KELIAUJANČIO VIENUOLIO DIENORAŠTIS

12 dalis, 4 skyrius                                                                              Šrila Indradjumna Svamis

 Kovo 18, 2012                                                                             

Saulės dievo dukra

Tai buvo mano paskutinė savaitė Šri Vrindavano dhamoje. Norėjau pasinaudoti paskutinėmis brangiomis dienomis šventoje dhamoje, taigi su maža grupele bhaktų išvykome į Radha-kundos parikramą. Einant aplink šį šventą ežerą, vradžavasis pakvietė mus į namus paragauti šviežių, karštų čapačių, kuriuos jo žmona ir dukra patiekė su jogurtu.

- Prašom pasižiūrėti mūsų dievybių, - pasakė vyras, matydamas, kad baigėme valgyti.

Nusekėme paskui jį į altorinį, ten apstulbome pamatę didelę, labai seną Šri Nathadži dievybę.

- Kai mano proseneliai statė šį namą, rado Jį po žeme, - pasakė vyras.  – Nuo to laiko mūsų šeima Jį garbina.

Žiūrėdamas į jų senovinį Viešpatį, pastebėjau ant altoriaus marmurinių pėdų porą. Atrodė, lyg kažkada šalia Šri Nathadži būtų stovėjusi kita dievybė.

- Kieno tos pėdos? – paklausiau.

- Tai Jamuna-devi dievybės pėdos, ji buvo rasta tuo pačiu metu kaip ir Šri Nathadži, - pasakė šeimininko dukra. – Mano tėčio proseneliai buvo ją labai gražiai išdažę ir mūsų šeima visuomet garbino ją su meile ir atsidavimu. Tačiau prieš trejus metus keletas vagių įsilaužė į mūsų namą ir bandė ją pavogti. Mums pasisekė juos sulaikyti, tačiau jie sudaužė Dievybę.

- Kur ji dabar? – paklausiau.

- Ilgą laiką laikėme ją spintoje, tačiau neseniai sudaužytą murti padėjome į šiukšlių krūvą už namo, - atsakė ji. – Kitą savaitę ateis valytojai tvarkyti teritorijos ir greičiausiai išmes ją į Jamunos upę.

- Gal galėtume ją pamatyti? – paklausiau.

- Norite ją pamatyti? – paklausė vyras. – Ji sudaužyta, kaip jau sakė mano dukra. Jai trūksta rankos ir delnas nulūžęs. Kai dievybė sudūžta, asmenybė palieka tą formą. Kodėl norite pamatyti sudužusią murti?

- Kartais mūsų linijos ačarjos pataisydavo sudužusias dievybes ir toliau jas garbindavo, - pasakiau. – Mūsų supratimas toks, kad dievybė gali išlikti toje formoje.

Vyras atrodė nusiteikęs skeptiškai, bet palydėjo mus į kiemą. Ant sodo šiukšlių krūvos viršaus išmesta gulėjo nuostabiai graži maždaug trijų pėdų (beveik metro, vert.past.) ilgio moteriška Dievybė.

Mečiau žvilgsnį į bhaktus. Jie stovėjo pritrenkti, jų veidai atspindėjo mano jausmus. Nusprendžiau pasinaudoti proga.

- Neišmeskite Dievybės, gal geriau atiduokite ją mums? – paprašiau.

- Taip, jei norite, galite pasiimti sudužusią murti, - pasakė žmona nedvejodama.

- Būtume laimingi, jei atsidėkodami galėtume parūpinti naują Jamuna-devi dievybę, padarytą jūsų šeimai, - pasakiau.

Jos veidą nušvietė plati šypsena.

- O, ačiū! Ačiū! – pasakė ji.

Po pusvalandžio važiavome atgal į Vrindavaną, o ant mūsų džipo užpakalinės sėdynės puikavosi pati gražiausia Jamuna-devi dievybė.

- Dabar daugiau nebedaro tokių dievybių, - pasakiau.

- Tačiau kaip manote, kodėl ji atsidūrė po žeme? – paklausė vienas bhaktas.

- Sunku pasakyti, - atsakiau. – Tačiau gali būti, kad dievybė buvo paslėpta per vieną iš laikotarpių, kai Indiją užkariavo svetimšaliai. Dievybės buvo dažnai slepiamos po žeme, ežeruose ar miškuose, ypač musulmonų antplūdžio metais.

Likusią kelio dalį važiavome tylėdami, apkerėti dievybės grožio. Kai pasiekėme Vrindavaną, pasakiau bhaktams:

- Iš visų mano Radha-kundos parikramų ši buvo pati nuostabiausia.

 - Mums taip pat! – atsakė bhaktai sutartinai.

Atvykę į mano namus rūpestingai į vidų įnešėme Jamuna-devi, saulės dievo dukterį.

 

*******************

 „O gražusis kvepiantysis tamalo troškimų medi, žydintis Vrindavano miške ir apkabintas madhavi vijoklio, šį mišką valdančios deivės, o medi, kurio šešėlio šlovė saugo pasaulį nuo daugybės deginančių kančių, kokius nuostabius vaisius žmonės ras prie tavo pėdų?“

[Šrila Rūpa Gosvami, Utkalika-valari, 66 tekstas]