2010 gegužės 19 d.

 

Keletas paskutinių mėnesių – tęsinys

 

Mieli atsidavusieji ir bičiuliai,

 

Prašau priimkite pačius geriausius mano linkėjimus. Visa šlovė Šrilai Prabhupadai.

 

Prieš keletą dienų aprašiau paskutinius mano sveikatos ir programos įvykius, trukusius iki vasario mėnesio, kai vykau į turą po kai kurias Pietų Afrikos vietas su Ardžunačarya prabhu. Vis labiau ir labiau šio turo metu jaučiau nenumaldomą mankštinimosi poreikį, ir išbandžiau keletą skirtingų programų iš interneto. Kai kurie pratimai, pavadinimu McKenzio mankšta, akivaizdžiai padėjo,  o aš pasijutau šiek tiek padrąsintas.

 

Grįžę iš savo turo, nuvykome pas biokinetikę Durbane, indų kilmės moterį, kuri buvo gana stipri ir labai moderni, tačiau tapo akivaizdu, kad būtų geriau gydytojas vyras, ir ji mus nukreipė pas labai malonų jauną biokinetiką, kuris yra jų bendruomenės pirmininkas Durbano srityje.

 

Biokinetikai yra mankštinimosi specialistai, ir mūsų naujasis pažįstamas, Donovan Pillai, buvo gana geras savo srities žinovas. Jis davė man keletą mankštinimosi serijų ir aš pradėjau jomis naudotis, bei, kaip ir tikėtasi, prasidėjo akivaizdus pagerėjimas. Ir kaip to rezultatas, šiuo metu aš jaučiuosi 80-90-čia procentų grįžęs i normalią fizinę būklę. Vienintelė rimta problema yra tai, kad aš absoliučiai negaliu sėdėti sukryžiavęs kojų, be to esu priverstas sėdėti ant kėdės, kai skaitau paskaitas, bet tai nėra taip jau blogai.

 

Mes taip pat turėjome atlikti keletą papildomų CT galvos tyrimų, ir sužinojome, kad krešulys ženkliai sumažėjęs. Atlikus antrą tyrimą vasario mėnesį, krešulys buvo sumažėjęs 60-čia procentų, o kai jau atvykome tam pačiam tyrimui kovą, kažkur apie Gaura Purnimą, krešulys buvo visiškai išnykęs, Viešpaties Čaitanjos nepriežastinės malonės dėka. Taigi, tiesioginis pavojus mano gyvybei praėjo.

 

Šiuo metu daugiau ar mažiau aš galiu ir normaliai vaikščioti, ir normaliai sėdėti, tad, tai iš tiesų teikia vilčių.

 

Pagerėjusios sveikatos dėka mano naujasis asistentas Sači Kumaras prabhu ir aš pradėjome tarptautines keliones. Praleidome savaitę Keip Taune dalyvaudami pamokslavimo programose, ypač ten esančių studentų tarpe, o tada, gegužės 8-ąją, išvykome į Maskvą. Kelionė buvo truputį sudėtinga, su trimis persėdimais, įskaitant nakvynę Dohoje, Katare, Viduriniuose Rytuose.

 

Kadangi aš turiu Naujosios Zelandijos pasą, galėjau kirsti Kataro sieną be vizos. Mergina iš pasų kontrolės poskyrio buvo tipiška musulmonė, juodu drabužiu visiškai uždengusi savo kūną, išskyrus veidą, tačiau kai pažvelgiau į ją, buvau nustebintas jos nepaprastai ryškaus ir nenatūralaus makiažo. Ji visiškai neturėjo antakių, tad juos nusipiešė su įvairiaspalviais dažais virš akių, o visas veidas buvo padengtas odos spalvos dažais. Aš uždaviau jai klausimą, bet atrodė, kad jos anglų kalba apsiribojo atsakymu „angliškai nekalbu“, taigi palikau viską taip, kaip yra ir sieną peržengiau kažkur apie pusiaunaktį.

 

Mane pasitiko Šahadev prabhu iš Pietų Afrikos, kuris dirba ten nekilnojamojo turto agentu, bei maloniai mane nusivežė į vieną iš butų dangoraižyje, kurį jis administruoja, ir aš galėjau pailsėti dideliame komforte. Kai kurie vietiniai atsidavusieji ten taip pat buvo ir pavaišino mane vienais gardžiausių idlių, kokius besu ragavęs. Mane lankantys atsidavusieji buvo toje vietovėje dirbantys indusai, o ryte pakeliui į oro uostą užsukome į vieno iš jų butą.

 

Šahadevas paaiškino man, kad Kataro vyriausybė yra viena griežčiausių visuose Vidurio Rytuose, o 2008-aisias jie sudavė smarkų smūgį visoms religinėms organizacijoms, išskyrus musulmoniškasias, ISKCON'as  buvo paliestas taip pat. Policija atvykdavo ir darydavo patikrinimus bei kratas atsidavusiųjų programose ir kai kuriuos atsidavusius tiesiog deportavo, nepaisant to, kad jie turėjo rimtus darbus, ir nepadarė nieko blogo, išskyrus tai, kad rengė Krišnos sąmonės programas. Krikščionys bei kitos religinės grupės nukentėjo taip pat.

 

Tad dabar atsidavusieji viską turi daryti absoliučiame pogrindyje, mažose grupelėse. Jie visiškai negali rengti jokių didesnių susibūrimų.

 

Kitą rytą, gegužės 9-ąją, mes tęsėme kelionę į Maskvą, kur oro uoste mus pasitiko Džai Sačinandana prabhu, mano mokinys, geriausiai žinomas, kaip vienas iš sėkmingiausių didžėjų (DJ'ų) visame rusiškai kalbančiame pasaulyje. Jis nusivežė mus į namą, kurį jis ir jo žmona Irena nuomoja, masyvų trijų aukštų Elžbietos stiliaus namą Maskvos priemiestyje.

 

Irena yra žinomas televizijos veidas Rusijoje. Pernai viename iš oro uosto vestibiulių Novosibirske laukiau skrydžio į Maskvą, ten buvo ir televizorius. Kaip ir tikėtasi, Irena pranešinėjo žinias. Ir savo laidą ji pabaigė su „Harė Krišna visiems!“

 

Dabar jie abu ir jų naujagimis Serafimas, arba Sači Dulal, gyvena šitame gigantiškame name, prabangiame rajone, o mes apsistojome pas juos dviems naktims prieš išvykstant į Kazanę Tatarstane, kažkur 90-ies minučių skrydžio į Pietus. Kazanėje mus pasitiko Mahaprabhu Kripa prabhu, mokinys, kilęs iš gerai angliškai kalbančiųjų regiono, ir mes išvykome į labai gražią vietinių atsidavusiųjų pastatytą šventyklą. Kievieną dieną dalyvavome rytinėse ir vakarinėse programose, o Sači Kumaras man nepaprastai talkino, vesdamas daugumą kirtanų. Anksčiau aš pats turėdavau ir dainuoti, ir skaityti dvi paskaitas per dieną, ir į tarpus pasimatyti su daugeliu atsidavusiųjų, o to pasekoje dažniausiai nedaug trūkdavo iki visiško balso praradimo. Taigi dabar Sači Kumaras yra oficialus kirtanų lyderis, ir jis dainuoja labai puikiai, tad visi patenkinti.

 

Šeštadienį mes važiavome į Čeboksarą, mažesnį miestą, kažkur dvi valandos kelio, ir ten dalyvavome programoje su vietiniais atsidavusiais, o sekmadienį, gegužės 15-ąją, šventėme Viešpaties Nrisimhadevos atėjimo dieną Kazanėje.

 

Vakaro eiga man priminė vieną iš programų, regėtą prieš keletą metų lygiai tą pačią dieną Novosibirske, Sibire. Atsidavusieji pastatė spektaklį, skirtą Viešpaties Nrisimhos atėjimui, kur įvykiai netikėtai pakrypo labai linksma vaga. Viešpatį Nrisimhadevą vaidino pagyvenusi matadži, ir pasirodė, kad kurį laiką ji tiesiog buvo abstulbusi. Matadži pasirodė iš už kolonos, padarytos iš kartoninių dėžučių, iškart po to, kai Hiranjakašipu jį sugriovė, ir užuot kažką sakiusi, ji tiesiog stovėjo.

 

Hiranjakašipu šaukė: „ko tu nori?! ko tu nori?!“, tačiau Viešpats Nrisimhadeva buvo netekęs žado ir net nejudėjo. Tada Hiranjakašipu ėmė šaukti: „aš žinau, ko tu nori!!“ ir pats nuvedė Viešpatį Nrisimhadevą iki sosto bei labai mandagiai į jį pasodino, o tada su dideliu dramatiškumu ir ryškumu metėsi skersai Viešpaties kelių, plačiai mojuodamas rankomis bei kojomis, prieš galutinai sukniumbant negyvam ant grindų su į visas puses išvirtusiu žarnynu. Tada į priekį žengė Prahlada Maharadžas siūlydamas savo maldas Viešpačiui, tačiau visa scena buvo tokia juokinga, kad viduryje savo maldų, nesuvaldęs juoko, Prahlada negalėjo ištarti nė žodžio.

 

Šiaip ar taip, tokie kartais yra ISKCON'o vaidinimai.

 

Pirmadienį važiavome Nabarešnije Čelny kryptimi, kažkur tris valandas kelio nuo Kazanės, ir dalyvavome programoje skirtoje Viešpačiui Nrisimhai, kartu su kitais 60-čia, ar kažkur apie tiek, vietinių atsidavusiųjų, o tada, antradienį, gegužės 17-ąją, skridome į Maskvą, o vakar, 18-ąją, išskridome į Murmanską, esantį Šiaurėje, Poliariniame rate.

 

Tai yra pati šiauriausia ISKCON'o šventykla pasaulyje, ir jau besileidžiant visur buvo matyti sniegas, nepaisant to, kad ten prasideda vasara.

 

Netrukus ir vėl parašysime.

 

Viliuosi jums sekasi gerai.

 

Jūsų tarnas,

Bhakti Čaitanya Svami