KELIAUJANČIO PAMOKSLAUTOJO DIENORAŠTIS

6 DALIS, 18 SKYRIUS
Šrila Indradjumna Svamis
Rugpjūčio 26 - rugsėjo 26, 2005

"Rūpintis savimi"


Netrukus po vasaros festivalių, Nandini dasi ir Džajatamas dasa pasisiūlė surasti man nuošalią vietelę, kad galėčiau atsigauti po 61 festivalio per tris mėnesius.

Be jokių abejonių, man reikėjo pailsėti, bet aš atmečiau pasiūlymą. "Man reikia išlikti aktyviam, - pagalvojau, - priešingu atveju išsiskyrimo su festivaliais skausmas bus per didelis".

Džajatamas nebuvo patenkintas. "Šrila Gurudeva, - pasakė jis, - Jums beveik 57. Reiktų pradėti labiau rūpintis savimi. Jums neseniai prireikė daug laiko, kad atsikratytumėte slogos".

Po to gavau kvietimą į Odesos festilį, prie Juodosios jūros, Ukrainoje. Pasinaudojau proga.

"Bent jau skirkite laiko paplaukioti, - pasakė Džajatamas. - Tai padarys stebuklus".

"Gera mintis", - atsakiau ir įsimečiau porą maudymosi kelnaičių į krepšį.

Trijų dienų renginys virto viens po kito sekančia paskaita ir ją keičiančiu kirtanu, mačiau jūra tik per atstumą. Tačiau antros dienos vakare kūnas įspėjo mane.

Pagrindinėje palapinėje žengiau į priekį dainuoti arati. Tūkstantis bhaktų prisigrūdo į vidų, trokštantys kirtano. Pasilenkiau paimti mridangą, kai pajutau aštrų skausmą dešiniajame šone. Atsistojau, ir skausmas iš lėto nuslūgo.

"Per daug prisivalgiau pietums", - pagalvoajau ir pradėjau dainuoti.

Kai kirtanas įsivažiavo, perdaviau mikrofoną kažkam kitam ir pradėjau šokti su bhaktais. Po valandos visi mes aukštai šokinėjom. Staiga pajutau tą patį aštrų skausmą pilve. Šokau toliau, stengdamasis nekreipti dėmesio, tačiau jis tapo nepakenčiamas.

Turėjau sulėtinti tempą. Paėmiau mikrpfoną ir pradėjau vėl dainuoti, bet skaudėjo vis labiau. Mano balsas nutilo ir teko kirtaną baigti.

"Dar kirtano!" - šaukė bhaktai. „Dar kirtano!" Bandžiau šypsotis, kai apsigręžęs ėjau prie artimiausios kėdės.

Prie manęs greitai priėjo brahmačaris. "Kaip jaučiatės? - paklausė jis. - Atrodote išblyškęs".

"Jaučiuosi gerai, - atsakiau. - Jokių sunkumų".

Po keletos minučių vyresnis bhaktas pradėjo paskaitą ant scenos, o aš pasitraukiau į savo kambarį.

"Rytoj jausiuosi gerai", - pagalvojau prieš užmigdamas.

Kitą rytą man reikėjo skaityti Šrimad Bhagavatam paskaitą. Kai atsisėdau gorti harmonija ir dainuoti prieš paskaitą, vėl pajutau skausmą pilve.

"Kas vyksta?" - pagalvojau ir greitai baigiau bhadžaną.

Tą vakarą, prieš išvykdamas į Lenkiją, iniciajavau 10 mokinių savo kambaryje. Sadhumati dasi, 85 metų mokinė, įėjo gauti gajatri mantros.

Jos akyse žibėjo ašaros. "Metų metus laukiau šio momento, - pasakė ji. - Guru Maharadža, nelengvas buvo mano gyvenimas, bet Viešpats visuomet sergėjo ir globojo mane".

Kai karotjau gajari jai į dešinę ausį, vėl pasireiškė skausmas šone. Krūptelėjau ir sunkiai sutelkiau dėmesį.

Buvo smalsu, kaip Sadhumati išlaikė tvirtą tikėjimą Dievu per savo gyvenimą, taigi paparašiau jos papasakoti apie save.

"Gimiau netoli Nikolajevo, Ukrainoje, - pradėjo ji, - buvau jauniausia iš 6 vaikų. Mūsų šeima buvo labai varginga, ir gyvenimas buvo asketiškas. Net būdami vaikai taip sunkiai dirbome, kad retai turėjome laiko lankyti bažnyčią.

Buvau per dvidešimt, kai prasidėjo II Pasaulinis karas. Mane išsiuntė į Saratovą siųti drabužių kareiviams. Tai buvo sunkūs laikai. Per dieną gaudavome tik 500 gramų duonos. Kartais verkdavau, nes būdavau labai alkana. Pamenu, meldžiau Dievą, kad daugiau nebadaučiau.

Pamaniau, kad bet kas būtų geriau už tas siaubingas sąlygas, kuriose gyvenome, taigi tapau savanore ir išėjau kovoti į frontą. Kadangi buvau moteris, vietinis karo vadas norėjo man atsakyti, bet aš primytinai prašiausi, ir jis galiausiai sutiko. Rusijos armija prarado daug vyrų kare. Po trijų mėnesių apmokymų mane išsiuntė padėti ginti Sankt Peterburgo nuo nacių invazijos.

Nors buvau komunistė, tvirtai tikėjau Dievu. Mačiau daugybę siaubingų dalykų per karą. Dažnai melsdavausi: 'Mano Viešpatie, jei mane šiandien užmuš, prašau, pasiimk pas Save'.

Kartą reikėjo lipti į telefono stulpą sutvarkyti laido. Kaip tik tą akimirką du koviniai lėktuvai susidūrė virš manęs ir krintanti nuolauža parbloškė mane. Buvau smarkiai sužeista, bet išgyvenau.

Po karo ištekėjau už kareivio, ir mes susilaukėme trijų vaikų. Kai vyresnysis sūnus užaugo, pakliuvo į blogą draugiją ir pradėjo gerti bei vartoti narkotikus. Kad galėtų toliau užsiimti šiais nuodėmingais darbais, pradėjo vogti. Galiausiai jis išėjo iš namų. Staiga gyvenimas visiškai neteko prasmės ir aš iš nevilties meldžiau Viešpatį man padėti.

"Tuomet vieną dieną sūnus grįžo namo aplankyti mūsų, ir aš jame pastebėjau daug nuostabių savybių. Jis atsisakė savo blogų įpročių ir tapo ramus bei tykus. Jis pasakė, kad tai dėl tikėjimo Dievu. Jis papasakojo man, kad prisijungė prie dvasinio judėjimo iš Indijos ir paprašė manęs apsilankyti šventykloje. Kai aš apsilankiau, mane sužavėjo dvasinė atmosfera.

Lankiausi šventykloje reguliariai. Buvau laiminga Dievo namuose, skusdavau daržoves ir plaudavau grindis.

Po keletos metų Jūs apsilankėte pas mus, ir po pirmos rytinės paskaitos paklausiau, ar galėčiau tapti Jūsų mokine. Dabar gaunu antrą iniciaciją ir jaučiuosi visiškai saugi Krišnos rankose".

Buvau apstulbęs. "Tokia ta Viešpaties malonė, - pagalvojau, - kad pagyvenusi moteris iš Ukrainos kaimo, buvusi Raudonosios armijos karė, tapo brahmane vaišnavi".

Paklausiau paskutinį klausimą. "Nepaisant Jūsų 85 metų, atrodote gana sveika. Kokia Jūsų paslaptis?"

Ji šypsojosi. "Aš rūpinuosi savimi", - atsakė ji.

Jos atsakymas antrino Džajatamo ir Nandini pasiūlimui, duotam prieš keletą dienų: labiau pasirūpinti savo sveikata.

"Po savaitės būsiu Vengrijoje, - pagalvojau, - ir apsilankysiu pas gydytoją dėl skausmo šone".

Kai atvykau į Budapeštą, bhaktai greitai surengė susitikimą su geru gydytoju.

Gydytojas pirmiausia norėjo patikrinti mano kraują ir ištirti ultragarsu pilvą. Per procedūrą seselė praktikantė išsižiojo iš nuostabos. "O Dieve! - sušuko ji. - Jūsų kepenys labai ištinę!" Vyresniosios seselės įspėjo ją griežtais žvilgsniais.

"Tai štai iš kur tas skausmas", - pasakiau aš.

Po keletos valandų gydytojas analizavo ultragarso rezultatus. Kiek laiko Jūsų tokia būklė?" - paklausė jis. Jis atrodė susirūpinęs.

"Jaučiu skausmą dešimt dienų", - atsakiau.

"Dešimt dienų? - paklausė jis. - Ir tik dabar kreipėtės į gydytoją?"

Nieko neatsakiau.

"Ar seniau turėjote sunkumų dėl kepenų?"

"Prieš dešimt metų Indijoje sirgau hepatitu A", - atsakiau.

Bhaktas, atlydėjęs mane, prabilo. "Ir jis padėjo vyresniam mūsų judėjimo bhaktui, Šridhara Svamiui, per paskutines jo gyenimo dienas. Šridhara Maharadža sirgo hepatitu C. Indradjumna Svamis ragavo kažką, ką valgė Maharadža".

Gydytojas atrodė susirūpinęs.

"Galite užsikrėsti hepatitu C tik per užterštą kraują", - pasakiau bhaktui.

"Arba per maistą, užkrėstą virusu, patekusiu iš paciento burnos kraujo, - atsakė bhaktas. - Maharadžo dantenos kraujavo".

Galimybė, kad rimtai sergu, staiga pribloškė mane ir pradėjau prakaituoti.

"Hepatitas C, - pagalvojau. - Gali nužudyti".

Pajutau silpnumą.

"Reikia palaukti iki rytojaus kraujo tyrimo rezultatų, - pasakė gydytojas profesionalo tonu. - Nėra prasmės iki tol tai aptarinėti".

Grįždamas atgal į šventyklą buvau tylus. Parėjęs į savo kambarį, atsisėdau ant lovos. "Ar tai ilgos užsitęsusios ligos pradžia?" - klausiau savęs.

Papurčiau galvą. "Ne, ne, - pagalvojau. - Dar per anksti taip galvoti. Gydytojas pasakė, kad turime palaukti kraujo tyrimo rezultatų".

Tačiau nepaliaujamas skausmas, susirūpinęs gydytojo veidas ir bhakto žodžiai - viskas - paveikė mane.

"Jei tikrai paaiškėtų, kad rimtai sergu, - pagalvojau, - pamokslausiu tol, kol galėsiu ir tuo pačiu stengsiuosi gilinti savo Krišnos sąmonę. Ir dėsiu rimtas pastangas atsisakyti visko, kas nebūtina siekiant pažadinti meilę Krišnai".

Apžvelgiau kambarį ir susijuokiau. "Abejoju, ar tokios puikios sąlygos, kaip šios, tinka tam, kurio kojūgaly stovi mirtis", - pamaniau.

Papurčiau galvą ir pradėjau tyliai su savimi kalbėtis. "Gėda tau, - pasakiau. - Tu turbūt daugiau žinai apie uraganą Katrina ir karą Irake, nei apie Krišnos žaidimus Vrindavane".

Pagavau savo atvaizdą šalia esančiame veidrodyje. "Ir tu priaugai svorio" - pasakiau.

Pasiėmiau rašiklį ir popieriaus. "Valgyti kukliai", - užsirašiau.

"O kaip aš leidžiu savo laisvalaikį?" - pagalvojau.

"Bendraudamas, - pasakiau tyliai, atsakydamas į savo paties klausimą. - Tačiau geriau panaudoti tą laiką studijoms, kartoti šventiems vardams ir maldoms".

Kažkas pasibeldė į duris, ir aš pabudau iš savianalizės.

"Įeikite", - pasakiau.

Bhaktas atidarė duris ir žvilgtelėjo vidun.

"Maharadža, - paklausė jis, - ką sakė gydytojas?"

"Nedaug, - atsakiau. - Jis laukia kraujo tyrimo rezultatų, bet tai gali būti rimta".

"Tikrai tikiuosi, kad nieko rimto, Maharadža", - pasakė jis ir uždarė duris.

"Ir aš tikiuosi, - pasakiau atsidusdamas. - Tačiau jei tai galo pradžia?"

Kai tą naktį atsiguliau, vėl pajutau skausmą, varčiausi ir blaškiausi, bandydamas rasti patogią padėtį.

Po kiek laiko atsisėdau. "Ar aš pasiruošęs mirčiai? - paklausiau savęs. - Turėčiau būti pasiruošęs. Bhakto visas gyvenimas yra ruošimasis tai paskutinei akimirkai".

Prisiminiau bengališką patarlę:

bhajan kara sadhana kara-murte janle hoy

"Kokį bhadžaną atliko ir kokios sadhanos žmogus laikėsi per savo gyvenimą - viskas bus patikrinta mirties momentu".

[Šrilos Prabhupados paskaita, Mumbajus, sausio 11, 1975]

Vėl atsiguliau, ir prieš tai, kol galiausiai užmigau, pasiždėjau sau: "Kad ir kas įvyktų, stengsiuosi tapti geresniu bhaktu".

Po penkių valandų nubudau, galvodamas, kad sapnavau košmarą, jog sergu. Bet skausmas šone sugrįžo, ir aš prisiminiau realybę, su kuria susidūriau.

Rytas slinko lėtai, kol laukiau, kada galėsiu važiuoti į klinikas. Pagaliau atėjo 10 valanda, ir kai mes įėjome į gydytojo kabinetą, pamačiau savo kraujo tyrimo rezultatus ant jo stalo. Jis kalbėjosi telefonu, jo veidas buvo rimtas. Aš pradėjau jaudintis. Po laiko tarpo, kuris man prilygo amžinybei, jis baigė pokalbį ir paėmė rezultatus. Jis lėtai apsisuko kėdėje.

Buvo įtemptas momentas.

Jis peržvelgė rezultatus. Tuomet nusišypsojo. "Matau, mes nesusidūrėme su niekuo grėsminga, - pasakė jis. - Nėra nei viruso, nei infekcijos, nei auglio".

Man lyg akmuo nuo širdies nusirito.

"Mano nuomone, Jūsų kepenys jau buvo silpnos nuo hepatito, kuriuo sirgote prieš daugelį metų, prie to prisidėjo dabartinė išsekimo būklė, ilgas gripas, kuriuo sirgote, ir galbūt vaistai, kuriuos vartojote, ir dėl to jos ištino.

Ištinimas palaipsniui mažės, tai truks daugiau nei mėnesį, bet tik tuomet, jei pilnai ilsėsite, tinkamai valgysite ir darysite lengvą mankštą".

Kai išėjome iš kabineto, bhaktas buvęs su manimi parodė palengvėjimo ženklą.

"Tai įspėjantis signalas, Maharadža", - pasakė jis.

"Daugiau, nei tiesiog žadintuvo skambtelėjimas", - atsakiau.

"Labiau rūpintis savimi?" - paklausė jis.

"Taip, - atsakiau, - ir rimčiau atsidėti Krišnos sąmonei".

Jo veidas nušvito. "Greitai būsite toks, kaip ir anksčiau", - pasakė jis.

Ruošiausi sutikti, kai staiga prisiminiau savo praeitos nakties realizacijas. "Iš tikrųjų, - pasakiau, - nemanau, kad viskas bus po senovei".

Jo šypsena išnyko. "Ką turite omenyje? - paklausė jis. - Gydytojas sakė, kad po mėnesio būsite sveikas".

"Praeitą naktį kai ką sau pasižadėjau, - atsakiau, - ir jaučiu, kad tie pažadai tiek pat vertingi dabar, kiek jie buvo vertingi tuomet, kai maniau, jog rimtai sergu".

Bhaktas pakėlė antakius.

"Ateis laikas, kai medicininiai tyrimai nebus tokie palankūs, - atsakiau. - Ir be jokios abejonės vieną dieną man teks mirti. Man reikia pasitempti savo dvasiniame gyvenime. Sanjasis turėtų būti atsižadėjimo idealas.

Žuvis gali plaukioti vandenyje, bet jei bandytų plaukti piene, ji nuskęstų. Panašiai tas, kuris priėmė atsižadėjimo įžadus, turėtų gyventi paprastai. Jei jis prikaups per daug turtų - puls.

Kai atstatinėsiu jėgas, daugiau laiko skirsiu klausymui apie Viešpatį ir Jo šlovinimui. Tai padės man ir mano pamokslavimui. Sadhu neturėtų būti lyg karvė - visuomet duoti nektarišką pieną, bet ėsti vien tik žolę".

"O kur važiuosite atstatyti jėgų?" - paklausė bhaktas.

"Atstatyti kūnui, - pasakiau, - tuoj pat važiuosiu į Durbaną, Pietų Afriką, ir ilsėsiuosi mėnesį šventykloje. O sielai atsigauti važiuosiu per kartiką į Vrindavaną. Tenai atsiduosiu bhaktų globai ir stengsiuosi prisiminti transcendentinius Viešpaties žaidimus".

svantar bhava virodhini vyavahrtih sarva sanais tyajyatam svantas
cintita
tattvam eva satatam sarvatra sandhiyatam tad bhaveksanatah sada sthira
care
nya drk tiro bhavayatam vrindaranya vilasinor nisi dasyotsave sthiyatam

"Vieną po kitos atsisakyk visų veiklos rūšių, kurios prieštarauja tavo vidinei nuotaikai. Visuomet medituok į tai, kas įsitvirtinę tavo širdyje. Manyk, kad Vrindavane visos judančios ir nejudančios gyvosios esybės panirusios mintimis apie Radhą ir Krišną. Tokiu būdu visuomet džiugia nuotaika gyvenk Vrindavane ir tarnauk jaunai dieviškai porai".

[Šrila Prabodhananda Sarasvatis,Šri Vrindavana Mahimamrta, Šataka 3, tekstas 1]

Indradyumna.swami@pamho.net