6 dalis, 21 skyrius
Šrila Indradjumna Svamis
Lapkričio 16 - gruodžio 25, 2005


"Mažas pragaro kampelis"

Po Rathajatros Buenos Airėse ir po savaitės pamokslavimo programų tame pačiame mieste, mane aplankė bhaktas su žinia nuo Gunagrahi Maharadžo: gal galėčiau apsilankyti ISKCON`o šventyklose Čilėje ir Paragvajuje?

Akimirką dvejojau vien todėl, kad bandžiau įsivaizduoti, kur yra Paragvajus. Galiausiai pasidaviau. Pasisukau į pasiuntinį ruošdamasis sutikti, bet prieš man ką nors ištariant, jis ištiesė man lėktuvo bilietą. "Išvykstate poryt", - pasakė jis.

Pasakymas sukėlė man šypseną. Tai priminė karį, gavusį murodymus iš savo viršininko. Iš tikrųjų Šrila Prabhupada kartais lygindavo Viešpaties Čaitanjos sankirtanos judėjimą su kariniu parengimu.

"Kaip Ardžuna ir Krišna laimėjo Kurukšetros mūšį, šis Krišnos sąmonės judėjimas tikrai patirs pergalę, jei mes išliksime nuoširdūs Viešpaties bhaktai ir tarnausime Viešpačiui, klausydami pirmtakų patarimų".

[Čaitanja-čaritamrita, Madhja-lila 4.79, komentaras]

Taigi su naujais nurodymais rankoje lapkričio pabaigoje aš laimingai įsėdau į lėktuvą, skrendantį į Santjagą. Perspektyva aplankyti naujas pamokslavimo sritis visuomet jaudina keliaujantį pamokslautoją - ne dėl pomėgio turistauti, bet dėl naujos galimybės dalintis Krišnos sąmone su kitais.

Materialusis pasaulis menkai domina Viešpaties bhaktą. Iš tiesų kai lėktuvas leidosi virš Andų netoli Santjago, man net nerūpėjo žiūrėti pro langą, priešingai nei kitiems keleiviams. Buvau tikras, kad miestas panašus į daugelį kitų miestų, matytų per pastaruosius 35 metus. Globalizacija įkūrė tas pačias parduotuves, atnešė tas pačias madas ir reklamą praktiškai į kiekvieną pasaulio šalį. Vietinės kultūros sparčiai nyksta, užleisdamos vietą įprastai pasaulio tvarkai. Dvasinio mokytojo Šrilos Prabhupados malone mano širdžiai brangios vien tik Viešpaties žaidimų vietos, tokios kaip Vrindavanas, kur apsireiškė Krišna.

"Tikrai yra pasaulyje daugybė miestų, kiekvienas iš jų palaimintas Mano buvimu dominuojančios Dievybės pavidalu, kuri gali patenkinti tokių bhaktų, kaip tu, mintis.
Tačiau, brangus mano drauge, aš labai nuoširdžiai prisiekiu tau dar ir dar kartą, kad niekas nesuteikia mano širdžiai tiek džiaugsmo, kaip šis paprastas piemenų kaimelis".

[Krišna kalba Udhavai, Udhava-sandeša, 8 tekstas]

Keletas bhaktų pasitiko mane oro uoste ir nuvežė į šventyklą miesto centre. Po trumpo priėmimo mane nuvedė laiptais viršun į mano kambarį, ten paklausiau, koks yra apsilankymo tvarkaraštis. Nustebau, kai bhaktai papasakojo, kad jie kitą dieną rengia Rathajatros festivalį .

Rytą mes visi susirinkome prie šventyklos, kur grupė bhaktų baigė ruošti didžiulį Rathos vežimą. Buvo daugiau kaip 300 bhaktų, įskaitant kongregaciją ir draugus. Dauguma iš jų - paaugliai.

"Daug Santjago jaunimo traukia Krišnos sąmonė, - pasakė šventyklos prezidentas Adi Kešava. - Kiekvienais metais atsiranda 10 - 15 naujų bhaktų. Tai panašu į ankstyvuosius judėjimo metus Amerikoje, bet čia tai tęsiasi dešimtmečius".

Buvau sužavėtas. Nuotaika buvo pakili ir džiaugsminga. Staiga kažkas papūtė kriauklę, ir 40 ar 50 jaunuolių pakėlė virves ir pradėjo bėgti gatve tolyn. Kai vežimas pajudėjo, pradėjau sparčiai žingsniuoti, kad neatsilikčiau.

"Tai tik jaunatviškas entuziazmas, - pagalvojau sau. - Po minutėlės jie nusiramins".

Tačiau tempas didėjo, ir mano žingsniavimas virto bėgimu, kai milžiniškas vežimas čerškdamas pasuko už kampo, vos neužkliudęs pastatytų automobilių.

Šimtai jaunų bhaktų šokinėjo ir šoko visoje gatvėje. Raumeningi vaikinai grojo greitai, galingai mušdami mridangas, o kirtano vedėjas dainavo garsiai, smarkiai prakaituodamas šiltame vasaros ore ir plačiai šypsodamasis.

Po trisdešimties minučių ir penkių miesto kvartalų suvokiau, kad bhaktai nesiruošia mažinti tempo, todėl sulėtinau žingsnį ir atsidūriau užpakalyje.

Po valandos vežimas pasisuko ir išlindo iš už kito kampo, tada vėl pasisuko ir pradėjo važiuoti gatve, lygiagrečia tai gatvei, iš kurios mes atvažiavome. Perkirtau šoninę gatvelę ir staiga atsiradau eisenos priekyje.

"Maharadža, - paprašė kirtano lyderis, ištiesdamas mikrofoną, - Jūs padainuokite".

"Gerai, - atsakiau šypsodamasis, - bet aš negaliu dainuoti ir bėgti tuo pačiu metu".

Sulėtinau eiseną ir dainavau 20 minučių. Tada perleidau dainavimą ankstesniam vedėjui, kuris tuojau pat pradėjo greitą tempą ir nuskubėjo su bhaktais ir vežimu gatve tolyn.

Kai apsižvalgiau, pamačiau žmones, besidžiaugiančius reginiu. "Tai greito judėjimo malonės festivalis", - pagalvojau. Tada trumpuoju keliu nuėjau į festivalio vietą ir laukiau atvykstančios eisenos.

Po valandos procesija pasiekė parką įprastiniu greičiu, paskui sekė didelis būrys jaunuolių. Po keletos minučių skaičiau įvadinę paskaitą apie Krišnos sąmonę nuo festivalio scenos ir pastebėjau, kad daug paauglių klausosi atidžiai, pakerėti filosofijos. "Puiku, - pamaniau, - jei lakstymas su Viešpačiu Džaganatha po Santjago gatves yra tai, kas atveda šiuos vaikus prie dvasinio gyvenimo slenksčio, tebūnie taip".

Vienintelis trūkumas kitą rytą buvo tai, kad visas kūnas taip skaudėjo, jog vos galėjau atsikelti iš lovos.

Kai kurie mokiniai atėjo į paskaitas, kurias skaičiau šventykloje keletą dienų, ir aš buvau laimingas, galėdamas supažindinti juos su Krišnos sąmone. Iš tiesų aš taip džiaugiausi, kad buvau nustebęs, kai vieną rytą bhaktas priminė man, kad šiandien skrendu į Ciudad del Estę Paragvajuje.

Kai skubiai pakavausi daiktus, vėl ėmiau stebėtis: "Kurgi yra tas Paragvajus?"

Atvykau į oro uostą valanda anksčiau ir perėjęs imigracinį patikrinimą atsisėdau prie įlaipinimo vartų skrydžiui į pirmąjį kelionės punktą - Asunsjoną. Mėgaujuosi tokiais momentais, nes tai vienintelis laikas, kurį galiu skirti vien sau. Išnaudoju jį tvarkydamas laiškus, skaitydamas arba kartodamas papildomus ratus.

Tačiau šį kartą atsidariau savo kompiuterį, prisijungiau prie bevielio interneto ir `Google` pradėjau ieškoti Paragvajaus. Pasirinkau JAV Užsienio reikalų ministerijos konsulinį informacijos puslapį. Skaitydamas informaciją, pradėjau jaustis nejaukiai: "Keliaujantys už sostinės Asunsjono ribų turėtų ieškoti kelionių agentūros pagalbos, nes patenkinamos ar pakankamos kelionės sąlygos yra labai ribotos daugelyje miestų ir jų beveik nėra atkampiose vietose".

"Kodėl turistams rūpi ten apskritai keliauti?" - stebėjausi.

"Daugelyje miestų gatvių purve primėtyta akmenų, - tęsė tinklapis. - Kai kurie keliai Asunsjone ir kituose dideliuose miestuose yra grįsti. Tačiau šiuose keliuose dažnai pasitaiko duobių, kurios dažnai išlieka neužlygintos. Beveik visi kaimų keliai negrįsti".

"Negali būti, - pamaniau, - čia dar blogiau nei Rusijoje komunistų valdymo laikais".

"Nusikalstamumas padidėjo pastaraisiais metais, nusikaltėliai dažnai pasirenka tuos, kuriuos mano esant turtingus. JAV piliečiai tapo užpuolimų, grobimų, vagysčių ir išprievartavimų aukomis. Esant tokioms aplinkybėms, JAV piliečiai, keliaujantys ar apsistoję Paragvajuje, privalo žinoti aplinką ir būti pasiruošę apsisaugoti bet kurią minutę".

"Oho!" - pasakiau garsiai.

"JAV piliečiai turėtų vengti didelių susirinkimų ar kitokių renginių, kur minios susirenka demonstruoti ar protestuoti. Dėl tokių veiksmų laikinai uždaromi keliai, įskaitant ir didžiuosius kelius, kuriais važinėja turistai ir vietiniai gyventojai. JAV gyventojai, susidūrę su kelio blokavimu, neturėtų tęsti planuotos kelionės ar konfrontuoti su kelio blokatoriais".

Mintyse pasižymėjau: "Vengti užblokuotų kelių".

Skaitydamas toliau, pradėjau dvejoti, ar padariau teisingą sprendimą važiuoti į Paragvajų.

"Organizacijos, tiekiančios finansinę paramą ekstremistų grupuotėms, veikia Ciudad del Estėje ir ten įvyko keletas žmonių grobimų reikalaujant išpirkos, ir tai atkreipė daugelio dėmesį".

"Vengti grobimų", - pagalvojau, pusiau juokaudamas su savimi.

"Ginkluoti apiplėšimai, automobilių vagystės ir įsiveržimai į namus įprasti ir miesto, ir kaimo vietovėse. Nusikaltimai gatvėse, įskaitant ir kišenvagius bei užpuolimus, paplitę miestuose ypač nakties valandomis netoli viešbučių ir oro uostų".

"Geriau pasisaugoti nusileidus Ciudad del Estėje", - pagalvojau.

"Amerikiečiai, gyvenantys ar keliaujantys Paragvajuje, skatinami registruotis artimiausioje JAV ambasadoje arba konsulate per Užsienio reikalų ministerijos kelionių registracijos tinklapį ir gauti atnaujintą informaciją apie keliones ir saugumą Paragvajuje".

Tuojau pat užregistravau savo kelionės planus tinklapyje.

Kadangi jau prasidėjo įlaipinimas, greitai atsiverčiau kitą puslapį. Jis patvirtino, ką rašė JAV Užsienio reikalų ministerijos puslapis: " Ciudad del Estė, maištingas regionas, kur susieina Argentina, Brazilija ir Paragvajus, - tai vieta pinigų plovimo, kontrabandininkų, ginklų ir nelegalių narkotikų, vežamų ekstremistinėms organizacijoms ir didiesiems neteisėtiems kanapių gaminimo centrams".

"Bet kuriuo atveju nėra priežasties nerimauti, - pagalvojau. - Patirtis parodė, kad tokiose vietose yra geriausios sąlygos pamokslauti".

Po dviejų valandų skrydžio nusileidome Asunsjone, tenai tuoj pat persėdau į suderinto skrydžio lėktuvą, skrendantį į Ciudad del Estę. Pakilus, stiuardesė ispaniškai kažką pranešė. Pagavau tik keletą sakinių apie tris nusileidimus pakeliui į Buenos Aires.

"Kaip žinosiu, kada nusileisime Ciudad del Estėje?" - pagalvojau.

Pasikviečiau stiuardesę. "Habla ingles?" - paklausiau geriausia savo ispanų kalba. "Ar kalbate angliškai?"

"No, Secor", - atsakė ji, skubėdama prie savo darbų.

Greitai užsnūdau ir nubudau maždaug po 45 minučių, kai lėktuvas leidosi. Svirduliuojantis nuo miego, sugriebiau savo bagažą ir greitai išlipau iš lėktuvo. Buvau vienintelis išlipęs keleivis. Kai ėjau terminalo link, staiga suvokiau, kad nesu tikras, ar lėktuvas iš tiesų nusileido Ciudad del Estėje. Pažvelgiau į terminalo pastatą, bet ant jo užrašo nesimatė nieko, kas būtų panašu į Ciudad del Estę.

Duodamas pasą imigracijos poste, paklausiau pareigūno: "Ar tai Ciudad del Estė?" Arba jis nesuprato angliškai, arba palaikė mane bepročiu, kadangi tik pakratė galvą ir nusijuokė, uždėdamas antspaudą pase, bei pamojavo įkandin.

Turėjau tik rankinį bagažą, taigi greitai nuėjau prie išėjimo susitikti su bhaktais lauke. Pakeliui nustebęs pamačiau ženklą angliškai ir sustojau paskaityti.

"Įspėjame! Dengue karštinė pastebima šioje teritorijoje. Pernešama uodų, ji dažniausiai aptinkama miesto rajonuose ir netoliese žmonių būstų. Imkitės visų būtinų atsargumo priemonių".

"Dar vienas dalykas, kurio reikia saugotis", - pamaniau ir išėjau pro duris. Tačiau kai automatinės durys užsidarė, suvokiau, kad nebuvo nieko, kas mane pasitiktų. Mane išpylė šaltas prakaitas. "Galbūt Ciudad del Estė buvo kitas sustojimas", - pagalvojau.

Išsitraukiau mobilųjį telefoną norėdamas paskambinti, bet ryšio nebuvo. Nusprendžiau palaukti ir atsisėdau ant šaligatvio krašto. Tą akimirką 10 ar 15 taksi vairuotojų būrys kreipėsi į mane. "Habla ingles? - paklausiau. - Ar tai Ciudad del Estė?"

Jie nusijuokė. Kai kurie pasakė: "Taip". Kai kurie pasakė: "Ne".

Tuoj pat visi jie prisiartino ir apsupo mane. Žinojau - patekau į bėdą. Kai bandžiau stotis, vienas iš jų liepė vėl sėstis. Kitą akimirką pamačiau, kaip mano kompiuterio rankinė pakilo, bet aš tvirtai ją sugriebiau. Iš kairės pamačiau, kaip mano Dievybių dėžutė tempiama į šoną, ir greitai ją taip pat sugavau. Kadangi vyrai judėjo aplink mane, grūmiausi, kad išlaikyčiau savo krepšius prie savęs. Staiga privažiavo autobusiukas, ir aš pamačiau jame bhaktus. Tada taip pat staiga kaip pasirodė taksi vairuotojai išnyko tamsoje.

"Ar viskas gerai?" - paklausė bhaktas.

"Negali būti geriau, - atsakiau. - Jūs, vyručiai, atvykote kaip tik laiku".

"Kaip Jums patinka Paragvajus?" - paklausė kitas bhaktas, įlipus į automobilį.

"Iki šiol viskas taip, kaip aš ir tikėjausi", - atsakiau.

Mane šiek tiek sujaudino įvykis oro uoste, ir aš buvau tylus, kai naktį važiavome į mažą šventyklėlę už miesto. Automobiliui šokinėjant per gatvės akmenis, bandžiau įžiūrėti vaizdus pro langą, bet buvo per tamsu. Įsivaizdavau, kad jie panašūs į tuos, kokie buvo aprašyti - skurdas, neišsivystymas ir paplitęs nusikalstamumas.

Kai atvykome, pasitiko nedidelė grupė bhaktų, o po to aš pasitraukiau į savo kambarį. Išsekęs atsiguliau ant lovos. Buvo karšta ir drėgna, taigi neužsiklojau, kol uodai atrado mane. Tada susisupau, nusprendęs geriau suprakaituoti, nei rizikuoti susirgti Dengue karštine.

"Mažas pragaro kampelis", - pamaniau prieš užmigdamas.

Tą naktį sapnavau, kad taksi vairuotojai pagrobė mane oro uoste, įmetė į taksi bagažinę ir išvežė. Jie pasiuntė žinutę ISKCON`o Valdančiajam organui (GBC), kad jis turi sumokėti dviejų milijonų dolerių išpirką. GBC atrašė, kad jis negali sumokėti, nes daug šventyklų turi skolų. Kai mano grobėjai pasiruošė mane nužudyti, daugybė angelų pasirodė danguje ir pradėjo giedoti, ir nuvijo mano pagrobėjus.

Nubudau visas suprakaitavęs.

"Ar tai būta sapno?" - pamaniau svirduliuodamas iš miegų.

"Žinoma, tai buvo sapnas", - pasakiau garsiai, sėdėdamas tamsoje. Staiga vėl išgirdau giedančius angelus. Greitai pakilau iš lovos ir atidariau kambario duris. Viską užtvindė ankstyvo ryto šviesa. Išėjau iš kambario, ir dainavimas tapo dar garsesnis.

Bhaktas kreipėsi į mane. "Labas rytas, Maharadža, - pasakė jis. - Ar gerai miegojote?"

"Iš kur sklinda tas giedojimas?" - paklausiau.

"Čia pat už Jūsų kambario sienos yra krikščioniška mokykla, - pasakė jis. - Visą rytą vaikai gieda gražias krikščioniškas giesmes".

"Tebūnie palaiminti šie mažieji angelai", - pasakiau eidamas į dušą.

Vėliau išėjau pasivaikščioti priešais mūsų namą ir buvau priblokštas gražaus paprastų namų peizažo ramioje subtropikų lapijoje.

"Ar gerai jaučiatės, Maharadža?" - paklausė brahmačaris.

"Taip, - atsakiau, - puikiai. - Tik šito tai aš nesitikėjau. Turiu galvoje pranešimus, kuriuos skaičiau - juose apie tai nerašė. Čia taip nuostabu".

Griždamas atgal į savo kambarį, nustebau sutikęs savo dievo brolį, Džagadživan dasa.

Jis papasakojo man, kad pamokslauja Paragvajuje daugybę metų ir įkūrė Asunsjone šventyklą. Galiu tik žavėtis jo ryžtu.

Paklausiau, kokia paruošta programa mano trijų dienų apsilankymui.

"Antrą valandą šią popietę būsite nacionalinėje televizijoje", - pasakė jis šypsodamasis.

Kai važiavome į šventyklos vegetarinį restoraną centre, kuriame turėjo įvykti interviu, pravažiavome minią žmonių prie Padanos upės. Pastebėjau didelį tiltą per upę. Iš abiejų tilto šonų buvo pastatyta aukšta tvora.

"Kodėl tokia aukšta tilto tvora?" - paklausiau Džagadživano.

"Kad kontrabandininkai nemestų prekių per tiltą ir neplukdytų jų pasroviui į Braziliją", - atsakė jis.

"Skaičiau apie tą kontrabandą", - pasakiau aš.

"Greičiau važiuokime per tiltą, - pasakė Džagadživan. - Iš jo gerai matyti miestas".

Kai priartėjome prie tilto, staiga patekome į didelį transporto kamštį. Po kelių minučių nebevažiavome.

"Ar tai įprasta?" - paklausiau.

"Ne", - atsakė jis. Atidaręs langą jis paklausė vieno iš prekiautojų, kas vyksta.

"Jie sako, kad tiltą užblokavo demonstracija, - pasakė jis. - Mes pralauksime".

Iš karto prisiminiau JAV Užsienio reikalų ministerijos patarimą apie kelio blokavimus.

"Ne, - pasakiau. - Apsigręžkime ir važiuokime į restoraną. Mes nenorime pavėluo

Kai atvykome, kartu su nacionaline televizija buvo ir nacionalinis radijas bei keleto įžymių laikraščių žurnalistai, laukiantys mūsų. Tai buvo labiau panašu į spaudos konferenciją. " Europoje tai būtų labai sudėtinga surengti, - pagalvojau. - Tai vienas iš privalumų pamokslaujant tokiose vietose, kaip ši".

Kitą dieną bhaktai papasakojo, kad jie susitarė dėl dviejų paskaitų vietiniame universitete. Suvirpėjau, išgirdęs apie tokią galimybę.

Kaip vėliau paaiškėjo, universitetas buvo sujungta pradinė ir vidurinė mokykla. Pirmoje paskaitoje susirinko 200 vaikų, 8 ir 10 metų. Jiems spoksant į mane, bandžiau paaiškinti pagrindinius Krišnos sąmonės filosofijos aspektus paprasčiausiais terminais. Tačiau jų dėmesys po keletos minučių išblėso, ir greitai jie pradėjo kalbėtis tarpusavyje, taigi pradėjau pasakoti apie tai, ką jie galėtų geriau suprasti: švelnumą gyvūnams.

Bandžiau pasakyti, kad gyvūnai turi sielą, tada pastebėjau, kad maža, maždaug 9 metų mergaitė sėdi pirmoje eilėje ir dėmesingai klausosi. Kai pasakiau, kad neturime būti žiaurūs gyvūnams, pamačiau ašarą, riedančią jos skruostu. Nusprendžiau savo kalbą nukreipti į ją vieną. Kai pasakiau, kad visos gyvos būtybės yra vienos dvasinės šeimos dalis, jos veidas nušvito.

Kai nuskambėjo skambutis į pertrauką, visi kiti vaikai pašoko ir išbėgo iš klasės, bet ta mergaitė dar minutėlę sėdėjo tyli, apmąstydama tai, ką išgirdo. Po to lėtai atsistojo ir išėjo.

Po pertraukos 300 vidurinės mokyklos mokinių grupė įėjo į klasę. Paprašiau Džagadživan prabhu pakalbėti. Įvykiai klostėsi visai kitaip, nes mokiniai klausėsi jo pasakojimo labai atidžiai.

Staiga pamačiau mažąją mergaitę iš ankstesnės grupės, ji įėjo į klasę ir tyliai nuo salės galo palei sieną nuėjo į priekį ir atsisėdo ankstesnėje vietoje. Ji iš karto pasinėrė į paskaitą.

Po pusės valandos Džagadživan prabhu baigė savo pasakojimą ir paprašė manęs padainuoti kirtaną. Su džiaugsmu griebiausi šios galimybės. Norėjau, kad maža mergaitė patirtų Krišnos sąmonės palaimą. Kai mokinau kartoti mantrą, mačiau, kaip ji labai rūpestingai atkartojo, žodis po žodžio.

Kai pradėjau dainuoti, daugelis mokinių atsistojo ir pradėjo šokti. Greičiausiai įbauginta vyresniųjų, mažoji mergaitė liko sėdėti ant kėdės, bet dainavo susitelkusia veido išraiška.

Kirtanas tapo dar ekstatiškesnis, kiti mokiniai irgi prisijungė prie šokančiųjų. Vienu momentu jie visi sudarė vieną liniją, banguojančią per klasę. Po kiek laiko pažvelgiau į laikrodį ir suvokiau, kad mes jau viršijome savo laiko limitą, bet kai baigiau kirtaną, visi mokiniai pradėjo šaukti prašydami dar.

Neliko nieko kita, kaip vėl pradėti. Mokykla buvo maža, ir įsivaizdavau, kad kiekvienas mokinys girdėjo kirtaną. Pažvelgiau pro langą per kiemą į kitas klases ir pamačiau mokinius, siūbuojančius savo kėdėse, kai jie koncentravosi į savo mokslus. Maždaug po valandos baigiau kirtaną ir pažvelgiau į mažąją mergaitę. Ji vis dar sėdėjo savo vietoje šypsodamasi ir spindėdama, besidžiaugdama šventų vardų nektaru. "Ji dabar Tavo, mano Viešpatie, - pagalvojau. - Prašau, vesk ją prie savo lotosinių pėdų".

Po kelių minučių ji pažvelgė į savo laikrodį, pašoko ir greitai nubėgo prie išėjimo. Kai ji pasiekė duris, sustojo, apsigręžė ir nusišypsojo man, jos akyse mačiau gilų įvertinimą. Tada ji išėjo.

Kai visi vaikai išėjo, atsisėdau ir ramiai apmąsčiau, kaip aš baiminausi vykti į Paragvajų. Papurtęs galvą pažvelgiau aukštyn ir nusijuokiau. "Gerasis Dieve, - pasakiau, - kol girdėsiu angelų giedojimą ir kol bus tokios sielos, kaip ši maža mergaitė, entuziastingai kartojanti Tavo šventą vardą, gali bet kuriuo metu, kada panorėjęs, siųsti mane į pragarą.

narayana para sarve
na kutascana bibhyati
svargapavarga-narakesv
api tulyartha-darsinah

"Bhaktai, užsiiėmę tiktai atsidavimo tarnyste Aukščiausiam Dievo Asmeniui, Narajanai, niekada nebijo jokių gyvenimo sąlygų. Jiems rojaus planetos, išsivadavimas ar pragaro planetos - viskas yra viena ir tas pat, nes tokie bhaktai pasinėrę tik į tarnyste Viešpačiui".

(Šrimad-Bhagavatam, 6.17.28)