KELIAUJANČIO PAMOKSLAUTOJO DIENORAŠTIS

6 Dalis, 17 skyrius
Šrila Indradjumna Svamis
Rugpjūčio 11 - 25, 2005

„Paskutinis festivalis"

Kai grįžau į Lenkiją po trumpo apsilankymo Ukrainoje, bhaktai jau buvo išardę Taikų Krišnos kaimą Vudstoke ir grįžę į mūsų bazę Baltijos pajūryje.

Jie pasveikino mane nedidele grupele, ir aš pakalbėjau apie likusių dviejų savaičių planus. Tai bus paskutinis mūsų festivalių turo akordas. Bhaktai rengė festivalius beveik kiekvieną dieną nuo pat gegužės, ir jie pavargo, bet kai užsiminiau, kad sezonas baigiasi, daugelyje akių suspindo ašaros.

Visiems mums festivaliai yra tikrasis mūsų gyvenimas. Nors patyrėme daug kliūčių per pastaruosius mėnesius, teko išgyventi daug askezių, buvome liudininkai daugelio žmonių kančių, džiaugsmas perteikiant Krišnos Sąmonę kitiems, stipriai pranoko visus nemalonumus, kuriuos teko patirti.

Kaip ir kiekvienais metais, šimtai tūkstančių žmonių apsilankė mūsų festivaliuose. Galvojau apie didingumą to, ką padarėme, ir nežinojau, kaip atsidėkoti bhaktams. Tuomet prisiminiau sapną apie Šrilą Prabhupadą, kurį sapnavau Ukrainoje, ir papasakojau jį bhaktams. Jie klausėsi išsižioję.

„Šiemet mes patobulinome komandinę veiklą, - pasakiau. - Todėl tuo Šrilos Prabhupados apkabinimu sapne dalinuosi su jumis visais".

Nors buvo pranašautos audros, oras išliko puikus per paskutiniąsias dvi savaites, taigi mes pailginome harinamas, ir dėl to festivaliuose apsilankė daugiau žmonių.

Kiekvienais metais paskutinis renginys būna Pobierove. Kai statėme tenai palapines, dviračiu atvažiavo miesto merė ir kalbėjosi su Džajatamu dasa.

„Kuomet žmonės išgirdo, kad paskutinis festivalis bus rengiamas čia, - pasakė ji, - daugybė jų prasitęsė savo atostogas dar trims dienoms. Mūsų kontorą užplūdo užklausimai apie programą. Galite tikėtis daug žmonių".

Išgirdau apie pranašavimą ir nusprendžiau padaryti taip, kad tai išsipildytų, taigi tą dieną anksti išvedžiau harinamą į pajūrį. Netgi ryte buvo tiek daug žmonių, kad mūsų 110 bhaktų grupė sunkiai skynėsi kelią per žmones, gulinčius ant smėlio.

Vienu momentu pastebėjau mus sekantį vyrą ir po kiek laiko nuėjau su juo pakalbėti.

„Ar Jums patinka dainavimas?" - paklausiau jo.

„Labai, - atsakė jis. - Daug metų girdėjau apie jūsų festivalį, bet žmona ir aš negalėjome gauti pakankamai pinigų, kad atvažiuotume į pajūrį jį pamatyti, bet praeitą savaitę aš įtikinau 18 savo kaimynų sujungti savo resursus su mūsiškiais, kad galėtume visi atvažiuoti".

Jis mostelėjo ranka į keletą žmonių, sėdinčių netoliese ant smėlio, ir jie visi nusišypsojo ir pamojavo.

„Buvau toks susijaudinęs, kad negalėjau sulaukti šio vakaro festivalio, - tęsė jis, - taigi nusprendžiau prisijungti prie jūsų dainavimo čia, pajūryje. Daug miesto žmonių sako, kad jis toks pat geras, kaip ir pats festivalis".

Po valandos pastebėjau dar vieną vyrą, sekantį mums iš paskos. Bet buvau ne vienintelis. Nemažai jaunuolių pakrantėje susijaudinę rodė į jį pirštais. Pasinaudojau galimybe prieiti prie jo, ir jis prisistatė.

„Esu įžymios roko grupės Lenkijoje bosistas, - pasakė jis. - Kai jūsų būrys ėjo pakrante pro šalį, mane labai sužavėjo dainuojantis ir grojantis akordeonu vyras. Jis vienas iš geriausių muzikantų, kuriuos tik man yra tekę girdėti. Koks jo vardas?"

„Šri Prahlada das", - atsakiau.

Negalėjau suturėti šypsenos. „Tačiau jis nesamdomas", - pridėjau.

Kai ėjome toliau, žmonės vis stabdė mus, prašydami leisti kartu nusifotografuoti. Pozuoti nuotraukoms su žmonėmis - kasdieninis mūsų užsiėmimas paplūdimiuose, o kai jie spragtelėję aparatais pasitraukia, mes šypsomės ir mojuojame, laimingi, kad mūsų spalvingą procesiją jie prisimins grįžę namo, pasibaigus atostogoms.

Truputį tolėliau pakrantėje mane nustebino netikėtas reginys. Ruonis, gulėjęs ant smėlio, įšoko į vandenį. Niekuomet anksčiau nemačiau ruonių Baltijos jūroje, kai čia darydavome harinamas.

„Vietiniai sako, kad jis buvo čia visą vasarą, - pasakė bhaktas. - Jie mano, kad jis greičiausiai atkeliavo iš Šiaurės jūros".

Pamaniau, kad tai jau viskas, ir toliau ėjome su harinamos grupe palei pat krantą, bet tuomet pastebėjau, kad ruonis plaukia greta mūsų. Pamaniau, kad jis greitai pasitrauks, todėl sušukau bhaktams: „Pažvelkite į jį!"

Bhaktai nusijuokė ir pakėlė antakius, o ruonis ir toliau plaukė šalimais vandenyje. Karts nuo karto jis garsiai suviauksėdavo.

Greitai minia pastebėjo jį ir žmonės pradėjo sekti mums iš paskos. Kol mes dainavome ir šokome pakrantėje, ruonis plaukė šalia, kas keletą metrų staiga iškeldamas galvą ir pažvelgdamas į mus. Minia, sekanti iš paskos, tapo vis didesnė ir didesnė.

Kai priėjome paplūdimio galą ir apsisukome eiti atgal, ruonis taip pat apsisuko ir sekė paskui mus. Galiausiai jauna moteris įbrido į vandenį ir pradėjo plaukti. Ir ruonis pasisuko ir nusekė paskui ją, atsilikdamas per kelis metrus. Tai buvo paskutinis kartas, kai mes jį matėme.

Vienas bhaktas pasakė: „Kaip Jūs ir minėjote anksčiau, Guru Maharadža, paplūdimys netinkama vieta brahmačariams".

Grįžtant atgal į festivalio vietą, bhaktini užsuko į foto aparatų parduotuvę išryškinti savo juostos.

Po keletos minučių ji pribėgo prie manęs. „Maharadža, - pasakė ji, - parduotuvės savininkas labai džiaugėsi, sutikęs mane. Net paspaudė ranką. Jis pasakė, kad praktiškai kiekvienoje juostelėje, kurias jis ryškindavo per pastarąsias keletą dienų, buvo kadrų su žmonėmis, stovinčiais paplūdimyje šalia mūsų kirtano grupės".

Atėjau į festivalio vietą sumišusiais jausmais. Neabejojau, kad tai bus didžiausias festivalis, kaip sakė merė, bet jis bus paskutinis šiais metais. Valandos bėgo, ir greitai triukšmingas šventų vardų gaudesys nutils.

Kai ruošiausi lipti ant scenos, dvi maždaug devynerių metų mergaitės pribėgo prie manęs.

„Ar prisimenate mane?" - paklausė viena, vos gaudydama kvapą.

„Na, ne, - pasakiau. - Negaliu pasakyti, kad prisimenu. Atsiprašau".

„Buvau festivalyje praeitais metais, - pasakė ji, - ir užpraeitais, ir užužpraeitais. Gyvenu šiame mieste ir visą vasarą laukiu įvyksiančio festivalio. Tai mano draugė Agnieška. Ji pirmą kartą".

Agnieška šypsojosi. „Su seneliais turėjau važiuoti atostogauti į Italiją, - pasakė ji, - bet pasakiau mamai, kad verčiau pasiliksiu ir ateisiu į festivalį".

„Iš tikrųjų? - paklausiau aš. - Vietoje to, kad važiuotum į Italiją, pasilikai festivalyje?"

„Taip, - atsakė ji, - ir iš tiesų džiaugiuosi, kad taip pasielgiau, nes girdėjau, jog šiandien bus vestuvės".

„Taip, - pasakiau, - bus vestuvės".

„Ar galime dalyvauti vestuvėse? - paklausė mergaitės abi kartu. - Prašau! Prašau!"

Jų entuziazmas privertė mane nusišypsoti. „Žinoma, - atsakiau, - mes kaip tik ieškome dviejų mergaičių, galinčių palydėti jaunąją per minią ant scenos ir atnešti žiedus, kai pora duos įžadus. Taigi jums reikia nubėgti iki mados palapinės ir labai greitai apsirengti sarius".

Po akimirksnio jos buvo tenai.

Netrukus žmonės pradėjo plūsti į festivalį. Mums dar nepradėjus, palapinės prisipildė smalsuolių, restoranas - alkanųjų, o vietas priešais sceną užėmė laukiantys renginio. Tai buvo lyg visi vasaros festivaliai kartu paėmus... Išskyrus tai, kad šis bus paskutinis.

Bandžiau pamiršti, kad artėja sezono pabaiga ir ėjau link scenos pasakyti bhaktams, kad pradėtų dainuoti bhadžanus. Šimtai vietų priešais sceną jau buvo užsipildę, nors dar buvo likę 20 minučių iki renginio pradžios.

Kai priėjau arčiau, Nandini dasi kreipėsi į mane.

„Šrila Gurudeva, - pasakė ji, - kažkas nuostabaus atsitiko".
„Kas gi?" - paklausiau.

„Kai prieš valandą važiavome į festivalį, - tarė ji, - beviltiškai atrodantis jaunuolis pribėgo prie automobilio lango ir meldė manęs sustoti. ‚Mano draugė ruošiasi nusižudyti, - pasakė jis. - Prašau, greičiau nuvežkite mane pas ją'.

Paklausiau, kur ji yra, ir jis atsakė: ‚Geležinkelio stotyje'.

Pasakiau, kad nuvešiu, ir mes pajudėjome. Nebuvau vaišnaviškais drabužiais, nes vaikščiojau su reikalais po kontoras. Kai pavažiavome toliau, jis papasakojo man, koks yra dėkingas.

Norėdama nukreipti jo mintis nuo įtemptos padėties, paklausiau, kuo jis domisi gyvenime. ‚Indijos festivaliu, - pasakė jis. - Nuolat lankausi jų internetinėje svetainėje. Ką daro šie žmonės - tiesiog neįtikėtina. Atvažiavau su jais susitikti asmeniškai, bet mano draugė susiginčijo su savo mama ir nori padaryti kažką tikrai kvaila'.

Vėl pabandžiau pakeisti pokalbio temą ir paklausiau, ar jis studentas.

‚Taip, - atsakė jis, - studijuoju filosofiją Krokuvos Universitete. Tačiau viskas labai nuobodu, palyginus su filosofija, kurią perskaičiau Indijos festivalio tinklapyje. Harė Krišna žmonės supranta gyvenimą plačiau: karmą, reinkarnaciją, materialų pasaulį ir dvasinį pasaulį. Ir iš tiesų gyvena tyrą gyvenimą'.

Buvau labai nustebinta. Tuomet jis pasakė man: ‚Iš tikrųjų tai aš norėčiau tapti savanoriu ir padėti jiems skleisti jų žinią'. Jis nutilo ir akimirką mane smalsiai apžvelgė. Tada pasuko galvą pažiūrėti į užpakalinę sėdynę ir pamatė samosas, kurias vežiau į restoraną. Plačiai atmerktomis akimis jis pažiūrėjo į mane: ‚Ar Jūs festivalio grupės narė?' - paklausė jis.

Nusišypsojau, ir pasakiau, kad taip.

‚Oho! - pasakė jis. - Tai neįtikėtina! Susitikau vieną iš jūsų asmeniškai. Dabar matau, kad jūs iš tikrųjų rūpinatės žmonėmis. Kai susitarsiu su drauge, grįšiu tiesiai į festivalį. Ar galite padėti man tapti savanoriu?'

Pasakiau jam, kad galiu, po to jis iššoko iš automobilio, vos atvažiavome į geležinkelio stotį. Laukiu jo sugrįžtant, kad paaiškinčiau, kaip galima tapti savanoriu".

Pasikalbėjęs su Nandini, ėjau scenos link. Eidamas pastebėjau, kad susirinko daugiausiai žmonių per visą vasarą. Tačiau vietoj džiaugsmo pajutau tik dar didesnį skausmą, kai pagalvojau apie sezono pabaigą.

Greitai prasidėjo programa ant scenos. Po valandos, kai mūsų ceremonmeisteris Tribhuvanešvara dasa pranėšė apie vestuves, parduotuvės ir restoranas tuoj pat ištuštėjo ir žmonės nuskubėjo į priekį pasižiūrėti.

Lipau ant scenos. „Jie nesupras, jei atrodysiu liūdnas, - pagalvojau, - taigi prisiverčiau šypsotis. Tada išėjau ant scenos kartu su vertėja ir pasveikinau didžiulę minią.

„Mes pagerbti, kad tiek daug jūsų susirinko dalyvauti šiose tradicinėse indiškose vestuvėse, - pasakiau, mano balsas sklido per garsiakalbius. - Mes džiaugiamės dalindamiesi šiuo ypač spalvingu ir džiaugsmingu įvykiu su jumis visais.

Mūsų nuotaka ir jaunikis, Kundža Kišori dasi ir Dayal Nitai dasa atvyko iš Sankt Peterburgo, Rusijos. Jie yra dalis mūsų tarptautinės bhaktų grupės, kurie rengia šiuos festivalius Baltijos pajūryje 16 metų".

Staiga mane užliejo emocijos ir turėjau sustoti. Kelis kartu giliai įkvėpiau ir tęsiau.

„Kundža Kišori dasi ir Dayal Nitai dasa keletą metų svajojo susituokti per mūsų festivalį. Esu įsitikinęs, kad jie įvertins tai, jog tiek daug jūsų susirinko padrąsinti juos".

Padariau pauzę. „Tačiau turiu pasakyti vieną dalyką", - pratariau. Minia nuščiuvo, nes mano balso tonas pasikeitė.

„Nuotaka yra akla, - pasakiau iš lėto. - Ji negalės matyti nieko, kas vyks šiandieną ant scenos".

Dauguma žmonių žvelgė priblokšti.

„Tačiau ji man pasakė, kad ji niekuomet nejuto, kad aklumas yra jos trūkumas, - pasakiau. - Ji pilnai suvokia pasaulį per klausą. Tarp kitko ji pasakė, kad jos aklumas yra sumišęs palaiminimas, nes jis priartino ją prie Dievo.

Papasakojau jai, kiek daug jūsų atėjo į vestuves, ir ji suvirpėjo. Mano prašymas būtų padėti jai džiaugtis šiuo palankiu įvykiu taip, kad ji galėtų suprasti: garsiai ploti per ypatingas jos vestuvių akimirkas".

Daugybė žmonių linktelėjo galvas.

Tada mes pradėjome. Iš pradžių Dajal Nitai ėjo per minią ant scenos iš festivalio galo, lydimas savo draugų, visi dainavo Harė Krišna ir grojo muzikos instrumentais. Žmonės džiaugėsi, kai jis užlipo ant scenos.

Tačiau iš tikrųjų jie laukė Kundža Kišori. Greitai pasirodė ir ji, tuo pačiu keliu eidama su savo draugėmis ir dviem mergaitėmis naujais sariais. Visi atsistojo ir pradėjo audringai ploti.

Ji užlipo ant scenos ir padedama draugės septynis kartus apėjo savo vyrą. Tada atsistojo priešais minią ir visi vėl garsiai paplojo. „Bravo! Bravo!" - sukliko vyras.

Kai Dajal Nitai pakėlė Kundža Kišori veliumą, atidengdamas jos mielą veidelį, minia vėl pratrūko plojimais, jie tęsėsi ilgą laiką. Kai pora apsikeitė girliandomis, minia plojo dar garsiau.

Kada jos tėvo vardu aš atidaviau ją jaunikiui, minia vėl pradėjo ploti ir gausti pritardama.

Ir taip buvo per kiekvieną vestuvių dalį. Neprisimenu, kad kada nors dalyvaučiau viešame Krišnos sąmonės pristatyme, kuriame žmonės taip noriai dalyvautų. Vestuvių pabaigoje Dajal Nitai padėjo Kundža Kišori nulipti laiptais nuo scenos, ir jie susitiko su šimtais žmonių, visi plojo.

Kai stovėjau ant scenos ir stebėjau, kas vyksta, prisiminiau Šrilos Prabhupados žodžius:

„Indija nugalės pasaulį Krišnos kultūra. Galite būti tikri".
[Paskaita Pandale, Mumbėjus, kovo 31, 1971]

Tada vėl prisiminiau, kad festivalių sezonas baigiasi, ir mano džiaugsmas, matant tiek daug žmonių, vertinančių Krišnos sąmonę, virto liūdesiu. Užėjau už scenos užuolaidų ir atsisėdau vienas keletui minučių, bandydamas atgauti ramybę.

Kai nulipau nuo scenos, susitikau su Nandini ir Džajatamu. Mačiau pagal jų veido išraiškas, kad jie jaučiasi taip pat, kaip ir aš. Kaip tik tą akimirką į mus kreipėsi gražiai apsirengusi pagyvenusių žmonių pora.

„Buvo gražios vestuvės, - pasakė vyras, - kaip ir viskas, ką čia pristatote".
„Ačiū", - pasakiau.

„Vienas iš jūsų narių pasakė man, kad rengiate šiuos festivalius 16 metų, - tęsė jis. - Ar tai tiesa?"

„Na, mes pradėjome paprasčiau, - pasakiau, - bet taip, tai 16-ti metai".

Jis akimirką žiūrėjo į mane, o po to ištiesė ranką. Kai spaudžiau ją, jis pasakė: „Tegu jūsų festivaliai vyksta iki pasaulio pabaigos ir viena diena ilgiau!"

Buvau taip sujaudintas, kad negalėjau ištarti nei žodžio.

Kai jis ir jo žmona nuėjo, pasisukau į Džajatamą ir Nandini. „Tai vienintelis atlygis, kurio norime už savo tarnystę, - pasakiau. - Dėl šio vieno rankos paspaudimo buvo verta įveikti visus šios vasaros sunkumus".

Likusi pora valandų prabėgo greitai. Prieš pradėdamas paskutinį kirtaną ant scenos, atvėriau širdį tūkstančiui žmonių, stovinčių priešais mane.

„Ponios ir ponai, - pradėjau, - tai labai jaudinantis momentas visiems mums čia, Indijos festivalyje. Kitas pasirodymas, Harė Krišna dainavimas, bus paskutinis šį sezoną.

Mes džiaugiamės dalindamiesi su jumis šia nuostabia dvasine Indijos kultūra. Ji turi pasauliui daug ką pasiūlyti. Gyvename nerimo laikais, bet šis Krišnos Sąmonės judėjimas moko geriausio būdo, kaip gyventi šiame pasaulyje, ruošiantis grįžti namo, į dvasinę karalystę".

Žmonės klausėsi kiekvieno žodžio. Man nereikėjo jų daug įtikinėti. Pats festivalis jau tai padarė.

„Mes lauksime jūsų pasirodant kitame festivalyje, - tęsiau. - Jei Dievas panorės, vėl sugrįšime kitais metais. Šis kirtanas skiriamas jums visiems. Be jūsų entuziastingo dalyvavimo festivalis nebūtų toks didelis įvykis, koks yra".

Kai sustojau, jie pradėjo ploti, taip kaip jau plojo daugybę kartų per programą.

„Jie vertina Krišnos sąmonę, - pamaniau, - Viešpaties Čaitanjos Mahaprahu malone".

Prieš pradėdamas paskutinį kirtaną padariau keletos sekundžių pauzę. Kai pažvelgiau į žmonių jūrą, meldžiau Viešpaties, kad regėčiau šį momentą, kai ruošiuosi palikti kūną. Tai buvo viskas, ko troškau iš gyvenimo.

Tada, rydamas ašaras, pradėjau paskutinį kirtaną. Atsidaviau šventų vardų prieglobsčiui, žinodamas, kad gilūs išsiskyrimo jausmai greitai apims kitus bhaktus ir mane, kai programa baigsis. Koks būtų gyvenimas be festivalių, kurie suteikia gyvenimo džiaugsmo šimtams tūkstančių žmonių?

saiveyam bhuvi dhanya gauda nagari velapi saivam so'yam sri purusottamo
madhupates tany eva namani tu no kutrapi niriksyate hari premotsavas tadrso
ha caitanya krpa nidhana tava kim viksye punar vaibhavan

„Liko laimingas Navadvipos miestas. Liko pajūris. Liko Džaganatha Purio miestas. Šventi Viešpaties Krišnos vardai liko. Bet deja, deja! Niekur nematau tokio pat tyros meilės Viešpačiui Hari festivalio, kokį mačiau anksčiau. O Viešpatie Čaitanja, o malonės vandenyne, ar dar kada pamatysiu Tavo transcendentinę šlovę?"

[Šrila Prabodhananda Sarasvatis, Šri Čaitanja Čandramrita, 140 tekstas]