KELIAUJANČIO VIENUOLIO DIENORAŠTIS

13 dalis, 12 skyrius                               Šrila Indradjumna Svamis

 Birželio 9, 2013       

Jo paties žodžiai

Anatolis Fedorovičius Pinjajevas (Ananta-šanti dasa) buvo pirmasis Harė Krišna bhaktas Sovietų Sąjungoje. Dėl jo aktyvaus pamokslavimo visoje SSSR ir dėl jo dvasinės įtakos daugybei žmonių, jis buvo žiauriai persekiojamas penkerius su puse metų ir laikomas įvairiose sovietinėse psichiatrinėse ligoninėse. Čia pateikiame ištrauką iš interviu, įvykusio 1988 metais.

1971 metais pradėjau pamokslauti Krišnos sąmonę po Šrilos Prabhupados apsilankymo Maskvoje. Laipsniškai žmones Sovietų Sąjungoje vis labiau ir labiau traukė Krišnos sąmonė ir ji plačiai paplito. Tačiau valdžia išsigando, kad tiek daug inteligentų susidomėjo Krišnos sąmone. Viskas, kas dvasiška, buvo laikoma nusikaltimu, ir todėl prasidėjo represijos.

Tai buvo lyg Krišnos sąmonės sprogimas Sovietų Sąjungoje. Valdžia buvo išsigandusi, dėl to stengėsi diskredituoti judėjimą ir pristatyti jį lyg paprastą bepročių kriminalistų grupuotę. Kadangi buvau pirmasis pamokslautojas ir vienintelis Šrilos Prabhupados mokinys, jie bandė mane sulaikyti ir vaizdavo mane kaip išprotėjusį nusikaltėlį. Teismas apkaltino mane ir mano dvasios brolius už tai, kad mokinome žmones vegetarizmo, tai jie laikė žalingu kūnui, ir už tai, kad mokinome mantrų ir maldų, tai jie laikė kenksmingu žmogaus protinei būsenai. Jie mus kaltino dėl šios juokingos dingsties.

Buvau įkalintas, ir jie bandė vaizduoti visus žmones, sekančius Krišnos sąmonės keliu, kaip bepročius. Jie pasodino mane į beprotnamį, kalėjimą pamišėliams. Ten gydytojai pasakė, kad jie buvo mokyti, jog tikintieji yra nesveiko proto, kad tik pamišėliai gali galvoti, jog yra Dievas, dvasia, kad mes nesame šie kūnai, bet dvasinės kibirkštys.

Man daugybę mėnesių buvo skiriamas medicininis gydymas. Tris kartus per dieną duodavo vaistų. Buvo taip bloga, kad galėjau tik gulėti lovoje. Vaistas buvo ypatingas, jis neleido į nieką susikoncentruoti. Jei būčiau bandęs kartoti mantrą garsiai, jie būtų davę tokias dideles vaisto dozes, kad būčiau galėjęs numirti. Gulėti lovoje buvo taip nepatogu kūnui.  Šie vaistai vertė mane nenustygti vietoje ir aš nuolat keičiau kūno padėtį. Jaučiausi toks silpnas, buvo taip nepatogu. Tai buvo lyg mėnesių mėnesių ir metų metų kankinimas. Vienintelė kankinimų pertrauka buvo tada, kai miegodavau naktį.

Iš pradžių, kai psichiatrai palaikė mane pamišusiu, jie atvežė mane iš įprastinio kalėjimo į psichiatrinę ligoninę Smolenske. Jis buvo toje pačioje vietoje kaip ir kalėjimas, tačiau turėjo ypatingas palatas bepročiams. Jis pasižymėjo ir beprotnamio, ir kalėjimo blogaisiais aspektais.

Gyvenome mažose kamerose, maždaug po dvidešimt žmonių kiekvienoje. Nebuvo pakankamai gryno oro. Nereguliariai maudydavomės, kartais nesimaudydavome 23 dienas. Daugeliui žmonių ant kūno gyveno vabzdžiai parazitai.

Visa vieta buvo labai nešvari. Maistas buvo pagamintas labai prastai. Dažnai žmonėms iškrisdavo dantys ir jų dantenos kraujuodavo. Aš labai mažai valgiau. Viskas buvo labai sunku. Netgi sargai buvo nusikaltėliai. Ten buvo bepročiai nusikaltėliai ir jie nuolat tarpusavyje mušdavosi. Mus spaudė gydytojai, sargai, nusikaltėliai, visi. Visi buvo labai sunerimę. Mano giminės pasakė man, kad niekada iš čia nebūsiu išleistas.

Kaliniai buvo baudžiami už viską. Bandžiau skalbti savo drabužius ir kiekvieną rytą stengiausi nuprausti bent dalį kūno. Tačiau daugybę kartų buvau už tai baustas. Jiems tai nepatiko. Prižiūrėtojai kelis kartus bandė mane primušti.

Visą laiką buvo jaučiamas psichologinis spaudimas. Vaistai buvo leidžiami be priežasties ir bet kokia dingstimi. Kažkodėl gydytojai nusprendė, kad galiu būti išleistas iš šios specialiosios psichiatrinės ligoninės ir perkeltas į paprastą psichiatrinę ligoninę. KGB tai nepatiko, nes jų tikslas buvo laikyti mane tenai visą gyvenimą. Taigi vietoj paprastos, buvau perkeltas į kitą specialiąją psichiatrinę ligoninę Oriolo mieste.           

Visi toje ligoninėje buvo be galo nustebę, kad mane įkalino dėl to, kad skleidžiau religiją. Jie matė, kad valdžia ypač stipriai mane engė, jie negalėjo suprasti, kodėl.

Iš savo mamos sužinojau, kad mano dvasios broliai iš viso pasaulio pradėjo mano ir kitų įkalintų Sovietų Sąjungos bhaktų išlaisvinimo kampaniją. Situacija truputį pasikeitė. Paskutinįjį pusmetį Oriole buvo tikimasi pasikeitimų, taigi tuo metu pradėjau daugiau pamokslauti.

Smolenske buvau laikomas vienoje kameroje, kurią prižiūrėjo gydytojas, žymus savo sadistiniais polinkiais. Tačiau Oriole mano paskutinis gydytojas pasakė, kad esu visiškai sveiko proto. Jis pasakė, kad buvau uždarytas į beprotnamį dėl politinės padėties. Prieš persitvarkymą, mūsų šalyje kiekvienas dvasinio ir intelektualinio gyvenimo aspektas buvo engiamas. Jis pasakė: “Laikas veikia tavo naudai. Dėl pasikeitimų mūsų visuomenėje ir dėl pagalbos iš užsienio, anksčiau ar vėliau būsi išleistas”. Jis truputį manęs gailėjosi ir aš jam pamokslavau. Buvau labai dėkingas savo dvasios broliams ir žmonės visame pasaulyje, kurie kažką padarė, kad vienaip ar kitaip būčiau išleistas.

Iš Oriolo psichiatrinės ligoninės buvau išleistas labai keistu ir neįprastu būdu. Vieną dieną mane pasikvietė gydytojas ir pasakė, kad yra truputį susijaudinęs. Jis papasakojo, kad iš Maskvos gavo popierius, kuriuose rašoma, kad turiu būti paleistas. Jis pasakė, kad iš Maskvos atvyks ypatingas profesorius, jis bus medicininės komisijos narys, kuri mane išleis.

Kai atvyko profesorius, jis su mano gydytoju ilgai kalbėjosi be manęs. Pabaigoje jis pasakė mano gydytojui: “Taip, jis visiškai sveiko proto. Mes jį išleisim, tačiau kol kas paliksim jo diagnozę, nes jo būsena ateityje vėl gali pasireikšti”. Kai mano gydytojas papasakojo man apie tai, aš paprašiau paklausti profesoriaus: “Kas gali garantuoti, kad po kiek laiko jūs neišprotėsite?” Mano gydytojas atsakė: “Taip, aš paklausiau šio klausimo, ir jis man atsakė, kad jis savyje aptinka protinės ligos požymių”.