6 dalis, 8 skyrius
Šrila Indradjumna Svamis
Gegužės 16 - 23, 2005

Nauja pradžia


Su Šri Prahladu ir Rukmini Prija iš Varšuvos išskridau į Kijevą, Ukrainos sostinę. Nusileidome ankstyvą pavakarę, šiltą pavasario dieną. Kai išėjome iš tarptautinio terminalo į vietinį, tolesniam skrydžiui, pamatėme daugybę žmonių nerūpestingai drybsančių ant suoliukų ar sėdinčių lauko kavinėse.

Daug pagyvenusių moteriškių su skarelėmis, būdingomis vyresnei kartai, prie mažų staliukų pardavinėjo medų, vaisius, degtinę ir saldainius. Taksi vairuotojai kreipėsi į keleivių minią, išeinančią iš terminalo, o aukšti, stambūs vyrai kalbėjo ir rūkė mažomis grupelėmis.

Nors lankausi Ukrainoje kiekvienais metais, kiekvienas apsilankymas - lyg kultūrinis šokas, ir man reikia keletos valandų prisitaikyti. Vaizdas panašus kaip ir lankantis pirmą kartą prieš 15 metų: seni, apšiurę, pilki namai, surūdiję geležiniai žibintų stulpai, duobės keliuose - viskas iš praeito amžiaus.

Žinoma, buvo ir išorinių pokyčių: prabangios parduotuvės, prašmatnūs automobiliai, žmonės, vilkintys naujausių modelių vakarietiškai drabužiais su mobiliaisiais telefonais rankoje. Ukrainoje neseniai įvyko didžiuliai pakitimai, kuriuos atnešė Oranžinė revoliucija, kai žmonės išrinko liberalų, demokratišką prezidentą, kuris ruošia Ukrainą stojimui į Europos Sąjungą. Tačiau prireiks šimtmečių, kad pasikeistų išorinis šalies veidas, kuris toks tapo po 50 metų senos valdžios.

Kai įlipome į lėktuvą, skrendantį į Dnepropetrovską, man vėl buvo priminta apie tikrąją padėtį. Lėktuvas buvo panašus į tuos, kuriais jau skraidžiau Ukrainoje metų metus: blogas kvapas, netvarka ir purvinas kilimas. Buvo mažai vietos kojoms, o priešais mane esančios kėdės atlenkiamo staliuko įtvaras buvo sulūžęs, tad jis visą laiką buvo atsilenkęs į mane.

Dar blogiau, mano vieta buvo vidurinėje eilėje, iš vienos pusės sėdėjo stambi moteris, o panašus į užsienietį verslininką vyras su kostiumu, kaklaraiščiu ir portfeliu sėdėjo kitoje pusėje. Atsisėdau ir pasiruošiau vienos valandos grynos askezės.

Tačiau kaip dažnai pasitaiko, Viešpats pasinaudojo situacija, kad aš labiau vertinčiau Jo šlovę ir pasidalinčiau ja su kitais. Po pusvalandžio skrydžio džentelmenas, sėdintis šalia manęs, pasisuko į mane ir pradėjo kalbėti britų akcentu. "Ar jūs priklausote dvasinei organizacijai?" - paklausė jis.

"Taip, Pone, - atsakiau. - Esu iš Harė Krišna judėjimo".

"Aišku, - pasakė jis. - Aš taip pat užsiimu dvasiniais ieškojimais".

Pagalvojau, kad jo žodžiai kiek nesiderino su jo drabužiais ir portfeliu.

Mano nustebimas greičiausiai atsispindėjo veide. "Nesuklyskite, spręsdami pagal mano išvaizdą, - pasakė jis. - Aš pensininkas bei išsiskyręs, keliauju ieškodamas gilesnės gyvenimo prasmės".

"Ukrainoje? - paklausiau aš. - Tai neįprasta vieta dvasiniams ieškojimams".

"Keliavau daugiau kaip po šimtą šalių per paskutiniuosius trisdešimt penkeris metus, - pasakė jis. - Daugiausia verslo reikalais, bet pasakysiu Jums, kad visuomet ieškojau to, ko trūko mano gyvenime".

Atidžiai jį tyrinėjau. "Ko Jums galėtų trūkti? - paklausiau aš, bandydamas išgirsti iš jo teisingą klausimą. - Sprendžiant pagal jūsų išvaizdą, atrodo, kad jums gerai sekasi".

"Prieš daugybę metų tapau milijonieriumi, - pasakė jis šaltai, - bet nesu laimingas. Turtai atėjo man per daug nesistengiant, bet tai niekada nebuvo mano tikslas. Nuo pat jaunystės ieškojau ko nors svarbesnio. Tai prasidėjo, kai man buvo 17 metų. Buvau Bitlų fanas. 1967, kai išgirdau, kad jie išvažiavo į Indiją dvasiniais tikslais, taip pat pajutau stiprų norą tenai nukeliauti".

"Kiek Jums metų?" - paklausiau aš.

"Esu 56-rių" - atsakė jis.

"Ir man tiek pat, - pasakiau. - Atrodo, kad mūsų gyvenimai panašūs. Aš gimiau Amerikoje, ir kaip dauguma 7-o dešimtmečio jaunimo, atmečiau tų laikų tikrąjį gyvenimą ieškodamas dvasinės alternatyvos".

"Tikrai?, - paklausė jis. - Mano tėvai norėjo būti įsitikinę, kad aš baigsiu mokslus ir tuomet galės mane įstatyti versle. Ir tik tuomet galėjau įgyvendinti savo troškimą ir pradėti keliauti. Nukeliavau į Indiją ir aplankiau daug šventų vietų, bet netgi tenai neradau būtent to, ko ieškojau.

Nusprendžiau, kad atėjo laikas pasiūlyti dvasinę alternatyvą.

"Žinote, - pasakiau, - senovės Indijos raštai sako, kad svarbiausias dalykas būnant šventoje vietoje - tai šventi žmonės, gyvenantys tenai. Klausydamiesi tokių nušvitusių sielų, galime įvertinti tikrąjį vietos šventumą. Kadangi esame sąlygotos sielos, mūsų jutimai padengti iliuzijos".

Jis akimirką pagalvojo. "Tai skamba įtikinančiai" , - pasakė jis.

Po to jis tęsė savo istoriją. "Nors buvau užsiėmęs šeimyniniais reikalais ir darbu, pagrindinis siekis mano gyvenime visuomet buvo dvasinis. Visuomet klausinėdavau apie dvasinę tradiciją kiekvienoje šalyje, į kurią mane nublokšdavo verslo reikalai. Per savo gyvenimą aplankiau tiek bažnyčių, šventyklų ir mečečių, kad negalėtumėte suskaičiuoti". Jis papurtė galvą.

"Ko išmokote per visus tuos apsilankymus? - paklausiau aš.

Jis akimirką pagalvojo. "Iš tikrųjų nedaug", - pasakė jis.

Man į galvą atėjo posmas iš Prema Bhakti Čandrikos, kurią parašė Narotama das Thakura. Visuomet į keliones pasiimu šią knygą, tad greitai išsitraukiau ją iš krepšio ir parodžiau vyrui posmą:

tirtha jatra parisrama kevala manera bhrama
sarba siddhi govinda carana
drdha visvasa hrde dhari mada matsarjya parihari
sada kara ananya bhajana

"Keliavimas po šventas vietas - energijos švaistymas, tai pagimdyta iliuzijos, nes Šri Govindos lotosinės pėdos yra kiekvieno gyvenimo tobulumas. Todėl turėtume atsisakyti pasipūtimo ir pavydo ir su tvirtu ryžtu širdyje visuomet be nukrypimo garbinti Viešpatį".

Truputį paaiškinau. "Tai nereiškia, kad neturėtumėme keliauti po šventas vietas, - pasakiau, - bet tikslas turėtų būti rasti Dievą. Bažnyčios, šventyklos ir mečetės - Dievo namai".

"Dievo namai? - paklausė jis. - Ar Jūs iš tiesų tikite, kad Dievas yra asmenybė?"

Nusišypsojau. "Nėra daug laiko svarstymams, - pasakiau, - bet jei Dievas nėra asmenybė, iš kur atsirado Jūsų paties asmenybė?"

"Ką turit galvoje? - paklausė jis.

"Dievas reiškia Absoliuti Tiesa, iš kurios viskas atsiranda", - pasakiau aš.

"Skamba logiškai", - pasakė jis.

"Kažkas negali atsirasti iš niekur, - pasakiau. - Kadangi Jūs esate asmenybė, Dievas taip pat turėtų būti asmenybė".

"Matau, kad Jūs žinote, apie ką kalbate, - pasakė jis. - Tai ir vėl skamba įtikinamai".

Akimirką nutilo, po to tęsė. "Iš kur gavote visų šių žinių? - paklausė jis. - Ar taip pat daug keliavote?"

"Taip, keliavau, - atsakiau. - Galbūt ne į šimtą šalių, kaip Jūs, vis dėlto ir šen, ir ten lankiausi, bet mano žinių šaltinis buvo ne tiek kelionės, kiek tai, ką išgirdau iš savo dvasinio mokytojo, Šrilos Prabhupados".

Pradėjau užsirašinėti pokalbio mintis.

"Ką darote?" - paklausė jis.

"Užrašinėju mūsų pokalbį, - atsakiau. - Jei neužsirašysiu - greitai pamiršiu. Aš rašau dienoraštį".

Jis pažvelgė į mane sutrikęs. "Kuo toks svarbus mūsų pokalbis?" - paklausė jis.

"Pasidalinsiu tuo su kitais, - pasakiau su šypsena. - Reguliariai siunčiu dienoraštį internetu skaitytojams".

"Tuomet turėtumėte būti gerai žinomas", - pasakė jis.

"Manau, kad taip", - atsakiau.

"Norėčiau būti įžymus, - pasakė jis. - Tai vienintelis dalykas gyvenime, kurio nebuvau pasiekęs".

"Ir nepasieksite", - atsakiau.

Jis pažvelgė į mane nustebęs. "Nepasieksiu?", - paklausė jis.

"Materialūs turtai nesuteikė Jums jokio ilgalaikio pasitenkinimo, - pasakiau, - to nesuteiks ir šlovė. Tai subtilus materialus malonumas, bet visą laiką išlieka materialus".

"Tai tiesa, - pasakė jis linktelėdamas galva. - Viskas, ką sakote, yra tiesa".

"Tai dėl to, kad turiu dvasinį mokytoją", - atsakiau aš.

Jis susijaudinęs pradėjo kalbėti. "Po Ukrainos važiuoju į Moldovą, - pasakė jis, - po to - į Rumuniją, o dar vėliau - į Bulgariją. Šią vasarą planuoju nuvykti į Afriką, į Kongą. O po to tikiuosi rudenį sugrįžti į Indiją. Girdėjau, kad Indija labai graži tuo metų laiku".

"Laikas bėga, - pasakiau. - Jums liko gal koks penkiolika, geriausiu atveju dvidešimt metų".

"Ką norite tuo pasakyti?" - paklausė jis.

"Ir Jūs, ir aš keliavome trisdešimt penkeris metus, - pasakiau aš, - tačiau greitai mums reiks mirti. Ar Jūs pasiruošęs mirčiai? Ar per visas savo keliones sužinojote, kas vyksta po mirties?"

"Ne, nesužinojau", - atsakė jis truputį sumišęs.

"Ši tema - tai tik dvasinių žinių pradžia, - pasakiau. - Galbūt Jums reiktų pakeisti savo nusiteikimą ir sužinoti apie dvasinį gyvenimą".

Iš karto po to stiuardesė per garsiakalbį pranešė, kad lėktuvas pasiruošęs leistis. Pokalbis ėjo į pabaigą.

"Kur aš keliausiu po mirties?" - paklausė jis. Jo balse jautėsi nerimo gaidelė.

"Tai priklauso nuo Jūsų sąmonės mirties akimirką, - pasakiau. - Galite nusileisti iki gyvūnų rūšių, gimti žmogumi arba grįžti į dvasinį pasaulį".

"Ir to išmokote iš savo dvasinio mokytojo?" - paklausė jis.

"Neišmokau to važiuodamas taksi", - atsakiau. Negalėjau nesišypsoti.

Lėktuvas nusileido ir pradėjo važiuoti link oro uosto terminalo. Jis tylėjo. Po keletos minučių pasisuko į mane. "Tai faktas, kad mūsų gyvenimai panašūs, - pasakė jis. - Mes gimėme tais pat metais, klausėmės tos pačios muzikos ir keliavome po daugybę tų pačių vietų".

Jis nusisuko pažvelgti pro langą, o aš užsirašinėjau jo žodžius savo užrašų knygutėje. "Tačiau didžiausias panašumas, - pasakė jis, toliau žiūrėdamas pro langą, - yra tai, kad mes ieškome dvasingumo".

Jis atsigręžė į mane. "Bet skirtumas, - pasakė jis lėtai, - yra tas, kad Jūs radote tai, ko aš ieškau".

"Skirtumas, mano drauge, - pasakiau aš, - yra tas, kad aš radau dvasinį mokytoją".

Jo akys plačiai atsimerkė, kai jis staiga suvokė, ką aš visą laiką pabrėždavau. "Taip, dabar aišku, - pasakė jis švelniai. - Štai ko man trūko - dvasinio mokytojo".

Lėktuvas visiškai sustojo, ir keleiviai skubiai rinkosi savo daiktus ir pradėjo judėti link išėjimo.

"Tačiau dar nevėlu", - pasakiau aš.

Greitai užrašiau savo elektroninio pašto adresą ir ištiesiau jam. "Štai mano elektroninio pašto adresas, - pasakiau. - Parašykite man".

Uždėjau ranką ant jo peties. "Pažadu Jums, - pasakiau, - pasidalinsiu su Jumis viskuo, ko išmokau iš dvasinio mokytojo".

Akimirką jis užsimerkė ir linktelėjo galva. "Ačiū, - pasakė jis. - Manau, mano ieškojimai galiausiai baigėsi".

Šypsojausi. "Tai labiau panašu į naują pradžią, - pasakiau. - Tik dabar turite Šrilą Prabhupadą, kad parodytų Jums kelią".

Pagalvojau apie Šrilos Prabhupados įvadą į Šri Išopanišadą:

"Jei norite įgyti žinių stengdamiesi patys, panaudodami savo netobulus jutimus, niekada nepadarysite teisingos išvados. Tai neįmanoma. Brahma samhitoje pasakojama: Tiesiog skriskite lėktuvu minties greičiu. Mūsų materialūs lėktuvai gali skristi dviejų tūkstančių mylių per valandą greičiu, bet koks yra minties greitis? Sėdite namuose, staiga pagalvojate apie Indiją, kuri yra už tūkstančio kilometrų, ir iš karto ji atsiduria jūsų namuose. Jūsų mintis ten nukeliavo. Minties greitis toks didelis. Todėl pasakyta: `Jei keliausite tokiu greičiu milijonus metų, suprasite, kad dvasinis dangus yra beribis`. Netgi neįmanoma jo pasiekti. Todėl Vedų nurodymas yra toks: reikia kreiptis - vartojamas žodis privaloma - į dvasinį mokytoją, guru".

indradyumna.swami@pamho.net