KELIAUJANČIO VIENUOLIO DIENORAŠTIS

13 dalis, 7 skyrius                                                                              Šrila Indradjumna Svamis

 Gruodžio 23, 2012       

Seku paskui Jus namo

Brangus Šrila Prabhupada,

Prašom priimti mano nuolankius nusilenkimus Jūsų lotosinių pėdų dulkėse.

Šiandieną, Bhaktų jaunimo festivalyje Pietų Afrikoje, bhaktai šlovina Jūsų Dieviškąją Kilnybę. Tai ne Jūsų vjasa-pudža. Tai ne Jūsų išėjimo diena. Tiesą sakant šiandien paprasta diena.

Tačiau mokiniui nereikia ypatingos dienos, kad pašlovintų savo dvasinį mokytoją. Jis visuomet, bet kurią akimirką, visą savo gyvenimą pasiruošęs šlovinti dvasinį mokytoją. Šrila Višvanatha Čakravarti Thakura rašo:

dhyayan stuvams tasya yasas tri-sandhyam

vande guroh sri-caranaravindam

 

„Turime nuolatos atminti ir šlovinti dvasinį mokytojui. Bent jau tris kartus per dieną [per saulėtekį, vidudienį ir saulei leidžiantis] turėtume lenktis dvasinio mokytojo lotosinėms pėdoms”.

 

Iš visų temų, kurias pasakoju, man labiausiai patinka kalbėti apie Jūsų vardą, pavidalą, savybes ir žaidimus. Visuomet atsimenu Jus savo širdyje, pasakoju apie Jus savo draugams, šlovinu Jus bhaktų draugijoje ir jaučiu didelį malonumą skleisdamas Jūsų šlovę tarp puolusių ir prislėgtų šio materialaus pasaulio sielų. Tai natūralu, nes Jūs esate svarbiausias asmuo mano gyvenime.

Iš tiesų Jūs buvote pirmasis bhaktas, su kuriuo mane supažindino. Šiltą vasaros vakarą An Arbore, Mičigano valstijoje, vos daugiau nei prieš keturiasdešimt metų, atsitiktinai susitikau būrelį sanjasių, giedančių šventuosius vardus ant universiteto pievelės. Priėjau pasiklausyti jų dainavimo, nes mane sudomino jų apranga, elgesys ir jų akivaizdus džiaugsmas.

Vedantysis, Višnudžana Svamis, sustabdė kirtaną ir pasikvietė mane. „Sėskis, jaunuoli, - pasakė jis, - ir aš papasakosiu tau apie savo dvasinio mokytojo šlovę“.

Kai jis kalbėjo apie Jūsų asmenybę, mokymą ir misiją, jaučiau, kaip iš lėto priimu Jus į savo širdį kaip savo dvasinį mokytoją.

 Kai Maharadža baigė, paklausiau: „Ar galiu ir aš tapti jo mokiniu?

„Taip, žinoma, - atsakė Maharadžas. – Tu privalai. Jis Prabhupada, mokytojas, prie kurio pėdų sėdi visi kiti mokytojai.“

Tą patį vakarą, nė kiek nedvejodamas, nusprendžiau priimti visus Jūsų nurodymus ir tokiu būdu pradėjau laistyti sėklą, kurią Maharadžas pasodino mano širdyje. Diena po dienos mano tikėjimas Jumis didėjo, kartu didėjo tikėjimas, kas Jūs galite pasiimti mane į dvasinį pasaulį, kur kiekvienas žodis yra daina, kiekvienas žingsnis – šokis ir ten nuolat vyksta linksmas ir džiaugsmingas festivalis.

Norėdamas visiškai atsiduoti, savo jaunystės metus paskyriau tarnaudamas Jums, tą laikotarpį, kai stiprus kūnas, galingos juslės ir našus protas įtikina mus, kad yra nuostabios galimybės jusliniam pasitenkinimui. Tačiau nebuvo sunku atiduoti tuos metus Jums, Šrila Prabhupada, nes tarnystė Jums buvo, ir visuomet bus, didžiausia mano gyvenimo laimė.

Iš tiesų jaunystė, o po to vidurinis amžius praėjo man net nepastebint, nes jaučiausi patenkintas knygų platinimo tarnyste, harinamomis ir festivaliais. Kai nekenčiame savo darbo, laikas bėga lėtai, tačiau jei jį mėgstame, atrodo, kad laikas pralėkė kaip akimirka.

Taigi štai dabar pasiekiau paskutinę savo gyvenimo pakopą – džarą (senatvę) – aprašytą „Bhagavad-gitoje“ kaip vieną iš keturių pagrindinių materialaus pasaulio nelaimių. Pradedu jausti skausmus, kuriuos mums visiems sukelia senatvė, tačiau kaip visada tarnystė Jums mano širdžiai atneša tokį pasitenkinimą ir džiaugsmą, kad prisimenu Ardžuną Kurukšetros mūšio lauke. Paniręs į tarnystę Šri Krišnai, Ardžuna jautė, kaip Kauravų strėlės sminga į jo kūną, tačiau jam atrodė, lyg lytų kvepiančiomis gėlėmis.

Mano dievo broliams, seserims ir man taip pasisekė, kad patyrėme Jūsų palaiminimus savo gyvenime. Ar dabar galėtume paprašyti  kai ko kito? Sakoma, kad vaikai yra bet kokios visuomenės ateitis, taigi gal galėtume paprašyti, kad Jūs taip pat užlietumėte savo malone mūsų judėjimo jaunimą? Greitai mūsų vaikai paveldės tą atsakomybę, kurią Jūs patikėjote savo tiesioginiams mokiniams – atsakomybę išsaugoti ir skleisti Jūsų misiją. Prašom palaiminti juos pergale. Prašom palaiminti juos ta pačia palaima, kurią jutome mes, tarnaudami Jūsų dieviškoje komandoje.

Kartą Vrindavane, po viešosios programos, Jūs ir Jūsų tarnas tamsią naktį išvažiavote rikša į Krišnos ir Balaramos šventyklą. Pradėjau eiti namo su keletu dievo brolių, tačiau aš atsilikau ir greitai pasijutau visai vienas. Staiga Jūsų rikša išdygo priešais mane. Jūs sustabdėte rikšą.

- Ką čia darai? – paklausėte manęs.

- Aš pasiklydau, Šrila Prabhupada, - atsakiau.

Jūs nusišypsojote.

- Tuomet sek paskui mane namo, - pasakėte.

Mano brangus mokytojau, ar galėčiau ir toliau bėgti paskui Jus visą kelią atgal į dvasinį pasaulį, o ten, transcendentinėje buveinėje, ar galėčiau tarnauti Jums, išpildydamas kiekvieną poreikį ir norą. Tegu Jūsų darbas čia, šiame pasaulyje, niekada nenueina veltui. Tegu per ateinančius dešimt tūkstančių metų nesuskaičiuojama daugybė sielų patiria pasitenkinimą priėmę Jūsų lotosinių pėdų prieglobstį.

Šlovė Jums!

Jūsų tarnas,

Indradjumna Svamis.