KELIAUJANČIO PAMOKSLAUTOJO DIENORAŠTIS

6 dalis, 9 skyrius
Šrila Indradjumna Svamis
Gegužės 24-25, 2005

Tarnauti Jam

Daugiau nei tūkstantis bhaktų atvyko į festivalį Dnepropetrovske, didžiuliame Ukrainos mieste. Tai buvo trijų dienų renginys: Šrilos Prabhupados šlovinimo diena, Viešpaties Nrisingadevos apsireiškimo diena ir mano gimtadienis. Taip pat sukako 18 metų, kai pradėjau tarnauti kaip dvasinis mokytojas.

Vjasa pudžos šventimo rytą peržvelgiau savo mokinių sąrašą. Jų buvo daugiau nei 2000. Nors jie visi be abejo pažinojo mane, man nėra taip lengva kiekvieną iš jų atsiminti. Giliai įkvėpiau. "Sunki tarnystė, ar ne? - pagalvojau aš. - Tačiau tai mano dvasinio mokytojo nurodymas".

Būsiu pirmasis, pripažinęs, kad nesu kvalifikuotas, bet vis tik tikiu Šrilos Prabhupados žodžiais: "Kartu su dvasinio mokytojo nurodymu suteikiama galimybė tą nurodymą vykdyti". Višnudžana Maharadža pasakė man šiuos žodžius iš kart po to, kai prisijungiau prie judėjimo. Juos laiške parašė Šrila Prabhupada, ir nuo to laiko jie tapo šviečiančiu žiburiu mano kelyje.

Daugybę kartų patyriau šių žodžių tiesą, kai pirmą kartą tapau atsakingas už sankirtaną, kai tapau inicijuotu brahmana, šventyklos prezidentu, regioniniu sekretoriumi, o galiausiai sanjasiu. Žinau, buvau nekvalifikuotas, bet atsidavimo tarnystės galia ir dvasinio mokytojo malonė kažkaip padėjo atlikti šias pareigas. Ir mano sugebėjimas vienaip ar kitaip būti guru - tiktai tolesnės mano dvasinio mokytojo nepriežastinės malonės įrodymas.

Kuomet ėjau iš kambario į šventę, paprašiau, kad paliktų mane akimirkai vieną. Išsitiesiau nusilenkdamas priešais savo altorių ir meldžiau Šrilos Prabhupados, kad niekada, nei akimirką neužmirščiau, kad jo malonė - tai viskas, ką aš turiu. Meldžiau tyrumo, stiprybės, išminties, kad galėčiau toliau vesti savo mokinius prie jo lotosinių pėdų.

Kitą dieną išskridau į Maskvą su savo mokiniu Utama-šloka, kuris vertėjaus man tris savaites, kol lankysiuosi Rusijoje. Kai atvykome, nustebau, pamatęs, kad tik keturi bhaktai laukia mūsų pasveikinti, trys iš jų buvo nevaišnaviškais drabužiais.

Ankstesniais metais būdavo didžiulės grupės bhaktų, dažnai šimtai, dainuodavo melodingus kirtanus, jie plūsdavo į priekį su girliandomis ir gėlių puokštėmis, kiekvienas pirmas stengdavosi mane pasveikinti. Man pačiam niekada nereikėdavo tokio priėmimo, bet aš džiaugdavausi, matydamas jų entuziazmą Krišnos sąmonėje, tai įrodydavo, kad jie tobulėja, atlikdami atsidavimo tarnystę. Ir man patiko atsakyti į meilės jausmus.

Pasisukau į Utama-šloką. "Kas nutiko? - paklausiau. - Kur visi?"

"Tai pasikeitę laikai, Šrila Gurudeva, - pasakė jis. - Rusija, o ypač Maskva - nėra tokios pat, kokios jos buvo, kai pirmą kartą atvykote čionai. Dabar Maskva - turtingas miestas, netgi pagal vakarietiškus standartus. Maskvoje gyvena keturiasdešimt aštuoni milijardieriai, lyginant su keturiasdešimt trimis Niujorke"

"Ką nori tuo pasakyti?" - paklausiau aš, kai ėjome atsiimti bagažo, o keturi mokiniai įsitempę slinko iš paskos.

"Na, - pasakė jis, - panašu, kad šių dienų maskvietiška prabanga apsvaigino kai kuriuos bhaktus, ir jie pastatė į pavojų savo Krišnos sąmonę ar net visiškai jos atsisakė ".

"Tai tiesa, - pagalvojau. - Ir kitur tai vyksta ".

Tačiau aš taip pat jaučiausi atsakingas už tai, kad jie prarado tikėjimą ir entuziazmą. "Aš juos apleidau, - pagalvojau, - praleisdamas tiek daug laiko toli nuo Rusijos. Buvau susitelkęs į festivalių turą Lenkijoje, o tai reiškė, kad rečiau lankiausi Rusijoje".

Atsigręžiau į keturis bhaktus. "Ironiška, ar ne? - pagalvojau. - Dar vakar mane šlovino už tai, kad tarnauju kaip guru, o šiandien baru save už tai, kad apleidau savo mokinius".

Prie mano nerimo prisidėjo tai, kad pagrindinė kelionės priežastis buvo rinkti lėšas.

Kai išėjome iš oro uosto terminalo, pasisukau į Utamą-šloką. "Galbūt atėjo laikas man nutraukti iniciacijas, - pasakiau. - Turėčiau daugiau dėmesio skirti jau esantiems mokiniams".

Kita diena buvo laisva - nebuvo jokių renginių. Dirbau, stengdamasis atsakyti į 1074 laiškus, esančius elektroninio pašto gautų laiškų dėžutėje. Pradėjau 7 ryto ir baigiau 10 vakaro, sugebėjau atsakyti į 350 laiškų. Galėjau padaryti daugiau, bet norėjau geriau tarnauti kaip dvasinis mokytojas, taigi daugiau laiko skyriau atsakinėdamas į kiekvieną klausimą laiškuose.

Kitą rytą atsikėliau anksti ir pradėjau ruoštis kitam skrydžiui. Stovėdamas ankstyvo ryto tamsoje staiga suvokiau, kad nežinau, kur keliauju. Perleidau su kelione susijusius reikalus savo sekretoriui Maskvoje, Džananivasui das, bet kadangi buvome labai užsiėmę, neturėjome progos susitikti ar bent pasikalbėti telefonu.

Džananivasas atvyko 6 ryto ir ištiesė man voką. "Štai bilietai Jums ir Utama-šlokai", - pasakė jis.

Pradėjau juoktis. "Ačiū, - pasakiau, - bet kur gi mes keliaujame?"

"Pirmiausia važiuojate į Kazanę, - pasakė jis, - Tatarstano Respublikos sostinę. Ten gyvena daugiausia musulmonai".

"Hm?" - paklausiau aš. Nebesijuokiau ir pažvelgiau į Džananivasą, bet negalėjau pasakyti to, kas buvo mano mintyse: kiek pinigų galėčiau surinkti musulmoniškame krašte?

Tačiau Džananivasa perskaitė mano mintis. "Nesijaudinkite, - pasakė jis. - Bhaktai tenai labai troško būti su Jumis. Jie pažadėjo paremti Jūsų turą Lenkijoje".

"Labai malonu iš jų pusės, - pasakiau. - Tuomet judinkimės. Jau vėlu".

Automobilių nebuvo daug ir mes anksti pasiekėme Domodedovo oro uostą. Kai atsisėdome laukti, kol atsidarys registracijos langelis, žavėjausi oro uosto turtingumu. Matėsi žymus kontrastas, lyginant su senais laikais, kai visi ir viskas buvo apšiurę, pilka ir be dvasios. Tiesa, ką sakė Utama-šloka: Maskva tapo turtingu miestu. Neseniai atnaujintas Domodedovo oro uostas, nors mažesnis, nei Londono Heathrow oro uostas, buvo patrauklesnis ir patogesnis.

Jis buvo šviesus ir spindintis, su nedidelėmis brangių moteriškų drabužių ir kvepalų parduotuvėmis. Buvo sudarytos geros sąlygos neįgaliesiems, šiuolaikiniai tualetai, ir - taip ypač skyrėsi nuo senų ateistinių dienų - maldos kambariai. Žmonės iš visų Rusijos sričių naršė po parduotuves arba valgė ir gėrė kavinėse.

Tačiau niekas nesišypsojo. Rusijoje pastebėjau, kad žmonės dažnai atrodo rūstūs. Pasisukau į Utama-šloką. "Ar jie stengiasi atrodyti griežti?" - paklausiau.

Jis rimtai pažvelgė į mane. "Ne, - pasakė jis, - jų gyvenimai sunkūs. Nedaug blizgesio jų gyvenimuose už oro uosto sienų".

Užsiregistravę, pasukome link apsaugos kontrolės. Padėjome savo krepšius ant rentgeno mašinos, o apsaugos viršininkas pasikvietė mus į šalį. Jis pasivedėjo mus keletą metrų prie didžiulės mašinos, mažiausiai septynių pėdų (230 cm, vert.past.) aukščio, ir liepė man eiti į vidų. Aš atsitraukiau ir žingtelėjau atgal.

"Kas tai?" - paklausiau Utama-šlokos.

Jis paklausė apsaugos viršininko.

"Tai rentgeno aparatas, peršviečiantis visą kūną, - pasakė Utama-šloka. - Jie nori patikrinti, ar mes nesivežame bombų".

"Bombų? - paklausiau aš. - Mano kūne?"

"Praeitais metais, - pasakė jis, - keletas lėktuvų susprogo dėl savižudžių, turėjusių bombas. Jie turėjo plastikinius sprogmenis, įtvirtintus kūne, kai kas sako, kad jie chirurginiu būdu buvo implantuoti po oda. Taigi Rusijos valdžia įsigijo šį Rentgeno aparatą, kad peršviestų įtartinus keleivius. Viršininkas nori, kad Jūs dabar įeitumėte į vidų".

Kai įžengiau į mašiną, ji pradėjo ūžti ir po 45 sekundžių viršininkas liepė man išeiti. Iš karto pasukau prie kompiuterio, kad pamatyčiau savo atvaizdą. Paklausiau moters, sėdinčios priešais ekraną, ar ji aptiko bombą kieno nors kūne.

Jos veidas surimtėjo. "Taip, pone, - pasakė ji, - daugiau nei vieną kartą".

Kai ėjome prie mūsų vartų, pasakiau Utama-šlokai. "Tik kartą skaičiau apie lėktuvą, šiais metais susprogdintą teroristų Rusijoje ", - pasakiau.

"Jų buvo keletas, - atsakė jis, - bet vyriausybė to neskelbė. Jie norėjo apsaugoti aviacijos industriją nuo nuostolių. Pagaliau kas atsitiktų, jei žmonės bijotų skristi?"

Po keletos valandų nusileidome Kazanėje, Tatarstano Respublikos sostinėje. Didelis būrys bhaktų pasveikino mus oro uoste galingai dainuodami kirtaną. Atvykimo salė aidėjo nuo šventų vardų, o bhaktai skubėjo įteikti girliandas ir gėles. Tai priminė man senus laikus Maskvoje.

Utama-šloka mirktelėjo man. "Kazanė ne tokia turtinga, kaip Maskva", - pasakė jis.

Išėjome į lauką. Kol stovėjau prie mašinos laukdamas Utama-šlokos ir bagažo, mane apsupo bhaktai ir kitokie žiūrovai. Ten buvo policininkai, verslininkai, oro uosto darbuotojai, valytojos, parduotuvių savininkai, praeiviai ir netgi keletas šunų spoksojo į mane. Susidrovėjau, tad pažvelgiau į dangų. "Ačiū Viešpatie, - pasakiau švelniai. - Vėl didelis priėmimas, bet gero po truputį".

Automobilyje šventyklos prezidento paklausiau apie Tatarstaną.

"Tai ilga istorija, - pasakė jis. - Kultūra pradėjo formuotis per mongolų invaziją XI a. Vėliau šalis tapo musulmoniška ir tokia išliko iki septyniolikto šimtmečio, kuomet pateko Rusijos įtakon. Dabar pusė gyventojų musulmonai, o kita pusė - Rusijos ortodoksai. Joje išgaunama didžioji dalis naftos ir gamtinių dujų, naudojamų Rusijoje".

"Kazanė - senovinė totorių sostinė, - tęsė jis. - Šiais metais miestas švenčia įkūrimo tūkstantmetį. Šventės proga miesto valdžia sukūrė filmą apie Kazanės istoriją, o ten matoma harinamos procesija, einanti pagrindine gatve".

"Nuostabu!" - pasakiau aš.

"Kazanėje milijonas gyventojų, - tęsė jis. - Toliau vyksta varžybos, kas sugebės pastatyti daugiau maldos namų. Šiame krašte pamatysite daugiau mečečių ir bažnyčių, nei kur nors kitur Rusijoje".

Atsisėdau ir žvalgiausi po miestą. Negalėjau nepajuokauti. "O kiek procentų žmonių yra Harė Krišna bhaktai?" - paklausiau.

"Šiame mieste yra trys šimtai penkiasdešimt bhaktų", - pasakė jis.

Atsisėdau į savo vietą. "Man patiks čia pamokslauti, - pagalvojau. - Tai bus nedidelė pertrauka. Niekas manęs nepažįsta. Vaidinsiu apsilankančio sanjasio vaidmenį. Bus paprasta, kaip senais laikais".

Tačiau šventyklos prezidentas turėjo kitų planų. "Maharadža, - pasakė jis, - norėčiau paklausti vieno dalyko. Turite čia daug kandidatų į mokinius, kuriuos norėčiau pasiūlyti iniciacijai. Ar galėtumėte suruošti ugnies ceremoniją ir rytoj juos inicijuoti?"

Išsitiesiau. "Kandidatų į mokinius? - paklausiau aš. "Bet aš galvojau nebe.."

Nutilau ir atsilošiau. "Ei, - pagalvojau, - ar atsimeni savo maldas Šrilai Prabhupadai išsakytas Ukrainoje, priešais savo altorių? Ar tai buvo tik skambūs žodžiai? Ar pamiršai, kad priimti mokinius - tai tarnystė dvasiniam mokytojui? Ar dabar ruošiesi atsisakyti jo nurodymo? `Kartu su mokytojo nurodymu įgyjama galimybė vykdyti jį`. Atsimeni?"

Pažvelgiau pro langą. "Gerai, - pagalvojau. - Man tiesiog reikia sunkiau padirbėti. Tiesiog reikia taip susitvarkyti, kad galėčiau daugiau keliauti ir suteikti mokiniams jiems reikalingo dėmesio. Svarbiausia - man reikia tapti labiau kvalifikuotam. Kad to pasiekčiau, man belieka melsti Šrilos Prabhupados malonės".

"Maharadža?" - paklausė šventyklos prezidentas, pažadindamas mane iš meditacijos.

"Taip, - atsakiau, - aš inicijuosiu tuos bhaktus rytoj po pietų".

"Jie bus tokie laimingi, - pasakė jis. - Jie metų metus laukė".

Automobilis pasuko į stovėjimo aikštelę prie gyvenamojo namo. Ten buvo kitas didelis būrys bhaktų dainuojančių kirtaną, daug kaimynų taip pat susirinko pažiūrėti, kas vyksta.

Išlipau iš automobilio, o kirtano vedantysis pradėjo dainuoti: "Džaja Gurudeva! Džaja Gurudeva! Džaja Gurudeva!"

Užsimerkęs meldžiau savo Gurudevo malonės.

"Turėtume stengtis veikti išvien su Viešpačiu, kad pagelbėtume puolusioms sieloms. Vien tik Jo nurodymu galima tapti dvasiniu mokytoju ir veikti išvien su Viešpačiu. Neturėtume tapti dvasiniu mokytoju dėl asmeninės naudos, siekdami materialių tikslų ar naudodami tai kaip būdą užsiimti verslu ar užimti tokią padėtį, kad užsidirbtumėme pragyvenimui. Bona fide dvasinis mokytojas, siekiantis veikti išvien su Aukščiausiuoju Viešpačiu, iš tikrųjų kokybiškai tapatus Viešpačiui".[Šrimad Bhagavatam 1.13.48, komentaras]

Indradyumna.swami@pamho.net