KELIAUJANČIO PAMOKSLAUTOJO DIENORAŠTIS

6 dalis, 15 skyrius Šrila Indradjumna Svamis

Liepos 5 - 28, 2005

"Sudėtingos pamokos"

Mūsų pavasarinis turas pasisekė. Surengėme 12 didelių festivalių, kuriuose iš viso apsilankė daugiau nei 60.000 žmonių, taigi mes jautėmės pakiliai, kai ankstyvą liepą pradėjome vasaros turą Baltijos pajūryje. Mūsų narių padaugėjo iki 220 bhaktų, tiek jų galėjo tilpti išnuomotoje mokykloje Siemysle, 300 žmonių kaimelyje.

Mokykla bus mūsų bazė vasarą, o kaimiečiai pasveikino mus mojuodami ir šiltai šypsodamiesi, tai buvo ryškus kontrastas palyginus su praeitų metų nuotaikomis. Paklausiau Nandini dasi apie pasikeitimą.

"Praeitais metais, - pasakė ji, - prieš pat mums atvažiuojant, miesto tarybos narys susirinkime užsipuolė mokyklos direktorių. Jis apkaltino direktorių išnuomavus mokyklą pavojingai sektai. Jis įtikino visą tarybą, kad mes turėtume būti išmesti iš miesto, tačiau mes turėjo pasirašytą sutartį su mokykla, ir direktoriui mes patikome, taigi, galėjome pasilikti.

Per vasarą miestelio žmonės susipažino su mumis ir įvertino mus. To rezultatas buvo tai, kad per žiemą gavau nemažai laiškų nuo direktoriaus, kuriuose jis rašė, kad visas miestelis laukia mūsų sugrįžtant šią vasarą. Kai žiemą Džajatam das ir aš lankėmės pas miesto vadovus, praleidome keturias valandas policijos nuovadoje, kadangi policininkai turėjo daugybę klausimų apie dvasinį gyvenimą ir tiesiog ryte rijo mūsų atneštas samosas.

Policijos viršininkas papasakojo mums, kad neseniai miesto tarybos susirinkime vyras, kuris apkaltino mus pernai, bandė vėl tai padaryti, bet visi kiti tarybos nariai atsistojo ir liepė jam sėstis bei užsičiaupti".

Kai atvykome, surengiau susirinkimą sporto salėje su visais bhaktais.

"Bus palaiminga vasara, - pradėjau. - Suplanuoti 40 festivalių. Tai reiškia šeši festivaliai per savaitę. Kiekvieną pirmadienį ilsėsimės. Tą dieną nebus rytinės programos. Miegosite ilgiau ir po to ateisite valgyti prasado".

Mačiau keletą nustebusių žvilgsnių naujai atvykusiųjų veiduose. Vaikinas pakėlė ranką. "Maharadža, - pasakė jis, - kodėl nebus rytinių programų pirmadieniais?"

"Bus pilnos rytinės programos šešias dienas per savaitę, - pasakiau, - tačiau tokia jau šios tarnystės prigimtis, kad jums reikės papildomai ilsėtis vieną dieną per savaitę. Kiekvieną dieną dauguma iš mūsų dalyvaus keturių ar penkių valandų harinamoje, reklamuodami festivalį, tuo metu kiti statys palapines. Po to mes visi dalyvausime penkių valandų renginyje ir grįšime į bazę po vidurnakčio. Tai intensyvus tvarkaraštis, lyg gerti karštas cukranendrių sultis. Jos tokios karštos, kad degina lūpas, bet tokios saldžios, kad negali sustoti".

Nusišypsojau vaikinui. "Greitai man dėkosi už tą laisvą dieną" - pasakiau.

Pirmieji 10 festivalių pavyko gerai, vidutiniškai kiekviename festivalyje apsilankė 6.000 žmonių. Žmonės sėdėjo sužavėti žiūrėdami programą ant scenos, jiems taip pat patiko daugybė parodų ir stendų apie Vedų kultūrą. Mes paprasčiausiai nebeišgalėjome pagaminti pakankamai prasado restorane, ir po daugelio metų džiaugėmės geru oru. Iš tikrųjų tapo taip karšta, kad pradėjau jaudintis dėl bhaktų, kurie taip sunkiai dirbo. Po keletos savaičių pamačiau, kad jie nusikamavo, taigi atšaukiau vieną festivalį ir leidau jiems daugiau pailsėti.

Tačiau to papildomo poilsio buvo negana daugybei bhaktų per liepos 7 įvykius.

Tą dieną saulė patekėjo anksti, 5 ryto, ir aš kartojau ratus savo kambaryje, kai staiga bhaktas įbėgo į vidų. "Rasamaji dega!" - sukliko jis.

Išlėkiau iš kambario į koridorių, kur mane pasitiko kitas bhaktas.

"Viskas gerai, - pasakė ji. - Jos saris užsidegė, kai ji darė pudžą. Pasiūliusi lempą Viešpačiui, ji nerūpestingai pastatė ją per arti savęs. Kai ji suprato, kad jos saris dega, iš karto pradėjo voliotis ant grindų, užslopindama liepsnas, kaip Jūs mokinote mus per susirinkimą praeitą savaitę".

"Liepk pudžariams būti atsargesniems", - pasakiau ir grįžau į kambarį kartoti.

Apie jos patirtį kalbėjo turas po rytinės programos.

Vėliau po pietų, kai ruošiausi harinamai, Gokularani dasi paskambino man į mobilųjį. "Šrila Gurudeva, - pasakė ji. - Turiu Jums blogų naujienų. Kitos moters saris užsiliepsnojo virtuvėje ir ji apdegė".

Jau buvau nusiminęs dėl ankstesnio nutikimo ryte, o dabar supykau. "Juk liepiau moterims nenešioti sarių virtuvėje! - pasakiau garsiai. - Tai per daug pavojinga!"

Pradėjau rimti. "Kokia jos padėtis?" - paklausiau.

"Daugiausia nudegė jos nugara, - pasakė Gokularani. - Mes užtepėme specialų kremą nuo nudegimo, aš paskambinsiu iš ligoninės priimamojo".

"Ši diena prasideda blogai", - pasakiau sau.

Naujienos apie nudegimą greitai pasklido tarp bhaktų. Matėsi, kad daugumą tai paveikė, kai bhaktai lipo į autobusą važiuoti į harinamą ar statyti festivalio. Kreipiausi į bhaktų grupę, kai jie išėjo iš mokyklos. "Pasakosiu jums, kaip ji laikosi, - pasakiau, - bet tai dar didesnė priežastis, dėl ko mums reikia pamokslauti. Materialus pasaulis pavojinga vieta. Žmonėms reikia priminti apie tai tam, kad jie rimčiau žiūrėtų į dvasinį gyvenimą".

Bhaktai linktelėjo sutikdami ir tyliai nuėjo.

Tačiau dar viena pamoka laukė mūsų kelyje. Kai mano autobusiukas ir bhaktų autobusas važiavo pro netoliese nuo bazės esantį miestelį, įstrigome kamštyje. Ant šaligatvio, visai šalia mūsų dešinėje pusėje pro šalį ėjo pagyvenęs vyriškis. Staiga jis apsisuko ir nukrito ant žemės. Kai žmonės nubėgo jam padėti, mačiau jo plačiai išplėstas akis, jis nemirksėjo, tai buvo aiškus požymis, kad jis paliko kūną.

Atsigręžiau į autobusą ir pamačiau išraišką bhaktų veiduose. Dar kartą susidūrėme su sunkia gyvenimo realybe, ir jie nusiminė.

"Sunkios šios dienos pamokos", - pagalvojau. Prisiminiau posmą iš Bhagavad-gitos:

duhkhesv anudvigna manah
sukhesu vigata sprhah
vita raga bhaya krodhah
sthita dhir munir ucyate

"Kieno proto nesudrumsčia net trejopos kančios, kas nedžiūgauja laimėje, kas atsikratė prisirišimo, baimės bei pykčio, tas vadinamas tvirto proto išminčiumi".

[Bhagavad-gita 2.56]

Pasisukau į bhaktą, sėdintį šalia manęs autobusiuke. "Matydamas tokius dalykus, - pasakiau, - bhaktas praranda tikėjimą netikrais pažadais apie materialią laimę ir labiau apsisprendžia grįžti atgal pas Dievą".

"Taip, tai tiesa", - atsakė jis ir užsimerkė pasinerdamas į meditaciją.

"Kartais nereikia daug pasakyti, - pagalvojau, - tereikia pasakyti tikrą dalyką".

mitam ca saram ca vaco hi vagmita iti

"Tiesa, pasakyta glaustai, yra tikrasis iškalbingumas".

[Čaitanja-čaritamrita, Adi 1.107]

Tačiau dar kai kas laukė mūsų. Kai dabar prisimenu, panašu, kad Viešpats norėjo padaryti mums įspūdį dar gilesne pamoka tą dieną.

Važiuodamas toliau, už dviejų kilometrų pamačiau mažą automobilį, sustojusį viduryje kelio, priešingoje kelio juostoje. Pirmoji mano reakcija buvo: "Kodėl šis kvailys neišlipa iš automobilio ir nepraneša apie pavojų atvažiuojantiems automobiliams?"

Vos po akimirkos greitai lekiantis automobilis išlindo iš už sunkvežimio. Vairuotojas paspaudė stabdžius ir cypdamas sustojo vos per metrą už įstrigusio kelyje automobilio.

Tačiau kitam automobiliui nepasisekė. Jis visa jėga trenkėsi į antrojo automobilio užpakalį. Girdėjome džerškantį metalą ir dūžtantį stiklą, ir visų blogiausia, klykiančius keleivius.

Bhaktai mano autobusiuke užsimerkė.

"Pristabdyk", - pasakiau vairuotojui, kai važiavome pro avarijos vietą. Greitai įvertinau žalą. Nors abu automobiliai buvo siaubingai sumaitoti, visi keleiviai atrodė nenukentėję. Jie vis dar sėdėjo savo vietose sąmoningi, nebuvo kraujo. Pažvelgiau į užpakalinio vaizdo veidrodį ir pamačiau keturis automobilius, sustojusius už mūsų ir keletą vyrų bėgančių į įvykio vietą, vienas jau skambino mobiliuoju.

"Važiuok toliau", - pasakiau vairuotojui.

"Ar neturėtumėme sustoti ir padėti?" - paklausė bhaktas.

"Daug žmonių jiems padeda, - atsakiau. - Geriausia, jei mes važiuosime ir tęsime sankirtaną".

Po valandos atvažiavome į miestą, kuriame vyks kitas mūsų festivalis. Grupė krovikų statė palapines gražiame parke netoli paplūdimio. Mačiau, kad bhaktus autobuse vis dar buvo paveikę dienos įvykiai, ir aš spaudžiau juos eiti į harinamą. Žinojau, kad Harė Krišna dainavimas iš karto suteiks jiems palengvėjimą nuo visko, ką jie matė ir girdėjo tą dieną.

Bet netgi laimingo kirtano viduryje kai kam iš mūsų teko ištverti dar vieną pamoką.

Mums dainuojant pamačiau gal 10 metų mergaitę, žaidžiančią smėlyje už 30 metrų. Staiga ji klestelėjo ant žemės ir nejudėjo. Jos tėvai nuskubėjo prie jos ir pradėjo dirbtinį kvėpavimą burna į burną, tačiau tai negelbėjo. Ji atrodė be gyvybės ženklų.

Kadangi nenorėjau, kad bhaktai matytų, kas vyksta ir kadangi nebūtų tinkama eiti pro šalį, tuojau pat apsukau harinamos grupę atgal ir grįžome tenai, iš kur atėjome. Tačiau galiu pasakyti, kad keletas bhaktų matė, kas nutiko.

Sustojome padainuoti prie didelės grupės besideginančiųjų saulėje. Dauguma iš jų šypsojosi mums ir laikė kvietimus į festivalį, kuriuos jiems davė dalintojai. Po minutės moteris kreipėsi į mane.

"Maharadža, - pasakė ji, - mačiau vargšę mergaitę paplūdimyje ir tai, kas jai nutiko, bei vargšą vyrą ant šaligatvio. Ir girdėjau apie moterį, kuri apdegė".

"Suprantu", - pasakiau.

"Noriu važiuoti namo", - pasakė ji.
Akimirką patylėjau. "Ar manai, kad kažkur kitur šiame pasaulyje yra kitaip? - paklausiau. - Bhagavatam sako: padam padam yad vipadam na tesam: `Šiame pasaulyje kiekviename žingsnyje tyko pavojai`. Ką matei šiandien - tai labai realus materialios egzistencijos veidas. Per dažnai mes ignoruojame šią realybę ir manome, kad galime čia būti laimingi. Matydama šiuos dalykus turėtum labiau subręsti Krišnos sąmonėje.

"Sankirtana yra saugiausia vieta materialiame pasaulyje, nes tuomet primenama apie materialios egzistencijos kančias, iš kitos pusės matoma Viešpaties Čaitanjos malonė, kai Jis išvaduoja žmones. Palauk iki festivalio šį vakarą ir pamatysi šviesiąją gyvenimo pusę: Krišnos sąmonę".

"Gerai", - pasakė ji.

Pradėjau eiti paplūdimiu kirtano grupei iš paskos, kai staiga pajutau siaubingą skausmą dešinėje pėdoje. Pakėliau pėdą ir pamačiau didžiulę juodą vapsvą, besikankinančią mirties agonijoje ant smėlio. Užlipau ant jos, ir ji man įgėlė.

"Greičiausiai tai vienintelė vapsva visame paplūdimyje, - pagalvojau, - ir reikėjo gi man ant jos užlipti".

Esu alergiškas bičių įkandimui ir pradėjau prakaituoti. Skausmas didėjo ir greitai apėmė vidinę kojos dalį.

"Kas per diena!" - pasakiau garsiai.

"Viena yra kalbėti apie materialaus pasaulio kančias, - pamaniau, - bet visai kas kita jas pajusti". Iškreiptu nuo skausmo veidu pradėjau šlubčiodamas eiti link harinamos.

Po keletos minučių pėda pradėjo tinti, taigi įbridau į jūrą. Šaltas vanduo sumažino skausmą. Keletas bhaktų atsigręžė ir nustebo, pamatę mane stovintį vandenyje.

"Tai paskutinė pamoka šiandien", - pasakiau sau išlipdamas iš vandens, kad prisijungčiau prie dainuojančios grupės.

Tačiau tai nebuvo paskutinė pamoka.

Kai tik priėjau harinamos grupę, bhaktas, kuris ką tik grįžo iš autobuso, pasivedėjo mane į šoną.

"Londone įvykdytas teroristų išpuolis, - pasakė jis. - Trys sprogimai įvyko metro ir vienas autobuse. Patvirtinta, kad daugiau nei 40 žmonių žuvo ir 700 sužeista".

Stovėjau tylus, akimirką užmiršęs apie savo skausmą.

"Lenkijos vyriausybė svarsto visų didelių renginių nutraukimą", - tęsė jis.

"Tikiuosi, jie to nepadarys, - pasakiau. - Tai reikštų galą mūsų festivaliams šią vasarą".

Apžvelgiau paplūdimį. Atrodė, kad žinia apie teroristų ataką jau pasiekė daugelį žmonių. Nusprendžiau, kad netinkama toliau dainuoti ir šokti, taigi nuvedžiau kirtano grupę prie išėjimo ir dainuodami grįžome į festivalį.

Kol sugrįžome į festivalio vietą, mano tolerancija materialiam gyvenimui buvo patikrinta. Tačiau man reikėjo sutelkti bhaktus. Mums reikėjo rengti festivalį.

Pasikviečiau keletą vyrų. "Šiandien matėm, koks yra materialus gyvenimas, - pasakiau. - Tokia pasaulio dualybė: karštis ir šaltis, juoda ir balta, džiaugsmas ir nelaimės. Esame čia tam, kad padėtume žmonėms pamatyti materialios egzistencijos realybę ir per šiuos festivalius pasiūlyti jiems Krišnos sąmonės alternatyvą. Taigi, prie darbo".

Kai kurie iš vyrų apsisuko ir nubėgo prie savo tarnystės.

Greitai tūkstančiai žmonių pradėjo plūsti į festivalį. Suoliukai priešais pagrindinę sceną greitai užsipildė, kai saldus Krišnos vardo garsas pradėjo sruventi per bhadžanus.


Mūsų svečiai vaikštinėjo apžiūrinėdami vegetarizmo, reinkarnacijos, karmos ir jogos stendus. Kai kurie nuėjo tiesiai į restoraną, o rimčiausi sėdėjo klausimų atsakymų palapinėje. Nusišypsojau, kai pamačiau vyrą, išeinantį iš knygų palapinės su didžiule krūva mūsų knygų rankose.

Po to pamačiau gerai apsirengusį vyrą, lydymą mūsų scenos vedėjo, Tribuvanešvaro das.

Džajatamas stovėjo netoliese. "Kas tai?" - paklausiau jo.

"Tai miesto meras, - atsakė jis. - Jis ruošiasi oficialiai atidaryti festivalį. Žinote, ką jis man pasakė?"

"Ne, o ką?" - paklausiau.

"Jis pasakė, kad paplūdimys tuščias. Vis dar karšta ir saulėta - vėlyva popietė - bet paplūdimys tuščias. Visi atėjo į mūsų festivalį. Jis pasakė, kad dar niekada savo gyvenime nėra matęs tuščio paplūdimio vasaros dieną".

Palengvėjo nuo sunkių šios dienos pamokų.

Daugiau gerų naujienų atėjo, kai man paskambino Gokularani. Rytą apdegusi moteris nebuvo sunkios būklės ir kitą dieną bus išleista iš ligoninės.

Jutau palengvėjimą ir nuėjau prie įėjimo į festivalį stebėti ateinančių į mūsų programą žmonių. Pasėdėjau tenai keletą minučių džiaugdamasis jų susižavėjimo žvilgsniais ir nuostabos išraiška veide, kai jie įeidavo į vidų.

Tuomet įėjo 10 chuliganiškai atrodančių vaikinų. Jie greičiausiai buvo vietiniai, nes nebuvo apsirengę kaip turistai. Akimirką mane atgrasė jų šiurkšti prigimtis. Vienas iš vaikinų žengė į priekį ir demonstratyviai girdamasis drąsa parodė pirštu į bhaktus. "Kas po velnių šie žmonės? - paklausė jis pasidygėdamas.

"Tai krišnaitai, tu, idiote! - pasakė vienas iš jų. - Ar gi tu nepažįsti krišnaitų? Jie puikūs žmonės".

"Taip! - choru atsakė dar keturi ar penki vaikinai. - Jie puikūs žmonės".

Pirmasis vaikinas suglumęs įsimaišė į draugų būrį, ir jie visi patraukė tiesiai į restoraną.

Norėjau daugiau įkvėpimo, taigi grįžau atgal į knygų palapinę. Susidūriau su plačiai besišypsančia moterimi, išeinančia su Šrimad Bhagavatam po pažasčia.

Bhaktas, pardavęs jai knygą, priėjo prie manęs. "Prieš daugybę metų ji buvo atėjusi į mūsų festivalį ir nusipirko Bhagavad-gitą, - pasakė ji. - Perskaičiusi knygą ji išsiaiškino, kad yra du pasauliai: materialus ir dvasinis. Dėl paskutinių įvykių savo gyvenime ji prarado viltį, kad įmanoma būti laimingam šiame pasaulyje, taigi ji atėjo čia susirasti knygą, smulkiai aprašančią dvasinį pasaulį. Ji buvo tokia laiminga, kai jai pasiūliau jai Šrimad Bhagavatam".

"Žinau, kaip ji jaučiasi dėl materialaus pasaulio, - pasakiau. - Šiandien buvo sunki diena".

Ir taip tęsėsi visas penkias festivalio valandas. Kiekviename žingsnyje, už kiekvieno posūkio mačiau žmones, vertinančius mūsų atneštą žinią.

Per paskutinę valandą, kai grojo mūsų naujoji roko grupė "18 dienų", vidutinio amžiaus moteris minioje pasisuko į mane.

"Siaubinga, kas nutiko šiandien Londone, ar ne?" - pasakė ji.

"Taip, Ponia, - atsakiau. - Iš tikrųjų siaubinga".

"Ši muzika per garsi man, - pasakė ji, - bet ji pritrauks jaunimą, ir jie susidomės jūsų gyvenimo būdu".

Ji akimirką nutilo. "O jei jiems pasiseks, - tęsė ji, - jie nusipirks vieną iš Jūsų mokytojo knygų ir ras alternatyvą visoms šioms gyvenimo kančioms".

Ji grįžo atgal žiūrėti grupės.

"Nuostabu! - pagalvojau. - Kaip mūsų festivalio svečias gali turėti tokių gilių realizacijų?" Tada pastebėjau, kad ji rankoje laiko Šrilos Prabhupados knygą "Karalienės Kunti mokymas", knygos žymeklis buvo knygos viduryje.

"Žinoma, - pasakiau tyliai, - štai atsakymas: malonė mano dvasinio mokytojo, kuris maloningai skleidžia Viešpaties žinią, išvaduojančią mus iš gimimų ir mirčių vandenyno".

sankirtanananda rasa svarupah
prema pradanaih khalu suddha cittah
sarve mahantah kila krsna tulyah
samsara lokan paritarayanti

"Vaišnavai yra amžini Šri Čaitanjos sankirtanos judėjimo palaimingo skonio pavidalai. Kadangi jie dalina meilės Dievui dovanas, jų sąmonė nuolat apvaloma. Jie didžios sielos. Iš tiesų Viešpats Krišna įgalina juos ir jie tampa lygūs Jam, kad gelbėtų žmones iš gimimų ir mirčių rato".

[Šrila Sarvabhauma Bhattačarja, Sušloka-Šatakam, 39 posmas]

Indradyumna.swami@pamho.net