Keliaujančio pamokslautojo dienoraštis

6 dalis, 5 skyrius
Vasario 11 - balandžio 13, 2005

"Pamokos kelyje"

Vasario pabaigoje išvykdamas iš Šri Lankos sapnavau keletą sapnų, kaip cunamis viską aplinkui naikina, o taip pat aukas, kurias aš lankiau. Tikro gyvenimo drama paliko neišdildomą įspūdį mano galvoje. Net gi patys gražiausi gamtos vaizdeliai dabar atrodo suteršti, nes labiau nei bet kada suvokiau, kad viskas šiame pasaulyje yra laikina ir pasmerkta sunaikinimui.

Kovo pabaigoje iš Londono išskridau į Los Andželą, į savo kasmetinį dviejų mėnesių pamokslavimo turą Jungtinėse Valstijose. Tačiau negalėjau pamiršti cunamio, ne taip kaip kai kuriems kitiems keleiviams, Amerikos šlovė ir spindesys atvykus nedarė įspūdžio. Daugelį labai nustebino gerai organizuotos ir efektyvios muitinės ir imigracinės tarnybos procedūros didžiulėje atvykimo salėje, naudojant naujausią technologiją ir modernią apsaugą. O kai išėjome iš terminalo, pažinau du keleivius, kurie stovėjo lyg sustingę - apkerėti priešais atsivėrusio Amerikos vaizdelio didybės.

Tačiau tik viena mintis atėjo man į galvą. Tai buvo vienintelė eilutė iš mano dvasinio mokytojo įrašo, padaryto vos ne prieš keturis dešimtmečius. Girdėjau ją tūkstančius kartų, bet dabar ji buvo dar aktualesnė: "Tai tik laikinas šou".

Laimei Šrila Prabhupada išmokino manęs ir pozityvios alternatyvos - dvasinio gyvenimo, Krišnos sąmonės, kuri po mano patirties Šri Lankoje įgijo dar didesnę svarbą. Kiekvieną dieną skaičiuoju savo palaiminimus ir suvokiu, kad dabar daugiau prieglobsčio ieškau kasdieninėje dvasinėje veikloje, tai po daugybės metų priimu kaip labai svarbų dalyką.

Kai daviau ženklą automobiliui, atvažiavusiam paimti manęs, meldžiau Viešpaties, kad neleistų pamiršti paskutinių pamokų, išmoktų pakeliui namo.

"Kai artimas žmogus miršta, mes, žinoma, labai susidomime filosofija, bet kai laidotuvės baigiasi, vėl skiriame dėmesį materialiems dalykams. Techninis terminas tokiam materialisto požiūriui yra smasana-vairagja, arba atsižadėjimas kapinėse ar kremacijos vietoje".

[Šrimad Bhagavatam 7.2.61, komentaras]

Kad įtikintų mane, jog šios pamokos buvo ne tik išmoktos, bet ir realizuotos, Viešpats maloningai viską patvarkė taip, kad kelionės metu atgaivintų mano atmintį. Pirmoji pamoka buvo pozityvi.

Kartu su Šri Prahladu ir jo žmona Rukmini Prija keliavau į šiaurinę Niujorko valstijos dalį. Prabėgo vos savaitė nuo mūsų kelionės pradžios, ir mes buvome pakviesti į vakarinį kirtaną žymiajame Kripalu Jogos institute. Didžiulis 300 - tų kambarių kompleksas kartą buvo jėzuitų vienuolynas, o dabar jame renkasi žmonės iš rytinės Jungtinių Valstijų pakrantės ir užsiima joga.

Jau žinojau apie didėjantį amerikiečių susižavėjimą joga; priešingu atveju nebūčiau supratęs, kaip toks didžiulis kompleksas gali būti pilnas beveik ištisus metus. Skaičiuojama, kad 16 milijonų amerikiečių praktikuoja vieną ar kitą jogos sistemą, šis skaičius per paskutiniuosius penketą metų padvigubėjo.

Neseniai pagrindiniuose žurnaluose "Time" ir "National Geografic" pasirodę straipsniai išgarbino meditacijos šlovę, o amerikiečių susižavėjimas joga matomas visur. Populiariajame Kimpton viešbutyje svečiai nemokamai aprūpinami jogos kilimėliais bei 24-uoju jogos kanalu, o lėktuvo žurnaluose dažnai aprašomi paprasti penkių minučių jogos pratimai, padedantys sumažinti kelionės oru stresą, bet labiausiai krinta į akis daugybė jogos studijų kiekviename mieste, kuriame lankėmės.

Dauguma jogos praktikų Amerikoje smarkiai skiriasi nuo bhakti jogos, kurią praktikuoja bhaktai. Jogos pagrindas Amerikoje - fizinė gerovė, o jei ir yra kokia nors filosofija apskritai, tai jos esmė ne atsidavimas, o beasmenė meditacija. Todėl nėra lengva bhaktams pristatyti Krišnos sąmonę tokioje plintančioje jogos atmosferoje.

Tačiau kai keletas ne bhaktų grupių grojo visoje šalyje didelėms žmonių minioms, prasidėjo melodingo mantrų kartojimo kirtane populiarumas. Kai Kripalu instituto vadovai gavo iš vietinio bhakto Šri Prahlado CD, jie pakvietė Šri Prahladą į bhadžanų vakarą. Mes nekantriai laukėme programos.

Kai įėjome į Kripalu institutą, paskaitos buvo ką tik pasibaigę. Žmonės vaikštinėjo vestibiulyje arba sėdėjo plepėdami mažomis grupelėmis.

Visų akys nukrypo į mus kai tik įžengėme, apsirengę vaišnaviškais drabužiais ir nešini muzikos instrumentais bei prasado padėklais. Kai ėjome į pagrindinę salę, pastebėjau, kad daug žmonių seka iš paskos. Įžengus į salę, mums padedanti moteris mandagiai uždarė duris, kad galėtume pasiruošti. "Visas kompleksas tik ir tekalba apie programą", - pasakė ji.

Tuo įsitikinome, kai po 20 minučių ji atidarė duris ir didžiulė minia - daugiau nei 150 žmonių - greitai sugužėjo vidun ir atsisėdo ant grindų, dauguma meditacinės jogos asanomis.

Iki pat to momento svarsčiau, kaip vesti programą. Paprastai gana ilgai pasakoju apie Krišnos sąmonę: jos istoriją, kultūrą ir filosofiją. Tačiau buvo akivaizdu, kad čia susirinkę žmonės ieškojo dvasingumo, ankstesnė patirtis rodė, kad tokius žmones dažniausiai sunkiausia įtikinti dėl jų išankstinių idėjų apie jogą ir misticizmą, taigi nusprendžiau imtis kito priėjimo ir paprasčiausiai priklausyti nuo Krišnos, kitaip sakant nuo Jo šventų vardų. Po penkių minučių įvado pasisukau į Šri Prahladą. "Dainuok mažiausiai valandą", - pasakiau.

Tai buvo trumpiausia vieša paskaita, kokią esu skaitęs, bet atsisėdau užtikrintas. Žinojau, kad Šri Prahlado šventų vardų dainavimas ištirpdys jų širdis. Taip ir buvo.

Kai Šri Prahladas pradėjo groti harmonija ir dainuoti, pamačiau, kaip dauguma jogų nutraukė savo meditaciją ir atsimerkė iš nustebimo. Kiti užsimerkė ir pradėjo linguoti pagal gražų melodingą kirtaną. Po 30 minučių beveik visi šoko transcendentinėje ekstazėje.

Pastebėjau skirtingą padėtį visuomenėje užimančius žmones. Tokia programa - tai lengvas būdas bendrauti su žmonėmis, kurie paprastai būtų nepasiekiami. Staiga suvokiau, kad kirtanų programos gali būti tiesus kelias įsijungti į kylantį susidomėjimą joga Amerikoje. Apsikeitėme žvilgsniais su Šri Prahladu ir galiu pasakyti, kad jis pagalvojo tą patį.

Labiausiai įtikinantis ženklas pasirodė pasibaigus dviejų valandų kirtanui. Žmonės stovėjo pritrenkti, mėgaudamiesi gilia dvasine patirtimi, kurią ką tik patyrė. Galiausiai prie manęs priėjo moteris. "Tai bent joga, - tarė ji. - Jaučiuosi tokia laiminga!" Kai pasilenkęs pakėliau būgną ruošdamasis išeiti, pasisukau į ją ir nusišypsojau. "Taip, ponia, - pasakiau. - Šios mantros kartojimas - tobuliausia joga".

Posmas iš šventraščių atėjo man į galvą: "Harė Krišna mantra - vienintelė mantra sunaikinanti mūsų priešus: geismą, godumą ir t.t. ir ji garbinama Upanišadų žodžiais. Ši mantra išnaikina neišmanymo tamsą ir materialiam egzistavimui ateina galas. Ši mantra vienintelė suteikia dvasinį turtingumą, o ją kartojantis apsisaugo nuo nuodėmingų reakcijų nuodingos gyvatės įkandimo. O liežuvi! Prašau, nuolat kartok šią mantrą ir tavo gyvenimas bus laimingas".

[Mukunda-mala stotram, 31 posmas]

Kitas sustojimas mūsų kelionėje buvo Vašingtonas, čia Viešpats vėl mane palaimino, kad nepamirščiau gyvenimo realybės. Palaiminimas atėjo Bhakti Tirtha Maharadžo pavidalu. Jau daug mėnesių Maharadžas kovojo su vėžiu ir tik visai neseniai prisipažino pralaimėjęs, kadangi augliai pradėjo atsirasti visame kūne, nepaisant įvairių gydymo būdų. Jo mokiniai papasakojo apie Maharadžo būklę, ir aš tikėjausi rasti jį lovoje, meditacinėje nuotaikoje, pasidavusį lėtai mirčiai.

Tačiau kai įžengiau į jo kambarį, nustebau pamatęs jį sėdintį kėdėje, atrodantį žvaliai ir gyvai. Jis buvo labiau sublogęs, nei tuomet, kai mačiau jį praeitą kartą, bet plačiai šypsojosi ir švytėte švytėjo.

Kai pradėjome šnekėtis, tapo aišku, kad jam nebeilgai liko gyventi. Jo vėžys persimetė į kaulus, jis parodė man didžiulį auglį prie kaklo.

Jis nebuvo pirmasis bhaktas ties mirties slenksčiu, kurį lankiau, bet Maharadžas ypač giliai mane paveikė. Jame mačiau save, ta prasme, kad jis nešė Krišnos sąmonę labai panašiai į mane. Sanjasis ir keliaujantis pamokslautojas, jis gyveno aktyvų gyvenimą, lankė daugybę pasaulio šalių. Mes netgi pamokslavome tose pačiose šalyse ir dažnai mūsų keliai susikirsdavo didžiuliuose festivaliuose.

Tik praeitais metais kartu kalbėjome per įžymųjį Kroatijos televizijos rytinių pokalbių šou. Kaip ir aš, jis rašytojas ir todėl gerai žinomas didžiajai bhaktų daliai. Dabar jo veikla staiga nutrūko, jam liko gyventi tik dienos ar savaitės. Tai atvėrė man akis ir mirties realybė tapo dar aiškesnė.

"Tik laikas skiria mane nuo tokio pat likimo", - pagalvojau. Staiga pajutau nenumaldomą norą įsisąmoninti Krišną.

"Šiandien ar rytoj šis bevertis materialus kūnas paliks mane ir aš prarasiu visą su juo susijusią laimę. Kadangi ši materiali laimė laikina, ją reiktų laikyti tikrosios laimės miražu. O mano prote, prašau, atsisakyk šios laikinos laimės ir mėgaukis tikrąja, amžinąja atsidavimo tarnystės laime Vrindavano žemėje".

[Vrindavana-mahimamrta 1 skyrius, 24 tekstas]

Maharadža pajuto mano nuotaiką. "Daug sunkiau nei skausmas ir nepatogumas, - tarė jis, - yra tai, kad baigėsi mano keliautojo ir pamokslautojo dienos. Po daugybės metų aktyvios veiklos staiga aptinku save įkalintą šiame kambaryje. Negaliu atsikelti ir išvažiuoti į kitą miestą, kitą programą. Tai sunku". Jo veidas surimtėjo.

"Galiu tai suprasti", - pasakiau.

"Ne, tu negali, - pasakė jis su vos pastebima šypsena. - Ar galėtum pasidalinti su manimi mintimis ir realizacijomis kitų bhaktų, su kuriais buvai jiems stovint ant mirties slenksčio?"

Minutėlę atidžiai pagalvojau ir tada papasakojau, kaip mūsų dievo brolis Šridhara svamis buvo bebaimis stodamas prieš mirtį. Paaiškinau tai kaip suvokė jis, kad atsidavimo tarnystė Viešpačiui tęsiasi: šį gyvenimą tarnaujame guru ir Krišnai, tai ir kitą gyvenimą darysime tą patį.

Maharadža akimirką pagalvojo ir linktelėjo galva. Tokios temos svarbesnės tiems, kurie stovi ant mirties slenksčio.

Tuomet Maharadža pakeitė temą į kai ką dar svarbesnio jam. "Man rūpi, kad didžioji dalis bhaktų prieš mirtį neturės tokių sąlygų, kokios buvo suteiktos man, - pasakė jis. - Kadangi esu lyderis, bhaktai suteikė man pinigų ir sąlygas išsigydyti. Lankiausi daugybėje klinikų ir susitikau su daug gydytojų. Tai buvo brangu. Paprastas bhaktas neturėtų tokių galimybių".

Buvau priblokštas. "Štai tikras vaišnava, - pagalvojau. - Jis ties mirties slenksčiu, bet rūpinasi kitų gerove".

"Taigi ruošiuosi įkurti fondą, - tęsė jis, - iš paaukotų pinigų, kurie liko, ir užtikrinti, kad kitiems būtų prieinamas toks pat gydymas, kokį gavau aš".

Jo protas veikė greitai. "Suprantu, kad širdyje vis dar išliko daug anarthų, - sakė jis, - ir baiminuosi, kad gali nebūti laiko jų išvalyti".

Jis nepateikė tai kaip klausimo, bet buvo aišku, kad jis prašo patarimo.

"Maharadža, - pasakiau, - tavo daugelio metų tarnystė yra iškili. Neabejoju, kad Krišna atsižvelgs į tai mirties akimirką".

vayur anilam amrtam
athedam bhasmantam sariram
om krato smara krtam smara
krato smara krtam smara

"Tegu sudega ir virsta pelenais šis laikinas kūnas, ir tegu susilieja su oro visuma gyvybės oras. O Viešpatie, prašau prisiminti visas mano aukas, visa tai, ką esu Tau padaręs, nes Tu esi aukščiausiasis visų aukų tikslas".

[Šri Išopanišada, 17 mantra]

Norėdamas suteikti Maharadžai dar daugiau pasitikėjimo, papasakojau istoriją apie Ramanudžačarją, kuris paklausė panašų klausimą Ranganathos Dievybės. "Mano Viešpatie, - tarė jis, - koks likimas laukia bhakto, kuris negalės prisiminti Tavęs mirties akimirką?"

Keletą akimirkų Dievybė tylėjo. "Jei mano bhaktas negalės atsiminti manęs mirties akimirką, - pasakė Dievybė, - tuomet Aš prisiminsiu savo bhaktą".

Maharadža šypsojosi.

Tada jis pradėjo šlovinti tam tikrą mano pamokslavimo veiklą ir aš nusprendžiau, kad jau laikas eiti. Išeidamas pakviečiau Maharadžą atvykti kitą dieną į Gaura Purnimos šventę Potomako šventykloje.

Kitą dieną, prieš pat sundara arati, buvau maloniai nustebintas, kai jis pasirodė vežimėlyje nepaisydamas savo gležnumo. Altorinis buvo sausakimšas, o kai bhaktai pamatė Maharadžą, nušvito iš džiaugsmo. Nors turėjau būti pagrindinis kalbėtojas, paprašiau Maharadžą po arati paskaityti paskaitą. Jis nuostabiai kalbėjo apie pusę valandos, o tuomet perdavė mikrofoną man.

"Šįvakar nekalbėsiu daugiau, nei pora žodžių, - pradėjau. - Norėčiau, kad šį įvykį prisimintumėte iš apšviečiančių Jo Šviesybės Bhakti Tirtha Maharadžo žodžių".

Kai kurie bhaktai pradėjo verkti. Šlovinau Maharadžo veiklą per daugelį metų ir galiausiai pasakiau, kad neabejoju, jog jis grįžta atgal pas Dievą. "Mūsų vienintelė kvalifikacija pasiekti tokią išaukštintą padėtį, - pridūriau, - yra nepriežastinė dvasinio mokytojo malonė, o įrodymas, kad Maharadža įgijo šią malonę yra tai, kad jam grįžus iš už "geležinės uždangos" Šrila Prabhupada šiltai jį apkabino".

Kitą rytą atsisakiau skaityti paskaitą, nes buvau pervargęs ir reikėjo sutvarkyti keletą dalykų prieš išvykimą. Vėliau tą pačią dieną buvau nužemintas, kai išgirdau, kad Bhakti Tirtha Maharadžas, nors ir išvargintas ligos ir pasirengęs iškeliauti iš šio pasaulio, skaitė paskaitą šiame kambaryje. Tai įrodymas, kad nors jis klausinėjo manęs, man dar reikia daug ko iš jo išmokti.

Prieš pat mums išvykstant iš miesto Viešpats vėl parodė kontrastą tarp rimtumo ir iškilumo, kai Šri Prahladas, Rukmini Prija ir aš lankėmės daktarės Kajos Plos, įtakingos ir pasižymėjusios Amerikos politikoje, namuose. 74 metų dr. Plos vadovauja Lenkų centrui ir Amerikos kultūros reikalams, o susitikimą surengė bhaktas, gyvenantis jos kaiminystėje.

Nežinojau, kokia ji svarbi, kol nesusėdome jos svetainėje. Pamačiau nuotraukas, kuriose ji buvo su įvairiais pasaulio lyderiais, įskaitant ir popiežių Joną Paulių II, buvusius Jungtinių Valstijų prezidentus Džordžą Bušą ir Bilą Klintoną, buvusį Lenkijos prezidentą, o taip pat ir dabartinį, Aleksandrą Kvasnievskį, paminėjau tik keletą iš jų.

Iš pradžių ji jautėsi nejaukiai, pasikvietusi mus pas save į namus, bet po kiek laiko atsipalaidavo. Kai pamatė mane spoksantį į nuotraukas, pradėjo pasakoti savo gyvenimo istoriją, daugiausiai susijusią su Amerikos politika. Jos vyras dirbo valstybės sekretoriaus patarėju, taigi išgirdome daug pasakojimų apie vyriausybės intrigas ir diplomatiją. Laikas nuo laiko ji sustodavo ir klausinėjo mūsų apie Krišnos sąmonę.

Po valandos suskambo telefonas ir ji pakilo atsiliepti. "Atsiprašau, - pasakė ji. - Laukiu sūnaus skambučio. Jis Lenkijos ambasadorius Jungtinėse Tautose".

Ji pakėlė ragelį kitame kambaryje, bet Rukmini Prija, pagal tautybę lenkė, sėdėjo ne per toliausiai ir vėliau papasakojo, ką girdėjusi. "Brangus mano sūnau, - pasakė dr. Plos, - vyksta kažkas nuostabaus. Mano namuose svečiuojasi Harė Krišna atstovai".

Praleidome daugiau nei valandą kartu su ja, ir ji pakvietė mus vėl apsilankyti kitais metais. "Daug svečių lankosi pas mane, - pasakė ji, - o aš taip pat lankausi pas juos. Kitą savaitę važiuosi pas naujai išrinktą Ukrainos prezidentą, į Kijevą. Jūs visuomet laukiami". Ji uždėjo ranką man ant peties.

"Ačiū", - pasakiau ir padaviau jai savo naujausią knygą, "Keliaujančio pamokslautojo dienoraštį", 5 dalį.

"Būtinai ją perskaitysiu", - pasakė ji.

Po keletos dienų, vos ne pranašiškai, pasirodė dar viena pamoka, dar vienas priminimas, kad "tai tik laikinas šou".

Lagūna Byče, Kalifornijoje, lankiausi Gaura Prijos dasi, 73 metų Virabahu prabhu mokinės, namuose. Ji sirgo vėžiu ir buvo arti mirties.

Kai įėjau į jos kambarį, pamačiau, kad jai liko tik kelios valandos iki šio kūno palikimo. Ji gulėjo lovoje be sąmonės, liesa ir išblyškusi, jos džapos karoliai buvo apvynioti aplink ranką. Šeimos nariai paprašė manęs padėti tulasi lapelį ir užlašinti Gangos vandens jai į burną. Buvau dėkingas, galėdamas pasitarnauti vaišnavi, nors aplinkybės buvo sudėtingos.

"Spėju, aš dar iki galo neįtikintas, - galvojau, - nes Viešpats vis kala tą patį man į galvą: gyvenimas laikinas, nesiblaškyk, tvirtai eik link tikslo".

Kurį laiką dainavome kirtaną, bet po kiek laiko mano mintys pradėjo klaidžioti, ir aš išėjau įkvėpti gryno oro. Jaučiausi nejaukiai, negalėdamas pasilikti, bet kadangi nepažinojau Gaura Prijos, buvo sunku išlikti tos pačios nuotaikos kaip ir tie, kurie jai tarnavo.

Jos duktė, kuri nebuvo bhaktas, išėjo į lauką. "Norėčiau padėkoti Jums už viską, ką padarėte mano mamai", - pasakė ji.

"Bet aš čia tik keletą minučių, - pradėjau sakyti. - Aš..."

"Turiu omeny Jūsų dienoraštį, - pasakė ji. - Mano mama mėgo jį skaityti ir nekantriai laukdavo pasirodant kiekvieno skyriaus. Visą pastarąjį mėnesį ji šlovino Jus. Ją ypač įkvėpė istorija apie Jūsų brolį ir tai, kaip jis tapo bhaktu. Ji laikė tai mažu stebuklu, ir tai suteikė jai tikėjimo ir dvasinės jėgos šiomis paskutinėmis gyvenimo dienomis".

Vėl buvau sutrikęs ir nužemintas.

"Ji taip troško susitikti su Jumis", - pasakė duktė.

"Ačiū, - tariau. - Dabar galiu grįžti ir dainuoti su jausmu, kaip ir kiti".

Grįžau į kambarį ir pradėjau vesti kirtaną. Šį kartą dainavau iš širdies, tikėdamasis, kad ji kažkaip girdi transcendentinio mediumo pagalba. Po kiek laiko baigiau kirtaną ir prieš išeidamas sušnabždėjau keletą padrąsinančių žodžių jai į ausį.

Atrodė, kad man skirtos pamokos kaitaliojosi teigiama su neigiama, taigi tikėjausi, kad kita pamoka bus teigiama, bet greitai vėl susidūriau akis į akį su mirtimi. Panašu, kad mums vėl ir vėl reikia priminti tą pačią pamoką.

ahany ahani bhutani
gacchantiha yamalayam
sesah sthavaram icchanti
kim ascaryam atah param

"Diena po dienos neskaičiuojamos šio pasaulio gyvos esybės keliauja į mirties karalystę. Tačiau tie, kurie pasilieka, džiaugiasi šia laikina padėtimi. Kas galėtų būti nuostabesnio, nei tai?"

[Mahabharata, Vana-parva 313.116]

Tačiau šįkart tai buvo ne Harė Krišna judėjimo bhaktas. Tai buvo popiežius Jonas Paulius II. Kaip ir kiti, nuliūdau, išgirdęs apie jo ligą ir mirtį. Ašaros susitvenkė man akyse gavus žinią apie vertą pagarbos pasitraukimą, kai jį buvo apsupę jo artimiausi pasekėjai gilioje maldoje.

Bahktas pažvelgė man į veidą. "Bet Maharadža, - tarė jis, - didžioji dalis sunkumų, su kuriais susidūrėte Lenkijoje, kilo iš Bažnyčios".

"Tiesa, - atsakiau, - bet aš negalvoju, kad jie kilo iš paties popiežiaus. Jis visuomet buvo pasiruošęs dialogui tarp skirtingų tikėjimų".

"Be to, - pridūriau, - nors mūsų dvasinės tradicijos skyrėsi keletu vietų, visuomet vertinau jo konservatyvią poziciją ginčijamais religiniais klausimais ir jo drąsa plačiai skelbiant savo tikėjimą. Pasaulis tapo geresnis po jo misionieriško darbo".

"Na, - atsakė bhaktas, - įdomu, ar Šrila Prabhupada vertintų tai tokiu pat būdu".

"Jis tikrai taip pat manė, kai buvo tarp mūsų, - pasakiau, - o įrodymas - jo laiškas popiežiui Pauliui VI. Šventų asmenybių gyvenimas ir mirtis duoda vertingas pamokas tiems iš mūsų, kurie žengia tiesiu ir siauru keliu į dvasinį pasaulį".

[Keletas ištraukų iš laiško:]

Monrealis, rugpjūčio 3, 1968

Jo Šviesybei popiežiui Pauliui VI,
Jėzaus Kristaus vietininkui,
Vatikano Miesto Valstybė,
Roma, Italija

Jūsų Šviesybe:

Prašau priimkite mano nuolankius nusilenkimus Jūsų lotosinėms pėdoms. Prašau leisti prisistatyti: esu indų vienuolis, laikausi Vedų religinio gyvenimo principų. Šiuo metu priklausau atsižadėjusių pasaulio sluoksniui - esu sanjasis (72 metų amžiaus) bei pamokslauju Dievo sąmonę po visą pasaulį...

Mano misija priklauso Viešpatie Čaitanjos sekai, kuris yra įsikūnijusi Dievo meilė ir kuris apsireiškė prieš 482 metus Indijoje... Jo misija - atgaivinti Dievo sąmonę visame pasaulyje remiantis Šrimad-Bhagavatam, mokslu apie Dievą...

Šrimad-Bhagavatam principas yra toks: bet koks religinis tikėjimas, kuris padeda be jokio motyvo, nevaržant jokioms materialioms sąlygoms, įgyti meilę Dievui, yra transcendentinė religija... Ypatinga žmogaus gyvenimo vertė - pasiekti meilę Dievui, nes tai aukščiausias gyvenimo tobulumas...

Ši kryptis labai silpsta, o kadangi Jūsų Šviesybė esate didžiulės religinės grupės vadovas, manau turėtume susitikti ir apibrėžti mūsų bendradarbiavimo programą...

Žmonių visuomenei daugiau neturėtų būti leista toliau kurti civilizaciją be Dievo, nes priešingu atveju mažės teisingumas, švaros principai ir gailestingumas...

Krišnos sąmonės judėjimas skirtas peržiūrėti visą susidariusią situaciją. Mes auginame gero būdo žmones ir mokome savo mokinius pamilti Dievą, arba Krišną...

Nenorėčiau per daug išsiplėsti, bet jei manote, kad susitikimas su Jumis bus naudingas visuomenei apskritai, būčiau labai pamalonintas, jei Jūsų Šviesybė sutiktų su manimi pasikalbėti.
Iš anksto dėkoju už greitą atsakymą.

Tarnaujantis Viešpačiui, Jūsų
AČ Bhaktivedanta Svamis