2011m. gegužės 9 d.

Keletas paskutinių mėnesių

Brangūs atsidavusieji,

Parašau priimkite pačius geriausius mano linkėjimus. Visa šlovė Šrilai Prabhupadai.

Keletui mėnesių buvau nutilęs, tačiau dabar, manau, yra puikus laikas plačiau nušviesti mano situaciją. Jau kuris laikas reikalai klostosi geryn ir sekmadienį su Sači Kumar prabhu skrendame į Maskvą Rusijos turui. Pamėginsime keliauti, o tada spręsime apie kitas galimas keliones.

O dabar apie tai, kas nutiko. Gruodžio 21-ąją viešėjau Port Elizabete, rytinėje Pietų Afrikos pakrantėje. Atsikėliau kažkur apie 3-ią valandą ryto, tačiau praradau sąmonę ir susitrenkiau galvą. Atsikėliau nuo žemės ir dar kartą  nualpau. Šiaip ne taip sugebėjau nusigauti iki savo miegamojo ir pragulėjau ten iki 4 valandos ryto, tada atsikėliau ir nusiprausiau po dušu. Visgi pastebėjome, kad galvoje liko du gilūs įkirtimai, o aš ir bendrai paėmus jaučiausi labai blogai, tad buvau nuvežtas į vietinę ligoninę.

Jaučiau tokį didelį skausmą nugaroje, kad negalėjau atsigulti, tad sėdėjau ant kėdės šalia lovos, slopindamas skausmą tabletėmis. Gydytojai padarė tik nugaros rentgeno nuotrauką, kuri buvo labai prastos kokybės ir jie nieko joje neaptiko. Nebuvo padaryta jokios mano galvos nuotraukos, ir apskritai, gydytojai buvo stebėtinai abejingi ir neatsakingi, tad į mano situaciją nežiūrėjo rimtai, ir aš jau kitą dieną apie pietus buvau išleistas.

Nepaisant skausmo, buvo nuostabu, kad tiek daug atsidavusiųjų iš viso pasaulio susisiekė su manimi ir išreiškė savo nuoširdų susirūpinimą. Indradyumna Maharadžas, BB Govinda Maharadžas ir Šivarama Maharadžas man paskambino, taip pat kaip ir Bhakti Čaru Mahardžas bei kiti. Sulaukiau daugelio e-mailų iš GBC narių ir kitų atsidavusiųjų. Tai ypatingai šildė mano širdį.

Grįžome atgal į bhaktų centrą Port Elizabete, ir aš pastebėjau, kad iš tiesų tai mano nugara yra labai prastos būklės. Buvo labai sudėtinga sėdėti, vaikščioti ar pasisukti. Jaučiausi ypatingai nepatogiai ir nemaloniai.

Gruodžio 24-ąją nusprendėme grįžti į Durbaną, ir į lėktuvą bei iš jo buvau vežamas vežimėliu. Sėdėjimas buvo tikras iššūkis, ir išsėdėti galėjau tik skausmą malšinančių vaistų dėka.

Kurį laiką nedalyvavau jokiose programose, dėl tų pačių fizinių nepatogumų. O sėdėjimas automobilyje buvo tiesiog košmaras. Jaučiau nuolatinį skausmą savo dešinėje kojoje, o situaciją dar labiau paaštrėdavo man kosint, tad mūsų draugiškas atsidavusysis gydytojas Umakanta prabhu pasakė, kad jis manąs, jog pasislinko stuburo diskas. Iš tiesų tai aš nelabai žinojau, ką tai reiškia, tad pasikonsultavę su kitu atsidavusiuoju gydytoju specialistu Sunil Mohan prabhu, nusprendėme atlikti magnetinio rezonanso (MRI) papildomą nugaros tyrimą, o vėliau – ir galvos tomogramą.

Bandėme visus šiuo tyrimus atlikti, kaip privalomuosius, teikiant pirmąją pagalbą, tačiau kompanija kategoriškai su tuo nesutiko, tad Harideva prabhu, arba meistras-derybininkas, kartu su Sunail Mohanu, sudarė ypatingą sutartį su rentgeno tyrimus atliekančia kompanija, ir sausio viduryje nuvykau skenavimui. Pirma jie atliko tyrimą galvai, po to nugarai. Dar nesibaigus nugaros tyrimui vienas iš technikos darbuotojų priėjo prie vestibiulyje manęs laukiančių atsidavusiųjų  ir paklausė: „ar jis nebuvo neseniai parkritęs?“ Buvo aišku, kad kažkas labai negerai.

Atlikus magnetinio rezonanso tyrimus, mūsų didžiam nustebimui, paaiškėjo, kad dešinėje galvos pusėje buvo didžiulis kraujo krešulys, dengiantis trečiają dešiniojo smegenų pusrutulio dalį. Tokie dalykai neabejotinai gali būti fatališki, nors mano situacijoje nebuvo jokių akivaizdžiai juntamų simptomų. Sunil-Mohanas susisiekė su bičiuliu neuro-chirurgu ir nupasakojo situaciją, ir šis rezervavo man lovą intensyviosios terapijos skyriuje savo ligoninėje, o man buvo pasakyta, kad bus daroma smegenų operacija, skubiai. Nieko sau šokas!

Tačiau atvykus į ligoninę, neoro-chirurgas atliko dar keletą mano reakcijos testų į skirtingus drigiklius ir nusprendė, kad mano situacija iš esmės normali. Jis tuo pats negalėjo patikėti. Magnetinio rezonanso tyrimai parodė, kad stuburo diskas iš tiesų pasislinkęs, o mano sėdimasis nervas užspaustas, ir, pasak gydytojo, aš turėjau rėkti iš skausmo, nors aš nerėkiau, visgi, nugara, ir to pasekoje dėšinė koja neabejotinai kažkiek kurį laiką skaudėjo.

Taigi, gydytojas nusprendė, kad nėra reikalo daryti smegenų operacijos, o geriau luktelti kurį laiką ir stebėti ar kraujo krešulys išsivalys savaime. Kalbant apie pasislinkusį diską, buvo nuspręsta, kad geriau palauksime ir pažiūrėsime ar padėtis gerės, vietoj to, kad daryti stuburo operaciją.

Praėjus keletui dienų kartu su savo asistentu Ardžunačarya prabhu išvykome į Haridevo namus pietinėje pakrantėje, Durbano priemiestyje. Ten praleidome keletą dienų, o aš bandžiau kiek įmanydamas daugiau vaikščioti, ir buvo dienų, kai sekėsi visai neblogai, o buvo ir tokių, kai jaučiau neįmanomą skausmą. Daugiausia skausmo sukeldavo sėdėjimas automobilyje, o sėdėjimas ant patogių kėdžių, tokių kaip kušetė, buvo absoliučiai neįmanomas, taigi aš rinkausi asketiškas kietas kėdes ir tai buvo nepalyginamai lengviau.

Taigi, nuo paskutinio vizito pas gydytojus iki vasario vidurio buvo galima pastebėti šiokius tokius sveikatos pagerėjimus nugaroje ir dešinėje kojoje nors ir su kartais ištinkančiais skausmo priepuoliais. Laikas nuo laiko man buvo daromas nugaros ir kojų masažas, o vieną kartą mūsų labai malonus masažistas atsidavusysis padarė per stiprų masažą, kas sukėlė keletą staigių skausmo priepuolių, tačiau poros dienų bėgyje viskas savaime susitvarkė. Situacija gerėjo.

Buvo suplanuota, kad važiuosiu į Majapurą GBC susitikimams, kurie man turėjo prasidėti kažkur apie vasario 14-ąją, ryšium su tuo, kad aš esu GBC vykdomojo komiteto narys, tačiau neuro-chirurgas griežtai pasakė, kad esant tokiam kraujo krešuliui ant smegenų aš jokiu būdu negaliu skristi, tad buvau kuriam laikui įstrigęs Pietų Afrikoje.

Vasario viduryje nuvykome pakartotiniam smegenų tyrimui, ir sužinojome, kad krešulys visgi sumažėjo 60-čia procentų, ir jautėme, kad tokios naujienos tarsi įsižiebusi šviesa horizonte. Nugaros ir dešinės kojos situacija taip pat gerėjo, tiesa, labai jau lėtai.

Tada Ardžunačarya prabhu ir aš išvykome į nedidelį pamokslavimo turą iš Durbano į Johanesburgą bei kitas vietas. Bekeliaujant, kol viešėjome Nju Kastle, su mumis susisiekė Rasamrita devi dasi ir jos dukra Devaki, kurios pranešė, kad mano senas draugas Loka Bandhu prabhu, Rasamritos tėtis, paliko kūną, taigi turėjome grįžti į Pietermaricburgą laidotuvėms. Ten buvo suorganizuota didžiulė programa, nuo pradžios iki galo parengta atsidavusiųjų, kurioje dalyvavo apie 500 žmonių ir visi jie klausėsi pamokslavimo apie Krišnos sąmonę bei pašlovinimų, skirtų Loka Bandhu prabhu.

Tuo pat metu aš eksperimentavau su skirtingomis makštomis, norėdamas išvengti nugaros operacijos. Aš iš tiesų išnaudojau kievieną galimybę ir mėginau makštas, kurias radau internete. Kai kurios jų padėjo, o kai kurios nugarai ir kojai pakenkė. Kosėjimas vis dar buvo labai skausminga procedūra. Vienintelis man padėjęs pratimas buvo, kaip aš vadinu, „pusiau atsispaudimai“, kurių metu reikia atsiremti delnais į žemę, kaip ir įprastuose atsispaudimuose, išskyrus tai, kad keliama tik viršutinė kūno dalis nuo juosmens. O kūno dalis nuo juosmens žemyn, įskaitant kojas, lieka ant žemės. Ir tai padėjo, tad aš kasdien mankštinausi, o vieną dieną netgi įstengiau padaryti 353 atsispaudimus. Aš vis dar darau 50 - 60 atsispaudimų kievieną dieną.

Keleto dienų bėgyje parašysiu daugiau apie tai, kaip reikalai klostėsi nuo vasario pabaigos, tačiau pagrindinė mintis yra ta, kad reikalai šiuo metu yra gerokai pasitaisę, Šrimati Radharani ir Viešpaties Krišnos dėka.

Tikiuosi, jūs laikotės puikiai.

 

Jūsų tarnas,

 

Bhakti Čaitanja Svamis