KELIAUJANČIO PAMOKSLAUTOJO DIENORAŠTIS

6 dalis, 2 skyrius

2004 gruodžio 25 - 2005 sausio 11

"Cunamis!"

Kaip ir dauguma žmonių, pirmosiomis 2004 gruodžio 26 dienos valandomis nežinojau, ką reiškia žodis cunamis. Jei būčiau ilsėjęsis Fuke paplūdimyje Tailande, kaitinęsis saulėje tą nelemtą dieną, kai trenkė "užslėpta banga" (taip iš japonų kalbos verčiamas žodis cunamis), greičiausiai nebūčiau kreipęs dėmesio, kai atostogaujantis mokslininkas, pamatęs paslaptingai keletą šimtų metrų atitolusią jūrą, sušuko įspėdamas kitus: "Cunamis! Cunamis!" ir nubėgo gelbėdamas savo gyvybę. Jis išsigelbėjo, bet dauguma paplūdimyje - ne.

Aukų skaičius dėl mirtinos bangos nusinešęs gyvybes 12 šalių prie Indijos vandenyno gal niekada nebus žinomas, bet skaičiuojama, kad 200 000 žmonių žuvo, daugybė tūkstančių dingo be žinios. 500 000 buvo sužeisti, o milijonai liko be pastogės.

Ką tik buvau atvykęs į Australiją dalyvauti Sidnėjaus šventyklos kalėdinio maratono festivalyje. Antrą Kalėdų dieną grįžome atgal iš džiaugsmingos harinamos žmonių perpildytomis Sidnėjaus gatvėmis, kai pamačiau žodį cunamis vakarinių laikraščių antraštėse. "Milžiniškos bangos nusiaubė tankiai gyvenamas Indijos vandenyno sritis!" - sukliko kažkas.

Per keltą valandų pasaulis sužinojo apie mirtį nešantį cunamio fenomeną. Viskas prasidėjo nuo galingo povandeninio žemės drebėjimo netoli Indonezijos. Po drebėjimo atsiradusi energija prilygo 40 000 "mažų berniukų" - atominių bombų, detonuotų virš Hirosimos. Tai prilygo milijardui perkūno trenksmų. Sprogimas buvo toks stiprus, kad tyrimai rodo, jog žemė susvyravo ties ašimi visu coliu (2,5 cm), o dienos ilgumas pakito mikrosekundėm. Dėl tokio stipraus žemės drebėjimo salos į pietvakarius nuo Sumatros (arčiausiai epicentro) pasislinko daugiau nei 20 metrų.

Drebėjimas sukėlė 10 metrų bangas, kurios išsiskleidė ir pajudėjo vandenynu 750 km/h greičiu, galiausiai trenkdamosi į gyvenamas teritorijas.

Visa kita yra praeitis, nes žiniasklaida greitai buvo pripildyta naujienomis apie sunaikinimus, kuriuos sukėlė bangos.

Sėdėjau netikėdamas savo akimis, kaip ir milijonai žmonių visame pasaulyje, kai skaičiau naujienų pranešimus. Po keletos valandų prasidėjo gelbėjimo darbai visose paveiktose šalyse, įskaitant Indoneziją, Tailandą, Indiją ir Šri Lanką. Neprecedentiškai išsiliejus žmonių užuojautai visame pasaulyje galiausiai paramai buvo surinkta 5 milijardai dolerių.

Viešpaties bhakta nėra bejausmis, kai kalbama apie tokias katastrofas. Jis nevadina jų tiesiog pasauline karma. Savo prigimtimi bhaktas yra jautrus kitų kančioms. Nors Ardžunos rūpestis šeimos nariais dažnai vadinamas silpnumu, tai galima aprašyti ir kaip tyro bhakto savybę:

"Kiekvienas žmogus, nuoširdžiai atsidavęs Viešpačiui, turi visas gerąsias savybes... būdamas toks, Ardžuna, vos pamatęs savo giminaičius, draugus ir šeimos narius mūšio lauke, iš karto pajuto gailestį tiems, kurie buvo apsisprendę kovoti tarpusavyje... jis verkė iš gailesčio. Tokie Ardžunos simptomai buvo ne dėl silpnumo, bet dėl jo jautrios širdies, o tai yra tyro Viešpaties bhakto savybė".

[Bhagavad-gita 1.28, komentaras]

Kuo daugiau žiniasklaida atskleisdavo nelaimės sukeltas kančias, tuo labiau pradėjau galvoti apie pagalbą paramos darbuose. Nors dažniausiai esu užsiėmęs įvairiais atsakingais reikalais, ironiška, bet tuo metu turėjau laiko. Iš karto po Naujų Metų planavau keliauti į Durbaną, Pietų Afriką, ir padaryti mėnesio pertrauką.

Paskutinieji 12 mėnesių buvo ypač intensyvūs, ir man labai reikėjo skirti laiko atstatyti savo sveikatai. Taip pat troškau skirti laiko skaitymui ir kartojimui. Planavau tai padaryti Vrindavane per Kartiką, bet paaukojau tą laiką savo mokiniams, vedžiodamas juos į parikramas. Daugiau pamąstęs apie tai, nusprendžiau, kad dėl fizinio išsekimo ir poreikio dvasiškai "pasikrauti", kaip numačiau, važiuosiu į Durbaną.

Sausio 2 atvykau į Sidnėjaus oro uostą skrydžiui į Mumbajų ir po to į Durbaną. Einant per oro uostą mane atakavo žiniasklaida, pasakojanti apie tragediją. Laikraščių ir žurnalų pirmieji puslapiai vis dar rašė apie sunaikinimus. Televizoriai poilsio kambariuose transliavo kvapą gniaužiančias scenas apie sugriovimus ir prašė pagalbos.

Trumpam sustojau ties viena lauko kavine ir prisijungiau prie žmonių, žiūrinčių televizijos žinias, pasakojančias kaip kai kurių nuošalių vietų ir salų netoli Indonezijos dar nepasiekė parama, nors jau praėjo dvi savaitės po tragedijos. Buvo pranešama, kad ištisos vietinės gentys, gyvenančios Indijos Andamanų ir Nikobarų salose gali išnykti. Truputį šypsodamasis žinių vedėjas pranešė, kad strėlių lietus, išautas iš miško vienoje mažoje saloje į Indijos pakrantės malūnsparnį, sukantį ratus viršuje, parodo, kad tenai liko bent keletas gyvųjų. Tačiau kai apžvelgiau minią, žiūrinčią reportažą, niekas nesišypsojo. Jie nematė nieko juokingo šioje tragedijoje.

Prieš užsiregistruodamas skrydžiui, vėl pradėjau svarstyti. "Daugybė žmonių kenčia, - pagalvojau sau. - Atrodo visas pasaulis siekia jiems padėti siūlydami vienokią ar kitokią pagalbą. Be abejonės bhaktai tenai taip pat yra, siūlo dvasinę paramą prasado ir šventų vardų pavidalu. Aš turiu laiko padėti. Tikriausiai turėčiau važiuoti tenai".

Užsiregistravęs nuėjau link apsaugos patikrinimo prie skrydžio vartų. Kai padėjau savo krepšius ant konvejerio juostos peršviesti Rentgeno spinduliais, apsaugos pareigūnas kitoje pusėje nusišypsojo man. Kai praėjau kūno patikrinimą, jis pasikvietė mane ir paprašė atidaryti vieną krepšį. Kol ten stovėjau, jis pasakė: "Darote nuostabų darbą".

Truputį nustebęs paklausiau: "Atsiprašau?"

"Keliauti tenai padėti tiems žmonėms, - pasakė jis. - Žinau, krišnaitai daug išdalina maisto čia, Australijoje. Bet dabar tikrai reikia dalinti tose vietose, kurias palietė cunamis".

"Tačiau aš iš tikrųjų ne ..." - pradėjau sakyti.

"Jei aš galėčiau važiuoti, važiuočiau, - pertraukė jis, - bet iš tiesų tai darbas tokių žmonių kaip jūs. Jūsų pareiga padėti kitiems".

Stovėjau nepratardamas nei žodžio.

"Dievas palaimins jus", - pasakė jis, tapšnodamas per nugarą.

Apsigręžiau ir nuėjau prie išskridimo vartų.

Kai lėktuvas pakilo, pažvelgiau pro langą. Apsaugos vyro žodžiai skambėjo man galvoje. "Tai jūsų pareiga padėti kitiems".

"Tačiau dabar man pertrauka, - pasakiau sau. - Man reikia pailsėti", - ir mano minty nuklydo į Durbaną ir saulėtą vasaros orą, baseiną, kuriame kasdieną plaukiosiu, papildomus ratus, kuriuos kartosiu ir knygas, kurias studijuosiu.

"Elgiuosi teisingai, - pagalvojau. - Pagaliau Krišna sako Bhagavad-gitoje, kad jogas yra tas, kuris moka ir dirbti, ir ilsėtis".

yuktahara viharasya
yukta cestasya karmasu
yukta svapnavabodhasya
yogo bhavati dukha ha

"Tas, kuris valgo, miega, ilsisi ir dirba pagal šastrų nurodymus, gali praktikuodamas jogą išsivaduoti iš visų materialių kančių".

[Bhagavad-gita 6.17]

Tik gyvendamas tokį reguliuojamą studijų ir pamokslavimo gyvenimą žmogus tampa kvalifikuotas pasiekti Vaikunthą, dvasinį pasaulį. Jei rimtai noriu pasiekti gyvenimo tobulumą, man reikia pasiekti balansą.

Išsekęs po ilgo festivalio Sidnėjuje, greitai užsnūdau. Gal praėjo valanda, kai išgirdau kažką kreipiantis į mane.

"Atsiprašau, - pasakė stiuardas. - Ar pažadinau Jus?"

"Ne, - atsakiau. - Nieko tokio. Aš tiesiog snūduriavau".

Jis atsisėdo į tuščią vietą šalia manęs.

"Tokie žmonės kaip jūs pakeis gyvenimus tų, kurie kenčia nuo tos baisios nelaimės", - pasakė jis.

Pakėliau antakius su nustebimu pažvelgdamas į jį.

"Kai buvau jaunesnis, dažnai eidavau į Kryžkelės centrą Melburne pavalgyti, - pasakė jis. - Tuo metu buvau gana žemai puolęs. Jei ne jūsų maistas, nežinau, kas būtų man nutikę. Greičiausiai keliaujate į Indiją maitinti cunamio aukų. O gal skrendate į Šri Lanką?"

Delsiau ką nors atsakyti. Palaikęs tylėjimą kuklumu, jis uždėjo ranką man ant peties.

"Ačiū", - pasakė jis. Po to atsistojo ir nuėjo.

Žmogus sėdėjęs kitoje eilės pusėje išgirdo jo pastabą ir linktelėjo galva į mane, įvertindamas mano tariamą gailestingumo misiją. Atsakydamas aš vos vos palenkiau galvą - iš tikrųjų jausdamasis kaltas, nes pašlovintas nepelnytai.

Nusigręžiau ir vėl pažvelgiau pro langą. Temo. "Ar visa tai tik atsitiktinumas, ar Krišna nori man kai ką pasakyti?" - pagalvojau. Žiūrėdamas į savo atspindį stikle pasakiau sau švelniai: "Atidėjus mistiką į šoną, aišku kaip dieną. Esi vienoje iš vietų, nuniokotų cunamio".

Išsitraukiau skrydžio žurnalą iš už priekinės sėdynės ir peržvelgiau pasaulio žemėlapį nugarinėje viršelio pusėje. Čenai, viena iš bangos paliestų vietovių, buvo arčiausiai Mumbajaus, ten praleisiu vieną dieną prieš pakildamas į Durbaną. Nusileidęs Mumbajuje išsiunčiau elektroninį laišką Bhanu Svamiui, klausdamas, ar nereikia pagalbos teikiant paramą. Jis greitai atrašė:

"Šiuo metu platinam prasadą Čenuose, čia ne tiek daug aukų. Blogiau Šri Lankoje, o Sumatroje dar prasčiau".

Šri Lanka buvo žymiai arčiau, taigi paskambinau į Kolombo šventyklą ir pasikalbėjau su šventyklos prezidentu, Mahakarta prabhu.

"Kol kas mes nepasirengę žymia dalimi prisidėti prie paramos darbų, - atsakė jis, - bet mes tikimės sukaupti pajėgas".

Paskutinis mano šansas buvo Indonezija. Tačiau vakare sužinojau, kad Gaura Mandala Bhumi, bhaktas, atsakingas už ISKCON`ą tenai, išsiuntinėjo pranešimą, kad šiuo metu ne kažin ką gali jis ir kiti bhaktai padaryti, nes paveikta teritorija už 2000 km ir sunkiai pasiekiama.

Nematydamas galimybės prisidėti prie paramos darbų, kitą dieną išskridau į Pietų Afriką.

Anksti rytą atvykęs į Durbaną greitai įsikūriau savo kambaryje šventykloje. Susidėjęs tvarkingai visas knygas į lentyną šalia stalo pagalvojau: "Pradėsiu nuo Čaitanja-čaritamritos, o po keletos dienų skaitysiu antrą Brihat Bhagavatamritos dalį". Sudėliodamas kompaktus stalo stalčiuje pamaniau: "Ir klausysiuosi kasdieną po 3 Šrilos Prabhupados paskaitas, o taip pat po keletą savo dievo brolio paskaitų".

Vidudienį daviau nurodymus virėjams: "Norėčiau paprasto sveiko prasado, kol būsiu čia. Daug salotų".

O savo asistentui Anešui pasakiau: "Užregistruok mane vietiniame sporto klube. Plaukiosiu baseine kasdien po dvi valandas".

Vakare susidariau dienotvarkę: keltis 2 ryto, o gultis 8 vakaro. "Po šešių savaičių būsiu sveikas kaip ridikas", - pajuokavau su Anešu.

"Ir daug prisiskaitęs", - atsakė jis su šypsena.

Darėsi vėlu ir ruošdamasis ilsėtis paprašiau Anešo: "Nukrauk, prašau, mano paštą prieš man einant miegoti".

Snausdamas išgirdau Anešą sakantį: "Gavote keturis laiškus, Šrila Gurudeva".

"Nuo ko jie?" - paklausiau pusiau miegodamas.

"Na, pirmasis nuo Mahakarto das iš Šri Lankos", - atsakė jis.

Mano akys staigiai atsimerkė ir aš pašokau iš lovos.

"Galvojau apie Jus nuo mūsų pokalbio, kai buvau Trinkomalyje, - pradėjo Mahakarta. - Ten mes sėkmingai daliname prasadą, nes mums padeda vietiniai.

Tačiau per pastarąsias dvi dienas daug bhaktų iš viso pasaulio siūlė pagalbą. Jie pasiruošę paaukoti pinigų ir netgi tapti savanoriais mūsų paramos darbuose. Prašau, meldžiu Jus atvykti ir padėti mums viską koordinuoti".

Atsisėdau ant kėdės ir keletą minučių mąsčiau.

"Gurudeva, - pasakė Anešas. - Jau vėlu. Jums vertėtų eiti gulti".

"Galbūt Krišna iš tiesų bando man kai ką pasakyti", - pratariau sau pusbalsiu.

"Ką sakote?" - paklausė Anešas.

Pakėliau galvą. "Kuo greičiau užsakyk man bilietą į Šri Lanką", - pasakiau.

Jis buvo suglumęs. "Gurudeva! Užsakyti bilietą kur? Į Šri Lanką? Jūs ką tik čia atvykote!" - pasakė jis.

Likusias keletą dienų stengiausi gauti aukų iš vietinių bhaktų prieš akis laukiančiam darbui. Jie davė noriai, kaip ir kiti žmonės visame pasaulyje.

Kai bhaktai nuvežė mane į oro uostą sausio 11 skrydžiui, man daužėsi širdis laukdama būsimos misijos. Istorinė galimybė buvo čia pat. Didėlė pasaulio dalis gelbėjo kenčiančius nuo cunamio žmones. Milijardai dolerių pagalbos plūdo į tą teritoriją. Buvo mobilizuotos visos pagrindinės humanitarinės organizacijos, ir tonos maisto, medikamentų bei drabužių keliavo w tas vietas. ISKCON`as sunkiai galėjo lygintis su tokiais kiekiais. Tačiau mes turėjome savo vaidmenį. Kad ir kokios kuklios būtų mūsų pastangos - truputis prasado ir šventi vardai - šie dalykai yra dvasinės prigimties, galintys iš vaduoti iš šio gimimų ir mirčių pasaulio.

Kai įlipau į lėktuvą, skrendantį į Kolombą, žinojau, kad padariau teisingą sprendimą. Bhaktas yra pareigingas ir iškelia kitų interesus virš savo.

O kaip dėl siekimo subalansuoti sadhaną ir pamokslavimą, kad grįžčiau atgal į dvasinį pasaulį?

Jei lėktuvo stiuardo žodžiai buvo teisingi, man nereikėjo dėl nieko jaudintis.

"Tai jūsų pareiga padėti kitiems, - pasakė jis. - Dievas palaimins jus".

"Spindinčios Vaikunthos planetų, kurių vienų šviesos pakanka, kad visos šio materialaus pasaulio planetos atspindėtų tą šviesą, negali pasiekti tie, kurie nėra gailestingi kitoms gyvoms būtybėms. Tik žmonės, nuolat siekiantys suteikti gėrį kitoms gyvoms būtybėms gali pasiekti Vaikunthos planetas".

[Šrimad-Bhagavatam 4.12.36]

indradyumna.swami@pamho.net