KELIAUJANČIO PAMOKSLAUTOJO DIENORAŠTIS

6 dalis, 12 skyrius
Šrila Indradjumna Svamis

Birželio 5-8, 2005

Nedaryti jokių skirtumų

Kiekvieną rytą kol lankiausi Rostove, Rusijoje, mes važiuodavome iš buto, kuriame gyvenau, į šventyklą, seną pastatą skurdžiame rajone su purvinomis gatvėmis už miesto ribų. Šventykloje buvo sąlygos gyventi vos saujelei bhaktų, tad nebuvo ir kalbos apie svečių priėmimą.

Daugiau nei 100 bhaktų išsirikiavo palei kelią pasveikinti mūsų kirtanu, bet vieną rytą tarp jų pastebėjau tris tamsiaodžius žmones įprastais drabužiais.

Tą rytą, kai atsisėdau sakityti paskaitos, akimis pradėjau ieškoti tamsiaodžių žmonių, bet jų nemačiau. Paklausiau bhaktų, kur jie.

"Jie čigonai, - atsakė bhaktas. - Mes neleidžiame jų į šventyklą".

Pagalvojau apie savo draugus čigonus Sibire. "O, aš myliu čigonus!" - leptelėjau.

Bhaktai apstulbo.

"Norėjau pasakyti, - pratariau, - kad turiu daug draugų čigonų, ir jie praktikuoja Krišnos sąmonę".

Kitas bhaktas prakalbo. "Jie tik vagia, kai ateina į šventyklą", - pasakė jis.

Kiti bhaktai linkčiojo galvas pritardami.

"Žinau, kad jie turi blogų įpročių, - pasakiau, - bet mačiau, kaip kartodami Harė Krišna jie apsivalo, tai įvyko ir mums".

"Šie čigonai iš tiesų šiurkštūs žmonės, - pasakė kitas bhaktas. - Mes žinome. Jie gyvena šalimais".

"Net policija neina į jų kaimą", - kitas bhaktas pasakė.

"Ar tikrai?" - paklausiau.

Norėjau dar kai ką daugiau pasakyti, kaip mano draugai čigonai pasikeitė, tačiau nebuvo laiko ir man reikėjo skaityti paskaitą.

Paprašiau Šrimad Bhagavatam knygos, ir bhaktas ištiesė man Septintą giesmę. Kai pažvelgiau į šios dienos posmą, negalėjau nesišypsoti.

tasmat sarvesu bhutesu
dayam kuruta sauhrdam
bhavam asuram unmucya
yaya tusyaty adhoksajau

"Todėl mano brangūs jauni draugai, gimę demonų šeimose, prašau, elkitės taip, kad Aukščiausias Viešpats, esantis aukščiau materialaus suvokimo, būtų patenkintas. Atsisakykite savo demoniškos prigimties ir veikite be priešiškumo bei dvilypumo. Rodykite gailestį visoms gyvoms būtybėms mokydami juos atsidavimo tarnystės ir tokiu būdu linkėsite jiems visa, kas geriausia".

[Šrimad Bhagavatam 7.6.24]

Posmas buvo kaip tik apie tai, ką norėjau pasakyti bhaktams, netgi daugiau, kai perskaičiau jiems komentarą:

"Pamokslavimas yra geriausia tarnystė Viešpačiui. Viešpats iš karto tampa labai patenkintas tuo, kuris pamokslauja Krišnos sąmonę... Kai ši tarnystė atliekama žmonių labui, neskirstant jų į draugus ir priešus, Viešpats tampa patenkintas, o gyvenimo misija įvykdyta".

Nelaukiau nei sekundės, kad pradėčiau savo paskaitą. Kalbėjau pagal posmą, komentarą ir iš savo širdies. Ypač pabrėžiau Šrilos Prabhupados mintį, kad bhaktas pamokslauja nesirinkdamas žmonių. "Bhaktas į kiekvieną žiūri kaip į kandidatą, galintį atlikti atsidavimo tarnystę Viešpačiui, - pasakiau, - netgi į čigonus".

Pastebėjau, kaip keletas bhaktų, išgirdę tai, susigūžė.

Buvo laikas baigti paskaitą. "Sekdamas Prahlado Maharadžo ir Šrilos Prabhupados nurodymais, - pasakiau, - siūlau surengti šį vakarą harinamą čigonų kaime".

Bhaktai sureagavo įvairiai. Dauguma šypsojosi, kai kurie spoksojo kiek apstulbinti, kiti atrodė rimti, galvodami apie galimas mano pasiūlymo pasekmes.

Po keletos akimirkų tylos vienas bhaktas pakėlė ranką. "Maharadža, - pasakė jis, - mažas būrelis bhaktų darė harinamą netoliese, iš tiesų jie buvo įėję keletą jardų į čigonų gyvenamą teritoriją, bet vienas vyras pasakė jiems, kad geriau bus, jei jie išsinešdins. Taigi, jie pasitraukė".

"Štai ką manu, - pasakiau. - Siūlau visiems šimtui bhaktų nueiti tenai apsirengus spalvingais dhočiais ir sariais, dainuoti ir šokti, nešti vėliavas ir plakatus bei dalinti prasadą. Galime dalinti šimtus saldžių rutuliukų".

Toliau pasakodamas apie harinamą, pastebėjau jų didėjantį pasitikėjimą, o kai baigiau, jie sugriaudėjo pritardami. Nusprendėme pradėti 6 vakaro, nes buvo pavasaris ir šviesu iki vėlumos.

Po paskaitos vienas iš vyresnių bhaktų priėjo prie manęs. "Nežinau, kokie Jūsų draugai čigonai Sibire, - pasakė jis, - tačiau čia jie nėra vargšai. Jie turi prašmatnius namus, kurie ryškiai skiriasi nuo paprastų rusiškų būstų šiame krašte".

"Kaip tai?" - paklausiau.

"Jie daug prekiauja narkotikais, - pasakė jis, - ir juos retai sugauna. Jie duoda didelius kyšius valdžios atstovams. Pamatysite tik tokius automobilius, kaip BMW ir Mersedesus prie jų namų. Vietiniai gyventojai jų prisibijo ir palieka ramybėje. Jei vietinis užgautų čigoną, visas čigonų būrys ateitų ir atkeršytų. Netgi jų vaikai ir seni vyrai nešiojasi peilius".

"Tačiau mes niekuomet su jais neturėjome sunkumų, - tęsė jis, - išskyrus tai, kad jie vogdavo mūsų batus. Iš tikrųjų jie turi knygą - mačiau ją - ji vadinasi "Vagių vadovas". Joje rašoma, ką galima pavogti skirtingose miesto dalyse. Knyga pamini Harė Krišna šventyklą, kaip nuostabią vietą vogti batus. Tačiau nemanau, kad per didelė rizika eiti dainuoti į jų kaimą".

Jis pradėjo šypsotis. "Jūs turbūt neprisimenate, - tęsė jis, - bet prieš dešimt metų Jūs pasikvietėte bhaktus į harinamą ir nuėjote tenais".

"Aš buvau tenai?" - paklausiau.

"Taip, - atsakė jis, - tačiau tuomet ten gyveno vos keletas šeimų. Dabar tai daugiau nei kaimas, tad turime būti atsargūs".

Pavakary skaičiau dar vieną paskaitą šventykloje. Kol kalbėjau, bhatini baigė ruoštis harinamai. Jos kočiojo saldžius rutuliukus, siuvo vėliavas ir plakatus bei piešė veidus gopių taškeliais.

Po paskaitos susirinkome lauke ir aš pasakiau įkvepiančią kalbą.

"Jei matysime, kad kyla pavojus, - pasakiau, - tuojau pat grįšime atgal, tačiau esu įsitikinęs, kad mes turime tai, kuo užvaldysime jų širdis: tai mūsų dainavimas ir šokis. Dainavimas ir šokis yra neatsiejamas čigonų kultūros dalis, o mano patirtis rodo, kad kai tik mes einame pas juos su harinama, jie negali atsilaikyti".

Po to mes pradėjome leisti žemyn purvina gatve, vedančia į čigonų kaimą, esantį už 250 jardų (~230 metrų, vert. past.) Pirmiausia praėjome mūsų kaimynų rusų namus, daugybė išėjo pasižiūrėti, kas tai per garsus dainavimas.

Stebėjau žmonių reakciją. Jie atrodė nesusidomėję, o daugelis neėmė prasado. Vienu momentu pamačiau moterį, griežtai kalbančią su bhaktu, kuris bandė jai išplatinti knygą. Pamaniau, galbūt bhaktas nebuvo taktiškas, taigi pasikviečiau jį prieiti. "Ar kas atsitiko?" - paklausiau per tarpą tarp mantrų.

"Ne! - sukliko jis gaudžiant kirtanui. - Nieko neatsitiko, Maharadža. Pasakiau, kad einame į čigonų kaimą, o ji atsakė, kad mes bepročiai".

Pagyvinau kirtano ritmą ir pakeičiau melodiją. Bhaktai dainavo garsiau ir entuziastingiau, o greitai jie visi šoko. Kai artėjome prie čigonų kaimo, rusų namai retėjo, kol galiausiai priėjome tuščią lauką, 50 jardų (45 metrų, vert. past.) ilgio. Lauko gale buvo eilė medžių, skiriančių čigonų kaimą nuo likusios teritorijos.

Mes perėjome medžių alėją, kuri vedė į kaimą. Pradėjau dar greičiau dainuoti ir su visais šokančiais ir dainuojančiais bhaktais mes išnirome pro medžius į čigonų kaimą.

Nežinau, kas buvo labiau nustebę, čigonai ar bhaktai. Čigonai stovėjo mažais būreliais, sėdėjo priemenėse arba dirbo sode. Visi jie sustingo, ir veiduose matėsi nuostabos išraiška. Sekundės dalį pagalvojau, kad padariau klaidą, ateidamas čia, bet staiga čigonų vaikai iš visų pusių pradėjo bėgti link kirtano grupės.

Bhaktai padarė ratą ir dainavo atsigręžę vienas į kitą, bet po kelių akimirkų apie 30 vaikų prasiveržė pro ratą ir pradėjo šokti viduryje. Bhaktai žingtelėjo atgal, kad atsirastų jiems daugiau vietos, bet dar daugiau čigonų vaikų atėjo ir užpildė laisvą vietą.

Rinkdami daugiau ir daugiau vaikų mes toliau ėjome per kaimą, sukeldami dulkių debesėlį. Durys ir langai plačiai atsivėrė ir čigonų moterys žvelgė laukan bei susižavėjusios mojavo. Po to jos dingdavo ir išbėgdavo pro priekines duris, vaikai sekė įkandin, pasižiūrėti linksmybių.

Paaugliai atėjo ir taip pat pradėjo šokti, bet berniukai ir mergaitės nesimaišė tarpusavyje. Jie šoko skirtingose kirtano grupės dalyse. Pastebėjau, kad jie net nežiūrėjo vienas į kitą, tokie griežti čigonų papročiai.

Vienu momentu brahmačaris stengėsi patraukti mano dėmesį. Jis rodė į vieną čigonų berniuką, šokantį šone. Nesupratau, ką jis sakė, taigi pasikviečiau jį prieiti. "Kas nutiko?" - sušukau per kirtano griausmą.

"Šis čigoniukas avi mano batus!" - atsakė jis.

Sunkiai sulaikiau juoką.

Tačiau niekas iš suaugusių neprisijungė prie kirtano. Truputį sunerimau, kai pamačiau, kad kai kurie vyrai žiūri į mus įtariai. Toliau eidamas gatve pastebėjau žmones, panašius į kaimo vyresniuosius, jie kalbėjosi priešais didelį namą. "Tai greičiausiai kaimo vado namas", - pamaniau, taigi nuvedžiau kirtano grupę ir sustabdžiau ją priešais tą namą.

Po minutės didžiulis vyras išėjo į prieangį ir stovėjo žiūrėdamas į mus, bet nerodė jokių emocijų. Dar kartą pakeičiau kirtano melodiją ir grojau būgnu dar greičiau, kol rankos pradėjo skaudėti. Efektas buvo nuostabus, nes ir čigonai, ir bhaktai pradėjo siausti šokdami visoje gatvėje. Dauguma čigonų taip pat dainavo Harė Krišna kartu su mumis.

Kirtanui tęsiantis mano akys kelis kartus susidūrė su vado akimis. Kol jis mus stebėjo, kirtanas pasiekė viršūnę, priversdamas netgi kai kuriuos vyrus šokti šone. Tuo metu jau buvau visiškai išsekęs, tačiau dainavau toliau. Norėjau parodyti čigonų vadui švento vardo šlovę ir kad mes iš tiesų nedarome tarp jų ir savęs jokio skirtumo.

Tai pavyko. Kai po minutės akies krašteliu pažvelgiau į jį, jis mirktelėjo man. Kai nusišypsojau jam, jis plačiai išsišiepė - tai buvo pritarimo ženklas, po kurio visi čigonai kaimynystėje, įskaitant ir suaugusius, šoko kartu su mumis.

Nebuvo laiko sustoti, ir Viešpaties malone įgijau antrą kvėpavimą. Apsigręžiau į gatvę ir pradėjau vesti kirtano grupę atgal į šventyklą, keletą kartų sustodamas, kai prisijungdavo daugiau čigonų. Vienu momentu jie buvo mane apsupę, o dėl dulkių neįžiūrėjau bhaktų.

Kai priartėjome prie išėjimo į pagrindinį kelią, kai kurie paaugliai čigonai stovėjo kelio pakraštyje, iškėlę rankas suplodavo delnais su bhaktais populiariu pasisveikinimo judesiu. Nemažai priartėjo prie manęs, taigi suplojau rankomis su jais.

Kai jau beveik išėjome iš kaimo, pasirodė ranka ir aš pakėliau savąją, kad supločiau, tačiau bhaktas griebė mano ranką ir staigiai nuleido žemyn. Jo šiurkštokas judesys užgavo ranką, ir aš piktai pažvelgiau į jį.

"Atsiprašau, Maharadža, - pasakė jis, - bet tenai buvo mergaitė. Jei čigonai vyrai pamatytų, kad Jūs plojate delnais su ja, mes patektume į didelę bėdą".

"Ačiū!" - suklykiau, kai išnirome pro medžius į pagrindinį kelią.

Nei akimirkai nesulėtindamas tempo, vedžiau kirtaną tolyn gatve link šventyklos. Atsigręžiau ir pamačiau čigonų vaikus ir jaunuolius dainuojančius ir šokančius su mumis. Kirtano grupė tapo dvigubai didesnė už tą, kuri išėjo iš šventyklos.

Dainavome daugiau nei pusantros valandos. Dauguma čigonų išmoko mantrą ir dainavo su dar didesniu entuziazmu nei bhaktai, kurie atrodė išsekę.

Kaimynai rusai stebėjo mus, kai kurie šypsojosi, kai kurie krapštėsi pakaušį, dar kiti juokėsi.

Sustabdžiau kirtaną vidury gatvės ir pradėjau kalbėti miniai, o Utama-šloka vertė. Kadangi ten buvo daugiausia vaikai, stengiausi šypsotis. "Gyvenimas trumpas ir kupinas kančių, - pasakiau, - bet kai dainuosite šią dainą, niekada neliūdėsite, visuomet būsite laimingi".

"Dar padainuokite šią dainą! - sukliko vienas vaikas. - Dar padainuokite! Nesustokite!"

Taigi vėl pradėjau kirtaną.

Kai atėjome į šventyklą, kirtanas tęsėsi daugiau nei dvi valandas. Negalėjau ilgiau dainuoti ir ruošiausi baigti kirtaną ilgu "Haribol!" Tačiau čigonai toliau dainavo mahamantrą, niekaip negalėdami sustoti. Laukiau, kol jie baigs, bet po keletos minučių supratau, kad jie nesiruošia baigti.

Neturėjau kito pasirinkimo, kaip paimti būgną ir vėl pradėti dainuoti.

Kai dabar prisimenu, kas įvyko aną dieną, vertinu tai kaip vieną iš geriausių kirtanų savo gyvenime. Nežinau, kiek mes dar laiko dainavome kartu - mes ir mūsų draugai čigonai ant to dulkino kelio tą vakarą - bet visi mes, be išimčių, paragavome šventų vardų nektaro skonį.

Vienu momentu atsiklaupiau ant kelių kartu su čigoniukais, susispietusiais aplinkui. Pakėliau mergytę, pasisodinau ją ant būgno ir pradėjau šokti - tai pavergė jų širdis. Jie plūstelėjo į priekį. "Mes mylime Jus!" - šaukė jie.

"Mes mylime Jus! Mes mylime Jus!"

Daugelis glėbesčiavo mane ir bhaktus taip, kad negalėjau groti būgnu. Visi kartu, vienu balsu, be jokių instrumentų, dainavome Harė Krišna dar 20 minučių, ir galiausiai, pradėjus temti, aš baigiau.

Kai balsai nutilo ir įsivyravo tyla, visi, jauni ir seni, bandė suvokti, kas įvyko. Netgi kaimynai rusai stovėjo nustėrę iš nuostabos.

Tuomet čigoniukas žingtelėjo į priekį. "Mes mylime jus, - pasakė jis, - bet jie neleidžia mūsų į šventyklą".

Buvo įtemptas momentas.

"Todėl mes atnešėme šventyklą jums!" - pasakiau garsiai, šypsodamasis.

Jie visi pritariamai šūktelėjo.

"Tačiau dabar vėlu, - pasakiau, - mums visiems reikia miegoti. O dabar, prašau, eikite namo. Kurią nors dieną mes vėl kartu padainuosime".

"Ar pažadate?" - paklausė mergytė.

"Pažadu", - atsakiau.

Čigonai pradėjo mojuoti atsisveikindami ir purtydami bhaktams rankas, o bhaktai sulipo į automobilius ir išvažiavo namo.

Kitą rytą numigau truputį ilgiau, nei įprastai, nes buvau išsekęs po kirtano, ir buvo beveik 8 ryto, kai išvažiavome į šventyklą. Kai mūsų automobilis pasuko į purviną gatvę, nustebau, pamatęs tenai čigonus. Tik šį kartą tai buvo didžiulis būrys, jie šypsojosi ir mojavo, kai važiavau pro šalį.

Šventykloje mane vėl nuvedė tiesiai prie vjasasanos. Kai tik bhaktai atsisėdo, prakalbau. "Prašau, pakvieskite į vidų mano draugus", - pasakiau.

"Turite galvoje čigonus?" - paklausė berniukas.

"Turiu galvoje mano draugus", - atsakiau.

Pora vyrų susižvalgė, o vienas atsistojo ir išėjo į lauką.

Buvau ką tik pradėjęs paskaitą, kai jis grįžo su grupe čigonių ir vaikų. Nutraukiau paskaitą, pasveikinau juos ir paprašiau bhaktų padaryti jiems vietos atsisėsti. Patys čigonai padarė vietos atsisėsti, kaip atrodė, čigonių vyresniajai, o tada paėmiau Bhagavatam ir vėl pradėjau kalbėti.

Staiga gavau įkvėpimą. Padėjau knygą į šalį ir nusiėmiau didžiulę, kvepiančią girliandą, kurią bhaktai pakabino man ant kaklo. Pasikviečiau Utama-šloką. "Štai, - pasakiau, - prašau, duok šią girliandą tai moteriai".

Utama-šloka prasibrovė per sausakimšą altorinį ir rūpestingai užkabino girliandą čigonių vyresniajai ant kaklo. Ji pažvelgė į viršų ir prapliupo verkti.

Sulaikydamas savo emocijas, paėmiau Bhagavatam ir pradėjau paskaitą, kalbėdamas pagrindinius dalykus, kad mūsų naujieji svečiai galėtų suprasti. Baigiantis paskaitai, jie visi atsistojo, nusišypsojo man ir išėjo.

Po dešimties minučių baigiau paskaitą ir susirinkau daiktus, ruošdamasis važiuoti į oro uostą ir skristi į Maskvą. Kai ėjau iš šventyklos, pasisukau į bhaktą. "Man labai gaila, kad negalėjau atsisveikinti su savo draugais", - pasakiau.

"Nereikia gailėtis, - pasakė jis. - Jie visi laukia Jūsų prie kelio".

Kai išvažiavome į nešvarią gatvę, iš tikrųjų pamatėme didžiulį būrį čigonų su gėlėmis rankose, laukiančių manęs atsisveikinti.

Paprašiau vairuotojo važiuoti lėčiau. Kai važiavome pro juos, jie šypsojosi, mojavo, mėtė gėles ir ... dainavo Harė Krišna.

Tik šį kartą buvau vienintelis, kuris verkė.

sarvavatara bhajatam jananam
tratum samarthah kila sadhu varta
bhaktan abhaktan api gaura candras
tatara krsnamrta nama danaih

"Naujienos, kurias skleidžia šventi žmonės, yra tai, kad Viešpaties avataros yra iš tiesų įgalintos išvaduoti jiems atsidavusius sekėjus, kurie Jas garbina. Tačiau Šri Gauračandra išvadavo ir bhaktus, ir nebhaktus, taip pat suteikdamas jiems Šri Krišnos nektariškus vardus dovanų".

[Šrila Sarvabhauma Bhattačarya, Šušloka-Šatakam, 44 posmas]

Indradyumna.swami@pamho.net