![]() |
Ajurveda, kokia ji yra Šudha Ajurveda perduodama bhagavata kaviradžų seka Galime priimti tai, kas tučtuojau teikia malonumą (preyas), arba tai, kas atneša nuolatinę, ilgalaikę naudą (sreyas). Išmintingasis, gerai apgalvojęs, pasirenka tai, kas jam pravers ilgą laiką, o nesugebančius teisingai apsispręsti traukia trumpalaikis pelnas ir greitai pasibaigiantys malonumai. — Katha Upanilad 1.2.2.
Prejas yra tai, kas malonu juslėms ir kam protas linkęs tučtuojau pritarti, bet šios rūšies mėgavimasis patenkina tik žemesniąją mūsų prigimtį ir nepadeda sukurti nuolatines gerovės. Šrejas- tai, kas galiausiai atneša gėrį, nors iš pradžių gali pasirodyti nemalonu juslėms ir nepriimtina protui. Aptarsime kai kuriuos Ajurvedos principus, tvirtai laikydamiesi šrejas koncepcijos. Svarbiausias šio straipsnio tikslas -patobulinti Ajurvedos supratimą, o ne pasipelnyti ar įgyti gerbėjų. To gerokai lengviau pasiekti pataikaujant apgaulingiems iškraipymams, kurių gausu šiandieninėje ajurvedinėje turgavietėje. Mūsų teikiama ajurvedinė pagalba (savo veiklą pradėjome 1982 m.) yra nemokama, neužsiimame produktų prekyba pasipelnymo tikslais ir jai nepritariame. Tiesiog stengiamės vykdyti autoritetų duotą nurodymą: „Per Ajurveda tarnaukite tiems, kurie atsidavė Viešpačiui, o neatsida-vusiems padėkite tobulėti." Laikydamiesi Šios lakoniškos taisyklės, apibūdinančios vidinį Ajurvedos tikslą, stengiamės kuo suprantamiau pristatyti konfidencialų, bhagavata seka perduotą mokymą, žinomą kaip sudha (tyroji) Ajurveda. Pasak bhagavata kaviradžų (praktikuojančių sudha Ajurveda), galutinis Ajurvedos tikslas - ne palaikyti ar atstatyti sveikatą, bet užtikrinti palankias sąlygas bhakti-jogos sadhanai - dvasinio tobulėjimo disciplinai. SusipaŽinusicji su Vedų purusartha- žmonijos tikslais, kurie yra: pareiga (dharma), ekonominis vystymasis (artha), jutimų patenkinimas (karma), išsivadavimas iš materialių kančių (mokša) ir tyra meilė Dievui (prema), - supranta, kad sveikata nėra galutinis tikslas, ji yra tik priemonė, padedanti siekti minėtų tikslų. Faktiškai turime pripažinti, kad, nepaisant neatsakingos kai kurių komercializuotos Ajurvedos „tiekėjų" propagandos, tokio dalyko kaip tobula sveikata ir nemirtingumas nėra. Visos įkūnytos gyvosios būtybės pavaldžios gimimui, mirčiai, ligoms ir senatvei. Nėra jokių išimčių: sergamumas ir mirtingumas visuomet ir visur yra šimtaprocentinis. Kam tada reikia Ajurvedos? Studijuojame ir praktikuojame šį šventą sveikatos mokslą, nes norime padėti bhaktams, palengvindami jų dvasinę praktiką, o taip pat stengiamės pamokyti tuos, kurie dar neužsiima dvasine veikla - siekiame parodyti jiems galutinį gyvenimo tikslą ir pastangų, vaikantis to, kas nepasiekiama, bergždumą. Skaitytojai, nesusipažinę su mūsų mokinių seka, bet rimtai studijuojantys ir praktikuojantys Ajurveda, netrukus suvoks tvirtus šudha Ajurvedos principus ir pripažins jos praktikos teisingumą. Jei to pageidausite, kviečiame pasinaudoti terminologija ir dalyvauti diskusijoje - mus labiausiai domina nuoširdumu ir intuicija pasiektos įžvalgos. Tačiau kai kas gali protestuoti -galbūt mūsų nuostatos pasirodys bekompromisės ir prieštaringos. Esame pasiruošę priimti tokius kaltinimus. Siekdami aukščiausio Vedų kultūros tikslo (paramartha), t. y. premos, turime laikytis tiesos, kad ir kur ji mus nuvestų. Reliatyvizmas nėra vedinis tiesos standartas. Priešingai - Vedų išvada {siddhanta) yra besąlyginė ir nedviprasmiška, nors savanaudiškų motyvų turintys komentatoriai bando klaidingai aiškinti tai, kas akivaizdu. Viešpats Krišna „Bhagavat-gitoje" tiksliai apibrėžė tikro žinojimo šaltinį ir tikslą: „Aš esu visų širdyse, ir iš manęs ateina atmintis, žinojimas bei užmarštis. Aš esu visų Vedų pažinimo objektas, nes iš tikrųjų Aš esu Vedamos sudarytojas ir Vedų žinovas" (Bg.15.15). Kaip priartėti prie tiesos? Visi ačarijos (autoritetingi mokytojai) vieningai tvirtina, kad pramaną (tiesą nustatantis įrodymas) yra: tiesioginis patyrimas (pratyaksa), išvados (anumana) ir keturios Vedos, Upanišados, „Vedanta-sutra" bei „Bhagavat-gita" (šastra). Iš jų visiškai pasitikėti galima tik šventraščiais (šastra), kadangi ir patirtį, ir išvadas kompromituoja keturios ydos, būdingos visoms žmogiškoms būtybėms: polinkis klysti (hrama) ir apgaudinėti (vipralipsa), neatidumas (pramada) bei jutimais pagrįsto suvokimo netobulumas (karanapatava). Straipsnio apimtis neleidžia smulkiai aptarti Šių keturių trūkumų, todėl pasikliausime skaitytojo tiesumu, pripažįstant, kad jie būdingi visoms įkūnytosioms sieloms. Šventraščiai yra vienintelis patikimas įrodymas. Tačiau jie dažnai klaidingai interpretuojami - galima be galo ginčytis dėl kiekvieno jų fragmento. „Vedanta-sutra" (2.1.11) teigia: tarkapratistbanat - „Loginiai samprotavimai neduoda rezultatų." O „Katha Upanišada" (1.2.23) ir „Mundaka Upanišada" (3.2.3) tvirtina: nayam atma pravacanena labhyo na medhaya na bahuna srutena — „Tiesa pati nusprendžia, kam atsiskleisti. Ją pažinti nepadės nei erudicija, nei daugybės tekstų išstudijavimas." „Mundaka Upanišada" (1.2.12) rekomenduoja: tad-vijnanartham sa gurum evabhigacchet samit-panib sro-triyam brahma-nistham — „Tas, kuris siekia teisingo supratimo, privalo nuolankiai kreiptis į mokytoją, žinantį Vedas ir visiškai atsidavusį Absoliučiai Tiesai." „Katha Up-nišada" (2.9) skelbia: naisa tarkena mattr apaneya proktanyenaiva su-jnanaya prestha - „Tiesos neįmanoma suprasti remiantis logika. Gerai nusimanantis mokinys turi ją išgirsti iš išskirtine kvalifikaciją turinčio mokytojo." Siekiant suvokti Vedų žinių prasme, būtina per pripažintą, autoritetingą mokytojų ir mokinių seką (sampradaya) susijungti su Šri Krišna - pirminiu Vedantos sudarytoju ir Vedų žinovu. Tik tada galima tinkamai suprasti ir visas upavedas, tarp jų - ir Ajurvedą. Priešingu atveju tai neįmanoma. Jei nėra šios jungties, bet kokios Vedų studijos yra nieko vertos - panašiai kaip bandymas paleisti buitinį elektrinį prietaisą be elektros energijos. Todėl, norint perteikti ajurvedines žinias ar jas įgyti, reikia mokytis ne Šiuolaikinių švietimo įstaigų auditorijose, bet tola sistemoje - vadovaujant kvalifikuotam kaviradžai. Tola sistema yra esminis Ajurvedos aspektas. Deja, netgi Indijoje, jai tapus respublika, ši sistema ėmė nykti. Dėl herojiškų kaviradžos Gangadharos Rajos iš Maguros (Bengalijos) pastangų pirmaisiais devynioliktojo amžiaus dešimtmečiais tradicinė ajurvedinio ugdymo sistema buvo išsaugota. Gangaprasad ir Gangadhara Raja-neabejotini Ajurvedos Renesanso Bengalijoje lyderiai kritiniu laikotarpiu po 1835-ųjų. Tuo metu buvo įsteigtos naujos tolos ir išsaugotos mokymo tradicijos. Daugiau informacijos apie šudha judėjimą pateikia Čarlzo Leslio „Medicinos atgaivinimo šiuolaikinėje Indijoje daugiareikšmiškumas" (Charles Leslie's Ambiguities of Medical Reviva/ism in Modern India) ir Brahmanandos Guptos „Vietinė Bengalijos medicina devynioliktame ir dvidešimtame šimtmečiuose" (In-digenous Medicine in Nineteentb and Tiaentieth-Century Bengaf). Nelaimei, šudha judėjimo sukeltas nacionalinis entuziazmas ne tik atgaivino tradicinės Ajurvedos studijas ir praktiką, bet ir paskatino valstybės remiamų institucijų steigimą - Ajurvedos studijos ir praktika buvo sujungtos su tradicine Vakarų medicina. Respublikos vyriausybės paskirti komitetai, vadovaujami alopatinės medicinos specialistų, nustatė ajurvedinio švietimo Indijoje kryptis. Tradiciniai Bengalijos kaviradžos, kurių priešakyje buvo Šjamadasa Vačaspati ir jo sūnus Vimalananda Tarkatirtha, pasipriešino šiai strategijai, tačiau oficialus mišra (maišytos ar iškraipytos) ajurvedos įteisinimas nulėmė nacionalinio švietimo planus po 1947 m., ir būtent ši mišra ajurvedą prasiskynė kelią į Europą bei JAV. Ajurveda -„alternatyvi" ar „papildanti"? Ajurveda - mokslas apie gyvenimą - laikoma seniausia iki šių dienų išlikusia sveikatos priežiūros sistema, kurios vartojimas niekada nebuvo nutrūkęs. Iš jos kilo Tibeto, kiniečių, graikų ir arabų medicinos sistemos. Ajurveda - laiko patikrinta, efektyvi sveikatos priežiūros sistema, kurią Šiandien renkasi ir naudoja milijonų milijonai Indijos, Nepalo, Bangladešo, Pakistano, Šri Lankos ir kitų Centrinės bei Rytų Azijos šalių gyventojų. Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) parėmė Ajurveda kaip perspektyvią ir rentabilią alternatyvą besivystančiame pasaulyje. Tai sparčiausiai didėjanti „alternatyvi, papildanti" sveikatos priežiūros praktika Europoje ir JAV. Bet Ajurveda nėra nei „alternatyvi", nei „papildanti"! Tie, kurie rimtai ir sąžiningai studijuoja Ajurvcdą, žino, kad jos principai ne papildo tradicinę vakarietišką mediciną, o greičiau jai prieštarauja ir galiausiai paneigia. Ajurveda - tai filosofinė sistema, kurios praktika remiasi nekintančiais principais. Tradicinė Vakarų medicina su pasididžiavimu vadina save „empirine", visada pasiruošusia panaudoti „naujausius, patobulintus terapinius metodus". Ajurveda žiūri į pacientą kaip į įkūnytą dvasinę esybę, atsižvelgdama į šeimos, bendruomenės ir šalies kontekstą. Tradicinė medicina pažemina pacientą, laikydama jį sistemų, organų, ląstelių ir išskyrų, tarpusavyje sąveikaujančių pagal fiziocheminius dėsnius, rinkiniu. Ajurvedinėje praktikoje daug dėmesio skiriama desa-kala-patra - specifiniams vietos, laiko ir asmens ypatumams. Tradicinė medicina linkusi suformuoti bendras taisykles ir standartizuotas normas, kuriomis vadovaujasi gydydama iš esmės nesulyginamus pacientus. Ne tik šie trys fundamentalūs skirtumai, susiję su prigimtimi, objektu ir praktika, išsklaido mitą apie Ajurveda, kaip „papildančią" medicininę praktiką, - yra nesuskaičiuojama daugybė kitų prieštaringų aspektų, skiriančių šiuos sveikatos priežiūros ir gydymo metodus. Ajurveda taip pat nėra ir „alternatyvi" - šis apibrėžimas reiškia pasirinkimą. Uolios mokslinės pastangos nesuderinamos su tokiu nerūpestingu požiūriu į biologiją. Ajurveda drąsiai ir teisėtai teigia esanti savita, amžina ir tobula, neturinti nieko bendra su tuo, kas nepastovu, nuolat plėtojama ir visada turi trūkumų, šiuos teiginius pripažįstame ne aklai ar nemokšiškai, bet vadovaudamiesi guru, sadhu ir sastra (mokytojais, Šventaisiais ir šventraščiais), kurie apsaugo mus nuo klaidų. Neteigiame to, ko nepatvirtintų nuoširdžiai besistengiantieji šį mokslą pritaikyti praktikoje. Įvairiausių nesuderinamų sveikatos priežiūros metodų taikymas rodo nesupratimą ar nenorėjimą suprasti, kokie principai veikia tokius metodus, ir kuo pavojingas toks eklektizmas. Yra daugybė valčių, galinčių saugiai perkelti mus į kitą krantą. Bet neįmanoma perplaukti upės dešinę koją pastačius į vieną valtį, o kairę - į kitą, kaip ir peršokti iš vieno laivelio į kitą upės viduryje, tuo pačiu tikintis saugiai persikelti. Panašiai ir gaisro metu: ne pats geriausias būdas nuolat keisti kibirus, kuriais pilame vandenį, gesindami ugnį. Šis nepastovumas, permainų geidimas ir stabilumo stoka iliustruoja esminę materialios egzistencijos ligą, o ypač vakarietišką mąstyseną, kuri trokšta įvairovės gilaus įsisąmoninimo sąskaita. Ajurveda yra sveikatos priežiūros sistema, o ne tam tikras metodas, kurį galima taikyti išvien su kitomis vadinamosiomis holistinėmis terapijomis, kilusiomis iš nesutaikomų, viena kitą paneigiančių filosofijų. Turime pasirinkti: ar praktikuoti tai, ką šventraščiai ir mūsų mokytojų patirtis įrodė esant biologiškai harmoningais sveikatos palaikymo ir gydymo būdais, ar atmesti juos kaip neteisingus ir neteikiančius naudos. Tolesniuose skirsniuose trumpai apibūdinsime ajurvedinę sveikatos, ligos ir sveikatos priežiūros sampratą. Remdamiesi šia informacija, galėsite spręsti, ar šudha koncepcija yra unikali ir nepakartojama, ar gali būti jungiama su kitomis. Šioje koncepcijoje radę klaidų ar trūkumų, turėtumėte ją pagrįstai atmesti, o pripažinę teisinga - priimti be jokių išlygų. Šudha Ajurveda teigia, kad sveikata (svasthya) - tai natūrali įvairių srautų sistemos, t. y. žmogaus organizmo, pusiausvyra. Žmogaus organizmas apibūdinamas kaip srautų sistema, kadangi jis susideda iš daugybės kanalų (srota), kuriais ir teka įvairiausi srautai. Klaidingo ego (ahankara) poveikis, intelekto (budhi) sprendimai, proto (manas) reakcijos, stiprinanti gyvybinė jėga (prana), žinias įgyjančių jutimų (jnanendriyas) potyriai, veikiančiųjų organų (karmendriyas) impulsai, trylikos bioterminių potencialų (agni) veikimas, septynių audinių (dhatu) maitinimas ir apvalymas, gyvybinio skysčio (ojas) papildymas, trijų došų (biologinių pradmenų) pasiskirstymas ir trijų rūšių išskyrų (mala) pašalinimas - visa tai turi cirkuliuoti be sutrikimų. Kadangi mūsų natūrali pusiausvyra priklauso nuo tristambha (trijų ramsčių) - gyvybinės jėgos, bioterminio potencialo ir gyvybinio skysčio, - šudha Ajurveda praktikuojantys specialistai stengiasi apsaugoti praną (pranoraksanam), reguliuoti agni (agnividhanam) ir didinti odžas (ojonnatisadhanam) tiek sveikame, tiek sergančiame organizme. Pranai, agni ir odžas palaikyti reikalingos kitos trys atramos (upastambha): (1) sveikatai naudingi įpročiai (vihara), (2) subalansuota mityba (ahara), ir (3) sveikatai naudinga veikla (sadacara). Šudha specialistai savo pacientams rekomenduoja kontroliuoti ir stiprinti tris gyvybines galios ramsčius (tristambha). Tai galima padaryti išsiugdant ir visą gyvenimą palaikant sveikatai naudingus mitybos, mankštos bei poilsio įpročius, o ne tarsi apsėstiems koncentruojantis tridošos (pažodžiui - trijų defektų: vata.pita ir kapha) būklę. Tridola iš esmės yra pranos, agni ir odžas atliekos. Įkūnytos būtybės negali išvengti ligų. Liga - tai dinamiško disbalanso būsena, kurią sukelia: sąmoningas nusižengimas (prajnaparadha), netinkamas jutimo organų kontaktas su jų objektais (asatmya indriyartha) ir išorinės aplinkos pasikeitimas laiko įtakoje (porinama). Šios priežastys veda prie vata, pita ir kapha došų susikaupimo (sancaya), apsunkinimo (praiopd) bei pasklidimo (prasara). Nekontroliuojamas ligos procesas pereina į došų persikėlimą (sthana-samsraya), raišką (vyakti) ir komplikacijas (bheda). Pirmosios trys ligos stadijos šudha Ajurvedoje vadinamos doišų kaupimusi (doshavrddhi kriyakala), o paskutinės trys - sutrikdytos došos sąveika su kūno audiniu (dosha-dushya sammur-cana kriyakala). Šudha praktikai atkreipia dėmesj jantrą (matricą, schemą), kurią sudaro šešios ligos stadijos (horizontalioje ašyje) ir septyni dhatu (vertikalioje ašyje). Vyadhi kriyakala išdėstyta iš kairės į dešinę (nuo susikaupimo iki komplikacijų), o dhatu- iš viršaus į apačią (nuo rasa iki suira). Galima lengvai nustatyti paciento gydymo eigą: jei procesas vystosi iš dešinės į kairę (tolyn nuo komplikacijų) ir iš apačios į viršų (tolyn nuo gyvybiškai svarbiausių vidinių audinių), reiškia gydymas vyksta sėkmingai. O jei judama iš kairės į dešinę (link komplikacijų) ir iš viršaus į apačią (link gyvybiškai svarbiausių organų), reiškia, jog liga progresuoja- gydymas yra neefektyvus. Svarbiausias skirtumas tarp šudha ir mišra specialistų yra pastarųjų polinkis ligos simptomus laikyti jos aspektais, o simptomų kompleksus- tam tikrais susirgimais. Šudha specialistų nuomone, simptomai išreiškia atitinkamą biologinę reakciją į došų kaupimąsi (doshavrdhi) pirmose trijose ligos stadijose ir pastangas kompensuoti sutrikdytos došos padarytą žalą kūno audiniui (dosha-dusbya sam-mureana) paskutinėse trijose stadijose. Kaviradžos pripažįsta tik dinamiškus sutrikimus, o ne ligą kaip tam tikrą esybę. Kiti, pripažįstantys materializuotą abstrakciją, vadinamą liga, neišvengiamai įsipainioja į kovą su šia fiktyvia esybe (ligos simptomais) ir proceso metu nusiaubia kovos lauką -paciento protą bei kūną. Kadangi simptomai išreiškia ego ir intelekto pastangas panaudoti praną, agni ir odzas tam, kad atstatyti natūralią pusiausvyrą (sabaja satmya), šudha ajurvedos šalininkai skrupulingai vengia šių pastangų slopinimo, nes toks slopinimas galiausiai padeda ligai progresuoti (iš kairės į dešinę ir iš viršaus į apačią pagal jantros - vyadhi kriyakala-dhatu yantra, schemą). Šudha Ajurveda teigia, kad negalavimo gydymą sudaro: satva didinimas ir radžas bei tarnas mažinimas prote (satvavajaya), priežasčių ir apsunkinančių faktorių vengimas (nidana parivarjana), mitybos ir veiklos rekomendacijos (patbya vyavastha), apsivalymas (sodhana), normalizacija (samana) ir terapinis maitinimas (rasayana). Nors šudha specialistai žino panča-karmą, ją naudoja retai, nes šios penkios drastiškos šalinimo procedūros dažnai išsekina praną, susilpnina agni ir išeikvoja odžas - svarbiausius natūralios pusiausvyros ramsčius. Visi gydytojai, pakankamai ilgai praktikavę panča-karmą, pripažįsta šio teiginio teisingumą.
Kuo pasižymi autentiška sveikatos priežiūros sistema? Pradėdami šudha Ajurvedos pristatymą, žadėjome atsakyti į tris esminius klausimus: kas yra sveikata? kas yra liga? kas yra sveikatos priežiūra? Trumpai paaiškinome šudha ajurvedai būdingą sveikatos ir ligos sampratą, užsiminėme apie šudba specialistų požiūrį į gydymo procesą. Dabar aprašysime, kas, šudba Ajurvedos požiūriu, yra autentiška ir efektyvi sveikatos priežiūros sistema. Pirma, kaip jau minėjome, autentiška sistema negali būti prasimanyta. Kitaip sakant, ji turi būti perduota per autoritetingą, įteisintą mokytojų ir mokinių seką. Antra, ji turi harmoningai įsilieti į Vedų kultūros visumą, padėdama siekti galutinio gyvenimo tikslo. Trečia, ji turi būti nuosekli ir praktiška, atitinkanti visuomenės poreikius. Jos principai turi paveikti visus praktinius metodus - jokia praktika negali pažeisti svarbiausių sistemos nuostatų. Autentiška sveikatos priežiūros sistema privalo remtis atitinkama technologija, paprastais pritaikymo būdais. Tokia sistema turi būti universali - prisitaikanti prie tam tikros vietovės, bendruomenės ir asmenybės poreikių. Be to, ji negali būti šališka vienai gyvųjų būtybių rūšiai - žmonėms - kitų rūšių ar aplinkos sąskaita. Galiausia, ji turi patenkinti visus asmens gyvybinius poreikius tiek esant sveikam, tiek sergant: juk būdami sveiki nesame vienokie, o pasiligoję - kitokie. Visose egzistencijos būsenose reikalinga tokia pat pozityvi, sveikatą stiprinanti parama, nes tai, kas kenksminga sveikam, be abejo, dar labiau kenkia sergančiam. Tokia sistema egzistuoja. Ji - amžina. Tai Ajurveda, apreikšta istorijos priešaušryje. Jos tyra - šudha - išraiška tiksliai perduodama paramparos sistemoje per mokytojų ir mokinių seką. Šudha Ajurveda, besiremianti šastra, yra unikali, savarankiška sveikatos priežiūros sistema, apimanti tokias disciplinas kaip sveikatos stiprinimas (svasthavrtta), psichoterapija (sattva-vajaya), sveikatai naudingas elgesys (sadacara) ir medicina (cikilsa). Nors Šiuo metu Vakarai tarsi apsėsti domisi ajurvedine medicina, čikitsa (medicina) yra tik šudha Ajurvedos dalis. Nors ir pasižymi galingu gydomuoju poveikiu, ji turi būti taikoma paskutiniu atveju, prieš tai nuodugniai įgyvendinus visuomenės sveikatos gerinimo ir apsaugos priemones: 1) sistemingą psichoterapijos pritaikymą, siekiant didinti satvą (šviesumą, minties aiškumą) ir mažinti radžas (aistrą) bei tarnas (inertiškumą, nepaslankumą); 2) sveikatai naudingo elgesio būdus, rekomenduojamus dienai (dinacarya), nakčiai (ratricarya), konkrečiam sezonui (rtucarya), tam tikriems visuomenės sluoksniams (varnadharma) ir asmenybės ugdymui (asrama-dharma). Kituose straipsniuose smulkiau išnagrinėsime šiuos ir kitus svarbiausius šudha Ajurvedos aspektus. om namo bhagavate dhanvantaraye Nimai Nitai Dasayra Nirandžana Maharadžos mokinys. Studijuoja ir praktikuoja Ajurveda daugiau nei du dešimtmečius, šiuo melu Į užima Tufto universitetines medicinos mokyklos šeimos ir visuomenes sveikatos klinikos profesoriaus-asistento pareigas. Galite jam rašyti adresu sevasrama@attbi.com. |
![]() |