Keliaujančio pamokslautojo dienoraštis

6 dalis, 3 skyrius
Sausio 12-20, 2005

"Kada tai baigsis?"


Kai mano lėktuvas pradėjo leistis į Šri Lankos sostinę Kolombą, pažvelgiau į žemai besidriekiančius tropikus. Šri Lanka buvo panaši į egzotinę šalį, aprašytą lėktuvo žurnale. Ji daugmaž tokia atrodė ir kai po nusileidimo įvažiavau į miestą kartu su Mahakartu das, vietinės ISKCON'o šventyklos prezidentu. Drėgmė, nesibaigiantys žalios lapijos masyvai, prašmatnios sinhalų kalbos įmantrybės, įvairiaspalvės budistų vėliavos ir pardavinėjami įvairiausi vaisiai - visa tai darė įspūdį to, kas vadinama rojumi. Iš tiesų Marko Polo aprašė Šri Lanką kaip nuostabiausią tokio dydžio salą pasaulyje.

Tačiau kaip ir visur materialiame pasaulyje, Šri Lankai taip pat teko nemaža dalis nelaimių, tai patvirtino ir paskutiniai įvykiai. Prieš dvi savaites iki man atvažiuojant - cunamis - 10 metrų aukščio vandens siena, atsiradusi įvykus povandeniniam žemės drebėjimui už tūkstančio kilometrų, nusiaubė didžiąją dalį gražios, 1340 km besitęsiančios, šalies pakrantės.

Atvykau padėti vietiniams bhaktams gelbėjimo darbuose, o ne mėgautis grožiu salos, kurią kasmet aplanko 400 000 turistų. Kai išlipome iš automobilio ir įžengėme į mūsų šventyklėlę miesto centre, Mahakarta pasakė: "Iki cunamio smūgio platinome prasadą keliuose pakrantės miestuose. Tačiau šiuo metu nepajėgiame efektyviai pasiekti daugelio katastrofos aukų".

"Kiek žmonių nukentėjo?" - paklausiau.

"Daugiau nei 33 000 žuvo, - atsakė Mahakarta, - o 835 000 liko be pastogės, daugiausia pietinės ir rytinės pakrantės dalyse. Jungtinės Tautos ir daugybė kitų humanitarinių organizacijų stengiasi parūpinti maisto, prieglobsčio ir būtiniausių dalykų šiuose regionuose, bet santykiai tarp sinhalų vyriausybės ir tamilų tigrų maištininkų kliudo pagalbos paskirstymą kai kuriose vietovėse".

Prieš atvykdamas tyrinėjau Šri Lanką ir buvau susipažinęs su politine situacija. Daugiau nei 30 metų šalis buvo įvelta į pilietinį karą tarp mažumos (18 %) tamilų šiaurėje ir daugumos (74 %) sinhalų pietuose. Daugiau nei 60 000 žmonių žuvo iki buvo paskelbtas ugnies nutraukimas 2002. Tačiau trapios paliaubos deja buvo pažeistos, nes tamilai kėlė nepasitenkinimą dėl tariamo neveiklumo jų reikalavimui sukurti autonomiją.

Įtampa padidėjo po cunamio. Nors nesutarimai vėl staiga prasidėjo, kai vyriausybė buvo apkaltinta suteikusi daugiau užsienio paramos sinhalams, dabar abi pusės labiausiai užsiėmusios mirusiųjų laidojimu ir rūpinimusi išgyvenusiais.

"Mums reikia išplėsti prasado dalinimą, - pasakė Mahakarta. - Rėmėjai siunčia daug lėšų".

Sutikau, bet nežinojau nuo ko pradėti. Daugybė pagalbos organizacijų jau dirbo, o vyriausybė neseniai pasiskundė, kad kai kurios mažos grupelės tik kliudo. Kadangi sunaikinti keliai sutaisyti, o sugriauti tiltai atstatyti, tonos maisto atplukdyta į nukentėjusius rajonus. Kariškiai ir gydytojai iš viso pasaulio statė stovyklas palei krantą, kad padėtų nukentėjusiems. Tie, kurie išgyveno per tragediją, buvo laikinai perkelti į mokyklas, sporto stadionus, vyriausybinius pastatus ar palapines. Jau buvo sudaromi ir planai, kaip atstatyti kaimus. Tačiau neseniai išleistas įstatymas, kad jokie statiniai nebūtų statomi arčiau nei 500 m iki jūros kranto - taip bandoma apsisaugoti nuo cunamių ateityje.

Nelengva bus paprasčiausiai įsijungti į tokią profesionalią, gerai koordinuotą operaciją. Tai nebus įprastinė Amerikos Food for Life (FFL, Maistas kūnui ir sielai, vert. past.) programa, kai važiuojame į centrinę miesto dalį ir maitiname benamius. Šri Lankoje dirbsime nelaimės ištiktoje zonoje.

Paskambinau Prijavratai das, Pasaulinio FFL direktoriui Amerikoje. Kartu nusprendėme paskambinti Raudonajam kryžiui ir pasiūlyti savo pagalbą. Atrodė išmintinga prisijungti prie jau sėkmingai vykdomų darbų. Galėjau suprasti, kad buvome ne pirmieji, pasiūlę pagalbą, kuomet Raudonojo kryžiaus sekretorė telefonu paklausė: "Pone, ką tokio ypatingo gali pasiūlyti jūsų organizacija?"

Reikėjo galvoti greitai. "Mes pasiruošę gaminti ir dalinti karštą maistą, Pone."

Trumpa pauzė, po to sekretorė pasakė: "Pasakykite man savo numerį ir aš jums po valandos paskambinsiu."

Po keturiasdešimt penkių minučių suskambo telefonas ir sekretorė pasakė: "Surengiau jums susitikimą su prezidento sekretoriumi šiandien, 16 valandą."

"Raudonojo kryžiaus prezidento sekretoriumi?", - paklausiau.

"Ne, Pone, su Šri Lankos prezidento sekretoriumi".

"O taip, žinoma", - atsakiau bandydamas sulaikyti susijaudinimą.

Tą popietę, lydimas Mahakartos das susitikau su prezidento sekretoriumi p.Krišnanu. Reikia pasakyti, jis buvo kiek nustebęs, kai pamatė mus įeinančius į kabinetą vaišnaviškais drabužiais.

Atsistojęs ir paspaudęs ranką, jis pasakė: "Esu atsakingas už gelbėjimo darbų organizavimą šalyje. Turiu reikalų su pagrindiniais pagalbos organizatoriais, tokiais kaip Oxfam, Care, Raudonasis kryžius, Medicine sans, Frontier, UNICEF ir t.t."

"Food for Life - Global, - atsakiau. Tarptautinės Krišnos sąmonės bendrijos skyriui".

"Food for Life - Global?", - paklausė jis.

Vėl teko greitai galvoti. Pamatęs kompiuterį ant stalo, pasakiau: "Taip, Pone. Prašau, aplankykite mūsų svetainę Internete: www.FFL.org".

Jis įrašė adresą, ir kai svetainė atsidarė, rūpestingai ją išnagrinėjo.

"Aišku, - pasakė po keletos minučių. - Labai įspūdinga. Taigi jūsų žmonės gali dalinti karštą maistą nukentėjusiems nuo cunamio?"

"Taip, Pone. Mes patyrę šioje srityje. Tai vegetariškas maistas - be mėsos, žuvies ir kiaušinių. Ar žmonės bus linkę tai valgyti? Girdėjau, dauguma nukentėjusių nuo cunamio buvo žvejai."

"Dabar tai ne problema, - atsakė jis. - Šiuo metu žvejai nevalgo mėsos, nes jie sako, kad žuvys ryja jų giminaičių, nuplautų cunamio į jūrą, negyvus kūnus."

"A, aišku", - atsakiau suraukdamas veidą.

"Kiek kasdien galėtumėte pamaitinti?" - paklausė jis.

"Pradėtume nuo penkių tūkstančių, - atsakiau. - O vėliau galėtume ir daugiau."

Jis nukėlė telefono ragelį ir surinko numerį. Mano antakiai pakilo, kai jis pradėjo kalbėti.

"Generolas majoras Kulatuga? Čia prezidento sekretorius. Suprantu, jums reikalinga pagalba dalinant maistą Mataros rajone. Turiu grupę žmonių, galinčių gaminti ir dalinti maistą 5000 žmonių kasdieną. Jie padidintų šį skaičių bėgant laikui. Ar jūs susidomėjote?"

Atsakymas turėjo būti žaibiškas, nes p. Krišnanas pasakė: "Taip, Pone, tuojau pat juos atsiųsiu, galėsite aptarti detales."

Numatydamas, kad gelbėjimo darbai, kuriuos vykdysime Šri Lankoje, bus didžiulė operacija, pakviečiau prie manęs prisidėti keletą bhaktų iš Lenkijos festivalio turo. Tara das ir jo sužadėtinė Radha Sakhi Vrinda dasi atskrido iš Graikijos, kurioje jie platino knygas, Šanti Parajana das ir Rasamaji dasi atvyko iš Majapuro, Nitilakša - iš Londono ir Lakšminatha das (kuris dirba Durbano Food for Life, Pietų Afrikoje) taip pat atkeliavo. Dvidžaprija dasi ir du jos sūnūs, Druva ir Devala, prisijungė prie mūsų iš Amerikos. Su keletu vyru kitą dieną sėdome į furgoną ir iškeliavome palei krantą besitęsiančiu keliu į Mataros rajoną, vieną iš labiausiai paveiktų teritorijų.

Nuotaika automobilyje buvo optimistiška. Per 24 valandas po atvykimo į šalį susitikome su prezidento sekretoriumi, kuris suteikė mums vyriausybinius įgaliojimus dalinti maistą nelaimės paveiktoje vietoje, o dabar mes ruošiamės susitikti su kariškiais ir aptarti maisto dalinimo pabėgėliams strategijos. Nuotaika pasikeitė iš džiugios į nerūpestingą, kai bhaktas pastebėjo, kad Europoje blogas oras, o mums pasisekė, nes esame tropikuose. Tačiau greitai mums buvo priminta, kad šis materialus pasaulis yra geriausiu atveju kvailių rojus.

Keturiasdešimt penkias minutes sukiojomės vingiuotu pakrantės keliu. Staiga visi nutilome. Visas kaimas virtęs griuvėsiais. Kai mūsų vairuotojas instinktyviai sumažino greitį, pamatėme naikinančią cunamio galią. Neliko kaime nė vieno stovinčio namo, viskas, ką matėme - krūva sutrupėjusio cemento, sulankstyto plieno ir šukių šipuliai bei medienos gabalai.

"O Viešpatie!" - sušuko vienas bhaktas.

"Negaliu patikėti tuo, ką matau!"- pasakė kitas.

Baisiausias dalykas, kokį man yra tekę matyti, buvo sugriovimai Sarajeve, Bosnijoje, ką tik pasibaigus karui Balkanuose. Maniau daugiau niekada neteks matyti nieko siaubingesnio. Visas miestas buvo nuniokotas. Tačiau kai važiavome pro kitus kaimus ir miestus, pasiektus cunamio, suvokiau, kad tai neturintis precedento įvykis mūsų laikais: 33 000 žmonių žuvo per 30 sekundžių. Tiek laiko reikėjo 10 metrų bangai, greitai judančiai link kranto, nusiaubti kaimus. Stebėdamas tai savo akimis iš tiesų jutau daug stipresnį poveikį, nei žiūrėdamas žiniasklaidoje.

Važiuojant toliau, mano širdis plyšo, matant pritrenktus žmones praėjus 20 dienų po tragedijos sėdinčius tarp griuvėsių to, kas buvo jų namai ar parduotuvė. Kai kurie verkė. Pravažiavome pusiau sugriautą namą. Namo priekis buvo nuneštas ir matėsi keletas miegamųjų. Nepaaiškinama, bet nepaisant cunamio galios, vaiko drabužėliai gulėjo tvarkingai sulankstyti kambario lentynose.

Užhipnotizuotas net nepaėmiau fotoaparato daryti nuotraukų straipsniui, kurį paprašė parašyti Back to Godhead (Atgal pas Dievą) žurnalas. Sugriebęs aparatą pradėjau pleškinti nuotraukas kilometras po kilometro, bandydamas užfiksuoti sunaikinimą. Staiga lioviausi karštligiškai fotografavęs ir padėjau aparatą į šalį. "Nėra ko skubėti, - pamaniau. - Matysi panašius vaizdus kiekvieną dieną visą mėnesį."

Kas 2 - 3 kilometrus prie kelio pastebėdavau naujus kapus. "Nebuvo laiko vežti kūnų kur nors kitur, - pasakė mūsų vairuotojas. - Visi keliai buvo uždaryti dėl griuvėsių."

Kai kuriose vietose, pro kurias važiavome, eilės likusių gyvųjų stovėjo palei kelią. Paklausiau vairuotojo, ką jie veikė.

"Jie prarado viską, - pasakė jis. - Jie stovi ten tikėdamiesi, kad žmonės sustos ir duos jiems ką nors - virtuvės reikmenų, drabužių, žaislų, pratars keletą malonių žodžių."

Nors Krišna sako Bhagavad-gitoje, kad bhaktas neliūdi nei dėl gyvųjų, nei dėl mirusiųjų, tą akimirką pajutau nuoširdų gailestį tiems žmonėms. Negalėdamas niekaip praktiškai padėti, meldžiau Šrilos Prabhupados, kad jie turėtų galimybę pradėti atsidavimo tarnystę, panacėją nuo visų materialaus pasaulio kančių.

Žmonių giminė kovoja už būvį -
Vienintelė viltis - Jo Dieviškoji Malonė.

[Iš Šrilos Prabhupados sveikinimo Vjasa pudžos proga, 1932]

Po trijų valandų važiavimo pro namų griuvėsius, sumaitotus automobilius, apverstas valtis ir krūvas nenusakomų namų rakandų nuolaužų, negalėjau daugiau į tai žiūrėti. Paėmiau Bhagavad-gitą ir pradėjau skaityti. Pagalvojau: "Nuo šios dienos jei puoselėsi bent menkiausią troškimą mėgautis šiuo pasauliu, paprasčiausiai būsi kvailys ir didžiausias apsimetėlis."

Važiojant pro vieną kaimą, vairuotojas pasakė: "Šiame miestelyje 11 000 žmonių žuvo ir 230 automobilių buvo nuplautą į jūrą." Trumpai pažvelgiau į mažą mergaitę, verkiančią šalia savo motinos ant laiptų jų buvusio namo. Taip pat pastebėjau, kad automobilių srautas važiavo lėtai. Nebuvo įprastinių greitai pro šalį lekiančių automobilių, burzgiančių variklių gausmo ir nuolatinio signalizavimo, taip įprasto Azijos keliuose. Greičiausiai dėl pagarbos cunamio aukoms - gyviesiems ir mirusiesiems - automobiliai judėjo lyg per laidotuvių procesiją.

Lengvas atokvėpis atėjo truputį vėliau, prieš pat mums išsukant iš kelio į armijos stovyklą. Žiūrėdamas pro knygos viršų pamačiau didelį juodą šunį, tupintį ant nusiaubto namo griuvėsių. Pastebėjau, kad pakrantėje beveik nėra gyvūnų. Aišku, kai kurie buvo nuplauti, nors daugelis instinktyviai nujautė cunamį ir pabėgo, ieškodami prieglobsčio. Kažkokio būdu šis šuo išgyveno ir atrodė gana gerai. Paprašiau vairuotojo pristabdyti ir sušukau gyvūnui: "Harė Krišna!" Jis išgirdo mane ir nubėgo susijaudinęs link automobilio. Pamojavau, kai važiavome pro jį. Po akimirkos atsigręžiau ir pamačiau jį tupintį prie kelio ir vizginantį uodega - jo akys vis dar buvo nukreiptos į mūsų automobilį.

Kažkaip mūsų mažas jausmų apsikeitimas tarp aplinkui tvyrančių nelaimių padrąsino abudu mus. "Sunkiausiais laikais, - pagalvojau, - kruopelė meilės sušildo širdis."

Po keletos minučių įriedėjome į armijos stovyklą. Pareigūnas laukė mūsų ir greitai nulydėjo mus į kambarį, kuriame stovėjo didelis ovalinis stalas, aplink jį - 12 kėdžių. Po keletos minučių įėjo generolas majoras Kulatuga, lydimas šešių personalo darbuotojų. Kaip ir p.Krišnanas vakar, jis atrodė nustebęs, matydamas mūsų vaišnaviškus drabužius. Kai atsistojome pasisveikinti, pakračiau jo ranką ir likau stovėti, kol jis atsisėdo.

Kai generolas majoras pradėjo savo trumpą įžangą, nuotaika buvo formali. Stovėdamas su lazdele rankoje, jis parodė į sieną, nusagstytą žemėlapiais ir grafikais.

"Čia, Mataros rajone, patvirtintomis žiniomis 1342 žmonės žuvo, 8288 sužeisti, 613 dingę be žinios ir 7390 šeimų neteko namų ir gyvena persikėlėlių stovyklose."

Apsigręžęs ir pažvelgęs į mane jis pasakė: "Mums nelabai patinka jas vadinti pabėgėlių stovyklomis." Tada jausmingu balsu jis tęsė: "Jie yra mūsų žmonės, ne pabėgėliai. Ar suprantate?"

Mintyse iškilo dar neseni vaizdai žmonių, beviltiškai sėdinčių savo nusiaubtuose namuose, ir aš atsakau: "Taip, Pone. Suprantu."

Vis dar žiūrėdamas į mane jis pabrėžė laiko poreikį. "Mes profesionalūs kariai. Metų metais kariavome su tamilų tigrais. Tačiau dabar esame užsiėmę kelių tvarkymu nuo griuvėsių, šulinių valymu ir pastatų atstatymu."

"O mes esame čia, kad padėtume jums", - pasakiau.


Padaręs pauzę ir ne taip formaliai, jis pasakė: "Ačiū."

Apsigręžęs į žemėlapius ir grafikus, pasakė: "Mūsų prioritetai - iš naujo atidaryti ligonines ir mokyklas, atstatyti tiltus ir atnaujinti komunikacijos ryšius. Septyniasdešimt penki procentai iš visų telekomunikacijų, 80% vandens tiekimo ir 87% elektros tiekimo jau atstatyta."

Vėl žvelgdamas į mane, pasakė: "Jūsų indėlis būtų maitinti žmones persikėlėlių stovyklose. P.Krišnanas papasakojo man, kad jūs aprūpinate karštu maistu. Ar tai tiesa?"

"Patvirtinu, Pone."

Vėl padaręs pauzę, jis smalsiai pažvelgė į mane ir paklausė: "Ar buvote kariškis?"

"Taip, Pone", - atsakiau pabrėždamas, kaip daro kareiviai, kreipdamiesi į vyresnį rangu kariškį."

Šypsodamasis jis linktelėjo galva, dar geriau pasijutęs bendradarbiaudamas su mumis.

"Dabar aplankysite vieną iš stovyklų, kad įsivaizduotumėte, kas vyksta." Pasisukęs į vieną iš savo personalo darbuotojų, jis pasakė: "Majore Džanaka, nuvežkite juos į Rahulos koledžą. Manau, ten turime virš tūkstančio persikėlėlių."

Nusekę paskui majorą ir šešis ginkluotus kareivius į furgoną, važiavome 30 minučių iki persikėlėlių stovyklos. Išlipę iš automobilių nuėjome į stovyklą ir iš karto tapome visų dėmesio objektu. Dėl drėgmės, tik vaikai buvo aktyvūs. Dauguma suaugusių sėdėjo mažomis grupelėmis ir kalbėjosi. Stovyklos pievelėje pastebėjau didžiulę krūvą drabužių, po kurią rausėsi keletas moterų. Vienoje klasėje buvo improvizuota medicinos klinika, kurioje trys Raudonojo kryžiaus nariai lankė keletą vaikų. Penki armijos kareiviai, saugantys stovyklą, nerūpestingai sėdėjo netoliese.

Tai buvo rimtas vaizdas. Nors naikinimo siaubas liko už daugybės kilometrų prie kranto linijos, realybė, kad šie žmonės neteko savo šeimos narių, namų ir užsiėmimo, buvo prieš akis, tai atsispindėjo jų veiduose. Kai nusišypsojau vienai vyresnei porai, sėdinčiai ant pievelės, jie liko spoksoti į mane be jokių emocijų. Mačiau daug tokių žmonių. Kiti pasakojo apie savo praradimus, kai su jais kalbėjausi. Majoras pasakė man, kad dauguma žmonių stovykloje neteko vieno ar daugiau artimųjų - ir visi be išimties neteko namų. Dar kartą nelaimės dydis pribloškė mane.

"Gaminti galėsite tenai", - pasakė majoras, rodydamas į pievelę šalimais. Kai pažvelgiau į tą pusę, pastebėjau nemažai žmonių verdančių ryžius ir sabdžį.

"Iš kur jie gauna produktų gaminimui?" - paklausiau majoro.

"Mes juos aprūpiname", - atsakė jis.

Truputį nustebau. "Ar taip yra visose stovyklose šioje teritorijoje?" - paklausiau.

"Taip, visose."

"O šalies mastu?" - paklausiau.

"Tokia padėtis didžiojoje šalies dalyje."

Labai nustebau. Žiniasklaida Vakaruose sudarė įspūdį, kad cunamio aukoms žūtbūtinai reikia maisto.

"Maniau žmonės čia alksta, majore."

"Taip buvo pirmosiomis dienomis po nelaimės - pirmąją savaitę, - atsakė jis, - tačiau dabar kontroliuojame padėtį. Pasaulis suteikė mums pakankamai maisto, medikamentų ir kitų būtinų dalykų."

"Tad kokį vaidmenį mes turėtume vaidinti?"- paklausiau aš.

"Jūs galite užsikrauti naštos dalį. Mano vyrai pervargo dalindami labdarą 35 stovykloms šiame regione. Mes esame čia jau tris savaites. Visos pagalbos organizacijos turi savo vaidmenį ir visos pastangos padeda žmonėms, išgyvenusiems po cunamio."

Kai svarsčiau jo žodžius, jis žingtelėjo arčiau ir pasakė: "Vyriausybė bus dėkinga už viską, ką galite padaryti, užtikrinu jus."

Vėl dairiausi ir žvalgiau stovyklą. "Nemenkas reikalas, jei vyriausybė pripažįsta mūsų paramą gelbėjimo darbuose šiuo sunkiu metu, - pagalvojau. - Tai tikrai subrandins vaisių ateityje. Ir, dar svarbiau, mes dalinsime prasadą, Viešpaties malonę. Tokia malonė yra geriausia iš visų labdaros formų."

Nutraukdamas savo meditaciją, paspaudžiau jam ranką ir pasakiau: "Mes dalyvausime. Pradėsime po trijų dienų."

Greitai įšokę į furgoną, grįžome į Kolombą pasiimti likusios savo komandos dalies ir produktų. Greitai skaičiuodamas suvokiau, kad mums reikės tonų ryžių, dalo ir daržovių. Paskambinau p.Krišnanui ir paprašiau didelio sunkvežimio prekėms vežti į pietus. Jis atsakė, kad sunkvežimis lauks paruoštas.

Keliaudamas vėl stebėdamasis žvelgiau į nuniokojimus. Vienu momentu patekome į didžiulį automobilių kamštį. Kol laukėm, vairuotojas parodė tuščią sulamdytą traukinį su 15 vagonų, ramiai stovintį ant bėgių vos už 30 metrų.

"Į šį traukinį trenkėsi cunamis, - pasakė jis. - Virš 1000 žmonių žuvo. Nei vienas neišliko gyvas. Jie vis dar randa kūnų šioje teritorijoje."

Įsižiūrėjau ir pamačiau vyrus baltomis kaukėmis apie burną ir nosį, kasančius šalia dumblą.

"Kaukės apsaugo nuo mirties dvoko, - pasakė vairuotojas. - Jau praėjo beveik trys savaitės, tad likę lavonai labai nemalonūs."

Tai buvo dar vienas akivaizdus priminimas apie žiaurią materialią gamtą. Nusukau akis nuo to vaizdo. Vienai dienai man buvo gana. Gana pasakų apie mirtį. Gana naikinimo vaizdų. Gana cunamio.

"Judinkis!"- sušukau vairuotojui, kai kamštis sumažėjo.

Jis atsigręžė į mane.

"Atsiprašau, - pasakiau. - Buvo sunki diena."

Kai jis spustelėjo pedalą, pagalvojau: "Rytojus atneš palengvėjimą, nes pradėsime dalinti prasadą."

Tačiau vos už 2 kilometrų kelio materiali gamta mums vėl priminė apie save: pamatėme dviejų automobilių susidūrimo rezultatą.

"Nežiūrėkit", - pasakė vienas bhaktas, nusisukdamas nuo įvykio vietos.

"Nesijaudink, nežiūrėsiu, - atsakiau užsimerkdamas ir pradėdamas kartoti džapą. - Kada tai baigsis?" - pagalvojau.

Praėjo gal tik dvi minutės, kai Krišna tą dieną davė man paskutinę ir pačią skausmingiausią pamoką. Sukomės į šoną ir staiga šuo išbėgo į kelią, sustodamas vos 10 metrų nuo automobilio. Iš karto pažinau jį - tai buvo šuo, kuriam šiandien pamojavau.

"Saugokis!" - suklykiau.

Tačiau vargšas padaras neturėjo jokios galimybės. Kai tik jis pasuko galvą į mus, mūsų furgonas garsiai dunkstelėdamas įsirėžė į jį. Dingstant jam po automobiliu girdėjau, kaip jo kūną traiško automobilio ratai. Vairuotojas nesuspėjo sumažinti greičio.

Tvyrojo sutemos, tad niekas nematė ašaros, nuriedėjusios mano veidu ir nukritusios ant furgono grindų. Tačiau spėju, jie pajuto, kad buvau paveiktas.

"Tai buvo tik šuo", - pasakė vairuotojas.

"Jis buvo daugiau nei tai, - atsakiau švelniai. - Jis buvo gyvybės kibirkštėlė tarp mirties ir visų sunaikinimų, kuriuos pamačiau šiandien".

"Maharadža, diena beveik pasibaigė, - pasakė vienas bhaktas. - Greitai būsime namie."

"Taip, - atsakiau atsidusdamas, - noriu grįžti namo, į dvasinį pasaulį ir niekuomet nesugrįžti į šią gimimų ir mirčių žemę."

etam sa asthaya paratma nistham
adhyasitam purvatamair maharsibhih
aham tarisyami duranta param
tamo mukundanghri nisevayaiva

"Perplauksiu milžinišką neišmanymo vandenyną ryžtingai atsidėjęs tarnystei Krišnos lotosinėms pėdoms. Tai patvirtino praeities ačarjos, kurie tvirtai atsidavė Viešpačiui, Paramatmai, Aukščiausiajam Dievo Asmeniui."

[Šrimad-Bhagavatam, 11.23.57 - Viena iš sanjasos mantrų, kurią suteikia guru per iniciaciją pradedančiam pasaulio atsižadėjusiojo gyvenimą.]

indradyumna.swami@pamho.net

www.traveling-preacher.com