KELIAUJANČIO PAMOKSLAUTOJO DIENORAŠTIS

6 dalis, 10 skyrius
Šrila Indradjumna Svamis
Gegužės 26 - birželio 1, 2005

Dalintis sėkme su kitais

Mano trijų dienų apsilankymas Tatarstane greitai baigėsi. Sakoma, kad jei džiaugiesi tuo, ką darai, laikas bėga labai greitai, bet jei nuobodu ar vyksta nemalonūs dalykai, laikas prailgsta. O aš dariau tai, ką labiausiai mėgau: dalinausi savo sėkme su kitais.

Prieš keletą mėnesių kalbėjausi su savo sūnumi, Gaura Šakti dasa, apie tai, kaip mano kartos bhaktai palieka šį pasaulį. "Tu gyvenai tokį pilnavertį gyvenimą, - pasakė jis, - kad net jei mirtum šiandien, tau nebūtų dėl ko sielotis".

Tai tiesa. Nuo tada, kai prisijungiau prie Krišnos sąmonės judėjimo, man niekuomet neteko kovoti dėl būtiniausių dalykų gyvenime. Iš tiesų Viešpats buvo daugiau nei dosnus man, suteikdamas sąlygas, kurių reikėjo man ir Jo judėjimo skleidimui.

O kalbant apie dvasinę pusę, tai aš neįstengiu net pradėti matuoti malonės, kurią Viešpats praliejo man - mano dvasinis mokytojas, šventi vardai, bendravimas su vaišnavais ir mano mylimos Dievybės - visi jie yra mano nuolatiniai palydovai. Tačiau bhaktas niekuomet neturėtų galvoti, kad šios dovanos skirtos jam vienam. Jos skirti dalintis su kitais.

"Gavęs Viešpaties arba Jo bona fide atstovo įšventinimą, nuoširdus bhaktas rimtai imasi šlovinti Viešpatį ir keliauja po pasaulį skelbdamas Jo šlovę, kad ir kiti žmonės apie ją sužinotų... Vienintelis tyro bhakto darbas - giedoti ir atsiminti šventą Viešpaties vardą, šlovę, žaidimus ir pagal išgales skelbti Viešpaties žodį rūpinantis kitų gerove ir nelaukiant už tai jokio materialaus atpildo"

[Šrimad-Bhagavatam 1.6.26 komentaras]

Likdamas visuomet dėkingas, stengiausi kiek galėdamas vykdyti Šrilos Prabhupados nurodymą skleisti jo malonę po visą pasaulį.

Kol mane tikrino oro uosto apsauga kitam skrydžiui, imigracijos viršininkas vartė mano pasą. Jame buvo 314 įvažiavimo ir išvažiavimo antspaudų, o be to dar vizos į 18 šalių. Jis nusijuokė. "Ar tai keliaujanti Biblija?" - paklausė jis.

Niekas nepaneigs, kad keliauti po pasaulį nuostabu, tačiau nuotykių jaudulys kartais užgožiamas atsiradusių askezių. Šioje kelionėje man teko visa tai išbandyti.

Kazanės oro uostas turi unikalią sistemą: keleivius pirmiausia patikrina apsauga, o po to tikrinamas jų bagažas. Kai Utama-šloka dasa ir aš atvykome prie registracijos langelio, agentė paėmė mūsų bilietus ir greitai ištiesė mums leidimus lipti į lėktuvą. Tada ji pamojo, kad kiti keleiviai prieitų prie jos.

Kai visi keleiviai grūdosi į priekį, o aš pasisukau į Utama-šloką. "Ei, - pasakiau, - pasakyk jai, kad ji nepatikrino bagažo".

Utama-šloka vėl prasigrūdo prie stalelio, paklausė ir greitai buvo išstumtas atgal.

"Ji liepė neštis bagažą į lėktuvą" - pasakė jis.

"Ką? - paklausiau aš. - Neštis visą savo bagažą į lėktuvą? Kaip tai įmanoma?"

Buvo sunku, nes turėjau daug bagažo. Kai keliauju po Rusiją, visuomet pasiimu kai kuriuos būtinus daiktus, kurių neimu važiuodamas į keliones kitur: gerą miegmaišį, poroloninį kilimėlį miegojimui, pagalvę, valgymo reikmenis, vaistų ir drabužių šiltam bei šaltam orui. Tai didelė šalis, kurią dalija daug laiko juostų.

Utama-šloka ir aš turėjome kristi į akį, kai tempėme savo bagažą prie įlaipinimo vartų. Atėjome prieš pat pranešant apie įlaipinimą. Kadangi nebuvo kur atsisėsti, visi keleiviai susibūrę stovėjo priešais duris, nekantraudami tikėjosi pirmieji įlipti į autobusą, vežantį prie lėktuvo. Visur matėsi krūvos bagažo.

"Kas toliau? - pagalvojau. - Kaip pagaliau visi mes - ir šis bagažas - sutilpsime lėktuve?"

Po minutės, be jokio pranešimo, durys atsivėrė ir visi kaip išprotėję nubėgo į autobusą. Utama-šloka ir aš buvome paskutiniai. Kai autobusas privažiavo prie lėktuvo, vėl kilo chaosas. Mes išlipome paskutinieji.

Kai ėjome prie lėktuvo, mane sukrėtė jo būklė. Tai buvo senas propelerinis lėktuvas, panašus į tuos, kuriuos galime pamatyti aviacijos muziejuje. Moteris stovėjo ant senos medinės pakylos, lėktuvo priešakyje ir su kibiru muiluoto vandens bei skuduru plovė langus.

Įlipome į lėktuvą, o palydovė pasveikino mus. "Kur skrendate?" - paklausė ji.

"Kaip? - paklausė Utama-šloka. - A, į Jekaterinburgą". Jis pažvelgė į mane nustebusia veido išraiška.

"Kas tai per klausimas? - pasakiau aš. - Ar jai reikia klausti, kur mes skrendame?"

"Jaučiu, kad čia trūksta tvarkos, - atsakė jis, - greičiausiai keleiviai kartais įlipa ne į tą reisą".

Mums pasisekė, nes radome dvi vietas šalia, beveik lėktuvo viduryje. Tačiau nebuvo vietos bagažui. Bagažo skyriai jau buvo užimti, taigi dalį bagažo pasidėjome ant grindų šalia savęs, o didžiąją dalį laikėme ant kelių.

Stiuardesės nepatikrino, ar keleiviai prisisegę saugos diržus, nebuvo jokių pranešimų apie saugumo taisykles. Veikiau priešingai: po penkiolikos minučių skrydžio stiuardesė pasirodė perėjime ir sušukdama pranešė: "Šis lėktuvas labai kratys!". Ji daugiau nieko nepasakė ir nedavė su tuo susijusių nurodymų.

Pasisukau į Utama-šloką. "Amerikoje neleistų tokiam lėktuvui pakilti nuo žemės, - pasakiau aš.

Kai antrasis pilotas, panašus į keturiasdešimtmetį, ėjo praėjimu į poilsio kambarį, liepiau Utama-šlokai paklausti jo, kiek lėktuvui metų.

Pamačiau, kaip vyras nusijuokė išgirdęs klausimą.

"Jis pasakė, kad lėktuvas pagamintas prieš jam gimstant", - atsakė Utama-šloka.

Per tris skrydžio valandas iš tiesų kratė, kaip ir pranašavo stiuardesė. Turėdamas omeny tai ir lėktuvo amžių, truputėlį nerimavau. Buvau taip pat ištroškęs, greičiausiai dėl to, kad stengiausi atvilkti krepšius prie savęs, bet nei vanduo, nei sultys nebuvo pasiūlytos. Mano kantrybė dar labiau buvo išbandyta, kai turėjau prižiūrėti krepšius, sustatytus aplinkui mane ir tuos, kuriuos laikiau ant kelių - jie neleido man pasijudinti per visą skrydį. Supratau, kad nusileidome, kai lėktuvo ratai džergždami palietė žemę ir lėktuvas stabdydamas sustojo.

"Šiuo lėktuvu daugiau niekada neskrisiu", - pasakiau Utama-šlokai.

Tačiau vėliau pagalvosiu, kad su džiaugsmu skrisčiau tuo pačiu lėktuvu iki kitos vietos, jei būčiau žinojęs, kokiu traukiniu turėsime važiuoti po dviejų dienų, pasibaigus trumpam apsilankymui pas Jekaterinburgo bhaktus.

Buvo šaltas rytas, dulksnojo, kai mes įlipome į traukinį, važiuojantį į Ufą. "Kiek laiko keliausime?" - paklausiau Utama-šlokos, kai įsinešėme bagažą į savo kupė.

"Dvidešimt tris valandas", - atsakė jis.

"Dvidešimt tris valandas!" - sušukau.

Aš maniau, kad daugių daugiausia kelionė truks tris valandas. Taip užsiėmęs pamokslavimu nepaklausiau Utama-šlokos apie kelionės smulkmenas.

"Taip, - atsakė jis, - ilga kelionė, bet ne pagal Rusijos standartus. Daugybė Jūsų mokinių važiavo traukiniu dvi, tris ar net keturias dienas, kad atvyktų į Jūsų vjasa pudžos šventę Ukrainoje praeitą mėnesį".

Įėjome į kupė ir jis įjungė šviesos jungiklį. "Bet nemanau, kad jie važiavo traukiniais kaip šis", - pasakė jis išpūsdamas akis.

Apsižvalgiau - tai turėjo būti mano namai visą kitą dieną ir naktį. "Panašu, kad šis traukinys senesnis už tą lėktuvą, kuriuo skridome aną dieną", - pasakiau aš.

Kilimėlis buvo baisiai purvinas. Langas buvo toks nešvarus, kad beveik nieko pro jį nesimatė. Vinilinės sėdynės buvo suplyšę, o mažas atlenkiamas staliukas prie sienos greičiausiai nebuvo valytas per paskutiniuosius penkiasdešimt metų. Jo įskilimuose matėsi įstrigę maži senų, sudžiūvusių dešrelių gabalėliai.

Kad atsirastų vietos bagažui, išsitraukiau iš po sėdynės čiužinį, o jis buvo nusėtas žiurkių išmatomis. Atšokau. Atsisėdau į savo vietą daugiau nenorėdamas pasisukti nei į kairę, nei į dešinę.

"Dieve Dieve, - pagalvojau, - ko tik man netenka iškęsti dėl Rusijos žmonių!" Bet greitai suvokiau savo kvailumą ir nutilau.

"O mano dvasinis mokytojas? - pagalvojau. - Juk jam teko ištverti daug daugiau, kad išvaduotų mane ir Vakarų pasaulio žmones!"

Prisiminiau, kaip mokinys paklausė Šrilos Prabhupados apie jo pirmus pamokslavimo metus Niujorke. "Tu negali įsivaizduoti, ką man teko išgyventi", - atsakė Šrila Prabhupada.

"Dėl savo dvasinio mokytojo, - šnabždėjau sau, - dėl savo dvasinio mokytojo turėčiau bent jau iškęsti vieną dieną ir naktį šiame siaubingame traukinyje".

Krišna greitai patikrino mano žodžių nuoširdumą. Nors buvo pavasaris ir oras greitai šiltėjo, visi langai traukinyje buvo sandariai uždaryti - kaip žiemą. Greitai tapo nepakenčiamai tvanku.

"Prašau, atidaryk langą, - paprašiau Utama-šlokos.

Jis kurį laiką nekantriai krapštėsi prie lango, galiausiai pasitelkęs savo jėgą atidarė jį. Tačiau kai važiavome per kalnuotą vietovę, vėsus vakaro oras greitai virto lediniu šalčiu.

"Uždaryk langą", - pasakiau po keletos valandų nakties glūdumoje, nejudėdamas sėdėjau toje pačioje vietoje.

Utama-šloka kovojo su langu pusę valandos ir galiausiai pasidavė. "Neįmanoma, Šrila Gurudeva, - pasakė. - Jis užstrigo".

Po keletos valandų, kai lėtai važiavome per pelkėtas vietas, uodai pasinaudojo atviru langu ir apsilankė pas mus. Neturėdami jokių priemonių nuo uodų, priklausėme nuo jų malonės, o jie jos nerodė. Taigi, toks yra keliaujančio pamokslautojo gyvenimas.

Tačiau už visas mano askezes greitai buvo atlyginta.

Ilga kelionė traukiniu baigėsi. Kai įvažiavome į Ufą, pamačiau perone didelę grupę besišypsančių bhaktų, laukiančių mus pasveikinti. Kai jie pastebėjo mus žiūrinčius pro langą, dešimt iš jų įbėgo į mūsų kupė ir susibūrė priešais kupė praėjime. Mes perdavėm jiems savo bagažą ir po keletos akimirkų išlipome iš traukinio.

Atvažiavome į butą, kuriame apsistosime. Kadangi nedaug temiegojau praeitą naktį ir dar dėl kratymo lėktuve prieš dvi dienas, iš karto išsitraukiau savo miegmaišį.

Bet vos atsigulus, Utama-šloka įėjo į kambarį. "Šrila Gurudeva, - pasakė jis, - čia skiriasi laikas, ir mes jau vėluojame į vakarinę paskaitą".

Prisiverčiau atmerkti sunkius vokus. "Gal galėčiau pirmiausia nusiprausti?" - tai buvo viskas, ką įstengiau pasakyti.

Po dvidešimties minučių važiavome į salę.

"Kiek bhaktų yra jūsų jatroje? - paklausiau savo bhakto vairuotojo.

"Apie tris šimtus", - atsakė jis.

"Puiku", - pasakiau.

"Galėtų ir daugiau būti, - pasakė jis, - bet čia musulmoniškas kraštas ir mums neleidžiama atvirai pamokslauti. Negalime daryti nei harinamų, nei viešų programų".

"Liūdna tai girdėti", - atsakiau aš.

"Ir pas mus nedaug atsilanko vyresnių bhaktų, - pasakė jis žvelgdamas į mane. - Paskutinis sanjasis lankėsi čia daugiau nei prieš metus. Bhaktai tokie dėkingi, kad Jūs atvažiavote".

Jis padarė pauzę. "Tikiuosi jums nebuvo per daug sunku atvažiuoti", - pasakė jis.

"Sunku? - paklausiau. - Ach...jokių sunkumų...visiškai jokių sunkumų".

Nutilau. "Na, - pasakiau, - iš tiesų buvo sunkumų. Matote, skridome kratančiu lėktuvu, o po to šis siaubingas traukinys. Mūsų kupė buvo pilna žiurkių išmatų ir.."

Automobilis pasuko už kampo ir pasirodė didelė grupė bhaktų, dainuojančių ir pašėlusiai šokančių kirtane ant šaligatvio. Kai privažiavome arčiau, pamačiau, kad keletas bhaktų verkė. Mano vairuotojas pakėlė balsą, kad girdėčiau jį per garsų kirtaną. "Sakiau Jums, - šaukė jis, - pamokslautojai retai atvažiuoja. Ufa - tai pasaulio kraštas".

Mes sustojome, o kai aš išlipau iš automobilio, mane užplūdo gėlių, puokščių, pinigų, vaisių ir kitų dovanų banga. Kirtano grupė nuvedė mane į pastatą, palypėjome kelis laiptelius ir įėjome į didžiulę salę. Kirtanas akimirkai sustojo, kol bhaktai nusiavė batus.

Kai įėjome į salę, nustebau matydamas dar šimtus bhaktų. Jie visi pamatę mane nutilo. Akimirką niekas nejudėjo. Tada kirtanas vėl prasidėjo, taip staiga, kaip ir buvo prasidėjęs, o mane nulydėjo iki vjasasanos salės priekyje.

Kai kirtanas pasiekė aukščiausią tašką, bhaktai tapo dar palaimingesni. Sėdėdamas ant vjasasanos žvelgiau į auditoriją. Matėsi žmonės iš visų visuomenės sluoksnių, pastebėjau netgi keletą vyrų dėvinčių mažas apvalias musulmoniškas kepuraites.

Kuomet kirtanas baigėsi, suglaudžiau delnus ir per mikrofoną pasakiau premadvani maldas šlovindamas guru paramparą ir Krišną. Kai visi nusilenkę pakilo ir užėmė savo vietas, pajutau didelį įkvėpimą atsakyti į jų šiltą priėmimą ir meilės jausmus.

Kelionės nuovargio kaip nebūta, o prisiminimas apie nesenas askezes išnyko. Atgavau jėgas ir pagyvėjau bendraudamas su tiek daug nuostabių Viešpaties Čaitanjos tarnų šioje tolimoje vietoje. Kai pasiruošiau sakyti įžanginį žodį, akimirkai užsimerkiau ir pagalvojau apie mėgstamiausią iš visų Šrilos Prabhupados laiškų. Jis parašytas mano artimam draugui ir dažnai primena, kokį džiaugsmą jaučia bhaktas, kai nepaisydamas visų sunkumų dalijasi savo sėkme su kitais.

"Mano brangus Prabhavišnu,

Prašau, priimk mano palaiminimus. Meldžiu priimk mano atsakymą į tavo laišką, datuotą sausio 1, 1973, aš labai džiaugiuosi išgirdęs nuostabias naujienas apie keliaujančią grupę Anglijoje... Suprantu, kad nėra lengva ilgą laiką intensyviai keliauti be tinkamo maisto, poilsio, o kartais gali būti taip pat ir labai šalta. [Tačiau] vis dėlto, kadangi dėl to patiriate tiek daug džiaugsmo, dvasinio džiaugsmo, tai jums atrodo lyg žaidimas. Tokia yra išaukštinta dvasinio gyvenimo padėtis, jos niekada nepasiekia netgi didžiausi jogai ir taip vadinami gjaniai. Tačiau tegu bet kas pamato, kaip sunkiai mūsų bhaktai dirba dėl Krišnos, tuomet tegu kas nors pabando pasakyti, kad jie nėra geresni už milijonus taip vadinamų jogų ir transcendentalistų. Štai mano iššūkis! Kadangi tu teisingai suvoki Krišnos sąmonės filosofiją per asmeninę patirtį, todėl per tokį trumpą laiką įveikei visas jogos proceso pakopas ir pasiekei aukščiausią atsidavimo Krišnai lygį. Tą aš labai vertinu, labai tau ačiū, kad padedi man tokiu būdu.

Tikiuosi, kad skaitydami šį laišką tu ir kiti vyrai esate geros sveikatos ir geros dvasios.

Visada tau gero linkinti,
A.Č. Bhaktivedanta Svamis"

Indradyumna.swami@pamho.net

www.traveling-preacher.com
Official website for Diary of a Traveling Preacher