4 TEKSTAS

   Kai pasaulį valdė Maharaja Yudhisthira, debesys išliedavo tiek vandens, kiek žmonėms reikėjo ir tokiu būdu žemė dosniai apdovanodavo žmogų viskuo ko tik reikia. Karvės buvo džiaugsmingos, o jų tešmenys – pilni, ir todėl jos ganyklas laistė pienu.

   KOMENTARAS: Ekonomikos vystymo pagrindas – tai žemė ir karvės. Žmonėms reikalingi grūdai, vaisiai, pienas, naudingosios iškasenos, drabužiai, mediena ir t.t. Visa tai būtina materialiems kūno poreikiams patenkinti. Ir visiškai aišku, kad mėsos, žuvies, metalo staklių ir mašinų žmogui tikrai nereikia. Kai Žemę valdė Maharaja Yudhisthira, lydavo reguliariai ir reikiamu laiku. Valdyti lietų – ne žmogaus jėgoms. Lietų valdo dangaus karalius Indradeva, o jis – Dievo tarnas. Kai karalius ir jo pavaldiniai klauso Viešpaties, krituliai iškrinta reguliariai ir žemė subrandina įvairiausią derlių. Reguliarūs lietūs lemia ne tik gausų grūdų ir vaisių derlių, bet kada jie sutampa su žvaigždžių poveikiu, tai sąlygoja brangakmenių ir perlų atsiradimą. Grūdais ir daržovėmis galima sočiai pamaitina ir žmones, ir gyvulius, o riebios karvės duoda tiek pieno, kad jo tikrai pakanka žmogaus gyvybei ir jėgoms palaikyti. Jei yra pakankamai pieno, grūdų, vaisių, medvilnės, šilko ir brangakmenių, kam reikalingi kino teatrai, viešnamiai, skerdyklos ir kita? Kam ta dirbtinė prabanga – kino teatrai, automobiliai, radijas, mėsa, restoranai? Ar be priešiškumo tarp žmonių ir valstybių ši „civilizacija” dar ką nors sukūrė. Ar gi ji įtvirtino lygybę ir brolybę, jeigu pagal vieno žmogaus užgaidas tūkstančiai žmonių siunčiami į pragariškus fabrikus ir mūšio laukus?

   Čia pasakyta, kad karvės buvo laimingos, o jų tešmenys pilni ir todėl jos laistė ganyklas pienu. Argi šie padarai nenusipelno tinkamos globos, kad galėtų gyventi be baimės ir lig soties skabyti ganyklose žolę? Kodėl žmonės jaučiasi turį teisę egoistiniais tikslais žudyti karves? Kodėl jie nepasitenkina grūdais, vaisiais ir pienu, iš kurių galima pagaminti šimtus ir tūkstančius gardžiausių valgių? Kodėl visame pasaulyje atidaryta tiek skerdyklų nekaltiems gyvuliams žudyti? Kartą, keliaudamas po savo plačią karalystę, Maharajos Yudhisthiros vaikaitis Maharaja Parikšitas pamatė, kaip tamsiaodis žmogus nori užmušti karvę. Karalius tučtuojau sulaikė skerdiką ir deramai jį nubaudė. Argi karalius arba valdovas neturėtų globoti vargšų gyvulių, kurie yra bejėgiai prieš žmogų? Ar žudyti juos žmogiška? Argi gyvuliai ne tokie patys šalies piliečiai? Kodėl gi tada juos organizuotai žudo skerdyklose? Negi šitai ir yra toji „lygybė, brolybė, laisvė“?

   Taigi, autokratinė Maharajos Yudhisthiros laikų valstybė daug pranašesnė už šiuolaikinę taip vadinamąją progresyviąją ir civilizuotą demokratiją, leidžiančią žmonėms, kurie patys blogesni už gyvulius, žudyti gyvulius ir balsuoti už tokį pat žmogų-gyvulį, kaip ir jie patys.

   Visi mes – materialios gamtos kūriniai. „Bhagavad-gitoje“ pasakyta, kad Viešpats yra sėklą sėjantis tėvas, o materiali gamta - visų gyvų būtybių motina. Taigi visagalio tėvo Šri Krišnos malone motina, materiali gamta, pajėgi išmaitinti ir gyvūnus ir žmones. Žmogus yra vyresnysis visų gyvų būtybių brolis. Kad galėtų suprasti gamtos dėsnius ir Visagalio Tėvo valią, jis apdovanotas kur kas tobulesniu intelektu, nei gyvūnai. Žmonių civilizacija turi gyventi iš materialios gamtos dovanų ir nesistengti, vardan prabangos ir juslinio pasitenkinimo, vystyti ekonomiką dirbtinomis priemonėmis, paverčiant pasauly dirbtinos valdžios ir gobšumo chaosu. Tai šunų ir kiaulių gyvenimas.

 

5 TEKSTAS

   Upės, vandenynai, kalvos, kalnai, girios, vaistažolės ir kiti augalai visais metų laikais mokėjo karaliui gausią duoklę.

   KOMENTARAS: Kadangi, kaip jau minėta, Maharają Yudhisthirą globojo ajita – neklystantis Viešpats, - Jam priklausančios upės, vandenynai, kalvos, girios ir t.t., buvo patenkinti ir noriai mokėjo karaliui savo duoklę. Reikia pasikliauti Aukščiausiojo Viešpaties globa – štai sėkmės paslaptis. Be Viešpaties palaiminimo nieko nepasieksi. Norint, kad klestėtų ekonomika, vien staklių, mechanizmų ir mūsų pastangų nepakanka. Būtina gauti Aukščiausiojo Viešpaties leidimą, priešingu atveju, kad ir kokias pastangas bedėtume tikslui pasiekti, jos nebus sėkmingos. Galų gale sėkmė priklauso nuo daivos, Aukščiausiojo. Tokie karaliai kaip Maharaja Yudhisthira puikiai suvokė, kad karalius – tai Aukščiausiojo Viešpaties vietininkas, pašauktas rūpintis žmonių gerove. Iš tikrųjų valstybė priklauso Aukščiausiajam Viešpačiui. Ne žmogus sukūrė upes, vandenynus, girias, kalvas, vaistažoles ir visa kita. Visa tai - Aukščiausiojo Viešpaties kūriniai, ir gyvoms būtybėms leista naudotis Viešpaties nuosavybe tarnystėje Jam. Nūdienos šūkis – „viskas liaudžiai“, todėl vyriausybę renka liaudis, ir ji triūsia liaudies labui. Tačiau tam, kad sukurtume naują visuomenę, kuri būtų įsisąmoninusi Dievą ir gyventų tobulą gyvenimą, t.y. vadovautųsi dvasinio komunizmo idėja, pasaulis turi imti pavyzdį iš tokių valdovų kaip Maharaja Yudhisthira bei Parikšitas. Viešpaties valia pasaulyje visko yra pakankamai. Ir išmintingai panaudojant šias dovanas, galima gyventi taip, kad nebūtų jokių konfliktų tarp žmonių, tarp žmogaus ir gamtos, ir tarp žmogaus ir gyvulių. Viską valdo Viešpats ir jeigu Jis patenkintas, tai ir visa gamta bus patenkinta. Vandeningos upės tręš žemę, vandenynai teiks apsčiai mineralų, perlų ir brangakmenių, miškai dosniai aprūpins mediena, vaistais ir šaknimis. Metų laikų kaita apdovanos gausiu gėlių ir vaisių derliumi. Nenatūralus gyvenimo būdas, priklausant nuo fabrikų ir staklių produkcijos, gali atnešti taip vadinamąją laimę tiktai nedaugeliui, milijonų sąskaita. Kadangi žmogaus energija eikvojama pramoninei gamybai, natūralių produktų gamyba mažėja ir dėl to žmonės kenčia. Neturėdami tinkamo išsilavinimo, paprasti žmonės, seka pasiturinčių klasių pavyzdžiu, tai yra, eksploatuoja gamtos resursus. Tai gimdo aršią konkurenciją tarp pavienių žmonių ir tarp valstybių. Ir nėra specialiai parengto Viešpaties atstovo, kuris galėtų įvesti tvarką. Tam, kad apvalyti žmoniją ir atsikratyti visų atgyvenų, mes turime išanalizuoti šiuolaikinės civilizacijos ydas, lygindami ją su šiame posme pateikiamu aprašymu ir pasekti Maharajos Yudhisthiros pėdomis.