KELIAUJANČIO PAMOKSLAUTOJO DIENORAŠTIS

6 dalis, 11 skyrius
Šrila Indradjumna Svami
Birželio 2-4, 2005

Debatai

Keliaudamas ir pamokslaudamas Rusijoje, nuolat susirašinėjau elektroniniu paštu su Šri Prahladu das, apie tai, kaip geriau paskirstyti laiką. Mano dienotvarkė tapo tokia intensyvi per pastaruosius šešeris mėnesius, kad likdavo labai mažai laiko studijuoti, o tai būtina tam, kuris skaito paskaitas du ar tris kartus per dieną. Tapdamas senesnis, jaučiu, kad trokštu daugiau laiko kartoti džapą, o taip pat rytais garbinti savo mylimas Dievybes.

Taip pat atsilikau atsakinėdamas į elektroniniu paštu atsiųstus laiškus. Dažnai būna šimtai laiškų, kurie laukia atsakymo. Daugelis iš jų yra nuo mano mokinių, kuriems reikalingas skubus dėmesys.

Mano turo vienas iš paskutiniųjų miestų buvo Rostovas pietvakarinėje Rusijos dalyje; iš karto po to, kai atvykau tenai, prisijungiau prie interneto ir toliau aptarinėjau šį dalyką su Šri Prahladu. Mes priėjome išvados, kad aš turiu kai ką paaukoti savo užpildytoje dienotvarkėje. Kadangi bhaktui jo dvasinė praktika yra pirmoje vietoje, jam laikas nuo laiko tenka pergrupuoti savo pasižadėjimus, kai jis prisiima kitus įsipareigojimus. Tam, kad atlikčiau skirtingas savo pareigas, man reikia susitelkti ties pačia svarbiausia - savo sadhana.

"Kai žmogus griežtai atlieka pareigas, kurias jis yra kvalifikuotas atlikti, jis lengvai tampa kvalifikuotas atlikti ir aukštesnio lygio pareigas".

[Šrila Bhaktivinoda Thakura, Džaiva Dharma]

Parašiau Šri Prahladui, kad jokiu būdu negaliu sumažinti savo pamokslavimo, nes tai mano pirma ir svarbiausia pareiga dvasiniam mokytojui. O taip pat negaliu daugiau sutrumpinti laiko, skirto pagrindinei veiklai - pavyzdžiui miegui, nes jau seniai jį sumažinau iki minimumo, daugiausia dėl pamokslavimo, būtent vėlyvų naktinių programų ir festivalių.

Pasiūliau Šri Prahladui išeitį - galiu nutraukti savo rašymus, pradėdamas nuo dienoraščio. Kiekvieną skyrių parašyti trunka vidutiniškai 8 - 10 valandų, daugiau nei keletas dienų, o dažniausiai vienintelė proga rašyti yra po vidurnakčio. Vietoje deinoraščio rašyčiau mokiniams savo veiklos santrauką du kartus per metus.

Šri Prahlada iš karto atsakė. "Šrila Gurudeva, - parašė jis, - taip negalite pasielgti. Daugybė žmonių, bhaktų ir nebhaktų, skaito Jūsų dienoraštį".

"Kažką reikia keisti", - atsakiau.

Gavau paskutinę žinutę nuo Šri Prahlado tą dieną. "Pagalvokite apie tai šimtą kartų, prieš nuspręsdami nutraukti rašyti dienoraštį", - atrašė jis.

Kai pradėjau tą naktį snūduriuoti, šis klausimas vėl ir vėl sukosi mano mintyse. "Daugiau apie tai negalvosiu šiąnakt, - pasakiau sau. - Pagalvosiu apie tai rytoj, bet panašu, kad tai vienintelis atsakymas".

Kitą rytą po rytinės programos Utama-šloka das atėjo į mano kambarį. "Vietinė televizija ką tik paskambino į šventyklą, - pasakė jis. - Jie nori žinoti, ar nesutiktumėte būti ypatingu svečiu šio vakaro pokalbių programoje. Laidos vedėjas -įžymi televizijos asmenybė".

"Ar tai svarbi laida?" - paklausiau.

Utama-šloka nusišypsojo. "Ji labai populiari, - pasakė jis. - Keturi milijonai žmonių žiūri ją dukart per savaitę".

"Gerai, - pasakiau. - Galime vykti".

Po pietų, kai ruošiausi važiuoti į programą, prie manęs priėjo bhaktini. "Maharadža, - pasakė ji, - ar jie jums papasakojo, kad to pokalbių šou vedėjas dažnai meta iššūkius savo svečiams, priversdamas juos jaustis klaikiai, užduodamas sudėtingus klausimus?"

"Iš tiesų? - pasakiau. - Niekas man apie tai neminėjo. Esu įsitikinęs, kad jei Utama-šloka būtų žinojęs, būtų kažką pasakęs".

"Tai viena iš priežasčių, dėl ko šou toks populiarus, - pasakė ji. - Jis tai labai puikiai daro. Jis greitas ir aštrus. Įžymūs žmonės dažnai nepriima jo kvietimų į šou".

Pradėjau truputį nerimauti. "Ach...Ar tikrai?" - paklausiau aš.

Akimirką pagalvojau. "Nesu toks patyręs diskusijų dalyvis kaip Džai Advaita Maharadža arba Umapati Svamis, - pasakiau, bandydamas nusišypsoti. - Bet galiu save apginti".

"Būkite atsargus, Maharadža, - pasakė ji. - Jis pasijuokė iš daugybės svečių".

Pakeliui į televizijos studiją aš tyliai kartojau džapą ir galvojau apie Krišnos žaidimus, kad nuraminčiau protą. Atsipalaiduodavau prieš susiremdamas su priešininku - šios technikos išmokau iš savo mamos, kai buvau jaunas. Užsiiminėjau lengvąja atletika, ir prieš plaukimo varžybas, kai dauguma mano komandos draugų darydavo apšilimui skirtus pratimus, aš sėdėdavau nuošaly atsipalaidavęs ir skaitydavau knygą, kad nuvyčiau mintis apie varžybas.

Paskutinę akimirką žengdavau prie starto linijos ir sutelkdavau į varžybas. Jei per daug būčiau jaudinęsis, galvodamas, ar laimėsiu, ar pralaimėsiu, išeikvočiau per daug energijos. Gali tai atrodyti netinkamas būdas rungtyniauti, bet jis veikė, ir aš laimėdavau daugumą plaukimo rungtynių vidurinėje mokykloje. Dėl šios priežasties buvau plaukimo komandos kapitonas ketverius metus iš eilės.

Kol važiavome prie televizijos studijos automobilių stovėjimo aikštelės, padėjau savo džapos karolius į šalį ir išsitraukiau savo Prema Bhakti Čandriką, parašytą Šrilos Narotamos das Thakuro. Atsiverčiau šį posmą:

"Sakhėms davus ženklą, aš siūlysiu čamarą ir betelio riešutus lotosinėms Radhos ir Krišnos lūpoms. Sakhės, ratu apsupusios Radhą ir Krišną, labai gerai žino, kokios rūšies tarnystę pasiūlyti tam tikru laiku".

[Prema Bhakti Čandrika, 54 tekstas]

"Tai nuostabi malda, - pagalvojau žiūrėdamas pro langą. - Tai Narotamos das Thakuro amžinoji tarnystė dvasiniame pasaulyje. Kaip Mandžulali Mandžari jis ruošia betelio riešutus, kad pasiūlytų juos Radhai ir Krišnai, o kartais jis taip pat ir vėduoja Juos".

"Šrila Gurudeva! Šrila Gurudeva! - sušuko Utama-šloka. - Ką Jūs darote? Mums jau reikia eiti! Mes vėluojame!"

Atsibudau iš savo dienos sapno ir iššokau iš automobilio. Mes greitai nuėjome prie pastato ir užlipome laiptais keturis aukštus. Kai įėjome į studiją, televizijos komanda skubiai mostelėjo, parodydami mano vietą ir įjungė ryškias šviesas. Utama-šloka atsisėdo šalia manęs kaip mano vertėjas.

Beveik neturėjau laiko apžiūrėti aplinkos. Tačiau smalsiai nužvelgiau už keletos metrų sudėliotus muzikos instrumentus, įskaitant gitarą, būgnelius ir harmoniją. Ruošiausi klausti, ar harmonija mūsų, kai staiga pasirodė programos vedėjas.

Arba jis buvo per daug užsiėmęs, arba ignoravo mane, nes jis nepastebėjo manęs iki tol, kai po keletos minučių jo sekretorius išėjo į priekį mus supažindinti. Kai ten stovėjau, keistas jausmas apėmė mane, pasijutau lyg būtume du boksininkai, išeinantys iš ringo kampų ir spaudžiantys rankas prieš kovą. Mūsų trumpas susipažinimas buvo nutrauktas operatoriaus kvietimo patikrinti garsą, ir man nebuvo laiko ištyrinėti laidos vedėją.

Vėl atsisėdau. Širdis pradėjo stipriau plakti iš susijaudinimo, taigi atsiverčiau knygą ir pradėjau skaityti:

"Trokštu nuolat su meile tarnauti lotosinėms Radhos ir Krišnos pėdoms. Apie ką mąsčiau atlikdamas atsidavimo tarnystę, tikrai tai tobulai įgyvendinsiu turėdamas dvasinį kūną. Tai įvyksta einant prisirišimo keliu".

[Prema Bhakti Čandrika, 55 tekstas]

"Gurudeva! - pašaukė Utama-šloka. - Laida prasideda už 30 sekundžių!"

Padėjau knygą į šalį ir sutelkiau dėmesį į vedėją.

"Žiūrėk jiems į akis, - sakydavo mano tėtis, - ir dauguma tų mokyklos kiemo bulių pasitrauks".

Žiūrėjau vedėjui į akis, bet jis spoksojo tiesiai į mane. Negalėjau prisiminti, ką tėtis sakydavo reikia daryti po to, taigi tiesiog šypsojausi.

Televizijos grupės vadovas kažką pasakė rusiškai. Pamaniau, kad tai galėjo būti "Šviesos! Kamera! Veiksmas!"

Giliai įkvėpiau ir pasimeldžiau Šrilai Narotamai das Thakurui: "Tu buvai rasika bhakta, bet taip pat ir bebaimis pamokslautojas. Esu per jaunas bhaktas, kad suprasčiau gilesnius bhakti skonius, tačiau noriu būti bebaimis, kaip ir tu. Prašau, palaimink mane".

"Labas vakaras, - vedėjas ištarė pasitikinčiai, žvelgdamas tiesiai į kamerą ir savo nematomą milijoninę auditoriją. - Šį vakarą pas mus svečiuojasi Harė Krišna judėjimo lyderis Indradjumna Svamis iš Amerikos".

Pamiršau savo klausos aparatą ir sunkiai girdėjau, kai Utama-šloka vertė vedėjo žodžius į anglų kalbą.

Vedėjas pasisuko į mane ir nusišypsojo. "Sveiki atvykę, svami, - pasakė jis.


Paprastai suprantu žmones iš jų veido išraiškos ir kūno kalbos. Šis jausmas atsiranda pamokslaujant metų metus, bet dėl ryškių šviesų vos galėjau įžiūrėti vedėjo šypseną.

"Ar tai šilta šypsena? - pagalvojau. - Ar jis iš tiesų sveikina mane atvykus į laidą? O gal tai sukta medžiotojo šypsena prieš nužudant grobį?" Išsitiesiau, kad jį aiškiau pamatyčiau, tačiau šviesos buvo per ryškios.

"Labai ačiū, - pasakiau. - Iš tiesų jaučiuosi pagerbtas, būdamas jūsų laidoje".

Kol Utama-šloka vertė mano žodžius, staiga suvokiau, kad turiu mažytį pranašumą prieš vedėją, dėl to, kad man verčiama. Kiekvienas klausimas ir iššūkis bei kiekvienas atsakymas turi būti išversti, taigi turėsiu akimirką pagalvoti kiekvieną sykį atsakydamas.

"Panaudosiu tai savo naudai", - pamaniau ir pradėjau kurti kovos planą.

"Nepripažinsiu žodžio sekta, jei jis bus panaudotas norint apšmeižti mane arba Krišnos sąmonę, - pagalvojau. "Visuomet atsakinėsiu: `Ši religija yra tai ir tai.`"

Tai buvo tik 20 minučių laida, taigi pasiruošiau atremti ankstyvą ataką. Vedėjas pasisuko į mane. "Svami, - pasakė jis, - gal galėtumėte papasakoti, kodėl prisijungėte prie dvasinio judėjimo iš Rytų?"

"Štai prasidėjo, - pagalvojau. - Jis imasi reikalo. Jis ruošiasi pasmerkti Krišnos sąmonę, nes ji ne krikščioniška religija".

"Religija nepriklauso nei Rytams, nei Vakarams, - atsakiau. - Ji transcendentinė. Ji ateina iš Dievo, iš dvasinio pasaulio. Skirtingais žmonijos istorijos laikotarpiais Dievas siuntė Savo atstovus mokinti žmonių visuomenę dvasinių tiesų tiek, kiek to meto žmonės galėjo suprasti. Todėl nors yra kažkokie išoriniai skirtumai, visų religijų esmė ta pati: mylėti Dievą".

"Labai aiškus atsakymas, Svami", - pasakė vedėjas.

"Jis nekvailina manęs, - pagalvojau. - Jis meilikauja man, siekdamas susilpninti mano budrumą, bet jam tai nepavyks".

Lėtai įkvėpiau, dar rūpestingiau sutelkdamas mintis artėjančiai kovai.

"Matau iš Jūsų trumpos autobiografijos, kad septintajame dešimtmetyje Amerikoje Jūs buvote paauglys. Ar Jūs kada nors buvote hipis?"

"Taigi taip, - pagalvojau. - Jis bando susieti Krišnos sąmonę su hipių judėjimu. Puiku, tęskite taip toliau, pirmyn, drauguži. Visa tai aš jau girdėjau".

Nusprendžiau atremti iššūkį su šypsena. "Buvau tuo, ką galėtumėte pavadinti savaitgalių hipiu, - pasakiau. - Buvau šiek tiek įsitraukęs į jų veiklą, tačiau augau geroje šeimoje ir gerbiau tėvus. Jų padrąsintas, rimtai mokiausi".

Jis akimirką patylėjo.

"Taiip, - pamaniau, - pagavau jį čia. Na gi, galvotas vaikine. Pažiūrėkime, koks tu kietas. Aš nebijau".

Pažvelgiau į laikrodį ant sienos. "Dar lieka 14 minučiu, - pagalvojau. - Jis ruošiasi smogti į silpną vietą ir gana greitai".

Jis nusijuokė. "Gerai, - pasakė, - savaitgalių hipis. Tačiau kaip Jūs manote, kodėl tiek daug hipių prisijungė prie Harė Krišna judėjimo?"

"Nes jie buvo nusivylę materialiu gyvenimu", - atsakiau išlikdamas ramus.

"Iš viso savo nuosmukio, kaip sakė mano dvasinis mokytojas, hipiai turėjo vieną gerą savybę: jie turėjo atsižadėjimo dvasios. Kai kurie iš jų galiausiai pamatė materialaus gyvenimo tuštumą ir suvokė, kad Krišnos sąmonė yra teigiama alternatyva".

"Gal galėtumėte mums tiksliai paaiškinti, ką turite omeny sakydamas `teigiama alternatyva`?"

"Kas tai per klausimas? - pagalvojau. - Tai ne suktas klausimas, o taip pat ir ne iššūkis. Taigi, ko jis siekia?"

Akimirką pasigailėjau, kad neturėjau laiko pažiūrėti nei vieno iš ankstesnių šou, kad pamatyčiau kaip ir kada jis puola savo svečius.

"Jis nori mane suminkštinti dar vienu meilikavimu, - pagalvojau. - Bet kuriuo atveju, nuo šios akimirkos leiskite man pasinaudoti tuo ir pamokslauti keturiems milijonams žmonių, žiūrinčių šią laidą".

"Šiame pasaulyje nėra tokio dalyko kaip tobula laimė, - pasakiau, - jos neturi nei hipiai, nei džentelmenai. Kiekvienas kenčia nuo keturių rūšių materialios būties kančių: gimimo, ligų, senatvės ir mirties".

Žiūrėjau tiesiai į kamerą ir akimirką nutilau. "Tiesiog pamokslauk, - pagalvojau. - Be abejonės yra nuoširdžių sielų, trokštančių šių žinių".

"Jei nerandame vandens dykumoje, - pasakiau, - tai dar nereiškia, kad kažkur kitur neegzistuoja vandenynas. Panašiai, faktas, kad negalime rasti laimės šiame pasaulyje, dar nereiškia, kad neegzistuoja pasaulis, kuriame realiai esti beribė laimė. Šis Harė Krišna judėjimas mus moko, kaip sugrįžti į dvasinį pasaulį. Todėl tai yra teigiama alternatyva".

Pradėjau kalbėti stipriau. "Tai vienintelė alternatyva, - pasakiau. - Mokslas ir technologija gali gyvenimą padaryti kiek patogesnį, bet jie negali sustabdyti gimimo, ligų, senatvės ir mirties. Tai įvyksta tiktai tada, kai mes grįžtame į dvasinį pasaulį".

"Gerai, - pagalvojau, - toli nuėjai, pasakydamas daug vienu sykiu. Tačiau nebandyk sėkmės. Palaukime kito jo klausimo...arba pirmojo iššūkio".

"Gerai pasakyta, svami", - tarė jis.

"Ačiū", - atsakiau. Įdomu, ar mano balse neskambėjo įtarimo gaidelė.

"O koks tiksliai yra grįžimo į dvasinį pasaulį procesas? - paklausė jis.

"Kas čia vyksta? - pagalvojau. - Kiek jis dar žais su manimi katę ir pelę?"

"Viešpaties vardų kartojimas, - atsakiau. - Indijoje žmonės Dievą vadina Krišna".

Pažvelgiau į laikrodį ant sienos. Liko trys minutės.

"Ar jis ruošiasi mesti bombą pabaigoje? - pagalvojau. - Ar tai tokia jo technika? Kodėl bhaktai manęs neįspėjo?"

"Gerai, - pasakė jis, - tuomet gal galėtumėte mums padainuoti Harė Krišna?"

Esu įsitikinęs, kad žiūrovai matė mano nustebimą.

"Jei buvote savaitgalių hipis, - tarė jis - Jūs tikrai mokėjote groti gitara, ar ne?"

"Tai nesuveiks, Pone, - pamaniau. - Jei tai būdas, kuriuo tikiesi mane sutrikdyti, tau reikės sugalvoti ką nors kita ".

Ištiesiau ranką ir pakėliau 12 stygų akustinę gitarą. Greitai ją suderinau ir pradėjau brązginti akordus ir dainuoti. Gitara skambėjo gražiai, panašiai kaip ta, kurią turėjau būdamas vaikas. Užsimerkiau ir dainavau Harė Krišna, kartas nuo karto sugrodamas trumpą ritminę figūrą stygomis.

"Nuostabu Svami, - išgirdau vedėjo balsą iš už ryškių šviesų. - O dabar gal galėtumėte padainuoti grodamas mažais indiškais vargonėliais, jie štai čia".

"Aš sapnuoju, ar ką?" Galvojau, stengdamasis neparodyti savo sumišimo priešais kamerą. "Kas jam pasidarė?"

Pakėliau harmoniją ir pastačiau ją ant mažo staliuko priešais save ir vėl pradėjau dainuoti Harė Krišna. Tiksliai nežinau, kiek praėjo laiko, bet kai galiausiai atmerkiau akis ir pažvelgiau į laikrodį, pamačiau, kad laida užsitęsė.

"Prieš baigiant, dar vienas trumpas klausimas, - pasakė mano nematomas vedėjas. - Man visą laiką rūpėjo tai sužinoti. Kodėl blogi dalykai nutinka geriems žmonėms?"

"Tiesiog išlik ramus, - pagalvojau. - Nebandyk išsiaiškinti, kas vyksta. Tiesiog kalbėk. Prisimeni, keturi milijonai žmonių klausosi".

Truputį išsitiesiau ir palinkau link kameros, kad pabrėžčiau žodžius. "Kad suprastume atsakymą į šį klausimą, - pasakiau, - reikia suprasti, kas yra karma ir reinkarnacija. Karma yra subtilus gamtos dėsnis, kuris nurodo, kad mes atsakome už savo veiksmus. Tarkim, jei darote kažką gerai, tai gėris sugrįžta jums atgal. Jei elgiatės blogai, tai blogis grįžta atgal".

"Panašiai kaip bumerangas, - tęsiau. - Aborigenas meta jį su didžiule jėga, ir jis sugrįžta atgal. Panašiai, jei gyvenime atliekame nedorybingus ar nuodėmingus darbus, tuomet vėliau turėsime kentėti nuo jų reakcijų, tai gali įvykti kitą gyvenimą".

Pažvelgiau į laikrodį. Praėjo trisdešimt penkios minutės. Nesiruošiau klausti, kas vyksta. Reikėjo savo aiškinimus baigti išvada.

"Mirtis reiškia kūno baigtį", - tęsiau.

Dabar Utama-šlokos vertimas veikė prieš mane. Visas procesas vyko taip lėtai.

"Mes nesame šie kūnai, - pasakiau. - Mes - siela, esanti kūne. Kol nesuvoksime, kad esame siela, kol nepamilsime Dievo, turėsime nuolat gimti šiame materialiame pasaulyje. O kadangi mes praeitame gyvenime atlikome ir gerus, ir blogus darbus, kartais matome, kad geras žmogus gauna savo ankstesnio gyvenimo blogų darbų rezultatus".

Vedėjas pasisuko į mane. "Svami, - pasakė jis, - norėtume padėkoti Jums, kad skyrėte savo brangaus laiko ir pabuvote su mumis šį vakarą, o taip pat už Jūsų pamokančius žodžius bei gražų dainavimą".

Jis pasisuko į kamerą. "Ponios ir ponai, - pasakė jis, - tai viskas, ką norėjau parodyti jums šį vakarą. Labai jums ačiū".

Tiesiog sėdėjau priblokštas.

Kai šviesos pritemo, ir vedėjas kelias akimirkas kalbėjosi su filmavimo grupe, pirmą kartą jį aiškiai pamačiau. Jis buvo gražus ir gerai apsirengęs bei turėjo pasitikėjimo savimi. Kai grupė išėjo, jis atsistojo ir žingtelėjo prie manęs su šypsena veide.

Keletas mane lydėjusių bhaktų pribėgo prie manęs vos jam priėjus, o bhaktini pradėjo klabėti su juo. "Labai Jums ačiū, kad buvote pagarbus mano dvasiniam mokytojui, - pasakė ji. - Mačiau, kas atsitikdavo per daugelį Jūsų laidų".

Vedėjas pasisuko į mane ir ištiesė ranką. "Turiu būti pagarbus, - pasakė jis. - Matote, aš skaitau jo dienoraštį internete".

Nieko nesakaiu. Tiesiog stovėjau stipriai spausdamas jo ranką, pripažindamas jo maloningumą. Po keletos akimirkų jį pasikvietė filmavimo grupė. Jis pagarbiai nulenkė prieš mane galvą, po to pasisuko ir išėjo.

Tada ir mes išvažiavome. Visą kelią važiuodamas atgal nepratariau nei žodžio. Buvau apkerėtas viso, kas įvyko.

Tą vakarą bandžiau parašyti Šri Prahladui elektroninį laišką ir paaiškinti, kas atsitiko. Po keletos bandymų pasidaviau. Buvau per daug pavargęs. Paprasčiausiai nusiunčiau tokią žinutę:

"Nusprendžiau ir toliau reguliariai rašyti dienoraštį. Daugiau papasakosiu, kai susitiksime. Dabar galiu tik pasakyti, kad Viešpats veikia paslaptingu būdu".

Atsiguliau į lovą.

"Realizacijos reiškia, kad jūs rašote, kiekvienas iš jūsų turite užrašyti savo realizacijas. Kam skirtas šis Back to Godhead? Jūs rašote savo realizacijas, ką jūs suvokėte apie Krišną. Kai tik randate laiko, rašote. Nesvarbu, ar tai bus dvi eilutės, keturios eilutės, bet užsirašote savo realizacijas. Šravanam, kirtanam, užsirašote savo maldas, pašlovinimus. Tai viena iš vaišnavų veiklų. Jūs klausotės, bet taip pat turite užsirašinėti".

[Šrila Prabhupada, Brahma Samhitos paskaita, Los Andželas, rugpjūčio 14,
1972]

Indradyumna.swami@pamho.net