KELIAUJANČIO VIENUOLIO DIENORAŠTIS

 

11 dalis, 18 skyrius

Rugpjūčio 19, 2011                                                                           Šrila Indradjumna Svamis

 

Pasikeitimo ženklai

Buvome pasiruošę pradėti pirmąją vasaros festivalių sezono harinamą. Bhaktai ruošė muzikinius instrumentus, plakatus ir vėliavėles, kai jaunas bhaktas iš Rusijos priėjo prie manęs.

- Maharadža, - pasakė jis, - mano vardas Slavikas. Man dvidešimt metų ir aš pirmą kartą Lenkijos ture. Turiu pripažinti, kad šiek tiek jaudinuosi eidamas į harinamą, nes būdamas jaunesnis skaičiau apie visus tuos sunkumus, kuriuos čia patyrėte.

- Laikai pasikeitė, - pasakiau. Pasisukau ir keletui bhaktų padaviau pluoštą kvietimų.

- Per dvidešimt trejus metus, - tęsiau aš, - mes nutildėme daugumą priešininkų. Dabar šios šalies žmonės gerai mus pažįsta, ir daugelis rodo susidomėjimą. Tai rezultatas to, kad tiek ilgai veikėme nuosekliai.

- Tačiau jie neatrodo susidomėję, - pasakė Slavikas, stebėdamas pro šalį einančius žmones.

- Jie pasikeis, kai pradėsime giedoti, - pasakiau. – Šventieji vardai greitai apvalo atmosferą. Būk šiandien šalia, ir aš parodysiu tau pasikeitimo ženklus.

Pasiėmiau mikrofoną ir apžvelgiau septyniasdešimt penkių bhaktų grupę.

- Iki paplūdimio nemenkas atstumas, - pasakiau, - taigi mes ten greitai nueisime, kad sutaupytume laiko ir pradėsime kirtaną, kai jau būsime ten.

Nenuėjome daugiau nei trisdešimt metrų, kai vaisių pardavėjas pašaukė mus.

- Ei! – sušuko jis. - Kodėl jūs, vaikinai, nedainuojate ir nešokate kaip visada? Nagi! Praskaidrinkite mano dieną!

Mirktelėjau Slavikui.

- Štai tau pirmasis ženklas, - pasakiau.

Tuomet pasisukau į Tribuvanešvarą dasa.

- Pradėk kirtaną, - pasakiau.

Po keletos sekundžių šventieji vardai užpildė orą ir žmonės pradėjo šypsotis bei mojuoti, priimdami kvietimus į to vakaro mūsų festivalį. Einant pagrindine gatve, bhaktas pakvietė mane.

- Maharadža, - šaukė jis, - gerai apžiūrėkite tą parduotuvę!

Negalėjau patikėti savo akimis. Tiesiog priešais parduotuvę lauke stovėjo gražus didelis spalvotas paveikslas, vaizduojantis Viešpatį Krišną, grojantį savo fleita. Vienas vyras pirko jį.

- Štai antrasis ženklas, - pasakiau Slavikui.

Bhaktai džiaugėsi pradėję harinamą ir dalindami šventųjų vardų malonę. Artėjant prie plataus paplūdimio, pilno atostogautojų, kirtanas garsėjo. Iš toli mačiau, kaip žmonės kėlėsi nuo smėlio pažiūrėti, iš kur tas triukšmas. Kai tik žingtelėjome į paplūdimį, dešimties metų berniukas išbėgo į priekį.

- Mama, pažvelk! – suklykė jis. – Tai rama ramos!

- Na, tai man naujiena, - pasakiau Slavikui. – Girdėjau, kaip jie vadina mus krišnaitais ar tiesiog hariais, bet niekada negirdėjau, kad kas nors vadintų mus rama ramomis.

Kai sustojome nusiauti batų, moteris sušuko mums:

- Nejudėkite! – šaukė ji.

Nuėjau į grupelės priekį pažiūrėti, kas vyksta.

- Prašom! – šaukė ji, - niekas iš jūsų nejudėkite. Jūsų būrys toks gražus, spalvingas, toks patrauklus. Tiesiog sustokite akimirkai, kad mes visi galėtumėme į jus pasižiūrėti.

Keletas bhaktų pakėlė savo instrumentus ir vėliavėles, ruošdamiesi vėl pradėti kirtaną.

- Liaukitės, vaikinai, - pasakiau. – Moteris nori pasigrožėti Viešpaties Čaitanjos sankirtanos grupe. Negalime jai atsakyti.

Bhaktai stovėjo nejudėdami, meiliai šypsodamiesi, dar daugiau žmonių susirinko pažiūrėti. Palaukiau visą minutę.

- Gerai! – sušukau. – Judame!

- Tikras ženklas, kad laikai pasikeitė, - pasakiau Slavikui.

Giedant ir šokant choreografiniais žingsneliais palei paplūdimį, penkiolika bhaktų išsiskleidė į liniją, kuri tęsėsi per smėlį, ir kartu su kirtano grupe ėjo dalindami kvietimus. Žvilgtelėjęs atgal mačiau, kad beveik visi laikė kvietimą.

Po trijų valandų paplūdimiu nuėjome aštuonis kilometrus. Pakviečiau Kinkari dasi iš kitos kirtano grupės pusės.

- Kiek išdalinome kvietimų? – sušukau.

- Iki dabar maždaug dvylika tūkstančių, - atsakė ji sušukdama.

- Gerai padirbėta, - sušukau. – Ir toliau veikite sutartinai.

Staiga nuo smėlio pašoko stambus vyras, išsitatuiravęs visą kūną.

- Sustokite! – suriaumojo jis. – Kas tai per nesąmonė? Apie ką dainuojate? Tai krikščioniška šalis! Ir apskritai, kas tas Krišna?

Slavikas susigūžė. Pamojau, kad kirtano grupė judėtų tolyn. Tuomet moteris užriko ant vyro:

- Tu, silpnaproti! – klykė ji. – Ar niekuomet anksčiau nebuvai jų festivalyje? Guru savo kalboje visuomet sako, kad Krišna – kitas Dievo vardas. Taip kaip saulė įvairiomis kalbomis vadinama skirtingai, taip ir Dievas turi skirtingus vardus skirtingose pasaulio vietose. Dabar sėskis ir užsičiaupk! Apsišviesk. Nueik šįvakar į jų festivalį.   

Vyras sukrėstas tylėjo.

- Įdomi analogija apie saulę, - pasakė Slavikas.

- Tai iš mano paskaitos nuo scenos, - pasakiau.

Po geros valandos kirtano nuvedžiau bhaktus į festivalio vietą. Komanda kaip tik baigė penkių valandų didžiulės scenos ir daugybės palapinių statymo maratoną. 

- Panašu į dvasinį pasaulį, - pasakė Slavikas.

- Tai ir yra dvasinis pasaulis, - atsakiau aš.

Kai baigėsi kirtanas, dvylikos paauglių grupė pribėgo prie mūsų.

- Norime sužinoti, kur galėtume užsirašyti į rytdienos paradą, - pasakė berniukas.

- Taip, - pasakė kitas, - matėme jus paplūdimyje ir nuėjome į miesto turistų informacijos centrą paklausti, ar rytoj bus kitas paradas.

- Aišku, - atsakiau šypsodamasis Slavikui.

- Jie liepė mums ateiti pas jus ir paklausti, ar paradas bus kiekvieną dieną, - pasakė kitas berniukas.

Šypsojausi.

- Būsime čia tris dienas, - pasakiau. – Kiekvieną dieną eisim į paradą. Kviečiame jus prisijungti.

- Mes nemokame groti instrumentais, - pasakė berniukas. – Tačiau mums patiktų mojuoti vėliavėlėmis.

- Žinoma, - atsakiau. – Tam nereikalingas pasiruošimas. Dar mes išmokysime jus ir dainos. Tai svarbiausioji dalis. Rytoj ateikite čia lygiai 11 valandą.

- Gerai, - atsakė jie nubėgdami į miestą.

- Ar reikia daugiau įrodymų nei šie? – paklausiau Slaviko.

- Kuo daugiau, tuo geriau, - atsakė jis.

Po pietų visa mūsų komanda iš dviejų šimtų penkiasdešimties bhaktų užėmė savo vietas ant scenos arba palapinėse. Artėjo atidarymo laikas, ir pasirodė pirmasis svečias – su dideliu bokalu putojančio alaus rankoje. Likus dešimčiai žingsnių iki manęs jis staiga sustojo.

- Oi! – pasakė jis. – To negaliu čia įsinešti. Tai šventa vieta.

Jis apsigręžė, paėjėjo iki festivalio pradžios, išmetė bokalą su alumi į krūmus ir grįžo atgal. Jis atsisėdo suoliukų viduryje priešais sceną laukdamas programos pradžios. 

Vaikštinėjant po festivalio vietą, prie manęs priėjo moteris.

- Kur parduotuvė, pardavinėjanti indiškas prekes? – paklausė ji.

- Štai ten, - pasakiau rodydamas į drabužių palapinę.

- Ieškau kai ko ypatinga, - pasakė ji. – Įdomu, ar galėsiu čia tai rasti.

- O ko gi jūs ieškote? – paklausiau.

- Na, vienas iš jūsų parodė, ką jūs visi laikote mažuose maišeliuose ant kaklo, - pasakė ji.

- Turite galvoje maldos karolius? – paklausiau aš.

- Taip, - pasakė ji. – Noriu parduotuvėje nusipirkti vieną iš tų mažų medžiaginių maišelių.

- Kam? – paklausiau aš.

- Savo rožinio karoliams, - atsakė ji, išsitraukdama iš rankinės gražius rožinius karolius. – Noriu juos laikyti viename iš tų maišelių ir kartoti taip, kaip jūs.

Pažvelgiau į Slaviką.

- Štai dabar tikrai kažkas naujo, - pasakiau.

Galiausiai sustojau prie knygų palapinės, ten žmonės dar neprasidėjus festivaliui jau pirko Šrilos Prabhupados knygas.

- Guru Maharadža, - pasakė Čaitanja-lila dasi, - gal prieš nueidamas galėtumėte pasirašyti keletą knygų? Žmonės atsimena, kaip pasirašinėjote jas per praeitų metų festivalį.

Beveik iš karto prie manęs priėjo garbingai atrodanti moteris ir angliškai paprašė pasirašyti ant Bhagavad-gitos egzemplioriaus. Įrašiau knygoje dedikaciją ir pasirašiau.

- Kokia jūsų specialybė? – paklausiau paduodamas knygą.

- Esu vieno iš didžiausių Lenkijos universitetų Filosofijos fakulteto vadovė, - atsakė ji. – Buvau jūsų festivalyje praeitais metais, kai per paskaitą kalbėjote apie Bhagavad-gitą, tačiau su savimi neturėjau piniginės, taigi negalėjau jos nusipirkti. Šiemet anksti atėjau į festivalį tikėdamasi gauti vieną egzempliorių. Laukiau visus metus, kad galėčiau paskaityti šią knygą.

- Nusipirkau knygą praeitais metais, - pasakė greta stovinti moteris, - bet nepavyko gauti jūsų parašo. Skaičiau ją aštuonis mėnesius. Kaip manote, ar galėtumėte parašyti dedikaciją su parašu ant šio tuščio lapelio? Kai grįšiu namo, išsikirpsiu ją ir įsiklijuosiu į savo Bhagavad-gitą. 

Prie manęs priėjo vyras.

-Penkiolika metų kiekvieną vasarą stebėjau, kaip dainuojate paplūdimyje, - pasakė jis, - nuo tada, kai buvau mažas berniukas. Niekada rimtai nesidomėjau tuo, kuo užsiimate, tačiau kažkaip tas ilgas klausymasis jūsų dainos mane čia atvedė. Prieš valandą užklydau į šią parduotuvę, pamačiau Bhagavad-gitą ir negaliu nustoti ją skaitęs. Nusprendžiau nusipirkti. Gal galėtumėte ją pasirašyti?

Kol pasirašinėjau knygą, jis paėmė “Karalienės Kunti maldas” ir pradėjo ją sklaidyti.

- Galbūt nusipirksiu ir šią knygą, - pasakė jis. – Atrodo tikrai įdomi.

Padaviau jam Bhagavad-gitą, ir jis paėmė mano ranką.

- Mano siela virpa, - pasakė jis ir pasisuko eiti.

Slavikas ir aš pradėjome eiti iš palapinės.

- Tai tikrasis pamokslavimo rezultatas, - pasakiau, - kai žmonės ateina pirkti Šrilos Prabhupados knygų. Prabhupada kartą parašė man laiške: “Jei jis perskaitys vieną lapą, jo gyvenimas gali pasikeisti”.

Suoliukai jau buvo pilni žmonių ir didelė minia stovėjo už jų. Pagal programą turėjau giedoti pirmą bhadžaną, tačiau sunkiai su Slaviku per minią skynėmės kelią link scenos. Prie pat scenos susitikome paauglę mergaitę, apsirengusią neįprastą sarį, su kažkuo panašiu į bindį ant kaktos. Mačiau, kad ji ne iš mūsų turo.

Pasisukau į ją.

- Atsiprašau, - pasakiau, - ar tu pirmą kartą mūsų festivalyje?

- Ne, visai ne, - atsakė ji. – Aš gyvenu netoliese. Ateinu į festivalį vienuolika metų, kiekvieną vasarą, nuo aštuonerių metų.

"Did our festival introduce you to this culture?"

 - Nuostabu, - pasakiau aš. – Ar mūsų festivalis supažindino tave su šia kultūra?

- Ne visai, - pasakė ji. – Mano močiutė visą savo gyvenimą praktikavo jogą. Kai buvau penkerių, ji pradėjo mokinti ir mane. Kai suėjo šešeri, ji rankomis pasiuvo man šį sarį, padarė bindį ir davė keletą apyrankių. Būdama maža mergaitė kiekvieną vasarą dėvėjau sarį. Vieną dieną važiavau dviračiu ir pataikiau tiesiai į jūsų festivalį. Negalėjau patikėti savo akimis. Visuomet sakiau senelei, kad tai mano festivalis, tai esu aš.

Neturėjau ką pasakyti. Slavikas taip pat tylėjo. 

- Mano tėvai šiek tiek jaudinasi dėl mano susidomėjimo, - tęsė ji, - ypač kadangi kasdieną kartoju šešiolika ratų. Tačiau senelė sako, kad kai būsiu dvidešimt vienerių, galėsiu prisijungti prie festivalių turo.

- Ar kas nors iš čia esančiųjų davė tau karolius ir parodė, kaip kartoti? – paklausiau.

- Ne, - atsakė ji. – Esu gana drovi. Su niekenu iš jūsiškių iki šiol nekalbėjau. Prieš daugelį metų nusipirkau karolius parduotuvėje ir vienoje iš knygų perskaičiau, kaip su jais kartoti. Man patinka šios knygos. Išskyrus mokyklines knygas, daugiau jokių kitų knygų neskaičiau.

Scenos darbuotojas pakvietė mane.

- Paskubėkite, Maharadža, - pasakė jis. – Jums laikas ant scenos.

Pažvelgiau į viršų ir pamačiau bhaktus, sėdinčius ant scenos ir laukiančius manęs, kad pradėčiau bhadžaną.

- Slavikai, - pasakiau, - paimk šios merginos elektroninio pašto adresą.

Tuomet užbėgau šoniniais scenos laiptais į viršų ir patekau ant scenos. Mačiau daugiau nei pusantro tūkstančio žmonių mūsų festivalyje.

 Po dvidešimties minučių baigiau kirtaną ir palikau sceną, ten turėjo prasidėti pagrindinė programa. Po keletos akimirkų penkiolikos narių šokių grupė Sankhya, kurią atsivežėme iš Indijos, žavėjo auditoriją. Dina-dajal das laukė užkulisiuose, kol galės parodyti Pietų Indijos kovos menų spektaklį su blyksinčiais kardais ir lydimą galingo garo takelio.

Nulipus nuo scenos, prie manęs pribėgo vyras.

- Maharadža, - pasakė jis, - ar prisimenate mane?

- Atsiprašau, neprisimenu, - pasakiau. – Turėtumėte man atleisti. Kiekvieną dieną susitinku tiek daug žmonių.

- Aš iš Žarų, - pasakė jis, - ten vykdavo Vudstoko festivaliai. Eidavau į Taikų Krišnos kaimą valgyti maisto ir žiūrėti programų.

- Labiausiai man patiko, - tęsė jis, - jūsų dainavimas. Kaip tik dabar mano žmona ir aš kartu su dviem dukterimis vaikštinėjome paplūdimiu kitoje miško pusėje ir išgirdome jūsų dainavimą. Žmona pasakė: “Tai Maharadžas”, - ir mes visi pasileidome bėgti. Kaip tik suspėjome pamatyti kirtano pabaigą.

- Ačiū, - pasakiau. – Jaučiuosi nejaukiai, dėl jūsų įvertinimo.

Jis apkabino mane ir po to pradėjo verkti.

- Lyg vėl susitikčiau seną draugą, - pasakė jis.

Aš taip pat jį apkabinau.

- Kodėl jums nepasivaikščiojus po festivalį? – pasakiau. – Jis panašus į senų laikų festivalį Žaruose, tik truputį mažesnis.

Kol su Slaviku toliau vaikštinėjome, matėme, kad restorano palapinė pilnutėlė, ilga eilė laukė jogos pamokos ir daugybė žmonių žiūrinėjo įvairias parodų palapines. Daug žmonių spietėsi norėdami patekti į klausimų ir atsakymų palapinę.

Malonus oras pridavė renginiui žavesio, ir vakaras klostėsi sklandžiai, žmonės vaikštinėjo pirmyn atgal. Po paskaitos vėl pasirašinėjau knygas knygų palapinėje, o vienu momentu džiaugiausi dalindamas prasadą.

 Vakaro pabaigoje bhaktai pristatė lėlių spektaklį Krišnos žaidimai Vrindavane. Net iš tolo galėjau matyti žmogaus dydžio lėles. Krišnos lėlė neseniai buvo perdaryta ir atrodė ypač gražiai: su didelėmis lyg lotoso žiedas akimis, raudonomis lūpomis, meilia šypsena ir ilgais juodais garbiniuotais plaukais. Žiūrovai spektaklio pradžią sveikino pritarimo šūksniais, o daugybė vaikų nubėgo į priekį prie scenos, kad galėtų geriau matyti.

Priėjau arčiau pažiūrėti linksmybių, kaip Balarama nužodo gorilą Dvividą, kuri buvo daugiau nei dviejų metrų aukščio. Po minutėlės pajutau, kaip šalia atsistojo moteris ir pasisukęs pamačiau, kad tai buvo mūsų sena draugė merė.

- O, Pone Mere, - pasakiau, - kokia garbė, kad apsilankėte mūsų festivalyje.

- Ar yra ko stebėtis? – paklausė ji. – Aš ateinu kiekvieną vasarą dešimt metų. Visi gyventojai taip pat ateina, turistai irgi.

Ji apsidairė.

- Pažvelkite, kiek šį kartą susirinko žmonių, - pasakė ji. – Turbūt kokie du tūkstančiai.

- Taip, - pasakiau. – Tai labai džiugina.

- Tai mūsų miesto tradicija, - pasakė ji. – Tačiau nebekalbėkime. Tiesiog atsisėskime čia ir stebėkime pasirodymą. Seniems draugams nebūtina visą laiką kalbėtis. Jie gali džiaugtis tiesiog būdami šalia.

Matydami, kad merė ieško vietos atsisėsti, žiūrovai tuoj pat susispaudė duodami mums vietos. Slavikas atėjo kartu. Praėjo keturiasdešimt minučių, o mes sėdėjome beveik per visą pastatymą. Vienu momentu ji palinko prie manęs.

- Maharadža, - sušnibždėjo ji, - daugybę metų noriu jūsų kai ko paprašyti .

- Tikrai? – sušnibždėjau ir aš. – Kas tai?

- Gal galėtumėte man duoti dvasinį vardą? – paklausė ji.

- Ką? – paklausiau aš.

- Pažįstu jūsų žmones daugiau nei dešimtmetį, - pasakė ji. – Viskas, kas susiję su jumis taip gražu. Padariau viską, kad paremčiau jūsų festivalį. Vieną kartą netgi ėjau į teismą, kad apginčiau jus. Ar prisimenate?

- Taip, prisimenu, - atsakiau. – Jei ne jūs, mūsų šiandien čia nebūtų.

- Po visų šių metų jaučiuosi lyg būčiau jūsų šeimos narys, - pasakė ji. – Štai dėl ko noriu turėti dvasinį vardą. Paprašysiu, kad mano šeimos nariai ir miesto gyventojai nuo šiol mane vadintų tuo vardu. Man patinka vardas Radhika.

- Iš kur žinote šį vardą? – paklausiau.

- Radhika yra Krišnos draugė, - atsakė ji. – Daugybė metų stebiu lėlių spektaklius. Tačiau vieno jūsų turo nario vardas Radhika. Taigi gal galėtumėte duoti vardą, susijusį su Radhika.

- Gerai, - pasakiau, - vadinsime jus Radha –lila.

- Tačiau gale kažko trūksta, - pasakė ji.

- Turite omeny dasi, - pasakiau. – Jūsų vardas Radha-lila dasi, Radhikos žaidimų tarnaitė.

Slavikas prabilo.

- Geras vardas, - pasakė jis. – Merė tiek daug pasitarnavo, kad paremtų šiuos festivalius.

- Žinau, kad tai ne visai kaip krikštas, - pasakė merė, tačiau aš vertinu tai lygiai taip pat. O kas žino? Gal vieną dieną mane pakrikštys šiame tikėjime.

Kaip tik tuo momentu lėlių teatras baigėsi ir kita vaikų banga nusirito prie scenos, kai lėlės lenkėsi dėkodamos už plojimus. Staiga veriantis klyksmas pasigirdo nuo priekinės eilės suoliukų. Merė ir aš pašokome ir nubėgome į garso pusę. Pribėgę pamatėme raudančią mažą mergaitę.

- Mama! Mama! – šaukė ji. – Aš noriu Krišnos! Noriu Krišnos, mėlyno berniuko!

Visi žiūrovai stebėjo mažą mergaitę.

- Mama, prašau! – ji toliau klykė. – Noriu mėlyno berniuko! Noriu Krišnos!

Jos mama atrodė sutrikusi, pasisuko į stebėtojus.

- Atsiprašau, - pasakė ji. – Niekuomet jos tokios nemačiau. Nežinau, kas jai šovė į galvą.

Prakalbo vyresnio amžiaus moteris.

- Duokite jai Krišną, - pasakė ji. – Duokite jai lėlę.

- Taip, - pasakė kita moteris. – Duokite jai mėlyną berniuką.

- Taip, - pasakė vyras. – Duokite Jį jai.

Pasisukau į bhaktą:

- Bėk ir gauk Krišnos lėlę, - pasakiau.

Po kelių sekundžių lėlė buvo čia. Mažoji mergaitė pasilenkė į priekį ir apkabino lėlę, kuri buvo beveik tokio pat dydžio kaip ir ji pati. Ji nusiramino.

- Krišna, aš myliu tave, - vėl ir vėl ji sakė lėlei. Visą likusį vakarą niekas negalėjo jos atskirti nuo lėlės.

Nueidamas pasisukau į Slaviką.

- Kad grįžtume atgal pas Dievą, - pasakiau, - mums reikia mylėti Krišną taip pat stipriai, kaip ši maža mergaitė myli lėlę.

Vos man tai pasakius krūptelėjome nuo garsaus griaustinio. Žaibas perskrodė dangų, pradėjo pilti lietus. Žmonės bėgo slėptis į palapines. Slavikas ir aš nubėgome ieškoti priedangos ant scenos. Tačiau buvau nustebęs, kai pastebėjau skėčių jūrą, dengiančią suoliukus.

- Jie nenori išeiti, - pasakė Nitai das, vienas iš scenos darbininkų. Jie po savo skėčiais, tačiau mums teks atšaukti baigiamąjį kirtaną. Vaikai nusimins. Daugelis iš jų laukė konkurso.

- Kokio konkurso? – paklausė Slavikas.

- Šokio konkurso, - atsakiau. – Per paskutinį kirtaną mes kviečiame visus vaikus šokti priešais sceną. Pabaigoje išrenkame dešimt geriausių šokėjų, nuvedame juos ant scenos ir duodame sarius mergaitėms bei saldumynus berniukams. Tai visuomet labai mėgstama dalis.

Šį kartą tai neįvyks, - pasakė Nitai.

- Kai ką sugalvojau, - pasakiau. – Pranešiu, kad dėl stipraus lietaus turime nutraukti kirtaną. Pakviesiu visus vaikus ant scenos ir mes kiekvienam iš jų duosim sarį arba saldumyną. Tada jie bus patenkinti. Taip mes baigsime programą.

- Iš viso bus apie šimtas sarių ir penkiasdešimt saldumynų, - pasakė Nitai.

- Šį kartą bus gerai, - pasakiau. – Mes negalime tikėtis, kad visi šie vaikai šoktų lietuje. Jų tėvai įtūžtų.

Pasisukau į greta stovintį bhaktą.

- Nubėk ir paimk iš Mados palapinės šimtą sarių, - pasakiau, - o taip pat dubenį saldumynų iš restorano.

Paėmiau mikrofoną ir žengiau į priekį.

- Ponios ir ponai, berniukai ir mergaitės, - pasakiau. – Truputį dėmesio. Mes džiaugėmės galėdami pasidalinti su jumis šiuo nuostabiu festivaliu, bet déjà dėl netikėtos audros turime nutraukti paskutinę dalį, kai mes dainuojame ant scenos, o vaikai šoka priešais ją. Šįkart padarysime lengvatą ir dabar visi vaikai galės užlipti ant scenos ir gaus nemokamai sarį arba saldumyną.

Daugybė vaikų pasileido link scenos, nemažai iš jų ištrūko iš tėvų.

- Ne, ne, - pradėjo jie šaukti lietuje. – Mes norime dainuoti! Mes norime šokti! Prašom, leiskite mums dainuoti!

Pažvelgiau į Nitai.

- Kas vyksta? – paklausiau.

- Nežinau, Maharadža, - atsakė ji. – Niekas iš jų nelipa ant scenos.

- Norime dainuoti, - šaukė vaikai, jų susirinko per šimtą. – Norime šokti.

- Tačiau pliaupia lietus, - pasakiau per mikrofoną.

- Dainuokite, dainuokite, dainuokite, - skandavo vaikai kartu. – Dainuokite, dainuokite, dainuokite.

Atsisėdau groti harmonija, ir kiti bhadžano grupės nariai greitai prisijungė prie manęs. Kai pradėjau kirtaną, pasisukau į Mangala-vati dasi.

- Nufilmuok tai, - pasakiau, - nes priešingu atveju niekas tuo nepatikės.

Vaikai dainavo ir šoko kartu su mumis. Jie iš karto kiaurai permirko, tačiau net per miglą galėjau įžiūrėti jų džiaugsmingus, besišypsančius veidus. Teritorija priešais sceną greitai tapo purvynu, tačiau jų niekas negalėjo sustabdyti. Kaskart  vienas iš jų vis sušukdavo “Harė Krišna”, o po kiek laiko jie sudarė ilgą eilę, kuri vingiavo link scenos ir atgal prie suoliukų. Mano nuostabai, jų tėvai skatino juos.

Kai baigiau kirtaną, vaikai pritariamai šaukė, o tėvai plojo. Pakviečiau visus vaikus ant scenos įteikti jiems sarius ir saldumynus. Netrukus po to lietus nurimo.

Tą naktį stovėjau ir stebėjau, kaip visos šeimos palieka festivalį. Koks tai buvo reginys! Dauguma tėvų turėjo po pažasčia pasikišę Šrilos Prabhupados knygas, kai tuo tarpu jų sūnūs laimingi žiaumojo saldžius rutuliukus, o jų dukterys išdidžiai žingsniavo su savo elegantiškais sariais. Tokia yra Viešpaties Čaitanjos Mahaprabhu malonė, kuris priverčia visą pasaulį šokti ekstazėje skambant Jo šventiesiems vardams. Ir mes esame šių žaidimų dalis. Kaip mums pasisekė!

 

                                                     ***********************

 

Jis dainuoja dainą iš šių vardų: Harė, Krišna ir Rama, ir duodamas juos žmonėms naikina tokias kliūtis kaip liūdesys, apgaulė, godumas ir kančia. Jis suteikia atsidavimo tarnystę daugybei bhaktų, kurie trokšta Viešpaties Krišnos lotosinių pėdų prieglobsčio. Aš greitai krentu žemyn siūlydamas nusilenkimus auksinio pavidalo Viešpačiui, laikančiam meditacinių karolių vėrinį.

[Šrila Sarvabhauma Bhatačarja, Sušloka-Šatakam, 23 tekstas]