KELIAUJANČIO VIENUOLIO DIENORAŠTIS

Nuotaikinga turo pradžia


11 dalis, 17 skyrius

Rugpjūčio 8, 2011                                                                             Šrila Indradjumna Svamis

 

Jūsų naujasis meras nuostabus!

Pavasarį Nandini dasi sudarė pilną vasaros festivalių turo Baltijos pajūryje Lenkijoje tvarkaraštį. Visi miestų vadovai buvo linkę bendradarbiauti, netgi varžėsi, kad festivalis jų mieste vyktų turistų lankymosi piko metu. Daugeliu atveju Nandini paprasčiausiai rašydavo laišką elektroniniu paštu arba skambindavo miesto administracijai. Tačiau į keletos didesnių miestų būstines teko nuvykti pačiai.

Bet vieną rytą nubudusi ji susigriebė, kad praleido susitikimą su didelio miesto meru.

- Niekada anksčiau nepadariau tokio dalyko, - pasakė ji man telefonu.

- Ką darysi? – paklausiau.

- Visą dieną skambinau į meriją, bet niekas nekėlė telefono, - pasakė ji. – Reikės nuvažiuoti į šiaurę ir pažiūrėti, ką galėsiu padaryti.

Anksti rytą ji pradėjo šešių šimtų kilometrų kelionę automobiliu iš pietinės Lenkijos į Baltijos pajūrį, atvyko vėlai vakare. Kitą rytą ji buvo miesto tarybos priimamajame vos jam atsidarius. Ji užbėgo laiptais prie mero kabineto ir įėjo.

- Prieš tris dienas buvo paskirtas mano susitikimas su meru, - pasakė ji registratorei, vos gaudydama kvapą. – Visiškai apie tai pamiršau. Labai gailiuosi. Gal galėčiau susitikti su meru dabar?

- Daug žmonių sutarę susitikti su meru, - atsakė registratorė. – Galite palaukti ir pažiūrėsim, ar meras jus priims.

- Gerai, - atsakė Nandini. – Palauksiu.

Registratorė pradėjo vartyti Nandini bylą.

- Kaip matau, prašote leidimo rengti Indijos festivalį, - pasakė ji. – Nedėčiau didelių vilčių. Tai naujas meras ir galiu pasakyti, kad jis nėra draugiškas.

- Kas nutiko anam merui? – paklausė Nandini.

- Šiais metais buvo rinkimai, - pasakė registratorė, - ir ankstesnis meras pralaimėjo, nors jis ištarnavo dvidešimt šešerius metus.

- Jis buvo geras mūsų festivalio draugas, - pasakė Nandini.

- Na, šis nėra niekieno draugas, - atsakė registratorė. – Negaliu patikėti, kad jis laimėjo rinkimus. Jis net nepasako labas, kai ryte eina į savo kabinetą. Ir jis skiria tik penkias minutes kiekvienam lankytojui, tuo tarpu kai turėtų skirti dešimt. Jis tiesiog klausia, ko jie nori ir greitai atsako, dažniausiai tai būna “Ne”, paprastai be jokio aptarinėjimo. Sėkmės, ponia.

Prie mero durų buvo didelė eilė žmonių. Po valandos Nandini pradėjo nekantrauti, nes ji šios kelionės metu buvo suderinusi aplankyti kitus du miestus. Taigi šypsodamasi ir aiškindama savo padėtį ji pasistūmėjo į eilės pradžią. Dauguma žmonių buvo jai palankūs.

Greitai paskutinis lankytojas iškreiptu veidu išniro iš mero kabineto.

- Jis manęs visiškai nesiklausė, - burbtelėjo jis.

Nandini skubiai įėjo į mero kabinetą.

- Taip? – paklausė meras, nepakeldamas žvilgsnio.

- Pone mere, - pasakė Nandini, - mums be galo reikalinga jūsų pagalba. Esame suplanavę liepos mėnesį surengti Indijos festivalį jūsų mieste, tačiau negavome jokio atsakymo iš jūsų administracijos.

- Mūsų tai nedomina, - pasakė meras, rašydamas savo pavardę ant dokumento.

Nandini tiesiog stovėjo, nežinodama ką sakyti.

- Kokia mūsų miestui nauda iš jūsų festivalio? – paklausė meras, vis dar nuleidęs žvilgsnį.

- Mūsų festivalis – tai kultūrinis įvykis, - pasakė Nandini. – Žmonės sužinos apie Indiją, ypač apie jos senovinę dvasinę tradiciją.

Galiausiai meras pakėlė galvą.

- Ir kiek pinigų jūs tikitės uždirbti? – paklausė jis.

- Tai nėra mūsų siekis, - pasakė Nandini. – Žinoma, mes pardavinėjame maistą ir kitus dalykus, tačiau pagrindinis tikslas – šviesti žmones pasakojant apie aukštesnes gyvenimo vertybes.

Meras keletą akimirkų žiūrėjo į ją, po to padėjo į šalį rašiklį.

- Sėskitės, - pasakė jis. – Papasakokite daugiau apie savo renginį.

- Gerai, - atsakė Nandini, - ten  bus paroda su nuotraukomis ir smulkiais aprašymais apie vedines vestuves, keturis visuomenės skyrius, karvių globą, kūrimo procesą, dvasinį pasaulį ir daug kitų dalykų.

- Bus palapinė su senoviniais sanskrito tekstais, išverstais į lenkų kalbą. Jogos pasirodymai, reinkarnacijos ir karmos aiškinimas, piešimas ant veido bei restoranas su vegetariniu maistu. Be to mes parengę penkių valandų scenos programą, kurios metu dainuosim Dievo vardą sanskritu  pritariant muzikiniams instrumentams. Taip pat...

- Gana, - nutraukė meras. – Dabar papasakokit man ką nors iš savo filosofijos.

Daugiau nei valandą Nandini kalbėjosi apie Krišnos sąmonę ir atsakinėjo į daugybę mero klausimų. Staiga jis pažvelgė į laikrodį.

- O Dieve! – pasakė jis. – Jau beveik pietų metas. Mums reikia pratęsti diskusiją kitą dieną.

- Pone mere, - pasakė Nandini, - prieš jums išeinant, gal galiu paklausti, ar mes turime leidimą festivaliui?

Meras švelniai nusišypsojo ir linktelėjo.

- Taip, - pasakė jis, - žinoma, kad turite.

- Ačiū, - atsakė Nandini.

Ji akimirką patylėjo, o tada tęsė.

- Tačiau yra viena bėda, - pasakė ji.

- Kokia? – paklausė meras.

- Mūsų renginys reikia gana daug vietos, pone mere, - pasakė ji, - o mieste yra tik viena pakankamai didelė vieta. Tai prestižinis žemės sklypas prie pakrantės tako šalia paplūdimio.  Tačiau jis priklauso penkiems savininkams ir nei vienas iš jų nesiteikia mums leisti naudotis šiuo sklypu tas tris renginio dienas.

Mero veidas surimtėjo.

- Nesijaudinkite dėl jų, - pasakė jis. – Laikykite, kad tai jau nuspręsta. Turite šią vietą savo festivaliui.

- Hm... Pone mere, - pasakė Nandini, - Žinau, kad daug prašau, tačiau ar negalėtumėte būti mūsų turo globėjas?

- Taip, žinoma, - pasakė meras. – Ir dar daugiau, miesto taryba parems jį.

- Na, hm, dar vienas paskutinis dalykas, - pasakė Nandini, - norėčiau...

- Jums nereikia prašyti, - pasakė meras. – Aš tikrai atidarysiu renginį. Štai mano vizitinė kortelė, jei bus dar kokių klausimų, galite man bet kada paskambinti.

Nandini atsistojo, ruošdamasi išeiti.

- Pone mere, - pasakė ji, - jūs mums labai malonus mums.

- Taip, - atsakė meras, - kadangi visi kiti ateina čia iš mūsų ko nors paimti. Tačiau jūs atėjote tam, kad duotumėte, ir duodate kai ką labai vertinga.

Kai Nandini išėjo iš kambario, žmonės, kurie vis dar laukė, sužiuro į ją. Jai einant pro informacijos stalą, registratorė palinko į priekį.

- Kodėl tenai prabuvote taip ilgai? – sušnabždėjo ji. – Ar jis barė jus?

- Ne, - atsakė Nandini. – Jūsų naujasis meras nuostabus. Dabar jis oficialus mūsų festivalių turo globėjas.

Visi pašoko, kai registratorės telefonas iškrito jai iš rankos ir trinktelėjo į stalą.

Nandini nusišypsojo.

- Susitiksime festivalyje, - pasakė ji.

Šrila Prabhupada rašo:

“Mūsų vienintelė viltis – kartoti Harė Krišna ir ištaisyti situaciją. Manau, tai įmanoma. Tai pasitvirtino Kalkutoje, kur naksalitai (neoficialus ginkluotų komunistinių, ypač maoistinių, grupuočių pavadinimas Indijoje, vert. past.)  labai prieštaravo Harė Krišna festivaliui, tačiau vėliau jie tapo mums palankūs ir nepadarė jokios žalos. Jei mes visur laikysimės tų pačių principų... visų šalių [vyriausybės] bus palankios mums ir žengs žingsnį padėdamos plisti šiam judėjimui”.

[laiškas Madhudvišai dasa, rugsėjo 15, 1971]