KELIAUJANČIO PAMOKSLAUTOJO DIENORAŠTIS

6 dalis, 13 skyrius
Šrila Indradjumna Svamis

Birželio 9-20, 2005


Vėl fronto priešakyje

Skrisdamas iš Maskvos į Varšuvą suskaičiavau pinigus, kuriuos surinkau festivalių programoms Lenkijoje. Važiavau į Rusiją rinkti aukų, kad galėtume sustiprinti apsaugą per festivalius, bet man nedaug pavyko surinkti. Iš tiesų tai vos padengė mano kelionių po Rusiją išlaidas.

Tačiau aš neliūdėjau. Nuostabi patirtis pamokslaujant Rusijoje buvo neįkainojama. Kartą Šrila Prabhupada parašė savo mokiniui: "Pamokslavimas Maskvos sniegynuose saldesnis už saldžiausią mango".

O Krišnos malone atsiliepė keletas rėmėjų iš už vandenyno, norėdami mus paremti, taigi reikalinga apsauga buvo garantuota.

Sugrįžau į Lenkiją, bet ji skyrėsi nuo ankstesnių metų Lenkijos. Lenkai vis dar gedėjo "savo" popiežiaus, Jono Pauliaus II, kuris pasitraukė prieš keletą mėnesių. Kai važiavome per Varšuvą į šventyklą, mačiau jo nuotraukas visur: ant skelbimų lentos, parduotuvėse, namų languose.

"Lenkai didžiuojasi Jonu Pauliumi II, - pasakė mano vairuotojas, Džajatamas dasa. - Jis lankėsi Lenkijoje tris kartus per savo pontifikatą, ir žmonės čia ruošiasi pastatyti po didelę bažnyčią kiekvienoje vietoje, kur jis aukojo mišias per savo apsilankymus".

Žavėjausi jų besitęsiančiu prisirišimu prie savo dvasinio lyderio, bet iš kitos pusės jutau, kad jo išėjimas padidino nacionalinį pasididžiavimą. "Lenkija lenkams" buvo užrašyta grafitu ant sienų aplink Varšuvą.

"Po keletos mėnesių įvyks rinkimai, - pasakė Džajatamas, - ir viena iš dešiniosios pakraipos partijų tikrai laimės".

"Ar jie kelia mums sunkumų? - paklausiau aš. - Ar Nandini dasi vis dar gauna laiškus elektroniniu paštu, keliančius grėsmę mūsų festivaliams?"

"Ne, - atsakė jis. - Prieš keletą savaičių jie staiga nustojo siuntinėję. Jaučiu palengvėjimą".

"Nemanau, kad mums reiktų atsipalaiduoti, - pasakiau. - Tai gali būti tyla prieš audrą".

"Gal tai ir tiesa, - atsakė Džajatamas. - Per pavasarinį turą mums tikrai reikia būti atsargiems. Žinote Lechą Valensą. Jis ankstesnis Solidarumo lyderis ir buvęs Ministras pirmininkas. Taigi neperseniausiai jis kalbėjo Mragove, o dešiniosios partijos nariai atėjo ir apmėtė jį kiaušiniais. `Kokią kultūrą jūs propaguojate tokia savo veikla?` - paklausė jis, o jie atsakė mesdami dar daugiau kiaušinių. Ir tai miestas, kuriame bus pirmasis mūsų festivalis".

"O, nuostabu! - pasakiau. - Kieno mintis buvo tenai surengti pirmą festivalį?"

"Nandini ir mano, - atsakė Džajatamas. - Mes nežinojome, kokia čia politika dedasi".

Kai atvažiavome į butą, tuojau pat paskambinau Šri Prahladui. Jis ir visi turo bhaktai atvažiavo į pavasarinę bazę netoli Mragovo jau prieš tris savaites ir ruošėsi turui.

"Kaip vyksta pasiruošimas?" - paklausiau jo.

"Bhaktai dirba labai sunkiai, - pasakė jis, - plauna visą turo įrangą. Tai nelengvas darbas. Mes turime tonas įrangos".

Jis nusijuokė. "10 vyrų grupė dirba jau tris dienas vien šveisdami mūsų didžiules palapines, - tęsė jis. - Harinamos vyksta kasdieną, platinami pakvietimai. Rytoj pirmasis festivalis".

"Kaip žmonės reaguoja į harinamą?" - paklausiau.

"Dažniausiai labai gerai, - atsakė jis. - Bet.."

"Bet kas?" - paklausiau.

"Buvo keletas jaunuolių, kurie aiškiai iškėlė rankas sveikindamiesi kaip naciai, kai ėjom pro šalį, - pasakė jis. - Kartais tai truputį baugindavo".

"Skustagalviai neonaciai, - pasakiau tyliai, - mūsų sukti priešai".

Mums nieko netrūko ir net nebuvo ką aptarinėti. Mes turėjome apsaugą per festivalius. Taigi baigiau pokalbį, bet kai padėjau telefoną, giliai atsidusau. "Vėl fronto priešakyje", - pasakiau sau.

Kitą dieną Džajatamas ir aš išvažiavome į šiaurės rytus, link Mragovo. Kai pažvelgiau į dangų, pamačiau kitą rūpesčio priežastį: tamsius debesis.

"Liūdna tai sakyti, - pratarė Džajatamas, - bet sinoptikai pranašauja lietų šiaurės rytuose šiandien ir rytoj".

"Tos pačios kliūtys, su kuriomis susiduriame daugelį metų, - pasakiau. - Ekstremistai, chuliganai ir blogas oras. Tačiau Krišnos malone mes visuomet išsisukame. Ar ne?"

Staiga prapliupo lietus ir pradėjo griaudėti perkūnija. "Spėju, kad išsisuksime", - pasakė tyliai Džajatamas.

Po keletos valandų atvykome į Mragovą ir pradėjome važiuoti į miestą.

"Kur vyks festivalis?" - paklausiau.

Džajatamas plačiai nusišypsojo. "Pagrindinėje aikštėje", - atsakė jis.

"O, tai prestižinė vieta", - atsakiau.

"Taip, - pasakė jis, - ir jie suteikė mums leidimą būti tenai ilgiau, nei jie yra leidę kam nors kitam. Dažniausiai dvi dienos būdavo maksimumas, bet mums davė tris dienas".

"Kodėl su mumis taip ypatingai elgiasi?" - paklausiau.

"Po daugybės metų, - pasakė jis, - mūsų festivalis įgijo gerą reputaciją. Matote mūsų plakatą tenai, ant sienos, reklamuojantį renginį?"

Pažvelgiau ir pamačiau gražų plakatą su jaunos indės veidu.

"Pažiūrėkite į plakato apačią, - pasakė jis. - Pamatysite mūsų žiniasklaidos globėjų ženklus".

"Globėjų?" - paklausiau.

Džajatamas nusijuokė. "Ne finansinių rėmėjų, - pasakė jis. - Kol kas nedėkite į juos daug vilčių. Bet jie visi sutiko leisti mums naudoti jų ženklus, kadangi jie remia tokio didžiulio kultūrinio renginio idėją. Ir, žinoma, jie taip pat reklamuojasi. Jie žino, kiek tūkstančių žmonių ateina į mūsų festivalius".

"Sustabdyk automobilį, - pasakiau. - Noriu pažvelgti į plakatą iš arčiau.

Mes sustojome ir nuėjome prie vieno iš mūsų plakatų. Pamačiau keletos Lenkijos laikraščių, radijo ir dviejų regioninių televizijų ženklus".

"Ką manote?" - paklausė Džajatamas, plačiai išsišiepdamas.

"To aš visuomet norėjau, - atsakiau, - kad pagrindinė visuomenės dalis pripažintų mūsų festivalių programas. Tam prireikė 16 metų, bet dėl to vertėjo pralieti kraujo, prakaito ir ašarų".

Jis nusišypsojo ir ištraukė iš savo rankinės kvietimą. "Tai palikau pabaigai, - pasakė jis ir ištiesė jį man. - Tai naujas kvietimas į festivalį šiais metais".

Pažvelgiau į kvietimą. Ant jo buvo ta pati nuotrauka kaip ir ant plakato. "Apverskite jį", - pasakė jis.

Nustebau, pamatęs Indijos ambasadoriaus Lenkijoje, mūsų žymaus draugo Jureko Ovsiako ir vienos iš žymiausių Lenkijos dainininkių, Uršulos nuotraukas.

"Matote, jie visi trumpai pasakoja, koks nuostabus festivalis", - pasakė Džajatamas, rodydamas į tekstą šalia kiekvienos nuotraukos.

"Iš tiesų? - paklausiau. - Indijos ambasadorius reklamuoja mūsų festivalį?"

"Taip, - pasakė Džajatamas, - ir darė tai su malonumu. Atspausdinome 300 000 kvietimų pavasariui ir vasarai".

"Na gerai, - pasakiau, - važiuojame į festivalį. - Jis tuoj prasidės".

Jaučiausi kiek nepatogiai, atvažiuodamas tą valandą, kai turi prasidėti pirmasis festivalis. Turėjau jau būti su 150 turo bhaktų per visas tris pasiruošimo savaites. Tačiau aplinkybės susiklostė taip, kad turėjau užtikrinti renginio saugumą.
Kai atvažiavome, apsidžiaugiau matydamas mūsų didelę sceną ir spalvotas palapines, pastatytas pagrindinėje aikštėje. Taip pat džiaugiausi matydamas 10 apsauginių su uniforma, stovinčių strateginėse festivalio vietose. Deja tamsūs debesys kabėjo tiesiai virš galvos ir purškė smulkus lietus. Kai sustojome festivalio pakraštyje nusiminiau, pamatęs tik keletą svečių vaikštinėjančių aplinkui.

"Nekaip atrodo", - pasakiau Džajatamui.

"Nesijaudinkite, - pasakė jis. - Dar liko 15 minučių iki renginio pradžios".

Kai išlipau iš automobilio, pamačiau bhaktus užsiėmusius paskutinės minutės ruoša. Kadangi festivalis turėjo prasidėti po keletos minučių, visa, ką jie galėjo padaryti, tai mojuoti ir plačiai šypsotis. Nužvelgiau teritoriją, suteikdamas svarbą tam, kad buvome miesto centre. Po keletos minučių pradėjo rinktis žmonės.

Staiga prie pagrindinių vartų pasirodė vyras ir pradėjo įeinantiems žmonėms. dalinti skrajutes Instinktas pakuždėjo man, kad tai antikultinės grupės narys. Paliepiau Džajatamui nueiti ir paimti skrajutę. Kai jis grįžo, iš jo veido išraiškos buvo akivaizdu, kad aš neklydau. Ir tai, kad kai kurie žmonės, perskaitę tai, atrodė sutrikę, buvo tolesnis įrodymas.

"Pakviesk apsaugą, kad jie išvestų tą vyrą", - pasakiau Džajatamui, tuo metu dulksna perėjo į lietų.

Kai scenoje prasidėjo pirmasis vaidinimas, pastebėjau kaip du apsaugos vyrai ginčijosi su keletu jaunuolių, geriančių alų ant suoliuko pirmoje eilėje.

Apsauginiai norėjo, kad jie pasišalintų, bet jaunuoliai, jau įkaušę, nenorėjo niekur eiti, ir ginčas įsiliepsnojo. Didžioji dalis žmonių stovėjo nuošalyje, toli nuo suoliukų, bijodami priartėti prie įvykio vietos.

"Graži festivalių sezono pradžia", - tariau sau.

Tuoj po to prie manęs priėjo apsaugos vadas.

"Tai viena iš sudėtingiausių vietų, kurią mums reikėjo saugoti, - pasakė jis. - Netoliese esančiame parke nuolat renkasi girtuokliai ir valkatos. O taip pat mes pastebėjome daug įtartinų jaunuolių, besitrinančių aplink. Tikrai pavojinga situacija".

Staiga bhaktas pribėgo prie manęs. "Maharadža! - sušuko jis. - Keletas skustagalvių už knygų palapinės tik ką sumušė bhaktą Dominyką!"

Pasisukau bėgti tenai, bet apsauginis sustabdė mane. "Mes tuo pasirūpinsime", - pasakė jis.

Žiūrėdamas iš už kampo, mačiau Dominyką, sėdintį ant žemės, kraujas bėgo jo veidu ant marškinėlių. Bijodamas dar daugiau smurto, greitai nubėgau prie artimiausių palapinių, patikrinti, ar nieko įtartino nevyksta. Po keletos minučių apsaugos viršininkas sugrįžo.

"Jie tvojo kumščiu ir sulaužė Dominykui nosį, - pasakė jis. - Mes pagavome vieną iš vaikinų".

"Būtų išmintinga pastatyti keletą jūsų vyrų už festivalio ribų, - pasakiau aš. - O kaip dėl to vyro, dalinančio lapelius?"

"Mes liepėme jam pasišalinti", - pasakė apsaugos vadas.

Grįžau prie savo autobusiuko ir stebėjau festivalį turėdamas pranašesnę padėtį. Peržvelgdamas visą plotą, staiga pastebėjau tą patį vyrą, vėl dalinantį lapelius, šį kartą prie kito įėjimo. Mačiau daugybę žmonių, stovinčių aplinkui ir skaitančių tuos lapelius.

Paskambinau Džajatamui. "Šis antikultistas grįžo, - pasakiau. - Jis dalina skrajutes kitoje festivalio vietoje. Apsauga privalo ką nors padaryti, nes priešingu atveju jis suardys visą atmosferą".

"Tuoj pat imsiuos to reikalo, - pasakė Džajatamas. - Šiuo metu apsauginiai bando pašalinti girtuoklius, stovinčius priešais sceną ir ieško likusių skustagalvių. Jie taip pat aiškinasi su vyru, kuris rėkė ant bhaktų vienoje iš parduotuvių palapinių".

"Jei tai rodiklis, kas laukia mūsų vėliau, - pagalvojau, - gali tekti keltis į kitą regioną".

Nusiminiau ir atsisėdęs stebėjau festivalį daugiau nei valandą, tikėdamasis, kad Krišna atsiųs ženklą, rodantį, jog mūsų pastangos nenuėjo veltui. Pamažu lietus nustojo, ir žmonės pradėjo plaukti į festivalį. Nusprendžiau pasivaikščioti ir pajusti, kaip vyksta festivalis.

Atėjau į knygų palapinę. Būtent čia Krišna atsiuntė pirmąjį vilties spindulėlį. Radha Čaranas dasa kreipėsi į mane. "Guru Maharadža, pasakė jis, - prieš keletą minučių įvyko nuostabus dalykas. Atėjo moteris su pakvietimu į festivalį, kurį mes rengėme šiame mieste 1991 metais".

"1991?" - paklausiau aš.

"Taip, - pasakė jis. - Tai turbūt vienas iš pirmųjų mūsų festivalių, daug daug mažesnis, bet jis taip paveikė jos gyvenimą, kad ji išsaugojo tą pakvietimą atminčiai per visus tuos metus. Tą kartą per festivalį ji nusipirko Bgahavad-gitą ir ją nuolat skaitė. Vieną dieną paskolino knygą draugei, kuriai ji taip patiko, kad nebenorėjo grąžinti knygos atgal. Nenorėdama ardyti draugystės, moteris toleravo tai, o šiandien atėjo nusipirkti kito egzemplioriaus. Ji pasakė man: "Niekada niekam neskolinsiu šios knygos".

"Prieš tai dar viena moteris buvo priėjusi, - tęsė jis. - Matėsi, kad ji neturtinga. Ji sakė gyvenanti viena ir neturinti nei šeimos, nei darbo. Ji renka išmestus butelius nuo alaus ir po to grąžina juos į parduotuvę už nedidelę pinigų sumą. Iš to ir gyvena. Ji atėjo čia rankoje laikydama menką surinktų pinigų kiekį, keletą metalinių monetų. Ji buvo labai susidomėjusi Krišnos sąmone. Klausinėjo nuostabių dalykų. Buvo aišku, ji nuoširdi, nes turėjo realizacijų apie materialaus gyvenimo kančias.

"Ruošiausi jai duoti knygą nemokamai, kai pasisukau atsakyti į kito svečio klausimą. Kol su tuo žmogumi kalbėjausi, ji nusprendė nusipirkti knygą iš kito bhakto. Ji pasakė jam: "Ši knyga man svarbesnė už maistą, kurio galėčiau nusipirkti trims dienoms už šiuos pinigus". Kol bhaktas suprato jos padėtį, ji išėjo".

"Ačiū, kad pasidalinai tuo su manimi, - pasakiau. - Dėl to verta visa tai daryti".

"Ką verta daryti? - paklausė jis. - Ką turite omeny?"

Nusišypsojau. "Papasakosiu vėliau", - pasakiau.

Kai ėjau iš knygų palapinės, pamačiau pro debesis išlendančią saulę, ir žmones, plūstančius į festivalį. "Manau, tai jau geriau", - pasakiau sau.

Iš toli apsaugos vadas iškėlė į viršų nykštį, tuo parodydamas, kad valdo padėtį.

"...ir geriau, ir geriau", - tęsiau sau tau pačiu metu.

Peržvelgiau visą festivalio vietą ir pamačiau, kad visi suoliukai priešais sceną užimti, daug žmonių buvo restorane, parduotuvėse, prie stendų ir jogos palapinėje.

"Kažkokiu būdu mums visuomet pasiseka", - pasakiau sau, prisimindamas pokalbį su Džajatamu automobilyje. Taip pat prisiminiau jo nedrąsų patvirtinimą ir meldžiausi, kad palankūs ženklai nesibaigtų.

Nereikėjo ilgai laukti. Nandini dasi priėjo su gerai apsirengusiu džentelmenu. "Norėčiau pristatyti Jums žmogų, atsakingą už kultūrinius renginius mieste", - pasakė ji. Mes paspaudėme rankas.

"Jis pasakė, kad tai didžiausias skaičius žmonių, kada nors dalyvavusių miesto renginyje, - tęsė Nandini. - Praeitą mėnesį viena iš žymiausių šalies grupių grojo šioje aikštėje, tačiau tik saujelė žmonių susirinko. Jis nori Jus pasveikinti".

Mes vėl paspaudėme rankas ir jie nuėjo apžiūrėti kitos festivalio dalies.

Vos žengus porą žingsnių, Džajatamas pribėgo prie manęs. "Šrila Gurudeva, - pasakė jis susijaudinęs, - Televizija Polska ką tik skambino. Tai antras pagal dydį šalies kanalas. Jie nori rytoj atvažiuoti ir nufilmuoti festivalį. Vienas iš žurnalistų jau dabar čia, ir jis išsiuntė labai palankų reportažą į Varšuvą. Jie nori parodyti specialią laidą po vietinių žinių penktadienio vakarą ir šeštadienio rytą".

"Dabar tai ženklas iš paties dangaus", - pasakiau tuo pat metu.

"Kiek žmonių žiūrės laidą?" - paklausiau.

"Apie 20 milijonų", - pasakė jis su šypsena.

"Svarbu ne tai, kaip pradedi, - pasakiau švelniai, - bet tai, kaip baigi".

"Atsiprašau?" - paklausė Džajatamas sutrikusia veido išraiška.

"Ai... angliškas posakis", - atsakiau.

Dairydamasis po festivalį, pamačiau tūkstančius žmonių, smagiai leidžiančių laiką. Vyras, dalinantis skrajutes dingo, girtuoklių neliko, o skustagalviai negrįžo.

"Pasakyk Televizija Polska, kad jie gali atvažiuoti bet kuriuo metu, - pasakiau aš. - Pakrantė švari".

"Pakrantė švari? - paklausė Džajatamas. - Ką tai reiškia?"

"Tai reiškia, na...žinai, kas yra pakrantė? - paklausiau. - Pakrantė, tai kur vandenynas ribojasi su žeme, ir hmm.."

Nutilau akimirkai ir po to nusišypsojau. "Tai reiškia, mums negresia pavojus, - pasakiau. - Viešpats stebi mus".

Džajatamas linktelėjo galva ir nusišypsojo.

"Esant bet kokios rūšies pavojui, Krišnos sąmonės bendrijos nariai turėtų būti užtikrinti Višnudutų arba Aukščiausio Dievo Asmens globa, kaip patvirtina Bhagavad-gita (kaunteya pratijanihi na me bhaktah pranasyati [Bg. 9.31]). Materialus pavojus neveikia bhaktų. Tai taip pat patvirtinta Šrimad Bhagavatam. Padam padam yad
vipadam na tesam: [SB 10.14.58] šiame materialiame pasaulyje kiekviename žingsnyje tyko pavojai, bet jie neveikia bhaktų, kurie visiškai atsidavė lotosinėms Viešpaties pėdoms. Tyri Viešpaties Višnu bhaktai gali būti ramūs, kad Viešpats juos saugos, ir kol jie gyvena šiame materialiame pasaulyje, turėtų pilnai užsiimti atsidavimo tarnyste, skleisdami Šri Čaitanjos Mahaprabhu ir Viešpaties Krišnos žinią, būtent plėsdami Harė Krišna judėjimą".

[Šrimad-Bhagavatam 6.3.18 komentaras]