KELIAUJANČIO VIENUOLIO DIENORAŠTIS

 

11 dalis, 16 skyrius

Liepos 15, 2011                                                                                Šrila Indradjumna Svamis

 

Didesnis atlygis

Kijeve įlipau į Aerofloto lėktuvą, skrendantį į Maskvą, ir sparčiai nuėjau prie savo vietos. Po askezių, patirtų šimtus kartų skraidant su Aeroflotu po Rusiją, galiausiai man buvo suteikta verslo klasė.

Pamaniau, kad mano tarnui Utama-šlokai dasai, kuris buvo kartu su manimi per daugelį šių sunkių skrydžių, taip pat  buvo suteikta geresnė vieta.

- Sėskis čia, Utama-šloka, - pasakiau aš įsitaisydamas, - čia, man iš kairės.

Sėsdamasis šalimais Utama-šloka atrodė truputį nustebęs. Keleiviai toliau lipo į lėktuvą, kai staiga gerai apsirengęs džentelmenas priėjo prie Utama-šlokos.

- Atsiprašau, - pasakė jis, - sėdite mano vietoje.

- Kaip tai įmanoma? – sušnabždėjau Utama-šlokai. – Mes esame kartu verslo klasėje.

- Iš tiesų aš esu ekonominėje klasėje, - pasakė Utama-šloka, - tačiau pažiūrėkime, ką galima padaryti. Žinau, jog jums labiau patiktų, jei sėdėčiau šalia.

Utama-šloka pasisuko į džentelmeną.

- Pone, - paprašė jis, - ar neprieštarautumėte, jei apsikeistumėme vietomis. Tai mano dvasinis mokytojas, ir aš norėčiau lydėti jį skrydžio metu.

Džentelmenas apsidairė po verslo klasės skyrių.

- Kokia jūsų vieta? – paklausė jis.

- Ji ekonominėje klasėje, - pasakė Utama-šloka, - tačiau tai vieta prie lango.

Džentelmenas pažvelgė į jį, o po to į mane. Akimirką pastovėjo.

- Na gerai, - galiausiai pasakė jis. – Duokite man savo įlaipinimo kortelę.

Utama-šloka padavė jam kortelę ir jis lėtai pajudėjo atgal į prigrūstą ekonominę klasę.

- Tai buvo nuostabu, - pasakiau aš.

- Taaip, - tarė Utama-šloka. – Nesitikėjau, kad jis tai padarys. Skrisime tris valandas, ir yra didžiulis skirtumas tarp ekonominės ir verslo klasės.

- Taaip, - pasakiau sarkastiškai, - gali man nepasakoti.

Pagalvojau apie lėktuvus, kuriais skraidžiau su Aerofloto kompanija – liūdnai pagarsėjusiu TU-154.

 - Tai buvo labai pagarbu iš jo pusės, - pasakė Utama-šloka.

- Ajnata-sukriti, - pasaliau. – Nesąmoningai atlikta atsidavimo tarnystė. Viešpats jam atlygins.

Skrydžio metu Utama-šlokai ir man buvo pasiūlytos įprastinės verslo klasės privilegijos: šilta medžiagėlė nusiplauti rankoms, sultys, riešutai. Vienu momentu Utama-šloka paklausė stiuardesės, ar ji negalėtų pasiūlyti tų pačių paslaugų vyrui, kuris apsikeitė su juo vietomis.

- Gal bent jau galėtumėte duoti jam sulčių? – paprašė jis.

- Man labai gaila, - pasakė stiuardesė. – Jis sėdi ekonominėje klasėje. Jei jis nori sulčių, jam reikia sumokėti.

Aš su džiaugsmu būčiau nupirkęs džentelmenui stiklinę sulčių, tačiau nei Utama-šloka, nei aš neturėjome grynųjų pinigų. Aš keliavau vien su kreditine kortele.

Išvargęs nuo intensyvaus kelionių grafiko, greitai užmigau ir nubudau kai jau mes leidomės Maskvoje, ten teko patirti kitą kankinantį Rusijos Imigracijos formalumą.

- Jie visuomet tiek daug manęs klausinėja, - pasakiau vėliau Utama-šlokai.

Utama-šloka nusijuokė.

- Jūs nuo 1988 atvykstate kiekvienais metais, - pasakė jis. – Nei vienas turistas ar verslininkas niekada to nedarė. Jie nepaleidžia jūsų iš akių.

Kai priėjome muitinę, pastebėjau grupę pareigūnų, apsupusių džentelmeną, kuris užleido Utama-šlokai savo vietą. Jie naršė jo daiktus ir atrodė lyg jį tardytų. Jis tikrai buvo susijaudinęs, net iš tolo mačiau, kad prakaitavo.

Prie muitinės buvo keletas eilių ir Utama-šloka bei aš atsistojome į eilę šalia džentelmeno. Iki šiol pareigūnai šnekėjosi tarpusavyje, ir mums einant pro džentelmeną, jis pasisuko į Utama-šloką.

- Padėkite man, - pasakė jis prislopintu balsu. Balse girdėjosi beviltiškumas.

- Kas nutiko? – sušnabždėjo Utama-šloka, dairydamasis, ar niekas jo nestebi.

- Įsivežiau į šalį daugiau pinigų, nei leidžiama, - pasakė vyras. – Jie nori mane suimti ir konfiskuoti pinigus.

- Oho! – pasakė Utama-šloka. – Tai rimta.

Vyras nervingai pažvelgė į pareigūnus, vis dar įsitraukusius į diskusiją, o tuomet vėl į Utama-šloką ir mane.

- Yra vienintelis būdas, kaip man iš viso to išsisukti, - pasakė jis, - tik jei aš pasidalinsiu pinigais su jumis abejais.

- Ar tai legalu? – paklausė Utama-šloka.

- Taip, legalu, - atsakė vyras. – Leidžiama įsivežti dešimt tūkstančių dolerių ar mažiau, prieš tai jų nedeklaravus.

- Kiek jūs turite? – paklausė Utama-šloka.

- Trisdešimt tūkstančių, - atsakė vyras tyliai.

Po trumpos pertraukėlės jis tęsė.

- Jie uždarys mane ilgam laikui, - pasakė jis. – Prašom padėti. Jūs visiškai niekuo nerizikuojate.

Utama-šloka pažvelgė į mane laukdamas atsakymo. Žinojau apie dešimties tūkstančių dolerių limitą. Tai parašyta visuose tarptautiniuose šalies oro uostuose, taigi akivaizdžiai nebuvo jokios rizikos. Taip pat pagalvojau, kaip džentelmenas stengėsi dėl mūsų.

Linktelėjau.

- Gerai, - pasakiau. – Eik ir padaryk, ką reikia.

Utama-šloka giliai įkvėpė.

- Atleiskite, pareigūnai! – sušuko jis. Tačiau šis džentelmenas veža mano ir mano draugo pinigus. Jie ne visi jo.

Pareigūnai nutilo ir pažvelgė į Utama-šloką ir mane.

- Nuo kada jūs turite kažką bendro dalydamiesi pinigus? – paklausė pareigūnas. – Vyras nė karto jūsų nepaminėjo.

- Jis buvo susijaudinęs, - pasakė Utama-šloka. – Jis buvo sukrėstas. Taip nutinka.

Pareigūnai priėjo prie mūsų.

- Jei pinigai priklauso jums visiems, - pasakė jis, - tuomet paaiškinkite, kodėl jis vienas veža juos visus.

- Nėra jokios konkrečios priežasties, - pasakė Utama-šloka. – Tiesiog jau taip nutiko.

Tai nebuvo geriausias atsakymas, tačiau jis paveikė.

- Gerai, - pasakė pareigūnas atiduodamas vyrui pinigus. – Dabar pasidalykite juos ir tučtuojau išeikite iš oro uosto.

Džentelmenas greitai suskaičiavo grynuosius, padalijo juos į tris dalis ir davė man ir Utama-šlokai didelį pluoštą banknotų po šimtą dolerių.

Palikę terminalą visi trys susitikome ramioje vietoje, ir Utama-šloka bei aš padavėme džentelmenui jo pinigus.

Džentelmenas su palengvėjimu atsiduso.

- Nedaug trūko, - pasakė jis.

- Tikrai, - pasakė Utama-šloka.

- Esu dėkingas, - pasakė džentelmenas. – Ačiū.

Nusišypsojau.

- Mes jums buvome skolingi paslaugą, - pasakiau.

Vyras nusijuokė.

- Iš tiesų, - pasakė jis, - užleidau savo vietą, nes jūsų draugas pasakė, kad esate dvasinis mokytojas. Norit tikėkite, norit ne, bet aš praktikuoju jogą ir man patinka skaityti Rytų filosofijos knygas.

- Labai įdomu, - pasakiau. – O kokia jūsų profesija?

- Yra dalykų, apie kuriuos negalima kalbėtis, - pasakė jis tyliai.

Susidėjęs saugiai pinigus į portfelį, jis pažvelgė į mus.

- Dar kartą dėkoju, - pasakė jis. – Nepamiršiu, kaip krišnaitai man padėjo.

Stebėjome, kaip jis įlipo į didelį juodą limuziną ir nušvilpė tolyn.

Utama-šloka pasisuko į mane.

- Panašu jis gana svarbus vyrukas, - pasakė, - ir jis įvertino, kaip mes padėjome įkliuvus į bėdą dėl tų pinigų.

Nusišypsojau.

- Taip, - pasakiau, - tačiau jis nesupranta, kokią tikrą naudą gavo.

- Kokią? – paklausė Utama-šloka.

- Užleisdamas savo vietą, - pasakiau, - jis atliko atsidavimo tarnystę. Dėl šios mažos tarnystės jam bus daug daugiau atlyginta nei visi jo pinigai. Ji garantuoja, kad ateityje jam bus suteikta dar viena galimybė atlikti atsidavimo tarnystę, kad jis vėl gims žmogumi.

- Kaip žinai, - tęsiau aš, - didžiausias pavojus netekti galimybės tapti žmogumi, nes tik būdami žmonėmis galime atgaivinti prarastus santykius su Krišna:

nehabhikrama-naso 'sti

pratyavayo na vidyate

sv-alpam apy asya dharmasya

trayate mahato bhayat

 “Šios pastangos nieko neatima ir nesumažina, ir net mažas žingsnelis šiame kelyje apsaugos tave nuo pačios didžiausios baimės”.

[Bhagavad-gita 2.40]

- Taip, - pasakė Utama-šloka. – Ir galbūt ta galimybė daugiau pasitarnauti bus šį gyvenimą, kadangi jis paminėjo, jog nepamirš, kaip mes jam padėjome.

- Labai tikėtina, - pasakiau. – Galbūt vieną dieną bhaktai nustebs, kai jis panaudos savo įtaką ir išgelbės juos iš sudėtingos situacijos, ar to nežinodamas padės jiems arba paaukos pinigų. Viešpaties keliai paslaptingi.

Paėjėjome tolėliau ir susitikome keletą mūsų laukiančių bhaktų.

Šrila Prabhupada rašo:

“Štai pavyzdys, kai net to nežinant atliekama tarnystė Aukščiausiam Dievo Asmeniui. Tokia tarnystė vadinama ajnata-sukriti. Karalius Satjavrata norėjo parodyti savo malonę, nežinodamas, kad žuvis buvo Viešpats Višnu. Atlikdamas tokią atsidavimo tarnystę, žmogus pelno Aukščiausio Dievo Asmens palankumą. Žinant ar nežinant, tarnystė, atlikta Aukščiausiam Viešpačiui, niekada nepraeina veltui.“

[Šrimad-Bhagavatam 8.24.16, komentaras]