. Hari Kripa pristatė mus keliems svarbiausiems šventikams. Susitikome su vyriausiuoju šventiku, tvirtai sudėtu vyresnio amžiaus vyriškiu su ilga žila šikha. Jis puikiai kalbėjo angliškai ir buvo mums nepaprastai malonus.

Tada mus nusivedė į kambarį, kuriame laikė naudotus Dievybės rūbus. Baladži yra perrengiamas kartą per savaitę, ir rūbai yra naudojami tik tą vienintelį kartą, o po to išdalinami. Stovėjome sandėlyje ir šventikas paėmė prieš tai naudotą rūbų rinkinį ir prikišo jį mums prie veidų. Po to paėmė audinį, kuriuo į Baladži kūną buvo įtrinami  kvapieji aliejai, pridėjo jį prie mūsų veidų ir ištrynė juo mūsų veidus bei galvas.

Kitą dieną autobusu išvykome į Šri Rangamą. Važiuoti reikėjo apie aštuonias valandas. Pakeliui trumpam užsukome į Kančipuramą, glaudžiai susijusį su Ramanudžačarja. Patekome į Varadaradžo, pagrindinės ten esančios Dievybės, daršaną. Ši Dievybė – tai Višnu laimintojo nuotaikoje.  Ten pat susitikome ISKCON'o atsidavusįjį,  kuris mums aprodė visas komplekse esančias šventyklas ir supažindino su keliais šventikais, kurie, kaip ir Tirupatyje, be galo džiaugėsi mus sutikę ir reiškė gilią pagarbą.

Praleidome Šri Rangame dvi dienas ir kelis kartus įvairiomis progomis turėjome Viešpaties Ranganathos daršanus. Jo šventykla – didžiausia Indijoje, tačiau lankoma anaiptol ne taip gausiai kaip Tirupatis. Beviešėdami Šri Rangame aplankėme vietą, kur Viešpats Čaitanja prieš 500 metų, 1510-aisiais, praleido čaturmasją,  ir susitikome Murali Bhattą, Venkata Bhattos, kurį aprašo Čaitanja-čaritamrita, ir pas kurį Viešpats Čaitanja buvo apsistojęs, palikuonį. Murali Bhatta, vyriausiasis Ranganatha šventyklos šventikas, kaip ir daugelis mūsų tomis dienomis sutiktų šventikų, buvo malonus ir draugiškas, vertinantis ISKCON'ą bei ISKCON'o atsidavusiuosius. Jis parodė mums savo asmeninę Dievybę, kuriai kažkada tarnavo Gopala Bhatta – mažas berniukas, vėliau palikęs Šri Rangamą ir iškeliavęs į Vrindavaną tapti didžiu Gopala Bhatta Gosvamiu, vienu iš šešių Vrindavano Gosvamių.

Raganatha yra nepaprasto žavesio Dievybė – tai Viešpats Višnu, prigulęs ant dešiniojo šono. Jo akys tiesiog užburiančios.  Stengėmės kuo ilgiau pabuvoti Jo daršane, nors ir negalėjome praleisti tiek laiko, kiek mums buvo skirta Tirupatyje.

16-osios naktį traukiniu iškeliavome į Čenajų, iš ten kitos dienos vidurdienį išskridome į Delį, iš kurio pavakary automobiliu nuvykome į Vrindavaną. Čia mūsų laukė dviejų savaičių parikrama.

Atvykęs į Vrindavaną dalyvavau ypatingoje programoje Purnačandra Gosvamui atminti. Šis Šrilos Prabhupados mokinys, nelaimei, paliko kūną lapkričio 4-ąją Maskvoje. Renginyje dalyvavo Indradjumna Maharadžas, Govinda Maharadžas, Kavičandra Maharadžas, Dina Bandhu prabhu ir Bhuridžana prabu. Visi kalbėjo šlovindami Maharadžą už Jo nuostabią tarnystę. Neseniai buvau parašęs žinutę GBC Vykdomojo komiteto vardu, kurioje išreiškiau padėką už Mahardžio indėlį į Šrilos Prabhupados judėjimą:

Mieli atsidavusieji,

Prašau priimkite mano nuolankius nusilenkimus. Visa šlovė Šrilai Prabhupadai.

Esame didžiai nuliūdę dėl pernelyg ankstyvo išsiskyrimo su Jo Šventenybe Purnačandra Maharadžu.

Maharadžas buvo atsidavęs Šrilos Prabhupados mokinys ir uoliai dirbo platindamas Prabhupados žinią skirtingose pasaulio dalyse, atlikdamas daugybę tarnysčių. Jis – pasišventęs ISKCON'o sanjasis – entuziastingai bei veiksmingai pamokslavo, ypatingai buvusioje Sovietų Sąjungoje. Daugelį atsidavusiųjų įkvėpė jo nuostabus pamokslavimas, todėl jis turėjo daugybę inicijuotų mokinių, ypatingai minėtoje pasaulio dalyje.

Jis taip pat sudarė GBC organizacinį šastrų patariamąjį komitetą ir jam vadovavo. Šio komiteto narių – puikiai šastras išmanančių atsidavusiųjų grupės uždavinys yra apsvarstyti GBC iškeltus svarbius filosofinius klausimus ir pristatyti dokumentus, kurie padėtų organizacijai juos išsiaiškinti. Gilus, Krišnos sąmone pagrįstas Maharadžo gebėjimas įvertinti dalykų esmę padėjo Jam  atskleisti tiesą daugelyje gluminančių diskusijų.

Maharadžas nuostabiai vedė kirtanus ir šoko, mėgavosi transcendetiniais šventų vardų garsais, nepaprastai mėgo giedoti su savo Dievo broliais ir kitais atsidavusiais. Jo išėjimas – tai didžiulė netektis Šrila Prabhupados judėjimui.

Esame tikri, kad Šrila Prabhupada priėmė jį prie savo lotosinių pėdų tolimesnei tarnystei.

Jūsų tarnai,

GBC Vykdomasis Komitetas

Į parikramas ėjome kiekvieną dieną visas dvi savaites. Turbūt didžiausią įspūdį patyrėme apsilankę Daudži šventykloje pietinėje Vradža Mandalos dalyje. Daudži yra Viešpaties Balaramos vardas, reiškiantis „vyresnysis brolis“. Tai viena iš originalių 5000 metų senumo Dievybių Vradžoje. Ją instaliavo Vadžranabha, Viešpaties Krišnos proanūkis. Daudži yra apie dviejų metrų aukščio ir be galo gražus. Atvykome gana anksti, kuomet Jis dar dėvėjo Savo naktinius drabužius.

Nutarėme pasilikti ilgiau, kad galėtume matyti Jo maudymo ceremoniją, kuri prasideda apie pusė devynių, po to stebėti Jį aprengiant ir galiausiai gauti Jo daršaną devintą valandą. Norintiems leidžiama stebėti abišeką ir rengimo ceremoniją iš tarpdurio, esančio šalia Daudži (mums iš kairės). Belaukiant ir bestebint ceremonijas, susitikome Mahadeva Pandą, vieną iš vietinių šventikų, kuris jau kelis metus artimai bendrauja su ISKCON'o atsidavusiaisiais. Davėme jam truputį lakšmi, ir jis pasirūpino, kad penketas mūsiškių po devintos galėtų įeiti į altoriaus patalpą ir praleisti šiek tiek laiko su Daudži. Dievybė buvo aprengta spindinčiais oranžiniais rūbais. Mahadeva paliepė man priglausti galvą prie Daudži pėdų, ką aš ir padariau. Man taip pat teko laimė padėti galvą prie Revati, Balaramos sutuoktinės, pėdų. Ši Dievybė yra kampe, atsisukusi į Baladevą.

Šią nepakartojamą patirtį branginsiu amžinai. Būdamas taip arti prie šių nuostabių Dievybių nepaprastai stipriai jauti jų buvimą.

Dalyvavome dviejose parikramose aplink Govardhaną. Viena jų vyko lapkričio 26-ąją, o antra – 30-ąją. Pirmajai skyrėme visą dieną. Pradėjome ankstyvą rytą dar prieš septynias ir baigėme tik po penkių vakare. Antrąją apėjome palyginti greitai. Pačioje parikramos pradžioje pajutau, kad žemė labai šalta. Mano pėdos, rodės, tapo labai jautrios. Aš klausiau savęs, ar čia tiesiog šaltis, ar mano pėdos tapo itin jautrios po ilgų pasivaikščiojimų pastarosiomis dienomis. Pasirodė, kad tai ne vien tik šaltis – mano pėdos iš tiesų tapo labai opios, tačiau vis tik kažkaip įstengėme dar sykį apsukti visą ratą.  Baigėme parikramą šauniomis maudynėmis Radhakundoje, po kurių ant kundos krantų surengėme ekstatinį kirtaną. Abiejų parikramų metu per Radhakundos kaimelį ėjome su kirtanu ir pastebėjome, kaip tai sužavėjo vietinius gyventojus. Kirtanas jiems reiškė kur kas daugiau nei tiesiog džapos kartojimas einant, ką mes paprastai darydavome.

Mane kaip visuomet lydėjo mano ištikimas vertėjas Ananda Čaitanja prabhu, nors dvi dienas jis sirgo ir negalėjo prisijungti, todėl prikalbinome vertėjauti Šivarati, keturiolikmetę mano mokinės Radha Premos dukterį. Ji, kad ir labai jauno amžiaus, puikiai atliko savo darbą.

Taigi, šiuo metu aš skrendu į Pietų Afriką, į artimiausią savaitgalį vyksiančią Rathajatrą Lenazijoje, Johanesburge. Po to, gruodžio 6-ąją, skrisiu į Mauricijų, kur dalyvausiu Maheburgo Rathajatroje.

 

Tikiuosi, jūs laikotės puikiai.

 

Jūsų tarnas,

Bhakti Čaitanja Svamis