Ajurveda, kokia ji yra

Šudha Ajurveda perduodama bhagavata kaviradžų seka

Galime priimti tai, kas tučtuojau teikia malonumą (preyas), arba tai, kas at­neša nuolatinę, ilgalaikę naudą (sreyas). Išmintingasis, gerai apgalvojęs, pasiren­ka tai, kas jam pravers ilgą laiką, o nesugebančius teisingai apsispręsti traukia trumpalaikis pelnas ir greitai pasibaigiantys malonumai.

— Katha Upanilad 1.2.2.

Prejas  yra tai, kas malonu juslėms ir kam protas linkęs tučtuojau pritar­ti, bet šios rūšies mėgavimasis paten­kina tik žemesniąją mūsų prigimtį ir nepadeda sukurti nuolatines gerovės. Šrejas- tai, kas galiausiai atneša gėrį, nors iš pradžių gali pasirodyti nema­lonu juslėms ir nepriimtina protui. Aptarsime kai kuriuos Ajurvedos principus, tvirtai laikydamiesi šrejas koncepcijos.

Svarbiausias šio straipsnio tikslas -patobulinti Ajurvedos supratimą, o ne pasipelnyti ar įgyti gerbėjų. To gerokai lengviau pasiekti pataikaujant apgau­lingiems iškraipymams, kurių gausu šiandieninėje ajurvedinėje turgavietė­je. Mūsų teikiama ajurvedinė pagalba (savo veiklą pradėjome 1982 m.) yra nemokama, neužsiimame produktų prekyba pasipelnymo tikslais ir jai ne­pritariame. Tiesiog stengiamės vyk­dyti autoritetų duotą nurodymą:

„Per Ajurveda tarnaukite tiems, kurie atsidavė Viešpačiui, o neatsida-vusiems padėkite tobulėti."

Laikydamiesi Šios lakoniškos tai­syklės, apibūdinančios vidinį Ajur­vedos tikslą, stengiamės kuo suprantamiau pristatyti konfidencialų, bhagavata seka perduotą mokymą, žinomą kaip sudha (tyroji) Ajurveda. Pasak bhagavata kaviradžų (prakti­kuojančių sudha Ajurveda), galutinis Ajurvedos tikslas - ne palaikyti ar atstatyti sveikatą, bet užtikrinti pa­lankias sąlygas bhakti-jogos sadhanai - dvasinio tobulėjimo disciplinai.

SusipaŽinusicji su Vedų purusartha- žmonijos tikslais, kurie yra: parei­ga (dharma), ekonominis vystymasis (artha), jutimų patenkinimas (karma), išsivadavimas iš materialių kančių (mokša) ir tyra meilė Dievui (prema), - supranta, kad sveikata nėra galuti­nis tikslas, ji yra tik priemonė, pade­danti siekti minėtų tikslų. Faktiškai turime pripažinti, kad, nepaisant ne­atsakingos kai kurių komercializuo­tos Ajurvedos „tiekėjų" propagandos, tokio dalyko kaip tobula sveikata ir nemirtingumas nėra. Visos įkūnytos gyvosios būtybės pavaldžios gimimui, mirčiai, ligoms ir senatvei. Nėra jokių išimčių: sergamumas ir mirtingumas visuomet ir visur yra šimtaprocenti­nis. Kam tada reikia Ajurvedos? Stu­dijuojame ir praktikuojame šį šventą sveikatos mokslą, nes norime padėti bhaktams, palengvindami jų dvasi­nę praktiką, o taip pat stengiamės pamokyti tuos, kurie dar neužsiima dvasine veikla - siekiame parodyti jiems galutinį gyvenimo tikslą ir pa­stangų, vaikantis to, kas nepasiekia­ma, bergždumą.

Skaitytojai, nesusipažinę su mūsų mokinių seka, bet rimtai studijuo­jantys ir praktikuojantys Ajurveda, netrukus suvoks tvirtus šudha Ajur­vedos principus ir pripažins jos prak­tikos teisingumą. Jei to pageidausite, kviečiame pasinaudoti terminologija ir dalyvauti diskusijoje - mus labiau­siai domina nuoširdumu ir intuicija pasiektos įžvalgos.

Tačiau kai kas gali protestuoti -galbūt mūsų nuostatos pasirodys be­kompromisės ir prieštaringos. Esame pasiruošę priimti tokius kaltinimus. Siekdami aukščiausio Vedų kultūros tikslo (paramartha), t. y. premos, turi­me laikytis tiesos, kad ir kur ji mus nuvestų. Reliatyvizmas nėra vedinis tiesos standartas. Priešingai - Vedų išvada {siddhanta) yra besąlyginė ir nedviprasmiška, nors savanaudiškų motyvų turintys komentatoriai bando klaidingai aiškinti tai, kas akivaizdu.

Viešpats Krišna „Bhagavat-gitoje" tiksliai apibrėžė tikro žinojimo šalti­nį ir tikslą:

„Aš esu visų širdyse, ir iš manęs at­eina atmintis, žinojimas bei užmarštis. Aš esu visų Vedų pažinimo objektas, nes iš tikrųjų Aš esu Vedamos sudary­tojas ir Vedų žinovas" (Bg.15.15).

Kaip priartėti prie tiesos?

Visi ačarijos (autoritetingi moky­tojai) vieningai tvirtina, kad pramaną (tiesą nustatantis įrodymas) yra: tie­sioginis patyrimas (pratyaksa), išvados (anumana) ir keturios Vedos, Upani­šados, „Vedanta-sutra" bei „Bhagavat-gita" (šastra). Iš jų visiškai pasitikėti galima tik šventraščiais (šastra), ka­dangi ir patirtį, ir išvadas kompromi­tuoja keturios ydos, būdingos visoms žmogiškoms būtybėms: polinkis klys­ti (hrama) ir apgaudinėti (vipralipsa), neatidumas (pramada) bei jutimais pagrįsto suvokimo netobulumas (karanapatava). Straipsnio apimtis nelei­džia smulkiai aptarti Šių keturių trū­kumų, todėl pasikliausime skaitytojo tiesumu, pripažįstant, kad jie būdingi visoms įkūnytosioms sieloms.

Šventraščiai yra vienintelis pati­kimas įrodymas. Tačiau jie dažnai klaidingai interpretuojami - gali­ma be galo ginčytis dėl kiekvieno jų fragmento. „Vedanta-sutra" (2.1.11) teigia: tarkapratistbanat - „Loginiai samprotavimai neduoda rezultatų." O „Katha Upanišada" (1.2.23) ir „Mundaka Upanišada" (3.2.3) tvir­tina: nayam atma pravacanena labhyo na medhaya na bahuna srutena — „Tie­sa pati nusprendžia, kam atsiskleisti. Ją pažinti nepadės nei erudicija, nei daugybės tekstų išstudijavimas."

„Mundaka Upanišada" (1.2.12) rekomenduoja: tad-vijnanartham sa gurum evabhigacchet samit-panib sro-triyam brahma-nistham — „Tas, kuris siekia teisingo supratimo, privalo nuolankiai kreiptis į mokytoją, ži­nantį Vedas ir visiškai atsidavusį Absoliučiai Tiesai." „Katha Up-nišada" (2.9) skelbia: naisa tarkena mattr apaneya proktanyenaiva su-jnanaya prestha - „Tiesos neįmano­ma suprasti remiantis logika. Gerai nusimanantis mokinys turi ją išgirs­ti iš išskirtine kvalifikaciją turinčio mokytojo."

Siekiant suvokti Vedų žinių prasme, būtina per pripažintą, autoritetingą mokytojų ir mokinių seką (sampradaya) susijungti su Šri Krišna - pirminiu Vedantos sudarytoju ir Vedų žinovu. Tik tada galima tinkamai suprasti ir visas upavedas, tarp jų - ir Ajurvedą. Priešingu atveju tai neįmanoma. Jei nėra šios jungties, bet kokios Vedų studijos yra nieko vertos - panašiai kaip bandymas paleisti buitinį elektri­nį prietaisą be elektros energijos. To­dėl, norint perteikti ajurvedines žinias ar jas įgyti, reikia mokytis ne Šiuolai­kinių švietimo įstaigų auditorijose, bet tola sistemoje - vadovaujant kvalifi­kuotam kaviradžai.

Tola sistema yra esminis Ajurvedos aspektas. Deja, netgi Indijoje, jai tapus respublika, ši sistema ėmė nykti. Dėl herojiškų kaviradžos Gangadharos Rajos iš Maguros (Bengalijos) pastan­gų pirmaisiais devynioliktojo amžiaus dešimtmečiais tradicinė ajurvedinio ugdymo sistema buvo išsaugota.

Ajurvedos Renesansas

Gangaprasad ir Gangadhara Raja-neabejotini Ajurvedos Renesanso Bengalijoje lyderiai kritiniu laiko­tarpiu po 1835-ųjų. Tuo metu buvo įsteigtos naujos tolos ir išsaugotos mo­kymo tradicijos. Daugiau informacijos apie šudha judėjimą pateikia Čarlzo Leslio „Medicinos atgaivinimo šiuo­laikinėje Indijoje daugiareikšmišku­mas" (Charles Leslie's Ambiguities of Medical Reviva/ism in Modern India) ir Brahmanandos Guptos „Vietinė Bengalijos medicina devynioliktame ir dvidešimtame šimtmečiuose" (In-digenous Medicine in Nineteentb and Tiaentieth-Century Bengaf). Nelaimei, šudha judėjimo sukeltas nacionalinis entuziazmas ne tik atgaivino tradici­nės Ajurvedos studijas ir praktiką, bet ir paskatino valstybės remiamų insti­tucijų steigimą - Ajurvedos studijos ir praktika buvo sujungtos su tradicine Vakarų medicina.

Respublikos vyriausybės paskir­ti komitetai, vadovaujami alopatinės medicinos specialistų, nustatė ajurve­dinio švietimo Indijoje kryptis. Tra­diciniai Bengalijos kaviradžos, kurių priešakyje buvo Šjamadasa Vačaspati ir jo sūnus Vimalananda Tarkatirtha, pasipriešino šiai strategijai, tačiau ofi­cialus mišra (maišytos ar iškraipytos) ajurvedos įteisinimas nulėmė nacio­nalinio švietimo planus po 1947 m., ir būtent ši mišra ajurvedą prasiskynė kelią į Europą bei JAV.

Ajurveda -„alternatyvi" ar „papildanti"?

Ajurveda - mokslas apie gyvenimą - laikoma seniausia iki šių dienų išliku­sia sveikatos priežiūros sistema, kurios vartojimas niekada nebuvo nutrūkęs. Iš jos kilo Tibeto, kiniečių, graikų ir arabų medicinos sistemos. Ajurveda - laiko patikrinta, efektyvi sveikatos priežiūros sistema, kurią Šiandien ren­kasi ir naudoja milijonų milijonai In­dijos, Nepalo, Bangladešo, Pakistano, Šri Lankos ir kitų Centrinės bei Rytų Azijos šalių gyventojų.

Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) parėmė Ajurveda kaip pers­pektyvią ir rentabilią alternatyvą besivystančiame pasaulyje. Tai spar­čiausiai didėjanti „alternatyvi, papil­danti" sveikatos priežiūros praktika Europoje ir JAV. Bet Ajurveda nėra nei „alternatyvi", nei „papildanti"! Tie, kurie rimtai ir sąžiningai studi­juoja Ajurvcdą, žino, kad jos princi­pai ne papildo tradicinę vakarietišką mediciną, o greičiau jai prieštarauja ir galiausiai paneigia.

Ajurveda - tai filosofinė sistema, kurios praktika remiasi nekintan­čiais principais. Tradicinė Vakarų medicina su pasididžiavimu vadina save „empirine", visada pasiruošusia panaudoti „naujausius, patobulintus terapinius metodus". Ajurveda žiūri į pacientą kaip į įkūnytą dvasinę esybę, atsižvelgdama į šeimos, bendruome­nės ir šalies kontekstą. Tradicinė me­dicina pažemina pacientą, laikydama jį sistemų, organų, ląstelių ir išskyrų, tarpusavyje sąveikaujančių pagal fiziocheminius dėsnius, rinkiniu.

Ajurvedinėje praktikoje daug dė­mesio skiriama desa-kala-patra - spe­cifiniams vietos, laiko ir asmens ypa­tumams. Tradicinė medicina linkusi suformuoti bendras taisykles ir stan­dartizuotas normas, kuriomis vado­vaujasi gydydama iš esmės nesulygina­mus pacientus.

Ne tik šie trys fundamentalūs skir­tumai, susiję su prigimtimi, objektu ir praktika, išsklaido mitą apie Ajur­veda, kaip „papildančią" medicini­nę praktiką, - yra nesuskaičiuojama daugybė kitų prieštaringų aspektų, skiriančių šiuos sveikatos priežiūros ir gydymo metodus.

Ajurveda taip pat nėra ir „alterna­tyvi" - šis apibrėžimas reiškia pasi­rinkimą. Uolios mokslinės pastangos nesuderinamos su tokiu nerūpestingu požiūriu į biologiją. Ajurveda drąsiai ir teisėtai teigia esanti savita, amžina ir tobula, neturinti nieko bendra su tuo, kas nepastovu, nuolat plėtojama ir visada turi trūkumų, šiuos teigi­nius pripažįstame ne aklai ar nemok­šiškai, bet vadovaudamiesi guru, sadhu ir sastra (mokytojais, Šventaisiais ir šventraščiais), kurie apsaugo mus nuo klaidų. Neteigiame to, ko nepatvir­tintų nuoširdžiai besistengiantieji šį mokslą pritaikyti praktikoje.

Įvairiausių nesuderinamų sveika­tos priežiūros metodų taikymas rodo nesupratimą ar nenorėjimą suprasti, kokie principai veikia tokius meto­dus, ir kuo pavojingas toks eklektizmas. Yra daugybė valčių, galinčių saugiai perkelti mus į kitą krantą. Bet neįmanoma perplaukti upės dešinę koją pastačius į vieną valtį, o kairę - į kitą, kaip ir peršokti iš vieno laivelio į kitą upės viduryje, tuo pačiu tikintis saugiai persikelti. Panašiai ir gaisro metu: ne pats geriausias būdas nuolat keisti kibirus, kuriais pilame vande­nį, gesindami ugnį. Šis nepastovu­mas, permainų geidimas ir stabilumo stoka iliustruoja esminę materialios egzistencijos ligą, o ypač vakarietišką mąstyseną, kuri trokšta įvairovės gi­laus įsisąmoninimo sąskaita.

Ajurveda yra sveikatos priežiū­ros sistema, o ne tam tikras metodas, kurį galima taikyti išvien su kitomis vadinamosiomis holistinėmis tera­pijomis, kilusiomis iš nesutaikomų, viena kitą paneigiančių filosofijų. Tu­rime pasirinkti: ar praktikuoti tai, ką šventraščiai ir mūsų mokytojų patirtis įrodė esant biologiškai harmoningais sveikatos palaikymo ir gydymo bū­dais, ar atmesti juos kaip neteisingus ir neteikiančius naudos.

Tolesniuose skirsniuose trumpai apibūdinsime ajurvedinę sveikatos, li­gos ir sveikatos priežiūros sampratą.

Remdamiesi šia informacija, galė­site spręsti, ar šudha koncepcija yra unikali ir nepakartojama, ar gali būti jungiama su kitomis. Šioje koncepci­joje radę klaidų ar trūkumų, turėtu­mėte ją pagrįstai atmesti, o pripažinę teisinga - priimti be jokių išlygų.

Kas yra sveikata ?

Šudha Ajurveda teigia, kad sveikata (svasthya) - tai natūrali įvairių srau­tų sistemos, t. y. žmogaus organizmo, pusiausvyra. Žmogaus organizmas apibūdinamas kaip srautų sistema, kadangi jis susideda iš daugybės ka­nalų (srota), kuriais ir teka įvairiausi srautai. Klaidingo ego (ahankara) po­veikis, intelekto (budhi) sprendimai, proto (manas) reakcijos, stiprinanti gyvybinė jėga (prana), žinias įgyjan­čių jutimų (jnanendriyas) potyriai, veikiančiųjų organų (karmendriyas) impulsai, trylikos bioterminių poten­cialų (agni) veikimas, septynių audi­nių (dhatu) maitinimas ir apvalymas, gyvybinio skysčio (ojas) papildymas, trijų došų (biologinių pradmenų) pa­siskirstymas ir trijų rūšių išskyrų (mala) pašalinimas - visa tai turi cir­kuliuoti be sutrikimų.

Kadangi mūsų natūrali pusiau­svyra priklauso nuo tristambha (trijų ramsčių) - gyvybinės jėgos, bioterminio potencialo ir gyvybinio skys­čio, - šudha Ajurveda praktikuojan­tys specialistai stengiasi apsaugoti praną (pranoraksanam), reguliuoti agni (agnividhanam) ir didinti odžas (ojonnatisadhanam) tiek sveikame, tiek sergančiame organizme. Pra­nai, agni ir odžas palaikyti reikalin­gos kitos trys atramos (upastambha): (1) sveikatai naudingi įpročiai (vihara), (2) subalansuota mityba (ahara), ir (3) sveikatai naudinga veikla (sadacara).

Šudha specialistai savo pacien­tams rekomenduoja kontroliuoti ir stiprinti tris gyvybines galios rams­čius (tristambha). Tai galima padaryti išsiugdant ir visą gyvenimą palaikant sveikatai naudingus mitybos, mankš­tos bei poilsio įpročius, o ne tarsi ap­sėstiems koncentruojantis tridošos (pažodžiui - trijų defektų: vata.pita ir kapha) būklę. Tridola iš esmės yra pranos, agni ir odžas atliekos.

Kas yra liga?

Įkūnytos būtybės negali išvengti ligų. Liga - tai dinamiško disbalan­so būsena, kurią sukelia: sąmoningas nusižengimas (prajnaparadha), netin­kamas jutimo organų kontaktas su jų objektais (asatmya indriyartha) ir išo­rinės aplinkos pasikeitimas laiko įta­koje (porinama). Šios priežastys veda prie vata, pita ir kapha došų susikaupi­mo (sancaya), apsunkinimo (praiopd) bei pasklidimo (prasara). Nekontro­liuojamas ligos procesas pereina į došų persikėlimą (sthana-samsraya), raišką (vyakti) ir komplikacijas (bheda). Pir­mosios trys ligos stadijos šudha Ajurvedoje vadinamos doišų kaupimusi (doshavrddhi kriyakala), o paskutinės trys - sutrikdytos došos sąveika su kūno audiniu (dosha-dushya sammur-cana kriyakala).

Šudha praktikai atkreipia dėmesj jantrą (matricą, schemą), kurią suda­ro šešios ligos stadijos (horizontalioje ašyje) ir septyni dhatu (vertikalioje ašy­je). Vyadhi kriyakala išdėstyta iš kairės į dešinę (nuo susikaupimo iki kom­plikacijų), o dhatu- iš viršaus į apačią (nuo rasa iki suira). Galima lengvai nustatyti paciento gydymo eigą: jei procesas vystosi iš dešinės į kairę (tolyn nuo komplikacijų) ir iš apačios į viršų (tolyn nuo gyvybiškai svarbiausių vi­dinių audinių), reiškia gydymas vyks­ta sėkmingai. O jei judama iš kairės į dešinę (link komplikacijų) ir iš viršaus į apačią (link gyvybiškai svarbiausių organų), reiškia, jog liga progresuoja- gydymas yra  neefektyvus.

Svarbiausias skirtumas tarp šudha ir mišra specialistų yra pastarųjų polinkis ligos simptomus laikyti jos aspektais, o simptomų kompleksus- tam tikrais susirgimais. Šudha spe­cialistų nuomone, simptomai išreiškia atitinkamą biologinę reakciją į došų kaupimąsi (doshavrdhi) pirmose tri­jose ligos stadijose ir pastangas kom­pensuoti sutrikdytos došos padarytą žalą kūno audiniui (dosha-dusbya sam-mureana) paskutinėse trijose stadijose. Kaviradžos pripažįsta tik dinamiškus sutrikimus, o ne ligą kaip tam tikrą esybę. Kiti, pripažįstantys materia­lizuotą abstrakciją, vadinamą liga, neišvengiamai įsipainioja į kovą su šia fiktyvia esybe (ligos simptomais) ir proceso metu nusiaubia kovos lauką -paciento protą bei kūną.

Kadangi simptomai išreiškia ego ir intelekto pastangas panaudoti praną, agni ir odzas tam, kad atstatyti natūralią pusiausvyrą (sabaja satmya), šudha ajurvedos šalininkai skrupu­lingai vengia šių pastangų slopinimo, nes toks slopinimas galiausiai padeda ligai progresuoti (iš kairės į dešinę ir iš viršaus į apačią pagal jantros - vy­adhi kriyakala-dhatu yantra, schemą).

Šudha Ajurveda teigia, kad ne­galavimo gydymą sudaro: satva di­dinimas ir radžas bei tarnas mažini­mas prote (satvavajaya), priežasčių ir apsunkinančių faktorių vengi­mas (nidana parivarjana), mitybos ir veiklos rekomendacijos (patbya vyavastha), apsivalymas (sodhana), normalizacija (samana) ir terapinis maitinimas (rasayana). Nors šudha specialistai žino panča-karmą, ją naudoja retai, nes šios penkios dras­tiškos šalinimo procedūros dažnai išsekina praną, susilpnina agni ir išeikvoja odžas - svarbiausius natū­ralios pusiausvyros ramsčius. Visi gydytojai, pakankamai ilgai prak­tikavę panča-karmą, pripažįsta šio teiginio teisingumą.

Kuo pasižymi autentiška sveikatos priežiūros sistema?

Pradėdami šudha Ajurvedos pri­statymą, žadėjome atsakyti į tris es­minius klausimus: kas yra sveikata? kas yra liga? kas yra sveikatos prie­žiūra? Trumpai paaiškinome šudha ajurvedai būdingą sveikatos ir ligos sampratą, užsiminėme apie šudba specialistų požiūrį į gydymo procesą. Dabar aprašysime, kas, šudba Ajurve­dos požiūriu, yra autentiška ir efekty­vi sveikatos priežiūros sistema.

Pirma, kaip jau minėjome, auten­tiška sistema negali būti prasimany­ta. Kitaip sakant, ji turi būti perduota per autoritetingą, įteisintą mokytojų ir mokinių seką. Antra, ji turi harmo­ningai įsilieti į Vedų kultūros visumą, padėdama siekti galutinio gyvenimo tikslo. Trečia, ji turi būti nuosekli ir praktiška, atitinkanti visuomenės poreikius. Jos principai turi paveik­ti visus praktinius metodus - jokia praktika negali pažeisti svarbiausių sistemos nuostatų. Autentiška svei­katos priežiūros sistema privalo rem­tis atitinkama technologija, papras­tais pritaikymo būdais. Tokia sistema turi būti universali - prisitaikanti prie tam tikros vietovės, bendruome­nės ir asmenybės poreikių. Be to, ji negali būti šališka vienai gyvųjų bū­tybių rūšiai - žmonėms - kitų rūšių ar aplinkos sąskaita. Galiausia, ji turi patenkinti visus asmens gyvybinius poreikius tiek esant sveikam, tiek sergant: juk būdami sveiki nesame vienokie, o pasiligoję - kitokie. Viso­se egzistencijos būsenose reikalinga tokia pat pozityvi, sveikatą stiprinan­ti parama, nes tai, kas kenksminga sveikam, be abejo, dar labiau kenkia sergančiam.

Tokia sistema egzistuoja. Ji - am­žina. Tai Ajurveda, apreikšta istorijos priešaušryje. Jos tyra - šudha - išraiška tiksliai perduodama paramparos siste­moje per mokytojų ir mokinių seką. Šudha Ajurveda, besiremianti šastra, yra unikali, savarankiška sveikatos priežiūros sistema, apimanti tokias disciplinas kaip sveikatos stiprinimas (svasthavrtta), psichoterapija (sattva-vajaya), sveikatai naudingas elgesys (sadacara) ir medicina (cikilsa).

Nors Šiuo metu Vakarai tarsi ap­sėsti domisi ajurvedine medicina, čikitsa (medicina) yra tik šudha Ajur­vedos dalis. Nors ir pasižymi galin­gu gydomuoju poveikiu, ji turi būti taikoma paskutiniu atveju, prieš tai nuodugniai įgyvendinus visuomenės sveikatos gerinimo ir apsaugos prie­mones: 1) sistemingą psichoterapijos pritaikymą, siekiant didinti satvą (šviesumą, minties aiškumą) ir ma­žinti radžas (aistrą) bei tarnas (iner­tiškumą, nepaslankumą); 2) sveikatai naudingo elgesio būdus, rekomen­duojamus dienai (dinacarya), nak­čiai (ratricarya), konkrečiam sezonui (rtucarya), tam tikriems visuomenės sluoksniams (varnadharma) ir asme­nybės ugdymui (asrama-dharma).

Kituose straipsniuose smulkiau išnagrinėsime šiuos ir kitus svarbiau­sius šudha Ajurvedos aspektus.

om namo bhagavate dhanvantaraye

Nimai Nitai Dasayra Nirandžana Maharadžos mokinys. Studi­juoja ir praktikuoja Ajurveda daugiau nei du dešimtmečius, šiuo melu Į užima Tufto universitetines medicinos mokyklos šeimos ir visuomenes sveikatos klinikos profesoriaus-asistento pareigas. Galite jam rašyti adresu sevasrama@attbi.com.