KELIAUJANČIO PAMOKSLAUTOJO DIENORAŠTIS

6 dalis, 16 skyrius
Šrila Indradjumna Svamis
Liepos 29 - rugpjūčio 10, 2005

"Išsipildę sapnai"

Po sunkumų, kuriuos patyrėme liepos 7-jąją, man pradėjo kasnakt sapnuotis košmarai. Po savaitės, vieną vakarą, kalbėjausi apie tai su Šri Prahladu das. "Jau seniai nesapnavau Krišnos sąmonės sapno, - pasakiau. - Nuo pat turo pradžios gegužę, sapnuoju tik karą arba kad mane baudžia ir kad man reikia slėptis. Žinau, kad tai pamokslavimo visuomenėje, dažnai prieštaraujančioje tam, ką darome, rezultatas, bet norėčiau truputį atgaivos, bent jau miegodamas".

"Žinau, kaip jaučiatės, - pasakė Šri Prahlada. - Man taip pat anksčiau sapnavosi keletas blogų sapnų, bet viskas pasikeis, kai po poros savaičių išvažiuosime į Vudstoko festivalį ".

"Tai tiesa, - pasakiau. - Vudstoke nėra opozicijos. Jurekas Ovsiakas visada labai trokšta, kad mes būtume tenai".

"Žinoma, - atsakė Prahladas. - Jūsų mintys palengvės, kai tik tenai nuvažiuosime. Pasijausite geriau būdami ten, kur organizatoriai ne tik yra mūsų draugai, bet ir įjungia mums žalią šviesą, kad galėtume pamokslauti taip, kaip norime".

Tą naktį vis dėlto vis dar truputį nuogąstavau, ar galėsiu gerai išsimiegoti. Kai atsiguliau, prisiminęs Šri Prahlado žodžius: "Viskas pasikeis, kai nuvažiuosime į Vudstoką..", greitai užmigau.

Vidurnaktį atsibudau staigiai pašokdamas. "Prahlada! - sušukau. - Prahlada!"

Šri Prahlada, miegojęs vos už keleto metrų, pabudo. "Kas nutiko, Gurudeva? Ar vėl sapnavote košmarą?"

"Ne, - atsakiau, - tai buvo nuostabiausias sapnas!"

"Apie ką jis buvo?" - paklausė susijaudinęs Šri Prahlada, apsiversdamas savo miegmaišyje ir atsisukdamas į mane.

"Sapnavau, kad mes turo susirinkime, - pasakiau, - kai staiga kažkas pasibeldė į duris. Pasakiau `Įeikite`, ir dangiškas berniukas įėjo vidun. Jisai švelniai švytėjo. Jis atsiklaupė ant kelių priešais mane ir nieko nesakydamas ištiesė man didelį susuktą popieriaus lapą. Popierius taip pat švytėjo. Išvyniojau jį ir perskaičiau: `Susitiksime Vudstoke. Pasirašė Viešpats Nrisingadeva.` Tada aš atsibudau".

"Oho! - pasakė Šri Prahlada. - Koks sapnas!"

"Taaip, - nutęsiau aš. - Pagaliau susapnavau kažką dvasiško, tačiau negalime to priimti rimtai. Prisimenu, skaičiau, kad Šrila Prabhupada pasakė, jog sapnai dažniausiai nesąmonės, nors kai sapnuojate dvasinį mokytoją arba Krišną, yra puiku".

Atsiguliau ir miegojau kiečiausiai per paskutiniuosius mėnesius.

Vasaros turas likusią pusantros savaitės pasisekė gerai. Išsiuntėme atskirą grupę bhaktų į Kostšiną, vietą, kur vyks Vudstoko festivalis, jie ten pradės įrenginėti mūsų kaimą, Taikų Krišnos kaimą.

Palapinių komanda atvyko į Kostšiną maždaug tuo pačiu metu statyti 100 metrų ilgio palapinės mūsų pagrindinei programai. Mūsų vyrai dirbo 12 dienų, kad pastatytų 20 mažesnių palapinių, kuriose bus rodomi skirtingi Vedų kultūros aspektai, įskaitant jogą, meditaciją ir reinkarnaciją. Buvo daug ir kitokio darbo, kurį taip pat reikėjo padaryti: instaliuoti elektros stulpus ir linijas, iškasti duobes vandentiekio vamzdžiams, supilti žvyrą ant nešvarių kelių, kad nebūtų klampynės, jei lytų lietus, aptverti tvora trijų hektarų plotą. Jurekas tikėjosi atvykstant 500.000 žmonių, o mes žinojome, kad dauguma jų užsuks į Taikų Krišnos kaimą pasižvalgyti.

Po keletos dienų Šri Prahlada paklausė manęs, ar sapnavau dar kokį Krišnos sąmonės sapną. "Ne, - atsakiau, - ir nesitikiu susapnuoti. Paskutinysis buvo vienas iš milijono. Aš vis dar nerimauju".

"O dabar dėl ko?" - paklausė Šri Prahladas.

"Taikus Krišnos kaimas - milžiniška atsakomybė, - atsakiau. - Dešimtys tūkstančių žmonių aplankys mus. Turime būti tikri, kad jie visi gaus geriausią Krišnos sąmonės įspūdį. Tokia mano tikroji svajonė - kad mūsų kaimas patirtų didžiulę sėkmę. Bet kas gali būti blogai: oras subjurti, neatvykti 22 tonos maisto produktų, iš kurių gaminsime, galime negauti galutinio leidimo gaminti iš sveikatos departamento, gali neatvykti 500 papildomų bhaktų iš viso pasaulio prisidėti prie mūsų.."

Šri Prahladas šypsojosi. "Nesijaudinkite, Gurudeva, - pasakė jis. - Viešpats Nrisingadeva sakė, kad susitiks su Jumis Vudstoke".

Mes abu nusijuokėme.

"Tai buvo tiesiog juokingas sapnas", - pasakiau aš.

"Bet gražus", - atsakė mirktelėdamas Šri Prahladas.

Per paskutinį festivalį Baltijos pajūry, tik ką baigus paskaitą ant scenos ir einant prie knygų palapinės, suskambo mano mobilusis.

"Alio? - pasigirdo balsas telefone. - Guru Maharadža, ar girdite mane?"

Garsas trūkinėjo, bet galėjau suprasti. "Taip, - atsakiau. - Girdžiu tave. Ar girdi mane?"

"Tai Narotam das Thakur das iš Mumbajaus, - pasigirdo atsakymas. - Turiu Jums nuostabių naujienų. Ką tik aptikau seną Nrisingos Dievybę antikinėje parduotuvėje. Negalėjau atsispirti ir nupirkau Ją Jums".

"Man?" - paklausiau.

"Taip, - pasakė jis, - kad apsaugotų Jus ir visus bhaktus per festivalių programas. Pabandysiu Ją kaip nors išsiųsti".

Tada linija nutrūko.

Staiga prisiminiau savo sapną ir pradėjau juoktis. "Jei Jis pasirodys Vudstoke, - pagalvojau, - tai bus išsipilęs sapnas".

Praėjus trims dienoms, po keletos valandų važiavimo, Džajatam das ir aš artėjome prie Vudstoko festivalio vietos. "Ei, - pasakė Džajatamas, - pažvelkite, kiek daug jaunimo jau atvyko, o iki festivalio liko dar dvi dienos".

Kai važiavome pro miškingą teritoriją, pravažiavome keturis šarvuotus policijos automobilius, pastatytus tiesiog ant kelio.

"Kas vyksta?" - paklausiau Džajatamo.

"Šiais metais per Vudstoką bus sustiprinta apsauga, - pasakė jis, - dėl sprogimų Londone liepos 7-ją".

Galiausiai atvažiavome į Vudstoko lauką. "Pažvelkite į dangų", - pasakė Džajatamas.

Pažiūrėjau pro langą ir pamačiau didžiulį oro balioną, ramiai kabantį danguje virš mūsų.

"Jame yra labai įmantri kamerą, skanuojanti visą Vudstoko lauką, - pasakė Džajatamas. - Šia kamera galima skaityti laikraštį kieno nors rankose. Jie nori naudoti ją ieškodami narkotikų prekeivių...ir teroristų".

Nusijuokiau. "Panašu, ne aš vienintelis nerimauju", - pasakiau.

Kai važiavome pro pagrindinius vartus, galėjau tiktai šypsotis. Pirma, ką pamačiau, buvo didžiulė palapinė ant kalvos viršaus, tiesiog festivalio centre. Didžiulis ženklas kabojo per ją visą: "Taikus Krišnos kaimas". Jis buvo matomas beveik iš visų festivalio vietų.

"Negalėjome tikėtis geresnės vietos", - pasakiau.

"Visa šalis matys mus, - pasakė Džajatamas. - Esame tiesiai priešais pagrindinę sceną, taigi televizijos kameros rodys mūsų kaimo panoraminį vaizdą".

Vėl nusišypsojau. "Kiek žmonių matys šias naujienų laidas?" - paklausiau. Jau žinojau atsakymą, bet norėjau jį vėl išgirsti.

Džajatamas nusijuokė. "Milijonai ir milijonai!" - pasakė jis.

"Param vijayate Sri Krsna sankirtan!" - sušukau. "Visa šlovė Viešpaties Čaitanjos Mahaprbhu sankirtanos judėjimui!"

Užvažiavome ant kalvos ir po keletos minučių buvome Taikiame Krišnos kaime. Vyrai vis dar buvo užsiėmę paskutiniais pasiruošimo darbais. Kaimas buvo panašus į dvasinį pasaulį - didelis, spalvingas ir didingas.

Kai įėjau į didžiąją palapinę apžiūrėti naujų dekoracijų mūsų pagrindinėje scenoje, pastebėjau vienišą figūrą, sėdinčią ant kėdės pačiame gigantiškos palapinės viduryje. Tai buvo senas vyras. Pasidarė smalsu, tad nuėjau prie jo.

Šypsojausi. "O Jūs ankstyvas, - pasakiau. - Festivalio nebus dar dvi dienas".

Jis pažvelgė į viršų liūdnu, vėjo nugairintu veidu. "Laukiau jūsų, žmonės, sugrįžtant visus metus, - pasakė jis. - Nepraėjo nei diena, kad nepagalvočiau apie jūsų kaimą. Praeitais metais buvau čia kiekvieną dieną".

Jis pažvelgė į bhaktus, puošiančius sceną. "Tai vienintelė šviesos kibirkštėlė mano niūriame gyvenime", - pasakė jis.

Mano šypsena išnyko. "Man liūdna girdėti, kad Jūsų gyvenimas toks sunkus", - pasakiau.

"Gyvenimas visuomet sunkus, - atsakė jis, - bet dabar tapo dar sunkesnis. Mano vargšė žmona, būdama 40 metų, išprotėjo. Aš taip pat būčiau išprotėjęs, bet žinojau, kad jūs, žmonės, sugrįšite. Randu didelį prieglobstį čia. Jūs atnešate dvasinę atmosferą. Nieko, kad aš čia sėdžiu?"

Aš padėjau savo ranką ant jo peties. "Nieko tokio, pone," aš pasakiau."Pasilikite čia, kiek tik norite".

Dauguma mūsų svarbių svečių atvyko tą dieną iš užsienio. Kai sužinojau, kad atvyko Dina Bandhu prabhu, mano dievo brolis iš Vrindavano, tiesiai iš festivalio lauko nuvažiavau į kambarį mokykloje, kur jis buvo apsistojęs.

Įėjau į kambarį ir nusilenkiau, tada mes apsikabinome. Jis yra mūsų programos Vudstoke veteranas ir labai džiaugiausi, kad jis vėl atvyko. Mes persimetėme keliais maloniais žodžiais, ir kai aš jau ruošiausi išeiti, jis padavė man mažą dėžutę. "O, Maharadža, - pasakė jis, - vienas Jūsų mokinys ją atsiuntė Jums."

Ji buvo sunki, o iš krašto kyšojo audinio gabalas, todėl pamaniau, kad tai turbūt maha barfio saldumynai ir pradėjau kišti ją į savo kišenę.

Dina Bandhu nusišypsojo."Aš manau, turėtumėte pažvelgti į vidų", - pasakė jis.

Vėl išsitraukiau dėžutę iš kišenės, lėtai atidariau dangtelį ir pakėliau audeklą. Staiga pamačiau pačią nuostabiausią, kokią esu matęs, sudėtingai išraižytą, bronzinę Viešpaties Nrisingos Dievybę. Stovėjau priblokštas, pravira burna.

"Jie sako, kad Jai daugiau nei 300 metų, - pasakė Dina Bandhu. - Nesitikėjote Jos pamatyti?"

"Na, - pasakiau, - ir taip, ir ne. Aš turiu omeny...matai..."

Neišdrįsau papasakoti jam savo sapno. Greitai atsiprašiau ir išėjau iš kambario.

Grįžau į automobilį ir čiupau telefoną. "Šri Prahladai! - sušukau. - Įvyko nuostabiausias dalykas! Vienas mano mokinys iš Indijos atsiuntė man gražią, senovinę Nrisingos Dievybę. Ji maža ir labai grėsminga".

"Taigi, Jūsų sapnas išsipildė", - pasakė Šri Prahladas.

"Na..., - pasakiau, - taip, manau išsipildė. Tačiau žinai, ką Šrila Prabhupada sakė apie sapnus".

Beveik galėjau matyti Šri Prahladą šypsantis per telefoną. "Taip, - jis pasakė. - Šrila Prabhupada sakė, kad sapnuoti dvasinį mokytoją ar Krišną yra puiku".

Tą popietę mūsų kaime apsilankė Jurekas Ovsiakas, pagrindinis Vudstoko festivalio organizatorius, ir kreipėsi į 400 susirinkusių bhaktų prie mūsų didžiosios palapinės.

"Mes bendradarbiaujame jau aštuonerius metus šiame Vudstoko festivalyje,- jis pradėjo, - ir per tuos metus aš vis labiau ir labiau pradėjau vertinti jus ir jūsų idealus. Laikykite visą festivalio vietą sava. Eikite visur ir skleiskite savo žinią jaunimui. Mūsų darbas kartu bus aprašytas rojuje."

Mes atidarėme Taikų Krišnos kaimą kitą dieną, viena diena prieš atidarant pagrindinį festivalį. Kai tik atvėrėme užtvaras ant kelio, kuris veda į mūsų kaimą, tūkstančiai jaunuolių pasipylė į festivalio lauką. Žinojau, kad kai kurie atėjo paprasčiausiai būti su mumis ir neišeis iš kaimo kelias dienas, išskyrus miegą savo palapinėse. Tai vyksta kiekvienais metais.

Tiems, kurie negalėjo užlipti į kalvą ir stebėti mūsų 16 valandų šou ant scenos, prasado dalinimo ir veiklos daugybėje kitų palapinių, festivalis atvyko pas juos pačius. Kiekvieną dieną vyko Ratha Jatra, kai traukiamas didžiulis vežimas pro palapinių ir žmonių jūrą kalvos papėdėje. Iš kiekvieno festivalio kampo buvo galima matyti 10 metrų aukščio vežimą su didžiuliu raudonai geltonu ir mėlynu baldakimu, besiplaikstančiu vėjyje. Jaunimas buvo sužavėtas.

Kai Ratha Jatra nevyko, mes ėjome su didžiule harinamos grupe į kiekvieną festivalio kampelį ir užkaborėlį. Dažnai jaunimas šokdavo ir giedodavo Hare Krišna kartu su mumis. Žinojau, kad tokios progos nedažnai pasitaiko gyvenime, todėl pilnai išnaudojau jas.

Kiekvieną dieną apeidavau mūsų palapines tikrindamas, ar viskas gerai sekasi. Vieną dieną užsukau į šventyklos palapinę, kurioje tuo metu Bhakti Čaru svamis vedė palaimingą kirtaną. Aš buvau pakvietęs jį kaip ypatingą svečią ir tą dieną vėliau paklausiau, kaip jam patiko festivalis.

"Tai nuostabu, - pasakė jis. - To negalima suprasti pažiūrėjus nuotraukas ar filmą. Tai reikia pamatyti pačiam".

Gerbiu Maharadžą, kaip brangų Šrilos Prabhupados tarną. Taigi uždaviau jam kitą klausimą. "Kaip manote, ar Šrila Prabhupada patenkintas? - paklausiau.
Jis pažvelgė nustebęs. "Žinoma, kad patenkintas", - atsakė jis.

Iki trečios ir paskutinės dienos vakaro mes išdalinome daugiau kaip 100 000 prasado porcijų. Ilgos jaunimo eilės prie prasado palapinės nenutrūko iki pat nakties. Buvo taip ekstaziška, kad vieną kartą negalėjau atsilaikyti ir prisijungiau prie 25 bhaktų komandos dalinti prasado.

Kai atėjo pirmosios valandos po vidurnakčio, dainavome paskutinį kirtaną mūsų didžiosios palapinės scenoje. Buvo apie pora tūkstančių žiūrovų. Šie buvo rinktiniai, išsiugdę potraukį Krišnos sąmonei. Po kirtano pasakiau atsisveikinimo kalbą ir kai baigiau, daugelio jaunuolių akyse pastebėjau ašaras.

Visas renginys baigėsi staiga, kaip staiga ir buvo prasidėjęs. Vėliau ryte dešimtys tūkstančių jaunuolių patraukė iš festivalio teritorijos. Mačiau kelis nešinus Šrilos Prabhupados knygomis. Kiti nešėsi prasado lėkštes, suvyniotas į plėvelę, kelionei namo. Kai važiavome pro šalį surinkinėti festivalio, kai kurie jaunuoliai sušuko mums: "Harė Krišna! Hari bol! Ačiū!"

"Tai buvo geriausias Vudstokas iš visų, - pasakė Šri Prahladas. - Mes buvome visur: ant kalvos ir lauke. Mes visiems patikome. O Jūs, Šrila Gurudeva, turėtumėte būti patenkintas. Visos Jūsų svajonės išsipildė".

"Taip, iš tiesų išsipildė", - atsakiau su mažyte dvejonės gaidele.

"Kas tai?" - paklausė Šri Prahlada, kuris geriau nei bet kas kitas pažįsta mano mintis.

"Na, - atsakiau, - kas iš tikrųjų svarbu, tai ar Šrila Prabhupada patenkintas".

"Jis turėtų būti patenkintas, - pasakė Šri Prahladas. - Tik įsivaizduokite, kiek daug žmonių išgirdo šventus vardus ir paragavo prasado".

"Suprantu tai, - pasakiau. - Tačiau argi nebūtų puiku, jei dažniau gaučiau ženklą iš jo. Supranti, ką noriu pasakyti? Galbūt esu tiesiog sentimentalus".

Šri Prahlado veidas įgavo rimtą išraišką. "Kodėl Jums nepasimeldus dėl to?" - paklausė jis.

"Tai buvo tiesiog mintis, - pasakiau, - bet galbūt pasinaudosiu tavo patarimu".

Kitą dieną išskridau į Ukrainą praleisti keletos dienų su grupele bhaktų, rengiančių festivalį Kryme, prie Juodosios jūros. Jie kvietė mane atvykti ir duoti keletą patarimų.

Jie apgyvendino mane gražiame viešbutyje prie pat paplūdimio, o kai aš atsiguliau ilsėtis, mano mintys nuplaukė atgal į Lenkiją, kur tik ką įvykdėme didžiulę jagją. Mano mintys lakstė milžinišku greičiu, ir aš prisiminiau, kiek mes pamokslavome. Galiausiai užsnūdau... ir buvau palaimintas nuostabiausiu sapnu gyvenime.

Sapnavau, kad einu per sodą kartodamas džapą. Staiga pamatau Šrilą Prabhupadą, sėdintį tolėliau proskynoje, kalbantį su keletu vyresnių mokinių. Kai jis mane pamatė, atsistojo ir, mano nustebimui, pradėjo eiti link manęs.

Pradėjau jam lenktis, klaupdamasis ant kelių, bet prieš man darant tolesnius veiksmus, jis priėjo prie manęs ir su meile apkabino. Vis dar klūpėdamas ant kelių prispaudžiau galvą prie jo krūtinės. Vėjelis lengvai kedeno jo šafraninį drabužį šalia manęs. Jis ilgai laikė mane apkabinęs. Kai dabar prisimenu, tai neatrodo panašu į sapną. Tai buvo panašiau į tikrą gyvenimišką patyrimą.

Pažvelgiau aukštyn ir pamačiau jį žiūrintį į mane, kupinomis meilės akimis. "Šrila Prabhupada, - pasakiau, - tiesiog esu Jūsų tarnas. Aš pasiruošęs padaryti bet ką, kad Jus patenkinčiau".

Tuomet jis nusišypsojo ir dar stipriau apkabino mane.

Atsibudau ir atsisėdau lovoje. Buvau apstulbęs.

Paėmiau telefoną ir paskambinau Šri Prahladui, bet jis neatsiliepė. Staiga suvokiau, kad dabar 11 valanda nakties. Didžiąją nakties dalį būdravau. Rytą paskambinau jam.

"Ar prisimeni, kaip patarei man pasimelsti aną dieną? - paklausiau. - Taigi, praeitą naktį sapnavau tai.."

Pabaigoje Šri Prahlada nusijuokė. "Aprašykite tai dienoraštyje", - pasakė jis.

"Aprašyti dienoraštyje? - paklausiau. - Ką pamanys bhaktai?"

"Griečiausiai jie pagalvos kaip Šrila Prabhupada, - atsakė jis, - kad sapnai apie dvasinį mokytoją labai nuostabūs".

Vėliau tą dieną radau Šrilos Prabhupados citatą apie sapnus:

"Kai dėl sapnų, tai mes vertiname sapnavimą kaip kitos formos iliuziją, arba mają, tik subtilesnę, ir tiek. Tačiau, kai mes tarnaujame Krišnai būdraudami ir tuomet galvojame apie Jį, įmanoma sapnuoti ir Krišną, ir dvasinį mokytoją... Jei retkarčiais sapnuojame Krišną, tai puiku, tai reiškia, kad tobulėjame Krišnos sąmonėje".

[Laiškas Mahati dasi, 1977]

Indradyumna.swami@pamho.net