KELIAUJANČIO PAMOKSLAUTOJO DIENORAŠTIS

6 DALIS, 14 SKYRIUS
Šrila Indradjumna Svamis
Birželio 21 - liepos 24, 2005

Susiraukusi mergaitė


Vieną dieną, kai Monika buvo septynerių, ji nustebino savo mamą. "Mamyte, - pasakė ji, - aš tikiu reinkarnacija".

"Tikrai? - paklausė mama, nuoširdi katalikė. - Iš kur atsirado tokios mintys? To tikrai nesužinojai bažnyčioje".

"Nežinau, mamyte, - pasakė Monika. - Tačiau žinau, kad tai tiesa. Po to, kai numirsime, mes vėl gimsime".

"Mes pasilaikysime tai sau, - pasakė jos mama. - Čia, kaime, žmonės to nesupras".

"Noriu daugiau sužinoti apie tai, - pasakė Monika. - Ar galėčiau paskaityti knygų apie kitas religijas? Turiu tiek daug klausimų".

"Na...gerai, - pasakė mama. - Pirmyn. Tačiau neapleisk Biblijos studijų. Iš jos taip pat daug ko galima sužinoti".

"Žinoma nemesiu, mamyte, - pasakė Monika. Ji apsikabino mamą. - Ar galėčiau gauti keletą knygų šiandien?"

Per keletą metų Monika perskaitė daugybę knygų, kurias mama atnešdavo iš bibliotekos arba nupirkdavo knygynuose, palaipsniui ji susipažino su skirtingomis pasaulio religijomis. Jos draugai kartais manydavo, kad keista, kai ji būdavo linkusi pasilikti namuose ir skaityti, vietoj to, kad eitų žaisti į lauką gražiame miške, kuris supo Kenčyną, miestą, kuriame ji gyveno.

Vieną dieną, kai tik Monikai sukako 11, jos mama paklausė apie jos dvasines paieškas. "Monika, - pasakė ji,- po visų savo skaitymų, ar radai atsakymus, kurių ieškojai?"

Monika pakėlė akis nuo knygos, kurią skaitė. "Ne į visus, mamyte, - pasakė ji, - bet radau kai ką vertingo daugelyje knygų, kurias man davei".

"Ir Biblijoje?" - paklausė jos mama.

"Taip, mamyte. Man patinka istorija, kaip Jėzus išgydė raupsuotąjį. Tačiau žinai, yra viena religija, dėl kurios man kyla abejonės".

Mama šypsojosi. "Kokia tai religija?" - paklausė ji.

Monika susiraukė. "Harė Krišna religija", - pasakė ji.

"Iš kur apie ją sužinojai?" - paklausė mama.

"Keletas vaikų mokykloje apie juos pasakojo, - pasakė Monika. - Jie sakė, kad jie yra kultas ir tikrai keisti bei bauginantys".

"Na, nesijaudink, - pasakė mama. - Greičiausiai jų niekada nesusitiksi. Jie tikrai nepasirodys šiame miestelyje. Aš girdėjau, jie gyvena Amerikoje".

Po dviejų dienų Monika sėdėjo savo namo prieangyje netoli pagrindinės miesto gatvės. Buvo ramus, šiltas pavasario vakaras, žmonės ėjo pro šalį, užsiėmę savo pirkiniais. Ji pasiėmė knygą apie senovės inkų ritualus Peru, kurią ką tik davė jai mama.

Ji jau ruošėsi ją atversti, kai išgirdo būgnų ir cimbolų garsus. Pakėlusi galvą, pamatė didžiulį būrį vyrų, moterų ir vaikų, apsirengusių egzotiniais, spalvingais drabužiais, dainuojančių ir šokančių gatvėje, per 100 jardų nuo jos.

"O Dieve! - pasakė ji. - Kas tai galėtų būti?"

Ji pamatė kitus vaikus iš kaimyninių namų, bėgančius gatve pasižiūrėti ir atsistojusi nuo kėdės prisijungė prie jų. Tada ji išgirdo grupę dainuojant: "Harė Krišna, Harė Krišna, Krišna Krišna, Harė Harė..."

Ji sustojo. "O Dieve! - išsižiojo. - Tai tas kultas!"

Ji spoksojo šokiruota, kai dainuojanti grupė priartėjo.

"Jų tiek daug! - pagalvojo ji, kai stebėjo dainuojančią grupę, kuri buvo visai šalia. Būgnai dundėjo, cimbolai skambėjo, o balsai nustelbdavo pro šalį važiuojančius automobilius. "Harė Rama, Harė Rama, Rama Rama, Harė Harė ..."

Monika užsimerkė ir užsikišo ausis, kai kirtano grupė ėjo pro jos namą.

****************************

Prieš dvi savaites įvyko susirinkimas su mūsų festivalio komitetu. Mūsų pirmasis metų festivalis Mragove pasibaigė prieš keletą dienų, ir komiteto nariai sugaudė iš susijaudinimo.

"Pirmasis festivalis prasidėjo sunkiai, - pasakė Džajatamas dasa, - ypač bhaktui Dominykui. Skustagalviai sulaužė jo nosį. Tačiau viskas pasibaigė taip nuostabiai. Jūs pažįstate moterį, kuri atėjo kitą dieną su nacionalinės televizijos grupe. Taigi, ji pasakė, kad devynerius metus ruošė reportažus apie didžiulius įvykius, bet niekada nematė festivalio, kur visi būtų tokie laimingi. Tuomet nusijuokė ir pasakė, kad niekada nematė renginio, kuriame patys organizatoriai būtų tokie laimingi".

Džajatamas nusišypsojo. "Studijai taip patiko jos reportažas, kad jį rodė tris kartus per `Panoramą`, - pasakė jis. - Tai viena iš populiariausių laidų Lenkijoje. Kiekvieną vakarą ją žiūri dvidešimt milijonų žmonių ".

Nandini dasi prakalbo. "Man skambina miestų vadovai iš viso regiono, - pasakė ji. - Jie nori žinoti, ar mes rengsime festivalį jų mieste".

"Mums dar liko viena neužpildyta data, - tęsė Nandini. - Nežinojau, kurį miestą pasirinkti. Tuomet paskambino Kenčino miesto meras. Jis pasakė, kad davė mums laišką su kvietimu rengti festivalį dar prieš prasidedant festivaliams. Taigi mes nusprendėme paskutinį festivalį surengti Kenčine. Šis miestas nuošaliai nuo rajono centro. Žmonės ten paprasti, bet dorybingi".

Nuėjau prie stalo ir pažvelgiau į žemėlapį. "Jo net neįmanoma rasti", - pasakiau.

"Štai jis, - pasakė Džajatamas, - šis mažytis taškelis".

Dieną prieš atvykstant į Kenčiną susitikau su visais bhaktais. "Tai nedidelis miestas, - pasakiau, - taigi, manau, pakaks vienos ar dviejų harinamų".

Kitą dieną atvykome į Kenčiną ir pastatėme autobusus netoli miesto centro. Tuomet 70 mūsų bhaktų pradėjo spalvingą eiseną gatve. Ankstesniuose miestuose festivaliai susilaukė didelės sėkmės, ir bhaktai jautėsi pakiliai.

Bronziniai karatalai, spindintys mridangos korpusai ir moterų papuošalai - viskas blizgėjo saulėje. Švelnus vėjelis atnešė gaivą nuo vasaros karščio ir suteikė bhaktams energijos, kai jie šoko nevaržomi visame mieste. Moterys spalvotais sariais šoko kartu ritminiais žingsneliais, patraukydamos kiekvieno dėmesį. Vyrai nešoko taip artistiškai, bet jų entuziastingas šventų vardų dainavimas sukeldavo šypsenas miestelio žmonių veiduose.

Buvo dar ir daugiau šypsenų, kai žmonės priimdavo pakvietimus į festivalį. Parduotuvių savininkai išeidavo ant šaligatvio ir stebėdavo mus, einančius pro šalį, o žmonės mojuodavo pro langus.

Bandžiau pakalbėti su Šri Prahladu dasa per kirtano griausmą. "Tai man labai primena senąsias turo dienas, - pasakiau, - kuomet mes lankydavomės mieste pirmą kartą".

Priėjome senų namų eilę, nusidriekusią tarp parduotuvių, ir aš pastebėjau mergaitę, maždaug vienuolikos, sėdinčią tyliai ant kėdės prieangyje, šnairuojančią į mus surauktais antakiais, stipriai besiskiriančią nuo kitų žmonių nuotaikos. Kai priartėjome, ji užsimerkė ir užsidengė ausis rankomis.

Parodžiau Šri Prahladui. "Pažvelk į ją, - pasakiau. - Ne visi patenkinti, kad esame čia".

****************************

Vienas iš grupės vyrų pasiūlė Monikai kvietimą, tačiau ji atsisakė, taigi jis paliko jį ant prieangio turėklų, tiesiai priešais ją. Kai kirtanas nutolo, Monika atmerkė akis ir atsidengė ausis. Ji stovėjo ir žiūrėjo, kaip dainuojantis būrys išnyko toli gatvėje.

Monika nedrąsiai paėmė spalvotą kvietimą. Ji apsidairė, tikrindama, ar kas nors jos nestebi. Tada ji pažvelgė į pakvietimą ir pradėjo garsiai skaityti: "Kvietimas į Indijos festivalį".

Ji apsuko kvietimą ir perskaitė Anil Wadhwa, Indijos Ambasadoriaus Lenkijoje, pasisakymą:

"Šis nuostabus festivalis - lyg kelionė į Indiją, bet tai daug lengviau, nes pats festivalis atvyksta tiesiai pas jus. Jums nereikia vizos, ir festivalis yra nemokamas. Nueikite ir pamatysite artistišką dainavimą, šokius ir teatro spektaklius. Paragaukite skanaus vegetariško maisto ir įkvėpkite aromatingų smilkalų. Kai buvau festivalyje, jaučiausi taip kaip namie. Nepraleiskite jo!"

Ji perskaitė likusią kvietimo dalį, festivalio programą, o tuomet jį atidėjo.

"Tai neskamba taip bauginančiai", - sumurmėjo ji pati sau. Ji žiūrėjo, kaip dainuojantis būrys pasisuko į šoninę gatvelę. Vyras, nešantis balionų puokštę išnyko už kampo paskutinis.

"Jie taip pat neatrodo keisti", - pagalvojo ji.

Ji atsisėdo ant kėdės. "Įdomu... - pagalvojo ji. - Galbūt vaikai iš mokyklos tiksliai nežinojo, kas tokie krišnaitai".

Ji siekė naujos knygos, bet kvietimas ant stalo vėl patraukė jos akį. Ji paėmė jį ir perskaitė, po to perskaitė dar keletą kartų. Tada tiesiog sėdėjo žvelgdama į priekį, galvodama.

Po trisdešimties minučių ji išgirdo būgnų, cimbolų garsus ir balsingą žmonių chorą, grįžtančių gatve.

"Jie vėl ateina šiuo keliu, - pagalvojo ji. - Šį kartą atidžiau į juos įsižiūrėsiu".

****************************

Kai mūsų kirtano grupė priėjo parduotuvių gatvės galą, pasukome į kitą mažą gatvelę ir tada grįžome atgal link pagrindinės gatvės ta kryptimi, iš kurios buvome atėję. Žmonės ir toliau mums šypsojosi bei mojavo, o kvietimai skraidžiojo iš dalintojų rankų.

Kai priartėjome prie namelio, kur sėdėjo susiraukusi mergaitė, išplėčiau akis, ieškodamas, ar ji vis dar ten. Man buvo gaila, kad ji neįvertino bhaktų ir malonaus šventų vardų garso.

Tuomet vėl ją pamačiau. Ji sėdėjo toje pačioje vietoje, bet šįkart buvo atsimerkusi ir įdėmiai žiūrėjo į mus. Po keletos akimirkų jos įdėmus žvilgsnis virto smalsiu žvilgsniu, o kai ėjome pro šalį, jis perėjo į džiaugsmingą šypseną. Pakitimas buvo toks greitas, kad mane labai nustebino.

"Tai neįprasta, - pagalvojau. - Nuo pikto šnairavimo iki malonios šypsenos per keletą minučių".

****************************

Monika atsistojo. "Bet kaip... - ji pagalvojo, - kaip tai gali būti kultas, jei Indijos Ambasadorius atidarė jų festivalį? Tai turi būti tikras dalykas. Tik pažiūrėkite, kokie jie laimingi! Noriu sužinoti daugiau".

Ji pradėjo bėgti paskui dainuojančią grupę ir pasivijo, jiems pasiekus centrinę aikštę.

"O, pažvelk! - pagalvojo ji. - P. Tomčakas paėmė vieną jų pakvietimą, o p. Jankovski nusipirko iš jų knygą".

Ji priėjo arčiau ir vogčiomis pažvelgė pro p. Jankovski nugarą, kuri laikė rankoje knygą.

"Savęs pažinimo mokslas", - perskaitė ji tyliai.

"Norėčiau gauti šią knygą", - pasakė ji garsiai.

P. Jankovski apsigręžė. "Tikrai? - paklausė ji su šypsena. - Tuomet gerai, kai ją perskaitysiu, perduosiu ją tavo mamai. Ar tinka?"

"Tai būtų nuostabu, p. Jankovski, - pasakė Monika. - Labai Jums ačiū".

Monika apsisuko ir nubėgo, kad galėtų iš arčiau apžiūrėti dainuojančią grupę. "Man patinka, kaip apsirengusios merginos, - pagalvojo ji. - Taip, taip, būtent taip! Jei apsirengčiau kaip jos, galėčiau prisijungti prie dainuojančio būrio. Gerai! Taip ir padarysiu".

Ji apsigręžė ir kaip kulka nulėkė namų pusėn.

***************************

Kai kirtano grupė pasiekė miesto aikštę ir sustojo vienoje vietoje, knygų platintojai ėjo prie žmonių, sustojusių pažiūrėti egzotinės eisenos. Šypsojausi, kai pamačiau moterį, noriai imančią knygą iš bhakto ir klausiančią kainos. Staiga moteris apsigręžė, ir aš pamačiau mergaitę nuo prieangio, stovinčią tiesiai priešais ją. Šįkart ji plačiai šypsojosi.

Pasisukau į Šri Prahladą. "Pažvelk! - pasakiau. - Prisimeni tą susiraukusią mergaitę? Ji štai ten, šypsosi".

Šri Prahlada buvo įpusėjęs dainuoti Harė Krišna mantrą, taigi jis atsakė man tiesiog mirktelėdamas.

Pasukau galvą vėl pažvelgti į mergaitę ir pamačiau ją stovinčią priešais moteris kirtane, susimąstymo išraiška atsispindėjo veide. Staiga ji apsigręžė ir nubėgo gatve.

"Na ką gi, - pamaniau. - Panašu, kad jos susižavėjimas netruko ilgai".

Po 30 minučių pasikviečiau bhaktus. "Gerai, - sušukau. - Eime ta kryptimi". Parodžiau į tą miesto dalį, kurioje dar nebuvome. Didžiulis bhaktų būrys pasisuko ir lyg milžiniška spalvota gyvatė nuvingiavo senomis, akmenimis grįstomis gatvėmis.

****************************

"Mamyte! Mamyte! - sukliko Monika, įlėkusi namo. - Ar pameni, kaip kalbėjome apie tuos baisius žmones? Ir tai, ką sakė vaikai? O tu sakei, jie neatvyks?"

"Nurimk, brangioji, - pasakė mama. - Kalbi taip greitai, kad nieko negaliu suprasti. Ką pagaliau nori pasakyti?"

Monika sulaikė alsavimą ir pabandė dar sykį. "Mamyte, - pasakė ji, - netiesa, ką vaikai sakė. Jie ne kultas. Indijos Ambasadorius mėgsta juos. P. Tomčakas paėmė jų kvietimą. O p. Jankovski nusipirko vieną iš knygų".

"Apie ką kalbi, brangioji?"

"Apie krišnaitus! - pasakė Monika beveik šaukdama. - Ir jie tokie laimingi!"

"Žinau, - atsakė mama. - Mačiau juos dainuojančius mieste. Tačiau turėtum būti truputį atsargesnė..."

"Jie geri, mama. Matau tai".

"Ir ką?" - paklausė mama.

"Taigi, kur tas didelis šalikas, kurį tėtis padovanojo per tavo gimtadienį? Ir kur tie karoliai, kuriuos nusipirkai per Velykas bei sandalai, kurie man nepatiko? Greičiau, mamyte!"

***************************

Kai mūsų kirtano grupė paliko centrinė aikštę, nuėjau į priekį, kad parodyčiau dainuojančiai grupei kur eiti. Tęsėme dar pusvalandį. Tuomet staiga pamačiau mergaitę, bėgančia gatve į mus. Kai ji pribėgo arčiau, išsižiojau iš nuostabos. Ji persirengė ir buvo apsivilkusi kažką panašaus į sarį.

"Tai gražus mažas saris", - pagalvojau; užsimerkiau, pastebėjęs, kad jis vos dengė ją ir buvo susegtas smeigtukais.

Po akimirkos ji šoko kirtano grupėje, dideli mėlyni mediniai karoliai aplink kaklą buvo panašūs į tuos, kuriuos nešioja bhaktai. Pastebėjau, kad ji nusipiešė tašką ant kaktos, panašų į indišką bindi, greičiausiai su lūpdažiu, ir kad ji persiavė batus ir avėjo sandalus. Ji greitai išmoko Harė Krišna mantrą ir netrukus šypsojosi tokia pačia gražia šypsena kaip ir bhaktai.

Po 45 minučių ji pagriebė kveitimus iš vieno dalintojo rankų ir pradėjo bėgiodama šen ir ten dalinti juos miestelio žmonėms.

Vienu momentu keletas greičiausiai jos draugų ėjo pro šalį ir sustojo. Jie spoksojo nustebę ir pakėlė antakius, stebėdami, kaip ji buvo apsirengusi, kaip ji dalino kvietimus, bet ji tiesiog šypsojosi jiems ir toliau dalino su naujai atsiradusiu entuziazmu.

Po valandos grįžome į autobusą, Monika visą kelią dalino kvietimus. Kai sulipome ir ruošėmės išvažiuoti, pamačiau dar vieną išraišką nuolat besikeičiančiame jos veidą - liūdesį.

"Pasakyk jai, kad grįšime rytoj 1 valandą ir vėl dainuosime bei šoksime, - pasakiau Mathuranathui dasa. - O rytoj taip pat vyks festivalis".

***************************

"O, mamyte, buvo taip linksma, - pasakė Monika, parėjusi namo. - Ar nori pasiklausyti dainos, kurią jie dainavo? Kai pradedi, negali nustoti dainuoti".

"Ne, pakaks, - atsakė mama. - Pakankamai prisiklausiau. Visas miestas prisiklausė".

Monika vos galėjo tvardytis. "Festivalis rytoj, mamyte, - pasakė ji. - Ar tu ateisi?"

"Nežinau, - atsakė mama. - Gali nelabai gerai atrodyti. Turiu galvoje, o jei kunigas pamatys mane?"

"Na gi, mamyte!" - atsakė Monika.

***************************

Kitą dieną atvažiavome į Kenčiną lygiai 1 valandą. Mums buvo likę tik kelios valandos baigti reklamuoti festivalį, taigi mes greitai dainuodami patraukėme į miestą. Žavėjausi senų pastatų grožiu, daugelis iš jų buvo pastatyti prieš 100 metų, kai ši šalies dalis priklausė Vokietijai. Tačiau iš tikrųjų ieškojau akimis Monikos. Man nereikėjo ilgai laukti. Kai tik įėjome į pagrindinę gatvę, pamačiau ją iš tolo, sėdinčią prieangyje ir laukiančią mūsų einant pro šalį. Greitai kaip ir mes ji pribėgo ir įsiliejo į kirtano grupę, su dvasiniais drabužiais (kaip ji tai įsivaizdavo) ir praleido likusias keletą valandų dainuodama su mumis.

Festivalio vieta buvo netoli miesto centro, prie pat ežero. Niekuomet nepamiršiu jos veido išraiškos, kai mes baigėme dainuoti, pasukome už kampo ir atėjome prie gražios festivalio vietos, kurioje pastatyta didžiulė scena ir įvairiaspalvės palapinės. Įsivaizdavau, kad jos išraiška primintų manąją, kai galiausiai prieš mano akis atsivertų dvasinis pasaulis.

Trumpai patyrinėjęs festivalio išdėstymą, pasisukau į vieną bhaktini. "Prašau, surask man tą mergaitę, kuri dalino kvietimus, - pasakiau, - norėčiau su ja pasišnekėti".

Po keletos minučių ji grįžo su Monika. Paprašiau Monikos atsisėsti ant suoliuko kartu su vertėja.

"Prisimenu tavo nepritariantį žvilgsnį, kai tu pirmą kartą pamatei mus", - pasakiau švelniai nusijuokdamas.

"O, prašau, pamirškit tai, - pasakė ji. - Tai buvo tuomet, kai aš jūsų dar nepažinojau".

"Leiskite papasakoti, kaip viskas nutiko, - tęsė ji. - Matote, kai man buvo septyneri, pasakiau mamai, kad tikiu reinkarnacija.."

Sėdėjau ir sužavėtas klausiausi jos istorijos. Ji kalbėjo greitai, o jai šnekant, jos akys bėgiojo po visą festivalį ir turtus, kuriuos jis buvo sukaupęs mergaitei, iki tol tik skaičiusiai apie stebuklingus dalykus Indijoje.

Staiga ji pašoko ir nubėgo prie palapinių. Sėdėjau nuščiuvęs, stebėdamas, kaip ji vaikštinėjo po dovanų palapines, restoraną, žiūrinėjo vegetarizmo ir jogos stendus. Galiausiai ji priėjo palapinę su paroda apie reinkarnaciją. Akimirką stabtelėjo, o po to įėjo vidun. Tiksliai nežinau, kiek laiko ji ten praleido, bet greičiausiai daugiau nei pusvalandį.

Mano vertėjas ir aš sėdėjome stebėdami.

"Kas vyksta?" - paklausė bhaktas, einantis pro šalį.

"Šioje palapinėje jauna mergina, kuri stovi gyvenimo kryžkelėje, - pasakiau aš. - Tai labai ypatingas momentas".

Iki renginio pradžios ji apėjo visą festivalį. Šypsojausi, kai pamačiau ją prieš pat prasidedant programai ant scenos; ji sėdėjo pirmoje eilėje su tikru sariu, kuriuo ją aprengė bhaktini, su vaišnavų tilaka ir gopių taškeliais, puošiančiais jos veidą, bei tulasi karoliais aplink kaklą.

Toliau vaikštinėjau po festivalio vietą, tikrinau stalus ir palapines, norėdamas įsitikinti, kad viskas gerai. Šen ten pakėliau besimėtantį popierėlį ar aliuminę skardinę, norėdamas apsaugoti mūsų įvaizdį ir suteikti geriausią įmanomą reputaciją festivaliui.

Staiga, kai priartėjau prie knygų palapinės, išgirdau šauksmą: "Mamyte!"

Pasisukau kaip tik laiku ir pamačiau, kaip Monika puolė į mamos glėbį. Po keletos akimirkų jos buvo knygų palapinėje. Ir kodėl ne? Tai buvo jų žaidimas. Tačiau dabar jos turėjo galimybę "nusigriebti grietinėlę".

Vėliau vakare kitas bhaktas ir aš priėjome prie Monikos, kuri palaiminga vaikštinėjo po festivalį, ant kaklo buvo pasikabinusi maišelį su džapos karoliais.

"Mano mama ką tik išėjo, - pasakė Monika. - Ji turėjo savo priežasčių, dėl ko jai reikėjo išeiti, bet pasakė, kad aš galiu pasilikti".

"O, tikrai? - pasakė mane lydėjęs bhaktas. - Kaip tai?"

Monika šypsojosi. "Pasakiau jai, kad čia radau atsakymus į visus mane lig šiol kankinusius klausimus, - pasakė ji. - O visų svarbiausia - aš čia radau Dievą".

Ji pasakė taip tvirtai, kad po jos žodžių mano paties realizacijos apie Dievą atrodė menkesnės.

Pagalvojau apie susiraukusią mergaitę prieangyje ir stebėjausi jos pasikeitimu, kuris įvyko jos gyvenime vos per dvi dienas.

Kai ji pasisuko eiti, kitas bhaktas kreipėsi į mane. "Maharadža, - pasakė jis, - ar tai ta mergaitė, kuri sekė paskui harinamą? Ji dabar taip pasikeitė".

Negalėjau nesišypsoti. "Iš tiesų, - pasakiau. - O kad man būtų taip pasisekę".

nrtyan vayu-vighurnitaih sva-vitapair gayann alinam rutair
muncann asru maranda-bindubhir alam romanca-vanankuraih
makando 'pi mukunda murcchati tava smrtya nu vrndavane
bruhi prana-samana cetasi katham namapi nayati te

"Šis mango medis Vrindavane dabar persiėmęs prisiminimais apie Tave. Jis šoka, judindamas savo šakas pučiant švelniam vėjeliui. Dūzgiančios bitės - tai jo daina. Jis lieja ašaras, varvindamas medaus lašelius. Jo plaukai pasišiaušia ekstazėje - tai skleidžiasi jauni pumpurai. O Mukunda, esi brangus man kaip pats gyvenimas, kodėl šis medis toks kupinas meilės Tau? Kas aš, toks kietaširdis, kad net Tavo vardas neįeina į mano širdį?"

[Šri Išvara Puri, cituoja Šrila Rūpa Gosvamis, Padjavali, 62 tekstas]
Indradyumna.swami@pamho.net