Šaltinis: www.ayurveda.lt

Ajurvedos pradmenys

Dabartinis mokslas suteikia galimybę nuodugniai tyrinėti žmogaus anatomiją ir psichologiją. Technologija padeda atskleisti daugybę mūsų vidinių procesų paslapčių. Tačiau vis dėlto apie savo prigimtį daug ko nežinome. Nepaisant techninių žinių, mes dar tik bandome įdiegti pagrindinius žmogiškojo gyvenimo aspektus. Nors ajurvedinė teorija labai sena, bet ji šimtmečiais pralenkė esamą laikotarpį, pateik­dama unikalią žmogaus - kūno, proto, jausmų ir sielos vienovės - kon­cepciją. Šios plačios ir gilios filosofijos dar nepranoko jokia kita, taigi Ajurveda gali daug ką pasiūlyti tiek šiuolaikinei medicinai, tiek atski­riems individams, siekiantiems kokybiškesnio gyvenimo.

Ajurvedos kilmė

Nedidelis išlikusių rašytinių šaltinių kiekis nesuteikia galimybės tiksliai datuoti Ajurvedos atsiradimą. Manoma, kad šios žinios atsirado maž­daug 6000-4000 m. pr. Kr. Ajurveda - tai Vedų, seniausių žinomų civili­zuotos žmonijos raštų, dalis. Kadangi Vedų raštai, kuriuose minima Ajurveda, priskiriami tam pačiam periodui, galima teigti, kad Ajurveda tuo metu jau egzistavo. Vedinės žinios žodiniu pavidalu egzistavo bent kelis tūkstanmečius dar prieš atsirandant datuojamiems raštams. Šio mokslo istorija tokia pat įdomi, kaip ir jo pagrindinės idėjos. Čia galime pateikti tik trumpą šios istorijos apybraižą, nesigilindami į nepaprastą tų raštų evoliuciją. Kai žmonija pradėjo kentėti nuo ligų, išmintingų žmonių (sanskr. rsis - rišių) grupė susibūrė Himalajų prieškalnėje, kad

atrastų būdą padėti sergantiems. Ilgai diskutavę, jie nusprendė išrinkti vieną išminčių, vardu Bhardwaja (Bhardvadža), kuris sukauptų visas „gyvenimo mokslo" žinias, padėsiančias gydyti ligas ir išsaugoti sveikatą. Per dieviškąjį įkvėpimą jis įgijo Ajurvedos išmintį.

Bhardvadža pagrindinių sveikatos principų išmokė rūpestingai pasi­rinktą mokinį Purnavasu (žinomą ir kaip Atreya - Atrėja). Mokymas žo­dine forma buvo perduodamas ateinančioms kartoms. Ši mokymo forma yra vadinama parampard (parampara), arba mokytojų - mokinių seka. Paramparos metodas pabrėžia būtinybę perteikti mokymą jo originalia forma, neiškreiptą ir be jokių modifikacijų. Tai buvo patikima sistema, apsauganti žinių neliestinumą ir perduodanti jas kartos kartai. Todėl šio mokslo esmė išliko nepakitusi iki pat šių dienų.

Laikui bėgant, didžioji Vedų išminties dalis buvo užfiksuota raštu seno­vine Indijos kalba - sanskritu. Ajurvedines žinias, pasklidusias Vedų tekstuose, surinko Ajurvedos specialistai ir sukaupė jas kaip samhitas (sa-mhitas). Tai yra specializuotos informacijos rinkiniai, kuriuos autoriai suskirstė pagal temas.

Dar ir šiais laikais egzistuoja trys svarbiausios senovinės samhitos. Jas sudaro veikalai, kuriuos parašė Caraka (Čaraka; pagrindinės koncepci­jos, ligos apibūdinimas ir vaistažolinis gydymas), Sušruta (Sušruta; ana­tomija ir chirurgija) ir Vagabhatta (Vagabhata), parašęs Astanga Hrda-ya ir Astanga Sangraha. Astanga (aštangos) pateikia Čarakos, Sušrutos bei kitų ajurvedinių mokslininkų veikalų apžvalgą. Šie esminiai tekstai ir jų komentarai yra vertingi tiek teorinės, tiek praktinės informacijos šaltiniai.

Caraka Samhita laikoma vienu iš autoritetingiausių Ajurvedos tekstų. Knygos pagrindas - kelių autorių darbas; Caraka sudaryta maždaug 1000-500 m. pr. Kr. Dar ir šiais laikais ją studijuoja besimokantys Ajur­vedos, ji teikia konsultacijas ir gydytojams. Tas faktas, jog šie tekstai ak­tualūs ir mūsų dienomis, rodo nepaprastą autorių įžvalgumą bei nuovo­ką, pateikiant informaciją, naudingą ir ateinančioms kartoms.

Ajurvedos žinių apimtis tokia plati, kad ją teko suskirstyti į aštuonias specializuotas atšakas. Tai yra: vidinė medicina (kaya cikitsa), ausų, no­sies, gerklės ir akių ligos (šalakya tantra), bendroji chirurgija (šalya tan­tra)_y toksikologija (agada tantra), mentalinė sveikata, arba psichiatrija (bhūta vidya), pediatrija (kaumarabhrtya), geriatrija ir ilgaamžiškumas (rasdyana), dauginimasis (vajikarana).

Ajurvedos žinios yra plačiai paplitusios, nors dažnai nepripažįstamos ar tiesiog neatpažįstamos. Teoriniais šio sveikatos mokymo teiginiais rėmėsi Kinijos, Arabijos, antikinės Graikijos ir Romos medicinos teorija bei mo­kyklos. Šiuolaikinė Vakarų medicina perėmė Ajurvedos idėjas, kaip ir dau­gelį neseniai iškilusių alternatyvių sveikatos disciplinų, tokių kaip homeo­patija, natūropatija ir aromaterapija. Globalinės Ajurvedos principų įtaka yra tokia stipri, kad ši sveikatinimo sistema dažnai vadinama medicinos motina.

Daugelio mūsų laikais naudojamų gydymo būdų ir metodų aprašymai randami Ajurvedos tekstuose. Pavyzdžiui, kad ir akių ligų, pvz., glaukomą, pterygium, trichiasis ir uveitis, diagnozė bei gydymas, aprašytas šalakya tantra tekstuose, išliko nepakitęs iki šių dienų. Organizmo detoksikacijos ir valymo terapijos, tokios kaip masažas, sauna, pasninkavimas ir storosios žarnos išplovimas (klizma) yra kilę iš ajurvedines medicinos teorijos bei praktikos. Neseniai šių laikų medicina vėl atgaivino Ajurvedos tekstuose aprašytą gydymą dėlėmis kaip natūralų kraujo nuleidimo būdą.

Sušruta buvo chirurgas - iniciatorius, išplėtęs rinoplastikos (nosies ko­rekcijos chirurgijos) ir žaizdų prideginimo techniką. Sušruta sėkmingai atlikdavo ir amputaciją bei odos transplantaciją. Po operacijų jis skirdavo iš vaistinių augalų pagamintus anestetikus ir antibiotinėmis savybėmis pasižyminčius augalus, kad paskatintų pjūvių gijimą ir užkirstų kelią in­fekcijai. Jo chirurginių instrumentų forma ir funkcijos labai panašios į šių laikų chirurgijos įrankių.

1 iliustracija. Sušrutos chirurginiai įrankiai

Toksikologija (agada tantra) analizuoja ne tik apsinuodijimus natūralios kilmės - vabzdžių, gyvūnų ir augalų nuodais, bet ir mineralinių šaltinių galimą toksiškumą, aprašo kenksmingą švino, gyvsidabrio ir arseno po­veikį. Pediatrija ir akušerija (kaumdrabhrtya) aprašo žmogaus vystymąsi nuo jo pradėjimo iki pilnametystės, nėščiųjų mitybą, garantuojančią nor­malų vaisiaus vystymąsi, gimdymo procesą. Pateikti natūralūs pagalbos metodai gimdyvei, tokie kaip pagalba rankomis, jei gimdymas užsitęsia ar komplikuojasi.

Ajurvedos medicininės žinios - labai išsamios; net ir šiais laikais jos tebėra turtingas išminties šaltinis. Pateikiama informacija ne tik apie ligas, jų simptomus ir gydymą, vaistažoles bei iš jų gaminamus vaistus, bet ir apie įvairiausių sveikatos aspektų sąsają. Informacija apima slaugą ir pacientų priežiūrą, gero gydytojo savybes, moralės normas, metodus, padedančius apytikriai nustatyti gyvenimo truk­mę, artėjančios mirties požymius, farmacinius preparatus ir netgi li­goninių statybą.

Deja, svetimtaučių okupacija ir vidiniai nesutarimai šalyje įvairiais Indijos istorijos periodais lėmė, kad daugelis šių rankraščių ir samhi-tų buvo prarasta ar sunaikinta. Žodinės informacijos grandinė tarp kartų susilpnėjo ir beveik nutrūko. Vidinė medicina (kdya cikitsa) buvo pagrindinė išlikusi atšaka, kadangi buvo plačiai naudojama kas­dienėje praktikoje; čia pateikiama tam tikra tokios informacijos da­lis.

Mums pavyko iki šių laikų išsaugoti šio mokslo pagrindą. Nepaprastas atrodo senųjų išminčių įžvalgumas ir jų supratimas apie žmogaus ir aplinkinio pasaulio sąsają. Prieš kelis dešimtmečius vėl prasidėjo ajurve-dinis švietimas ir tiriamasis mokslinis šios srities darbas. Stiprėja susido­mėjimas gydomosiomis vaistažolių savybėmis ir senuosiuose tekstuose aprašytomis gydymo priemonėmis, vis labiau siekiama sveikatą palaiky­ti natūralaus gydymo ir profilaktikos metodais. Viena tokio pripažinimo priežasčių - vis pastebimesnis šiuolaikinės medicinos ribotumas ir trū­kumai. Ateinančiais dešimtmečiais Ajurveda, regis, turi visas galimybes susigrąžinti savo autoritetingą padėtį sveikatos ir medicinos srityje.

Ajurvedos reikšmė

Žodis „Ajurveda" sudarytas iš dviejų žodžių - ayus ir Veda. Norint su­vokti šio mokslo filosofiją, būtina suprasti abiejų žodžių prasmę.

Ayus apibrėžimas

Šarirendriya sattvatma samyogo dhari jivitam nityagasca anubandhasca paryayai ayus uccayate

Ayus yra proto, kūno, jausmų ir sielos junginys. Jis yra energija ir gyvybinė jėga, ir jis yra amžinas. (Caraka Sutra Sthdna, 1:42)

Lietuvių k. žodis ayus reiškia „gyvenimas" Ajurvediniame kontekste gy­venimo apibrėžimas yra platesnis nei chronologiška gyvenimo trukmės samprata. Jis nereiškia nei asmens amžiaus, nei Žemėje jo gyventų metų skaičiaus, pradedant nuo gimimo iki šios dienos. Ayus - daug platesnė sąvoka, kuri apima:

• Kūną       šartra

• Jausmus   indriya

• Protą       manas

• Sielą        dtmd

Visi šie keturi faktoriai yra atsakingi už gyvybės oro ar jėgos {prdna) pa­laikymą kūne, kiekvienas jų sudaro ayus. Jei nėra nors vieno iš minėtų fak­torių, negalima teigti, kad yra gyvenimas - ayus. Viskas Žemėje turi fizinį kūną ir sielą, bet tik proto bei jausmų egzistavimas lemia, ar jis yra gyvas. Akmuo nėra gyvas (neturi ayus) todėl, kad jame nėra minėtų faktorių (proto ir jausmų). Prdna negali funkcionuoti, jei nėra šių faktorių.

Bet kurios rūšies gyvūnai turi visus šiuos faktorius, taigi prdna gali cir­kuliuoti, yra ir ayus. Gyvūnų protas ir jausmai skiriasi nuo žmogiškųjų, tačiau jie vis viena egzistuoja kaip gyvos būtybės. Vabzdžiai ir gyvūnai ki­taip suvokia tam tikrus dalykus (spalvą, garsus, temperatūrą, kvapus), jų protas gal ir ne toks išsivystęs kaip žmogaus, bet siela - tokia pat. Taigi ayus yra esminis skirtumas tarp inertiškų objektų ir dinamiškų esybių, arba gyvųjų būtybių.

Veda apibrėžimas

Veda - sanskrito žodis, reiškiantis „žinojimą" arba „mokslą". Vedų ži­nios yra išsaugotos keturiolikoje šventų tekstų. Yra keturios Vedos (Rig, Yajura, Sama ir Atharva), šešios Vedangos (pagalbinės), Mimarhsa (in­terpretacijos), Nyaya (logika), Purdnos (filosofija) ir Sdštros (moralės principai). Taip pat yra keturios Updngos, kurios gali būti laikomos Ve­dų priedais. Tai yra Ajurveda (sveikata ir medicina), Arthasdštra (poli­tika ir ekonomija), Dhanur Veda (karo menas) ir Gandarva Veda (mu­zika).

Nors Vedų išmintis susiformavo Indijoje, tai nereiškia, kad jose pateik­ta informacija aktuali tik Indijos gyventojams. Išmintis yra universalus žmonijos turtas, o ne atskiro regiono nuosavybė. Vedų žiniomis gali nau­dotis bet kuris asmuo kiekvienoje pasaulio dalyje. Jei mes, indai, many­tume, kad šis žinių turtas yra mūsų išskirtinė nuosavybė ir ja nesidalin-tume, nesuteiktume jums galimybės mokytis šios gilios išminties, visiems laikams praturtinusios mūsų kultūrą.

Ajurvedos sritis

Hitahitam sukham dukham ayustasya hitahitatn manam ca tacca yatrokta ayurveda sa uccyate

Ajurveda - tai žinios apie visą gyvenimą, įskaitant naudingus ir kenksmingus dalykus, tai mokymas apie tai, kaip pasiekti laimę ir kodėl atsiranda nelaimės. (Caraka Sutra Sthana, 1:41)

Kadangi dyus reiškia „gyvenimą", o Veda - „žinojimą", arba „mokslą", pa­žodinė Ajurveda reikšmė yra „gyvenimo mokslas". Gyvenimo sąvoka šiuo atveju suprantama ajurvediškai, įskaitant kūną, protą, jausmus ir sielą. Toks gyvenimo apibrėžimas rodo, kad Ajurveda nėra tik fiziniu kūnu ap­siribojantis medicinos mokslas. Ji suteikia ir išsamių žinių apie kitus svei­katingumo aspektus.

Ajurveda nepanaši į kitus medicinos mokymus. Jos objektas - ne tik vaistai ar ligų simptomų šalinimas. Tai gyvenimo filosofija, teikianti įvai­riausių gyvensenos ir veiklos patarimų, padedančių atkurti ir palaikyti na­tūralią kūno, proto, jausmų pusiausvyrą. Stebina aukštas šio holistinio gy­venimo mokslo išdėstymo, analizės ir praktinio pritaikymo lygmuo.

Ji apima pozityvius ir negatyvius gyvenimo aspektus, kasdienę gyven­seną: valgymą, miegą, darbą, poilsį ir netgi - elgesį. Šios gairės skirtos pa­laikyti vidinį ir išorinį stabilumą. Ajurvedines literatūros rekomendacijos -dieta, vaistažolės, mankšta, gydymo metodai ir gyvensenos būdai - ski­riamos palaikyti ir gerinti visus sveikatos aspektus - fizinį, psichologinį ir dvasinį. Pateikiama šimtai augalinių ir mineralų gydymo receptų, pa­dedančių subalansuoti fizinę ir psichologinę būklę.

Šių idėjų tikslas - suteikti naudos tiek individui, tiek visuomenei. Jei žmonės yra sveiki ir laimingi, tai ir jų visuma - visuomenė funkcionuoja veiksmingiau, kūrybingiau, taikingiau. Kituose knygos puslapiuose trum­pai aptarsime kiekvieną Ajurvedos aspektą (kūną, jausmus, protą ir sielą).

Kūnas - šarfta

Kūną sudaro griaučiai, padengti audiniais, organais ir raumenimis bei apvalkalas - oda. Fizinį kūną palaiko maistas, vanduo ir oras. Audiniai ir kaulai maistingomis medžiagomis aprūpinami per įvairius kanalus ir sis­temas, kurie pašalina ir toksinus bei atliekas. Tokios sistemos - tai kvėpa­vimo, kraujo apytakos, endokrininė (hormoninė), virškinimo, nervų ir kt.

Žmogaus kūnas - nuostabi, natūrali struktūra. Joje yra 206 kaulai, pen­kis kartus tvirtesni nei tokio paties svorio plieno kiekis. Yra 639 raumenys judesiams atlikti, gebantys susitraukti iki trečdalio savo dydžio. Oda - ne­peršlampamas audinys, atsparus bakterijoms, pats save regeneruojantis. Odoje yra apie 3 milijonai porų, padedančių reguliuoti kūno temperatūrą.

Smegenyse yra apie 15 milijardų nervinių ląstelių, o nerviniai impulsai keliauja didesniu nei 198 mylios (320 km) per valandą greičiu. Plaučiuo­se yra daugiau kaip 300 milijonų oro maišelių, jie gali į save įtraukti dau­giau nei galoną (5 litrus) oro. Širdis suplaka apie 37 milijonus kartų per metus, nuolatos kūnu pumpuodama kraują. Jei galiukas prie galiuko su­dėtume visas kraujagysles, bendras jų ilgis būtų daugiau kaip 99 000 my­lių (160 000 km). Mums kūnas atrodo kaip savaime suprantamas dalykas, bet kasdieną jis atlieka tokius inžinerijos ir darbo žygdarbius, apie ku­riuos mes nė nenutuokiame.

Jausmai - indriya

Žmonės yra ypatingos gyvos būtybės. Turime jausmus, kurie veikia visiškai skirtingai nei kitų Žemės gyvūnų. Diagnostikos ir gydymo praktikos srityse ajurvedinė medicina atsižvelgia j visus jutimus. Juti­mų supratimas - galingas įrankis, įvertinant ir palaikant sveikatos būklę.

Kaip ir gyvenimo apibrėžimas, taip ir „jausmai" ajurvedinės sampratos kontekste yra daug platesnė sąvoka nei vartojant įprasta prasme. Yra de­šimt jutimų, skirstomų į du tipus - suvokimo (pažinimo) ir operatyviuo­sius (veikiančius). Suvokimo jutimai - tai ir organai, ir jų funkcijos: sko­nis (liežuvis), kvapas (nosis), regėjimas (akys), klausa (ausys) ir lytėjimas (oda). Tai „žinias įgyjantys" jutimai, naudojami rinkti, analizuoti ir su­vokti informaciją iš aplinkos.

Mes naudojame savo uoslės, regėjimo, klausos ar odoje esančius tem­peratūros receptorius ir kt., kad nustatytume aplinkos kokybę bei pobū­dį. Šie jutimai perduoda informaciją smegenims, teikdami gyvybiškai bū­tiną informaciją, kad signalai pasiektų kitas kūno dalis.

Pavyzdžiui, jei netoliese sklinda blogas kvapas arba karštą dieną sė­dime per arti atviro lango, arba radijas veikia per garsiai, mūsų juti­mai informuoja smegenis, o protas nusprendžia perkelti kūną toliau nuo trikdančio šaltinio. Arba protas nusprendžia atlikti ką nors kita, pavyzdžiui, surasti blogo kvapo šaltinį, užtraukti užuolaidas, suma­žinti radijo imtuvo garsą. Arba, priklausomai nuo situacijos, protas gali nuspręsti nieko nesiimti. Galbūt blogas kvapas kyla nuo šalia jū­sų autobuse sėdinčio keleivio, o persėsti nėra kur, daugiau nėra laisvų vietų. O galbūt įjungęs radijo imtuvą žmogus nė nemano, kad kam nors trukdo.

Yra ir penki „dirbantys jutimai". Jie atlieka operatyvias kūno ir proto funkcijas: mobilumo (kojos), manipuliacijų (rankos), kalbos (balsas), dauginimosi (lytiniai organai) ir šalinimo (anus). Šie „dirbantys jutimai" veikia drauge su „žinias įgyjančiais", kad atliktų veiklą, realizuojančią kū­no ir proto troškimus. Kojos turi būti panaudotos, kad rastume blogo kvapo šaltinį, rankos, kad uždarytume langą ar užtrauktume užuolaidą, pritildytume radiją.

Tad jei protas nustatys, kad iš radijo sklindantis garsas per daug trikdo, jog galima būtų jį pakęsti, jis gali nuspręsti paprašyti (panaudoti balsą) nutildyti radiją. Tai gali įvykti tik po to, kai akys nustatys, kad daugiau nėra laisvų vietų, kojos bus per daug pavargusios nuo vaikščiojimo, o au­sys bus labai suerzintos!

Žmogiškos būtybės naudoja kompleksinį šių dešimties jutimų derinį savo kūnų kontrolei ir vadovavimui. Kiekvieną dieną jūs pastebite ir reaguojate į tūkstančius signalų; dažnai kūnas veikia savaiminiais refleksais, net nesu­vokdamas jutimų-proto-kūno tarpusavio sąveikos. Jūsų kūnas ir protas nuolatos tikrina kiekvieną jūsų aplinkos aspektą ir reaguoja taip, kad palai­kytų pusiausvyrą, mažinant neigiamą poveikį ir stiprinant stimuliavimą.

Pavyzdžiui, jums niežti odą ir jūs ją kasotės ranka; nosis sudirginama, ir jūs čiaudote, akis žeidžia per ryški saulės šviesa, ir jos ašaroja ar mirksi tol, kol pri­sidengiate jas ranka arba užsidedate akinius nuo saulės.

Smulkios ajurvedinių gydytojų žinios apie jutimus reiškia, kad jų konsul­tacija gali gerokai skirtis nuo tos, prie kurios esame įpratę. Gali būti patik­rintas jūsų liežuvis, įvertinta odos būklė ir spalva, akių ir nagų būklė, jūsų gali paklausti, kaip tuštinatės. Visi šie subtilūs organizmo požymiai - svar­būs mūsų vidinių sistemų veiklos rodikliai.

Paskirto gydymo tikslas - subalansuoti jutimus ir visą kūno bei proto sistemą. Gydyti gali masažu, naudojant gydomąjį (vaistų prisotintą) alie­jų, detoksikacija, atlikti vidinį valymą, naudoti vaistažolių miltelius ir in­fuzijas. Tokie metodai apvalo ir sušvelnina jutimus bei su jais susijusius organus. Rekomenduojamos kasdienės dienotvarkės tikslas - palaikyti jutimų švarą ir kuo geresnę jų veiklą. Tai leidžia adekvačiai įvertinti ap­linką, teisingai analizuoti informaciją ir greitai prie jos prisitaikyti, kol ji dar neišvedė mūsų organizmo iš pusiausvyros.

Protas - manas

Jutimų aprašymas rodo, kad jie įvertina išorinius stimulus ir reaguoja į juos tik tiesiogiai įsikišus protui. Protas laikomas tiek įgyjančiu žinias, tiek dirbančiuoju jutimu. Jis laikomas ir atskiru, „vadovaujančiu", vienuo­liktuoju jutimu, kuris kontroliuoja visus kitus ir palaiko darnų jų bendra­darbiavimą.

Pavyzdžiui, valgymo (šis procesas - esminė ayus palaikymo sąlyga) metu protas pripažįsta, kad organizmas jaučia alkį. Jis „nurodo" akims ir nosiai atpažinti maistą, tada kojos nuneša kūną prie jo, rankos pasirenka norimą maistą (stimulas - geras vaizdas ir kvapas) ir patenkina kūno bei proto poreikį pasimaitinti. Iš burnos maistas patenka į skrandį (apie jį -medžiagų apykaitos ir virškinimo dalyje, 5 skyriuje).

Šiuolaikinė medicina pripažįsta, kad protas ir emocijos tiesiogiai veikia fizinį kūną. Pavyzdžiui, buvo nustatyta, kad tie, kurių laikysena įtempta, yra labiau linkę į tokias patologines organizmo būsenas kaip širdies infarktas ir depresija. Paprastai iš prigimties atsipalaidavę žmonės tokio­mis negaliomis neserga.

Optimistiški ir pozityviai nusiteikę asmenys dažnai įveikia ligas, nužu­dančias tuos, kurie praranda tikėjimą gydymo procesu. Šiuolaikiniai me­dicinos mokslo tyrinėtojai pastebėjo, kad tokie žmonės atsparesni ligoms ir greičiau atgauna jėgas. Jie negreitai suserga, o jei ir suserga, greitai pa­sveiksta.

Ajurvedos mokslas, pripažindamas proto (manas) galią ir jo sąveiką su kūnu, seniai paaiškino šiuos dabartinę mediciną gluminančius faktorius. Vienas pagrindinių Ajurvedos teiginių tas, kad protas yra natūraliai su­sijęs su kūnu ir galų gale sąlygoja jo sveikatą. Jis diktuoja rankai ne tik ko­kį maistą rinktis, bet ir per pozityvius ir negatyvius pojūčius bei signalus perduoda kūnui aplinkos ir savęs paties įvertinimą. Tai tiltas tarp išorinės

ir vidinės aplinkos.

Tai supratus paaiškės, kodėl svarbu palaikyti tiek mentalinę, tiek ir fizi­nę sveikatą. Ligos, kilusios iš proto, tokios kaip nerimas ar anoreksija, ga­li taip pat suluošinti ar kankinti, kaip ir fiziniai negalavimai. Kartais jos kainuoja brangiau ir sukelia daugiau skausmo nei fizinė liga. Todėl Ajur­vedos praktika vienodai palaiko ir stiprina visumą: tiek kūno, tiek proto sveikatą.

Šis mokslas pripažįsta, kad daugumos ligų priežastys glūdi tiek kūne, tiek prote. Pavyzdžiui nutukimas, arba antsvoris. Tai ištinka dėl įvairiau­sių priežasčių, bet dažniausiai pasitaikanti - „valgymo komfortas". Kai jaučiate stresą ar nusivylimą, vartojate tokį maistą, kuris, jūsų manymu, nuramina jausmus ir leidžia pasijusti geriau - šokoladą, ledus, saldžius gėrimus, pyragaičius arba tokį, koks atrodė gardžiausias vaikystėje. Tada kūnas pasisavina ir sukaupia visą maisto energijos perteklių organuose ir galūnėse. Greitai jus ištinka dar stipresnis stresas, kadangi nebegalite tilp­ti į savo drabužius ir jaučiatės labai nepatrauklus ar net bjaurus!

Šis pavyzdys rodo, kodėl jutimai - tokie svarbūs. Turime išmokti ati­džiai perskaityti savo kūno signalus ir tinkamai kontroliuoti savo juti­mus, kad nesuteiktume savo kūnui dar daugiau vargo. Prisiminę anksčiau pateiktą pavyzdį galime išmokti nustatyti, ar postūmį valgyti sukėlė fizi­nės priežastys (alkis, troškulys), ar psichologinės (nerimas, vienišumas, tuštuma). Tada galėsime savo kūnui ir protui duoti tai, ko jiems iš tiesų reikia, užuot brukę tai, kas suteiks jiems dar daugiau nepatogumų, o gal net bus pragaištinga ir galų gale - mirtina.

Siela - attna

Fizinis kūnas yra tik sielos kiautas. Tai yra jos išorinis fizinis sluoksnis ar­ba materiali raiška. Kiekviena gyva būtybė turi sielą - dtmd. Be sielos ne­gali būti gyvenimo - ayus. Kad pailiustruočiau, ką tai reiškia ajurvedinia-me kontekste, pabūsiu netaktiškas ir paprašysiu jus įsivaizduoti lavoną. Tik vienintelį kartą, skaitant šią knyga, jūsų bus to prašoma, nes ji pasa­koja, kaip mėgautis visaverčiu gyvenimu, o ne mąstyti apie negyvą kūną!

Lavonas turi fizinį kūną: širdį, smegenis, plaučius, kojas ir t.t. Egzistuo­ja visi jutimų organai. Bet tas kūnas negali matyti, vaikščioti ar galvoti. Ja­me nėra sielos - dtmd, todėl prdna (gyvybės oras) negali cirkuliuoti kū­ne, varomas kvėpavimo.

Protas veikia kaip tiltas tarp išorinės aplinkos ir sielos. Objektus, su ku­riais susiduria jutimai, galiausiai per protą suvokia siela. Gal ir sunku su­vokti, kas gi yra siela, tad apsistokime ties šiai sąvokai artimiausiu ekvi­valentu - „sąžine". Nors siela - esminis Ajurvedos filosofijos aspektas, ta­čiau šios itin sudėtingos temos ši knyga nenagrinėja. Šiek tiek apie tai pa­kalbėsime vėliau.