KELIAUJANČIO PAMOKSLAUTOJO DIENORAŠTIS

6 dalis, 6 skyrius
Balandžio 14 - 28, 2005

Stebuklingos istorijos


Kai mūsų dviejų mėnesių turas po Amerikos šventyklas ėjo į pabaigą, pajutau, kad kūnas naudoja rezervines energijos atsargas. Mūsų tvarkaraštyje kasdieną buvo po dvi ar tris programas, o tai reiškė, kad retai atsiguldavome iki vidurnakčio. Nuolat keliaudami, važinėdami pirmyn atgal po skirtingas laiko juostas, nereguliariai valgydami ir kiekvieną dieną miegodami skirtinguose namuose - visa tai tapo reikalaujančia daug pastangų rutina ir atsiliepė mano sveikatai.

Alačujoje, Floridoje, vieną rytą išeidamas iš šventyklos apalpau. Vienas bhaktas lauke padėjo man ir pasodino vejoje. "Maharadža, - pasakė jis, - sulėtinkite tempą. Atsipalaiduokite".

"Iš tiesų esu geros formos, - atsakiau. - Prieš du mėnesius Mumbajuje man buvo atliktas pilnas medicininis patikrinimas, ir gydytojai pasakė, kad esu sveikas".

"Tad kodėl nualpote?" - paklausė jis.

Iš visų jėgų stengiausi nusišypsoti. "Tai paskutinės kelionės dienos, - pasakiau. - Būsiu sveikas. Nesijaudink".

Kai sėdėjau pievelėje norėdamas atsigauti, prisiminiau paskutinius du mėnesius. "Jei man reikėtų vėl tai padaryti, - pasakiau sau, - nieko nekeisčiau".

Man patinka keliaujančio pamokslautojo gyvenimas. Džiaugiuosi galimybe pamokslauti bet kurioje vietoje, o po to pakilti ir judėti toliau. Netgi prieš tapdamas bhaktu iki 14 metų skersai išilgai išvažinėjau Ameriką. Kai priėmiau sanjasą 29 metų ir pradėjau intensyviai keliauti, tai buvo tobulai išsipildęs troškimas. Daugiau tai nebuvo nenuoramos paauglio kelionių aistra, bet atsakinga pareiga skleisti Viešpaties misiją. Norint išlikti tvirtam atliekant šią tarnystę, reikia būti susitelkusiam į tikslą ir niekuomet nesigręžioti atgal.

Dažnai prisimenu Šrilos Prabhupados žodžius, kai jis Majapure įteikė dandą naujam sanjasiui: "Nesigręžiok atgal ir negalvok, kad kažką palieki už nugaros, ir niekada nepavydėk materialistiškiems namų šeimininkams jų padėties".

Užmiršk praeitį, kuri miega ir
Niekada nesvajok apie ateitį,
Bet elkis pagal laiką, kuriame gyveni
Ir tobulumas ateis pas tave.

[Šrila Bhaktivinoda Thakura, Saragrahi Vaišnava, 16 posmas]

Tačiau paskutinės aštuonios savaitės buvo tyras pamokslavimas, todėl nebuvo jokios žalos prisiminti daugybę vaizdų, iškylančių mano mintyse: didžiulių šventyklų kirtanai per rytines programas, pasirinkti posmai iš Šrimad Bhagavatam, kuriuos man patikdavo komentuoti, daugybė saldžių Šri Prahlado bhadžanų ir ypatingos puotos.

Bet patys vertingiausi prisiminimai buvo apie bhaktus, kuriuos aš sutikau. Bendravimo su jais nektaras nusvėrė visas askezes, kurias teko patirti. O man teko daug bendrauti.

Staiga suvokiau, kad pirmą kartą per daugybę mėnesių buvau vienas - sėdėjau sau ant vejos. Garsiai nusijuokiau.

Daug bhaktų praskriejo mano mintyse, didelių ir mažų. Prisiminiau vidutinio amžiaus moterį iš harinamos Nju Orleane, ji patraukė mano dėmesį, nes atrodė laimingiausia iš visų ten buvusių bhaktų. Po harinamos, kai visi ėjome atgal į autobusiuką, ji kreipėsi į mane.

"Maharadža, - pasakė ji, - mano vardas Sarva Laksmi dasi, ir aš esu laimingiausia moteris žemėje".

"Nesiginčysiu su tuo, - pasakiau šypsodamasis.

"Papasakosiu Jums, kodėl, - pasakė ji. - Praeito amžiaus 7-ame dešimtmetyje įvykdžiau siaubingą nusikaltimą ir buvau nuteista 90 metų kalėti".

Mano antakiai pakilo.

"Bet prieš keletą metų, - tęsė ji, bhaktai pradėjo bhakti jogos programą federaliniame sunkiųjų darbų kalėjime, kuriame aš kalėjau. Pradėjau lankyti programas ir greitai uoliai įsitraukiau į Krišnos sąmonę.

Labai stengiausi tapti geru bhaktu, taigi tapau pavyzdine kaline. Po dviejų metų, kai mano dvasinis mokytojas Bir Krišna Maharadža inicijavo mane kalėjime, staiga man buvo dovanota - bausmė panaikinta ir mane išleido.

Niekada nebuvo oficialiai paaiškinta, kodėl jie išleido mane, bet aš žinojau, kad tai paprasčiausiai Krišnos malonė. Dabar stengiuosi pasidalinti savo geru likimu su tais, kurie įkalinti materialios egzistencijos kalėjime ir pamokslauju Krišnos sąmonę".

Kai moteris nuėjo, galėjau tik stebėtis kalėjimo viršininkų atlaidumu, o dar daugiau Viešpaties malone. Dar daugiau staigmenų laukė manęs kitą dieną per sekmadienines vaišes.

Programos metu bhaktini paprašė palaiminti jos kūdikį. Ji pakėlė vaiką ir pasakė: "Jis ypatingas".

"Žinoma", - atsakiau, galvodamas, kad visos motinos mano, jog jų vaikai ypatingi.

Ji nusišypsojo. "Ne, - pasakė ji, - jis iš tikrųjų ypatingas. Jis beveik nejudėjo mano įsčiose. Iš tiesų aš nežinojau, kad esu nėščia iki aštuntojo mėnesio".

Mano antakiai vėl pakilo.

"Turėjau daugybę negalavimų, - tęsė ji, - bet vieną ypač sunkią dieną apsilankiau pas savo gydytoją. Staiga jo veidas ištįso iš nuostabos. "Jauna ponia, - pasakė jis, - Jūs nėščia!"

Jos vyras nusišypsojo ir linktelėjo galva. "Aš norėjau vaiko. Meldžiuosi, kad tai būtų jo paskutinis gimimas materialiame pasaulyje".

Po to kita moteris kreipėsi į mane. "Negalėjau slapta nesiklausyti, - pasakė ji. - Žinote, aš taip pat ką tik gimiau".

Po to, ką išgirdau per pastarąsias dvi dienas, buvau pasirengęs bet kam. "Kaip tai?" - paklausiau.

"Gyvenau šioje šventykloje prieš 30 metų ir keletą kartų mačiau Šrilą Prabhupadą, - pasakė ji. - Bet kvailai pasielgiau - anksti nutraukiau savo atsidavimo tarnystę. Neseniai sugrįžau. Vėl jaučiu viltį. Tiesą sakant, aš atgimiau".

"Ar dabar pasiliksite su mumis?" - paklausiau.

"Be jokios abejonės, - atsakė ji. - Daugiau niekuomet nepasitrauksiu".

Kelionė po Jungtines Valstijas buvo pripildyta nektaro - kirtanai, istorijos, kaip bhaktai atėjo į Krišnos sąmonę, pamokslavimas, bet geriausia Viešpats paliko pabaigai.

Paskutinis mūsų sustojimas buvo Majamio šventykloje, Coconut Grove (Kokosų giraitėje), gražiame pastate gerai žinomoje ir puikiai tvarkomoje vietoje. Trivikrama Mahradža atvyko susitikti su mumis iš Orlando, ir kai Šri Prahladas, Rukmini Priya ir aš atvykome, jis pasveikino mus su maža grupe bhaktų dainuodami kirtaną.

Ypač krito į akį vienas bhaktas, kuris atrodė ypatingai pasinėręs į dainavimą. Jo akys buvo užmerktos, jis pats susitelkęs dainavo šventus vardus, o jo veidą puošė palaiminga šypsena. Kai kirtano grupė nuvedė mus į šventyklą, pastebėjau, kad jo susikaupimas dainuojant neišnyko.

"Akivaizdu, jį stipriai traukia šventas Krišnos vardas, - pagalvojau. - Tikiuosi, man pavyks su juo pabendrauti".

Pasisukau į Trivikramą Maharadžą. "Kas tas bhaktas, kuris taip džiaugiasi kirtanu?" - paklausiau.

Maharadža nusišypsojo. "Jo vardas Sidha Vidja dasa, - pasakė jis. - Jis mūsų dievo brolis ir Majamio šventyklos dalis praktiškai nuo jos įsikūrimo".

Negalėjau nustygti vietoje - taip norėjau su juo susitikti, bet per savo trumpą atvykimo kalbą pastebėjau, kad jis pakilo ir išėjo iš šventyklos. Sunerimau, kad galbūt neteks šiandien su juo pabendrauti.

Kai tik pabaigiau kalbėti, pasisukau į kitą bhaktą. "Kur išėjo Sidha Vidja?" - paklausiau.

"Jis ruošiasi harinamai", - pasakė bhaktas.

Nustebau, nes tą vakarą buvo numatyta didžiulė programa šventykloje.

"Bet programa vos už kelių valandų", - pasakiau aš.

Bhaktas nusijuokė. "Nepažįstate Sidha Vidjos. Jis išeina į harinamą sankirtaną Majamyje praktiškai kiekvieną dieną nuo to laiko, kai prisijungė 1971".

Greitai paskaičiavau mintyse. "Kiekvieną dieną 33 metus?" - paklausiau.

"Daugumą tų dienų - taip, - atsakė jis, - išskyrus tas dienas, kai jis Indijoje arba vakare vyksta ypatingas renginys".

"Jis atrodo nuolankus vaišnavas, - pagalvojau, - vienas iš tų tylių ISKCON`o karių, kurie metų metais tęsia pradėtą veiklą ir nelaukia jokio pripažinimo".

"Kartais jis išeina vienas, - tęsė bhaktas. - Majamyje jį visi pažįsta.

Prieš daug metų jis dainavo šalia Super Bowl stadiono, kuriame vyko rungtynės, ir televizijos grupė kreipėsi į jį. "Kas laimės?", - paklausė jie.

"Krišna, - atsakė jis plačiai šypsodamasis. Jie tai parodė per vakaro žinias ir jis tapo įžymus".

Aš dar labiau troškau su juo pabendrauti.

"Jis taip pat retai praleidžia rytinę programą", - tęsė išdidžiai bhaktas.

"Suprantama, - pagalvojau. - Būtent iš ten jis ir įgyja švento vardo skonį".

"Prieš keletą metų buvo rimtas nesusipratimas tarp jo ir šventyklos vadovybės, - tęsė bhaktas. - Vadovybė nuėjo taip toli, kad uždraudė jam įeiti į altorinį. Taigi žinote, ką jis padarė?"

"Ne, o ką?" - paklausiau.

"Dvejus su puse metų kiekvieną rytą jis ateidavo ir stebėdavo mangalarati pro langą. Jis būdavo net per uraganą".

"Kada galėčiau su juo susitikti?" - paklausiau.

"Per harinamą šią popietę, - pasakė bhaktas. - Mes visi einame dainuoti žemyn į Pietinį paplūdimį".

Buvau pirmasis, įlipęs į autobusiuką.

Pietų paplūdimys yra nauja restoranų ir kavinių teritorija, besidriekianti pusę mylios pakrante. Ji dažnai lankoma turistų ir vietinių gyventojų. Nors buvo šiokiadienis, kai mūsų 15 bhaktų grupė atvažiavo, pamatėme daugybę žmonių, vaikštinėjančių gatvėmis ar sėdinčių lauko kavinėse.

Tikėjausi, kad Sidha Vidja ves kirtaną, bet būdamas nuolankus jis perleido tai Šri Prahladui. Šri Prahladas pradėjo dainuoti ir groti savo akordeonu ir mūsų kirtano grupė tuojau pat prisitaikė. Teritorija buvo pilna kubiečių ir žmonių iš kitų Lotynų Amerikos šalių, o jie negalėjo ištverti nešokę pagal ritmą. Žmonės greitai pradėjo virsti iš restoranų ir šokti su mumis ant šaligatvio. Nesitikėjau tokios reakcijos į harinamą. Lenkijoje žmonės šypsosi ir mojuoja, bet čia jie šokinėjo tiesiog kirtano grupės viduryje.

Buvau pasinėręs į kirtaną, kai pastebėjau, kaip Sidha Vidja bendrauja su minia. Jis visiškai nesivaržė kviesdamas žmones, stovinčius nuošalyje, prisijungti prie mūsų. Dauguma neatsilaikydavo prieš jo kvietimą. Kai judėjome šaligatviu toliau, jis mojavo būreliams, susirinkusiems pažiūrėti į mus, o daugelis žmonių atsakydavo mums tuo pačiu.

"Harė Krišna, Sidai!" - sušuko vyras.

"Hari bol, drauguži!" - pasakė kitas.

Stebėjau, kaip Sidha Vidja spaudė rankas keletui praeivių, kurie tikrai jį pažinojo. Kai jis pakėlė ranką ir pliaukštelėjo delnais su juodu vyru, vyras šiltai nusišypsojo, lyg būtų jo senas draugas.

Sidha Vidja lengvai judėjo gatvėmis. Jis buvo savo vietoje - duodamas Krišnos sąmonę žmonėms. Jis buvo sankirtanos bhaktas iki širdies gelmių. Jis mylėjo žmones, o jie taip pat jį mylėjo. Kai mes priėjome prie grubiai atrodančio žmogaus, sėdinčio prie stalo su merginomis, aš nesiryžau prieiti arčiau. Bet Sidha Vidja kreipėsi į juos su šypsena ir vienai iš moterų davė maha girliandą nuo šventyklos Dievybių. Visa grupė sugriaudėjo pritardama. Prisigretinau prie Sido. Aš taip pat norėjau gauti jo malonės.

Vieną akimirką jis staiga pasuko į kairę nuo šaligatvio ir įvedė mus tiesiai pro duris į didelį restoraną. Restoranas ką tik atsidarė, ir padavėjai vis dar tvarkėsi ruošdamiesi, bet kai tik jie pamatė Sidha Vidją, viską metė ir pradėjo dainuoti, plodami ir šokdami kartu su mumis.

Sekundei sustojau. "Kas jis? - pagalvojau. - Kas šis bhaktas, įkvepiantis žmones pašėlusiai šokti skambant šventiems Krišnos vardams?"

Buvo aišku, kad tai ne pirmas kartas, kai jis buvo šitame restorane, bet atrodė, kad jis jaučia ypač didelį malonumą dėl to, kad šį kartą su juo didelė grupė bhaktų, o Šri Prahladas, kuris iš tiesų buvo gerai nusiteikęs, drebino namą šventų vardų garsais. Netgi barmenas pakėlė rankas iš ekstazės.

Kai ėjome gatve toliau, daugiau žmonių švilpė ir šaukė, norėdami atkreipti jo dėmesį. "Šis bhaktas padarė šventų vardų revoliuciją šiame mažyčiame pasaulio kampelyje, - pagalvojau. - Diena po dienos, mėnuo po mėnesio, metai po metų uoliai išeidamas į gatvę dainuoti, jis ištirpdė žmonių širdis ir jie pradėjo atsidavimo tarnystės kelią".

Po dviejų valandų harinama baigėsi, o žmonės šypsojosi ir mojavo, kai mūsų autobusiukas pajudėjo. Visa tai vyko dėl ryžtingų Sidha vidjos pastangų skleisti švento vardo šlovę.

tebhyo namo stu bhava varidhi jirna panka
sammagna moksana vicaksana padukebhyah
krsneti varna yugala sravanena yesam
anandathur bhavati nartita roma vrndah

"Pagarbiai lenkiuosi Viešpaties bhaktams. Kai jie paprasčiausiai girdi du skiemenis - Kriš-na - jų kūno plaukai pasišiaušia ekstazėje ir jie šoka apimti ekstatinės palaimos. Savo sandalais jie patyrusiai išlaisvina puolusias sielas, giliai nugrimzdusias į dvokiantį pasikartojančių gimimų ir mirčių vandenyno dumblą".

[Šrila Rūpa Gosvamis, Padjavali, 54 tekstas, pasakytas Šri Autkalos]

Tą dieną mano didžiulė sėkmė nesibaigė harinama. Prieš pasibaigiant mano apsilankymui, išgirdau dar vieną stebuklingą istoriją, susijusią su nepriežastine Viešpaties malone.

Sėdėjau šventyklos restorane ir jau ruošiausi valgyti, kai pakėlęs galvą pamačiau įeinantį vyrą su kostiumu ir kaklaraiščiu. Jo formalūs drabužiai nesiderino prie tokios nerūpestingos atmosferos. Manydamas, kad jis yra svečias, jau norėjau paprašyti, kad vietinis bhakta pakviestų jį prisėsti prie manęs, bet džentelmenas, pamatęs mane, tuojau pat nusilenkė.

Trivikrama Maharadža prabilo. "Tai Murari Gupta das, - pasakė jis. - Jis gydytojas ir jį neseniai iniciavo Bhakti Marga svamis".

Murari Gupta pakilo. Persimetus maloniais žodžiais, paklausiau jo, kiek laiko jis įsitraukęs į Krišnos sąmonės judėjimą. Jis papasakojo man, kad 1973 jam buvo 17 ir jis mokėsi pirmame semestre Floridos Universitete. Vieną vakarą eidamas į paskaitą jis pamatė Tamal Krišna gosvamį, pamokslaujantį keletui studentų ant universiteto pievelės.

"Radha Damodara keliaujantis festivalis lankėsi universiteto teritorijoje keletą dienų, - pasakė Murati Gupta. - Tą dieną Maharadžas atvyko anksti, anksčiau už kitus bhaktus.

Domėjausi dvasiniais Rytų mokymais ir keletą kartų skaičiau Bhagavad Gitos vertimą, taigi tuojau pat mane patraukė Maharadžas, stovintis šafraniniais drabužiais. Nors tuo metu jis buvo jaunas, atrodė vyresnis ir išmintingas.

Per kitas tris dienas Tamal Krišna Maharadža kalbėjosi su manimi keletą kartų, skatindamas mane prisijungti prie jų keliaujančio festivalio. Tačiau aš nebuvau pasiruošęs. Vis dėlto, kai jie išvažiavo, pradėjau lankytis vietinėje Geinsvilio šventykloje. Po šešerių mėnesių aš galiausiai mečiau studijas ir persikėliau gyventi į šventyklą. Kitus šešis mėnesius platinau Šrilos Prabhupados knygas.

Tada vieną dieną išvykau ir prisijungiau prie Radha Damodaros grupės. Važinėjau vienu iš autobusų ir toliau platinau knygas.

Kitais metais buvau dukart rekomenduotas Šrilai Prabhupadai inicijuotis, bet abu kartus atsisakiau. Nebuvo taip, kad nenorėjau gauti iniciacijos. Tiksliau tariant, laikiau tai rimtu pasižadėjimu. Išaugau pasiturinčioje šeimoje, mano tėvas įskiepijo man, kaip svarbu rimtai prisiimti atsakomybę. Norėjau būti 100 procentų užtikrintas, kad jei duosiu įžadus, niekada nenuvilsiu savo dvasinio mokytojo.

Tuo pačiu metu šeima vertė mane grįžti mokytis. Tėvai lankė mane įvairiose šventyklose. Jie buvo pagarbūs Krišnos sąmonei, bet primygtinai reikalavo, kad baigčiau studijas. Dėl to nuolat svarsčiau, ką man daryti.

Atlantoje, 1974, kai Šrila Prabhupada lankėsi šventykloje, mane vėl rekomendavo iniciacijai. Bet ir vėl atsisakiau. Buvau ką tik perskaitęs Šrilos Bhaktisidhantos Sarasvačio straipsnį apie iniciacijos svarbą, o jis, rašydamas apie mokinio ištikimybę, buvo kietas. Nebuvau tikras, kad atitinku tokios atsidavusios sielos kriterijus.

Iniciacijos rytą sutrikęs sėdėjau netoli šventyklos. Staiga pamačiau besiartinantį Šrilą Prabhupadą, grįžtantį iš rytinio pasivaikščiojimo, apsuptą daugybės mokinių. Šrila Prabhupada atrodė pajuto mano dilemą ir praeidamas pasakė keletą raminančių žodžių.

Tačiau prieš pat prasidedant ceremonijai aš išvažiavau iš šventyklos ir greitai grįžau namo, į Čikagą. Trumpai tęsiant ilgą istoriją, grįžau į universitetą ir galiausiai baigiau jį bei gavau medicinos daktaro laipsnį. Greitai tapau praktikuojančiu gydytoju. Vėliau vedžiau ir susilaukiau trijų vaikų.

Darbas dažnai nublokšdavo mane už jūrų marių, ten aš slapta lankydavausi šventyklose. Kur tik keliaudavau, imdavau su savimi Šrilos Prabhupados paveikslėlį ir kartodavau kiekvieną dieną ratus su savo karolių. Tačiau niekada bhaktams neatskleisdavau, jog esu užsislaptinęs bhakta. Visuomet buvau svečias. Jaučiausi lyg vagis naktyje. Ateidavau į šventyklą, žiūrėdavau į Dievybes, valgydavau prasadą ir kažkiek bendraudavau. Bet niekada neatsilygindavau jiems tarnyste.

Tačiau viskas pasikeitė 2001 rugsėjo 11, po teroristų atakos Niujorke. Tuo metu dirbau Majamio ligoninėje, kai dėl nacionalinio saugumo Floridos Sveikatos departamentas nusprendė patikrinti visus valstijos gydytojus ir seseles. Visi mūsų įrašai ir duomenys buvo kruopščiai tikrinami, ir vieną dieną buvau pakviestą į ligoninės vadovybės būstinę. Jie išsiaiškino, kad jaunystėje buvau areštuotas 17 kartų. Suvirpėjau, prisiminęs, kad šie areštai susiję su knygų platinimu keliaujant kartu su Radha Damodaros grupe.

Nebuvo iškelta bylų, nes persimetus keliomis frazėmis policija visuomet leisdavo mums eiti, bet ligoninės vadovybė susirūpino dėl rimčiausio arešto: keletas kitų brahmačarių ir aš apsirengėme kaip kareiviai, kad lengviau platintume knygas. Tai padarėme tik kartą, tačiau buvome pagauti. Kariuomenė buvo įtraukta, bet galiausiai kaltinimus atmetė.

Įsivaizduokite, koks buvau nusivylęs. Reikėjo labai pasistengti, kad pasiaiškinčiau ligoninės vadovybei. Tačiau nenorėjau, kad mane dar kada nors kamantinėtų, taigi pasikviečiau savo advokatą ir paklausiau, kaip šį reikalą kuo geriau sutvarkyti. Jis pasitarė su vyriausybe ir jie pasakė, kad jie ištrins visą įrašytą informaciją, jei aš sumokėsiu 5000 dolerių baudą ir atliksiu 100 valandų viešųjų darbų.

Kaip gydytojui, nebuvo didelė kliūtis sumokėti baudą, bet negalėjau įsivaizduoti, kaip dirbsiu 100 valandų viešuosius darbus. Staiga man kilo mintis, kai pamačiau, kad galiu tarnauti vietinėje Harė Krišna šventykloje. Jie buvo viena iš organizacijų, išvardintų kaip tinkama vieta tokios rūšies tarnystei.

Lankiausi šventykloje slapta, taigi niekas nepažino manęs, kai kreipiausi į šventyklos autoritetus dėl tarnystės. Jie buvo laimingi, leisdami man tarnauti 100 valandų atliekant pareigas šventykloje, taigi keletą kartų per savaitę eidavau į šventyklą ir plaudavau puodus.

Žmogau, kaip jie buvo nustebę, kai jie pabaigoje sužinojo, kad esu gydytojas! Jie dar labiau nustebo, kai išsiaiškino, kad aš buvau bhaktas, pora metų tarnavęs Radha Damodaros grupėje. Jie buvo man malonūs ir palaipsniui visiškai atsistačiau savo Krišnos sąmonę. Galiausiai tapau šventyklos iždininku. O dabar, žinoma, esu šventyklos gydytojas.

2004 gruodžio 18, praėjus 32 metams po to, kai susitikau bhaktus, pagaliau priėmiau iniciaciją iš Jo Šventenybės Bhakti Marga Maharadžo".

"Džiaugiuosi, kad pagaliau tai padarei, - pasakiau. - Linkiu didžiausios sėkmės".

Iš karto po apsilankymo Majamyje, iš Amerikos išskridau į Europą. Lipdamas į lėktuvą, skrendantį į Londoną, vėl prisiminiau nektarišką bendravimą su tokiais bhaktais, kaip Sidha Vidja ir Murari Gupta. Man trūks jų. Vienintelė paguoda, kad kitoje vandenyno pusėje susitiksiu su kitais bhaktais ir su dar daugiau, kai keliausiu toliau. Štai kokia didelė Viešpaties malonė.

hari smrty ahlada stimita manaso yasya krtinah
sa romancah kayah nayanam api sananda salilam
tam evacandrarkam vaha purusa dhaureyam avane
kim anyais tair bharair yama sadana gaty agati paraih

Kai bhaktai atsimena Viešpatį Hari, jų širdis apima palaima, jų kūno plaukai pasišiaušia, jų akis pripildo džiaugsmo ašaros. O Žeme, šie bhaktai yra geriausi iš žmonių. Prašau, rūpestingai palaikyk juos tol, kol švies saulė ir mėnulis danguje. Kokia prasmė rūpestingai palaikyti kitus apsunkinančius žmones, kurie paprasčiausiai įeina ir išeina iš Jamaradžo namų?"

[Padjavali, Šrila Rūpa Gosvamis, 55 tekstas, papasakotas Šri Šarvanandos]