Keliaujančio pamokslautojo dienoraštis

6 dalis, 4 skyrius
Sausio 21 - Vasario 10, 2005

"Švento vardo vaistas"


Kitą dieną po sugrįžimo į Kolombą iš kelionės po Matarą, mes skubiai užsiėmėme pagalbos darbais. Panaudojome lėšas, paaukotas iš už jūrų, nupirkti pagrindiniams dalykams, reikalingiems gaminimui: tonoms ryžių, dalo ir daržovių, o taip pat prieskoniams, penkiems naujiems puodams ir įvairiems virtuvės reikmenims. Dešimt bhaktų viską sukrovė į vyriausybės skirtą vilkiką, susigrūdo sunkvežimyje ir sugrįžo į pietų Šri Lanką, pasiruošę pradėti kasdieninį prasado dalinimą penkiems tūkstančiams persikėlėlių.

Tą pačią dieną pasiėmiau tris bhaktus į kitą furgoną ir išvažiavome į rytinę Šri Lankos pakrantę pasižvalgyti, ar nėra tenai galimybės dalinti prasadą. Trylika valandų keliavome per kalvotą teritoriją ir per 100 km link vandenyno besitęsiančią lygumą.

Didžioji Šri Lankos rytinės pakrantės dalis kontroliuojama "tamilų tigrų". Sukilėlių pajėgos kovojo su sinhalų vyriausybe trisdešimt metų, kol pavyko prieš trejus metus pasiekti paliaubas. Ugnis nutraukta, tačiau vyriausybė neseniai įspėjo, kad tai negarantuoja saugumo humanitarinių darbuotojų, vykstančių į sukilėlių kontroliuojamas teritorijas.

"Jei važiuosite dalinti prasado ir dainuoti kirtano, jie netrukdys jums, - pasakė Mahakarta dasa, Kolombo šventyklos prezidentas. - Iš tikrųjų jie sveikins jus. Didžioji dalis pasaulio suteiktos labdaros, skirta nukentėjusiems nuo cunamio Šri Lankoje, dalinama pietiniame regione, kontroliuojamame vyriausybės".

Kai važiavome per vaizdingas džiungles, siaubai, kuriuos teko matyti pietinėje pakrantėje, atrodė pasiliko toli toli. Vingiuotas kelias vedė per gražiausias vietas, kokias tik man teko kada nors matyti. Gerai tvarkomais keliais važinėjo daugybė turistų, plūdusių į Šri Lanką prieš karą ir iš kart po jo. Stulbinantys įvairiaspalviai paukščiai skraidė aukštai drėgname ore, jų nuostabios spalvos puikiai kontrastavo su tamsiai žalia džiunglių lapija. Tropinis klimatas ir arealų įvairovė apdovanojo Šri Lanką gausybe paukščių. "Yra daugiau nei keturi tūkstančiai įvairių rūšių", - pasakė mūsų vairuotojas.

Pravažiavome netoli Kandžio, antrojo pagal dydį salos miesto ir sinhalų kultūrinio bei dvasinio centro. Pačioje miesto širdyje yra gražus ežeras, o jo šiauriniame krante - Šri Dalada Maligava, Danties šventykla. Joje saugomas originalusis Viešpaties Budos dantis, spėjama, kad jis buvo pačiuptas iš Jo laidojimo laužo 543 m. pr. Kr. ir maždaug po devynių šimtų metų slapta atvežtas į Šri Lanką princesės plaukuose.

Važiuodami toliau pamatėme kalvas, žaliu kilimu apaugusias didžiulėmis arbatos plantacijomis. Po dviejų mūsų kelionės valandų pravažiavome ženklą, reklamuojantį dramblių prieglaudą.

"Dramblių prieglauda?" - paklausiau nustebęs.

"Saloje daug laukinių dramblių, - pasakojo mums vairuotojas. - Per karą daugybė drambliukų tapo našlaičiais. Taigi vyriausybė įkūrė prieglaudą. Ji lankoma žmonių".


"Važiuojam pasižiūrėti!" - pasiūlė vienas bhaktas.


"Mes ne dėl to čia esame, - atsakiau. - Mes ne turistai. Mūsų misija - padėti cunamio aukoms; nepamirškite to".

Furgone visi nutilo.

Po keletos valandų prabilau: "Iš ko suprasime, kad esame "tamilų tigrų" teritorijoje?" - paklausiau vairuotojo.

"Suprasite", - atsakė jis juokdamasis.

Po keletos valandų, kai nusileido sutemos ir aš tik tik pradėjau snausti, mane stipriai supurtė staigus krestelėjimas automobilio, šokčiojančio kelyje aukštyn žemyn.

"Kas vyksta?" - paklausiau vairuotojo.

"Dabar mes "tamilų tigrų" teritorijoje", - išsiviepė jis.

Iškišęs galvą pro langą, pamačiau kelio duobes, išsimėčiusias kas keli metrai. Asfaltas visur buvo suskilęs ir matėsi tik keletas kelio ženklų, rodančių tinkamą kryptį.

"Nuo čia prasideda kitoks pasaulis, - pasakė vairuotojas. - Kai kuriose teritorijos dalyse patruliuoja vyriausybės pajėgos... o kitose - "tamilų tigrai".

Kaip ir tikėtasi, po kelių minučių privažiavome vyriausybės armijos kontrolės postą, užtvertą spygliuota viela. Kareiviai priėjo prie mūsų furgono ir apšvietė mus savo prožektoriais. Nežinodamas, ką būtent turėčiau daryti, paprasčiausiai šypsojausi. Mano nustebimui jie visi man taip pat nusišypsojo.

"Jie žino, kad esate čia gelbėjimo darbams, - pasakė vairuotojas. - Nedaug turistų teatvažiuoja šiuo keliu".

"Suprantu, kodėl", - atsakiau.

Kareiviai leido mums važiuoti toliau. Kol šokčiojome keliu, labai stengiausi įžiūrėti džiungles už lango. Staiga vairuotojas įvažiavo į krūmus norėdamas išvengti milžiniško padaro, lėtai judančiu keliu priešais mus.

"Harė Krišna! Tai juk dramblys!" - sušuko vienas bhaktas.

Vėl didindamas greitį, mūsų vairuotojas ramiai apvažiavo žvėrį.

Dar po kiek laiko nusileidome nuo kalvotos vietovės į lygumas, kurios tęsėsi iki jūros.

"Kiek dar valandų liko važiuoti?" - paklausiau. Atrodė, kad keliaujame ne vieną dieną.

"Penkias", - atsakė jis.

"Penkias! Gerai, tuomet stabtelk. Man reikia atlikti gamtinį reikalą". Kai vairuotojas sustojo, išlipau ir pradėjau eiti link lauko.

Kai tik žingtelėjau į žolę, bhaktas sukliko: "Maharadža! Sustokite! Tai minų laukas!"

Iš karto sustojau ir atsargiai, tuo pačiu keliu, grįžau atgal, tik tada netoliese pastebėjau keletą raudonų ženklų su nupiešta kaukole ir sukryžiuotais kaulais, perskaičiau: "Pavojus! Fugasai!"


"Grįžkite atgal, - pasakė vairuotojas. - Sustosime kurioje nors kitoje vietoje".

Kai važiavome toliau, jis paaiškino, kad daugybė vietų šiame regione buvo užminuoti per karą ir vyriausybės, ir "tamilų tigrų" pajėgų. "Šimtai tūkstančių fugasų ir tonos sprogmenų užkasti šioje šalies dalyje, - pasakė jis. - Atsargiai vaikščiokite. Laikykitės pagrindinių kelių. O taip pat saugokitės gyvačių. Šri Lankoje yra penkios nuodingos rūšys".

Pasilenkęs, iš po kėdės jis ištraukė buteliuką su žemėmis. "Jei nešiositės šį buteliuką, būsite apsaugotas", - pasiūlė jį man.

"Kas tai?" - paklausiau smalsiai.

"Tai iš Madhu miesto šiaurėje, - atsakė jis. - Būtent ten yra mūsų Deivės iš Madhu statula. Ji saugo mus nuo gyvačių įkandimų, taip pat ir žemė paimta netoli jos kapo saugo mus. Ar norėtumėte truputį?"

"Ne, ačiū, - atsisakiau modamas ranka. - Aš tiesiog eisiu pramintu keliu".

Jau temo, kai važiavome toliau per lygumas. Pastebėjau, kad mažų kaimelių gatvėse, pro kuriuos važiavome, nebuvo nė vieno žmogaus.

"Kur visi?" - paklausiau.

"Dauguma susidūrimų per karą vyko naktį, - atsakė vairuotojas, - taigi šie žmonės pripratę likti viduje vos pradėjus temti.

"Tačiau dabar paskelbtos paliaubos", - pasakiau.

"Paliaubos dar nereiškia, kad karas baigtas, - pasakė jis. - Vis dar laikas nuo laiko vyksta susišaudymai. Neseniai netoliese buvo nužudytas aukščiausio rango "tamilų tigrų" politikas ".

Vėl furgone įsivyravo tyla ir aš užsnūdau. Nubudau kaime ir pamačiau pastatą su užrašu: "Tamilų tigrų" regioninis štabas".

Nustebęs, pasisukau į vairuotoją, kuris rimtu balsu pratarė: "Čia jie valdo".

Iš karto po vidurnakčio pasiekėme savo galutinį tikslą: mažą kaimelį šalia Batikaloa tolimajame rytiniame Šri Lankos krante.

Praleidęs visą dieną tvankiame furgone, norėjau įkvėpti šiek tiek gaivaus oro. Jau norėjau klausti vairuotojo, ar negalėtų manęs truputį pavėžėti link pakrantės, kad galėčiau pasivaikščioti. Tada prisiminiau, kad ten turėtų būti siaubingas sunaikinimo vaizdas, panašiai kaip ir daugelyje kitų pakrantės vietų.

Netrukus susitikome su induistų šventiku, su kuriuo buvome sutarę susitikti. Jis nusivedė mus į vestuvinių iškilmių salę per Ganešo šventyklą, kurioje turėjome tą naktį ilsėtis. Viduje spingsėjo maža švieselė, ir aš nustebau, pamatęs daugybę vyrų, miegančių ant grindų.

"Tai žvejai, per cunamį netekę namų ir šeimų", - pasakė šventikas.

Kai prisitvirtinau tinklelį nuo uodų, išgirdau besitrankantį lauke griaustinį. Netrukus pradėjo pilti lietus. Greitai užmigau, išvargintas ilgos dienos kelionės.

Nubudau vėlai. Žvejai jau buvo atsikėlę ir salės kamputyje gaminosi pusryčius. Kai visi pabudo, nusimaudėme lauke prie šulinio.

Sukartoję didžiąją dalį džapos, išėjome su vietiniu šventiku, mūsų vertėju, aplankyti persikėlėlių stovyklų.

Kai atėjome į pirmą stovyklą, paklausiau šventiko, ar žmonės gauna pakankamai maisto.

"Maistas čia nėra problema, - pasakojo jis. - Nors vyriausybė nedaug padarė, kad padėtų mums, žmonės iš šalies, nepaveikti cunamio, suteikė pakankamai ryžių ir dalo. Indijos vyriausybė taip pat atsiuntė keletą laivo krovinių su tais pačiais produktais".

"Didžiausias sunkumas - dauguma cunamio aukų kenčia nuo traumos. Žmonės vis dar jaučia šoką. Mažiausiai dukart per savaitę pasklinda gandai, kad kyla naujas cunamis, ir žmonės puola į paniką. Jie griebia savo vaikus ir daiktus, ir bėga klykdami iš stovyklų".

"Ar jūs apmokyti gydyti šoką?" - paklausė manęs.

"Ne, - atsakiau, - bet mes turim ypatingą vaistą nuo tokių ligų".

"Ypatingą vaistą?"

"Taip, palaukite ir pamatysite".

Kai įėjome į stovyklą, pastebėjau ryškų skirtumą lygindamas ją su pietinės pakrantės stovykla. Maždaug septyni šimtai žmonių sukiojosi aplinkui. Buvo daug mažiau tvarkos. Nebuvo nei Raudonojo kryžiaus atstovų, nei armijos kareivių. Žmonės atrodė pasimetę. Nemažai jų turėjo aptvarstytas žaizdas. Vienos moters veidas tik pradėjo gyti nuo stipraus nudegimo. Niūri nuotaika tvyrojo stovykloje lyg pakibęs tamsus audros debesis.

Eidamas tiesiai į stovyklos vidurį paprašiau kėdės ir atsisėdau. Smalsūs žmonės pradėjo rinktis aplinkui. Bhaktai susėdo aplink mane, o aš paėmęs mridangą į rankas pradėjau dainuoti Harė Krišna. Po keletos akimirkų visa stovykla atidžiai klausėsi. Kai tempas pagreitėjo, parodžiau, kad galima ploti, žmonės entuziastingai tai pasigavo. Po dešimties minučių sustojau. Pasisukęs į šventiką pasakiau: "Jie ploja, bet nedainuoja".

Jis palinko prie manęs ir sušnibždėjo: "Jie čia nežino, kas yra Krišna. Tačiau čia žinomas Ramačandra. Pagaliau juk čia Lanka, kurioje gyveno Ravana".

Šypsodamasis vėl pradėjau kirtaną, dainuodamas "Raghupati Raghava Radža Ram, Patita
Pavana Sita Ram". Tuoj pat žmonės atkartojo šypsodamiesi ir dainuodami. Kai kirtanas pagreitėjo, kai kurie pradėjo šokti. Po dvidešimties minučių užbaigiau kirtaną. Atmosfera buvo lyg Vaikunthoje.

Apstulbintas šventikas pasakė: "Jie atrodo tokie laimingi!"

Pasisukdamas į jį su šypsena pasakiau: "Tai švento vardo vaistas".

Kai minia patogiai susėdo, pradėjau pasakoti istorijas iš Ramajanos. Pagal tai, kad jie linkčiojo galvomis, buvo akivaizdu, jog jie žinojo žaidimus, bet gėrė Rama-katha, lyg ragaudami tai pirmą kartą. Po keturiasdešimt penkių minučių pasikviečiau visus vaikus į priekį ir klausinėjau paprastų klausimų: kas buvo Ramos žmona, kokios spalvos Viešpats Rama, kas Jo ištikimiausias tarnas. Kai vaikas atsakydavo teisingai, duodavau jam arba jai mažą atviruką su Radhos ir Krišnos paveikslėliu bei kalendoriuku kitoje pusėje. Iš vaikų entuziazmo atrodė, kad šie spalvoti atvirukai vertinami lyg auksas.

Po to išmokinau juos Harė Krišna mantros ir palaiminga nuotaika dar labiau padidėjo, kai jie drauge kartojo.

Kai pakilome išvažiuoti, daugybė moterų skubėdamos ėjo į priekį ir davė man palaikyti savo vaikelius. Tiksliai nežinojau, ką daryti, tad tiesiog kartojau Harė Krišna kūdikiui į ausį. Buvo daug vaikelių, tad tai užėmė šiek tiek laiko.

Kai ėjome link vartų, visa stovykla sekė iš paskos. Jie atrodė labai dėkingi: kiekvienas mojavo, o keletas netgi verkė, kai lipome į furgoną važiuoti į kitą stovyklą. Man tai buvo dar vienas įrodymas, kad kirtanas ir Hari-katha yra panacėja nuo visų Kali jugos sunkumų.

aho ahobhir na kaler viduyate
sudha su dhara madhuram pade pade
dine dine candana candra sitalaà
yaso yasoda tanayasya giyate

"Žmogaus, kuris kasdien apdainuoja šlovę Jašodos sūnaus Krišnos, vėsinančio tarsi sandalmedžio pasta ar kamforas, netrikdo Kali jugos dienos. Jam kiekvienas žingsnis - smarkus saldžiausio nektaro potvynis".

[Šrila Rūpa Gosvamis - Padjavali, 41 tekstas]

Kai važiavome į kitą stovyklą, man paskambino Tara das, vadovaujantis prasado dalinimui pietuose, Mataros rajone.

"Viskas vyksta gerai, Maharadža, - pasakė Tara. - Vakar išdalinome keturis tūkstančius lėkščių. Tai tik pradžia. Daugybė žmonių stovykloje džiaugiasi galėdami mums padėti - jie renka malkas virimui, skuta daržoves. Majoras mums suorganizavo sunkvežimius, kad galėtume kiekvieną dieną išvažiuoti ir dalinti prasadą keletoje šio rajono stovyklų ".

"Greitai atvyks daugiau bhaktų iš Rusijos, - tęsė jis, - ir mes pradėsime dalinti prasadą taip pat ir kitose šalies dalyse".

Kol toliau važiavome link kitos stovyklos, šventikas pasisuko į mane ir pasakė: "Labiausiai psichiškai nukentėję žmonės vis dar pakrantėje. Nors jų namai sunaikinti, kai kurie nenori niekur išvykti. Ar manote, kad galėtumėte juos aplankyti prieš mums važiuojant toliau? Jiems tikrai reikalinga pagalba".

"Gerai, - pasakiau. - Važiuojam".

Po keletos minučių buvome pakrantėje. Kai išlipome iš automobilio, pasijutau taip, lyg akys mane apgaudinėtų. Kiek tik akys užmato, viskas buvo sunaikinta. Atrodė dar labiau nusiaubta, nei pietinėje šalies dalyje. Cunamis sulygino su žeme praktiškai kiekvieną namą. Automobiliai, dviračiai, kėdės, sofos, žaislai ir drabužiai - regis neribotas daiktų asortimentas - buvo išmėtyti kur pakliuvo. Ir jautėsi bjaurus mirties dvokas. Užsidengiau burną drabužio kraštu.

"Daugiausia nudvėsę šunys, - pasakė šventikas, - tačiau vis dar randame ir žmogaus kūnų. Jie po namų griuvėsiais, o taip pat laikas nuo laiko išmetami iš jūros į krantą ".

Keliaudamas palei pietinę pakrantę, mačiau sunaikinimus tik per atstumą. Dabar ėjau per juos. Turėjome atsargiai statyti kojas eidami per sugriovimų teritoriją, žengėme per stiklo šukes, didelius gabalus betono, smailias medienos nuolaužas ir vielas bei kaulus - jau nubalusius nuo tropinės saulės. Netoliese mačiau humanitarinių organizacijų savanorius, viską purškiančius dezinfekuojamu skysčiu.

"Viešpaties malone čia dar nekilo epidemija", - pasakė šventikas.

Eidami pro vieną cunamio visiškai sugriautą rajoną pamatėme du palūžusius vyrus, sėdinčius ant buvusio namo griuvėsių.

Kai kreipėmės į juos, vienas iš jų pažvelgė į viršų ir nevaržomai kūkčiodamas pasakė: "Buvau ant namo stogo ir mačiau, kaip mano mamą nuplovė tiesiog mano akyse".

"Aš netekau abiejų savo vaikų, - pasakė kitas vyras atsistodamas. - Jie buvo išplėšti man iš rankų, kai sėdėjau lygiai toje pačioje vietoje".

Griebdamas man už kurtos, jis sukliko: "Kodėl Dievas tai leido? Aš nesu blogas žmogus!"

Akimirką nebuvo ką pasakyti; jokie žodžiai negalėjo padėti tokioje nelaimėje. Paprasčiausiai apsikabinau jį. Po dviejų minučių, kai mūsų grupė pasisuko eiti, pasakiau jam švelniai: "Harė Krišna". Linktelėjęs galva jis pažvelgė į dangų, tylomis priimdamas savo lemtį ir Apvaizdos valią.

Po keletos minučių pasiekėme stipriai nuniokotą šventyklą, kuri buvo visiškai tuščia. "Kur šventikas?" - paklausiau.

"Jis žuvo per cunamį, - atsakė mūsų šventikas. - Beveik niekas neišgyveno šioje teritorijoje. Mes sudeginome jo kūną, o pelenus išbarstėme tenai netoli jūros".

Tik tuomet netoliese pamačiau jaunuolį, be tikslo slampinėjantį po griuvėsius. Paprašiau šventiko jį pašaukti.

"Ką čia darai? - paklausiau jo. - Pamokos prasidėjo prieš keletą dienų".

"Ieškau savo mamos, tėčio, trijų brolių ir keturių seserų kūnų, - pasakė jis apstulbusia išraiška. - Baisusis vandenynas pasiglemžė juos".

Pasisodinau jį ir uždėjau savo ranką jam ant peties.

"Kūnas yra laikinas, - pasakiau, - bet siela amžina ir niekuomet nemiršta".

Šie keli žodžiai jį nuramino, taigi aš tęsiau. "Tavo mama, tėtis, broliai ir seserys dabar yra kur nors kitus. Nebepamatysi jų šį gyvenimą".

Paklausiau, kur jis gyvena.

"Su savo tetule", - atsakė jis.

"Negrįžk daugiau čionai, - pasakiau. - Tavo mama norėtų, kad būtum mokykloje. Ar aš teisus?"

"Taip, - sutiko jis, ir kai pasisuko eiti, pratarė: - Ačiū".

Kai tik jis nuėjo, sielvarto apimta moteris pribėgo prie manęs ir sugriebė mano ranką. Ji kalbėjo tamilų kalba, taigi nesupratau jos.

"Ji sako, kad per cunamį neteko vyro ir aštuonerių metų dukrytės, - pasakė šventikas. - O jos trejų metų berniukas ligoninėje. Ji neturi pinigų jį pamaitinti. Ji prašo, gal galėtumėte jai šiek tiek duoti".

Išsitraukiau piniginę ir paėmęs du tūkstančius rupijų įdėjau jai į delną. Vis dar verkdama ji nuėjo atsisėsti ant namo griuvėsių.

Praleidome keletą valandų tarp pakrantės griuvėsių kalbėdamiesi su žmonėmis ir bandydami juos paguosti, kiek tik buvo įmanoma. Kartais suteikdavau jiems transcendentinių žinių, bet dažniau paprasčiausiai apkabindavau, ir tai žmogų nuramindavo.

Grįždami prie automobilio užsukome į vietos mokyklą, iš kurios po cunamio neliko nieko, išskyrus plieninį karkasą. Įėjęs į vidų pamačiau, kaip mokytoja mokino matematikos trisdešimt ar keturiasdešimt vaikų.

Kai vaikai pastebėjo mane, visi pribėgo artyn išpūtę akis. Keletą minučių spaudžiau jiems rankas, klausinėjau jų vardų ir timpčiojau mergaičių kaseles. Vienas berniukas buvo su skrybėle, nuėmiau ją ir užsidėjau ant galvos, priversdamas visus vaikus kvatoti. Staiga pamačiau, kodėl jis nešiojo skrybėlę: jis turėjo baisią galvos odos infekciją. Kai nusiėmiau skrybėlę, pagalvojau: "Turbūt teks brangiai užmokėti už šį pokštą".

Išmokinau vaikus dainuoti Harė Krišna ir po trumpo kirtano mes išvykome.

Mums išeinant, mokytoja pasakė: "Ačiū. Jie niekuomet nepamirš jūsų apsilankymo".

Eidamas link automobilio, pasakiau šventikui: "Vien šiame kaime reikės dirbti metų metus ".

"Gal galėtumėte pasilikti ilgiau?" - paklausė jis.

"Bijau, kad man reikia judėti", - atsakiau, - bet čionai atsiųsiu bhaktų grupę, jie dalins prasadą ir dainuos su žmonėmis. O aš paskleisiu šią žinią plačiau. Galbūt yra bhaktų už vandenyno, kurie galėtų skirti šiek tiek laiko ir taip pat čia atvažiuoti".

Stabteldamas šventikas paėmė mane už rankų ir pasakė: "Pasakykite jiems, kad mes būtume jiems labai dėkingi. Netgi jei jie atvyktų vos keletui dienų".

Aplankėme dar keletą stovyklų ir kitą dieną pradėjome ilgą kelionę atgal į Kolombą.

Kai vėlyvą pavakarę priartėjome prie savo bazės Kolombe, mūsų vairuotojas priminė man pažadą, kad aplankysiu našlaičių prieglaudą visai šalia miesto, kurią tvarko vietinė ISKCON`o šventykla. Matydamas, kad esu pavargęs ir truputį svyruoju, jis pasakė: "Jie nuostabūs maži bhaktai".

"Bhaktai?" - paklausiau.

"Taip. Tai daugiau nei paprasti vaikų namai. Ar važiuosime?"

"Gerai", - sutikau.

Kai atvykome į prieglaudą, susitikau su Nandarani dasi, Mahakartos žmona, kurį pradėjo šį projektą prieš septynerius metus.

"Šiuo metu pas mus gyvena septyniasdešimt devyni vaikai, - pasakė ji, - dauguma iš jų tapo našlaičiais karo metu. Tačiau neseniai vyriausybė paprašė mūsų priimti dar septyniasdešimt penkis vaikus, našlaičiais tapusius po cunamio. Mes ką tik pradėjome naujo bendrabučio statybą".

Kai ji vedžiojo mane po pastatą, buvau nustebęs švara ir gerai sutvarkytais patogumais.

"Pas mus taip pat veikia ir mokykla vaikams", - pasakė ji su šypsena.

"Turėtų būti sunku auginti našlaičius, patyrusius karo siaubus", - spėjau aš.

"Daugelis iš jų matė, kaip žuvo jų tėvai, - pasakė ji rimtai. - Tokia technika naudojosi abiejų pusių kariai. Tačiau bėgant metams šie vaikai susitaikė su tuo, ką matė per karą".

"Kaip tai?"

"Per Krišnos sąmonę, - atsakė ji. - Eikšekit, parodysiu jums".

Ji nusivedė mane į altorinį kambarį, kuriame visi vaikai nekantriai laukė manęs. Kai įėjau, jie visi nusilenkė ir trokšdami manęs pasiklausyti susibūrė aplink.

"Jie nori išgirsti istorijų apie Krišną, - pasakė ji, - o po to padainuoti kirtaną. Tai jų gyvenimas ir siela".

Aš tuojau pat pradėjau pasakoti Krišnos sąmonės istorijas, o po valandos pasiėmiau būgną ir pradėjau kirtaną. Dar kartą tapau liudininku visų maloningiausios švento vardo prigimties, kai vaikai nesivaržydami pašėlusiai šoko, o jų plačios šypsenos spindėjo jaunatvišku entuziazmu. Su kirtanu išėjome į lauką ir dainavome bei šokome po visą teritoriją. Jų laimei nebuvo ribų. Po pusantros valandos pavargau ir parsivedžiau kirtano grupę į altorinį. Tačiau jie norėjo dar, taigi tęsiau, melsdamas jėgų, kad galėčiau patenkinti jų skonį šventiems vardams. Kai galiausiai baigėme, atsisėdau ant grindų kartu su aplink susispietusiais vaikais, jų nekaltus veidus vis dar puošė palaimos šypsenos.

"Ar esu karo nuniokotoje šalyje, neseniai nusiaubtoje cunamio, ar Vaikunthoje, dvasiniame pasaulyje? - klausiau savęs stebėdamasis. Vėl pažvelgęs į palaimingus vaikus, žinojau: "Šią akimirką esu Vaikunthoje".

Kai mūsų grupė toliau keliavo į Kolombą, pasakiau bhaktams furgone: "Tai kažkas naujo mūsų judėjime: Krišnos sąmonės vaikų namai!"

Tą naktį užbaigiau infrastruktūrą, kurią įkūriau gelbėjimo darbams saloje. Išvykstu po keletos dienų, tačiau bhaktai, atvykę su manimi iš už jūrų, tęs darbą mažiausiai dar du mėnesius.

Prieš eidamas ilsėtis prisiminiau savo pažadą šventikui rytiniame krante. Parašiau keletą elektroninio pašto laiškų savo dievo broliams, klausdamas, ar jie negalėtų skirti šiek tiek laiko ir atvykti bei padėti kaimo gyventojams susidoroti su cunamio tragedija.

Iš karto gavau atsakymą.

"Nežinau, kiek galėčiau padėti, - rašė vienas iš dievo brolių. - Neturiu pinigų, nesu gydytojas ir neturiu patirties teikti psichologines konsultacijas".

Atrašiau: "Tiesiog atvyk čia su šventu vardu. Būtent to jiems dabar labiausiai reikia".

"Tegu Krišnos šventas vardas, kuris yra viso transcendentinio džiaugsmo šaltinis, Kali jugos nuodėmių naikintojas, labiausiai apvalantis iš visų apvalančių dalykų, šventojo maistas, kuomet jis kerta kelią į dvasinį pasaulį, malonumų sodas, kuriame girdisi didžiųjų šventųjų, filosofų ir poetų žodžiai, teisuolių gyvenimas ir religijos medžio sėkla, atneša jums visiems transcendentinę sėkmę".

[Šrila Rūpa Gosvamis, Padajavali - 19 tekstas]

indradyumna.swami@pamho.net