DEVYNI ATSIDAVIMO TARNYSTĖS PROCESAI

Atsiduok, po to veik

Atsidavimo tarnystė reiškia, kad žmogus atiduoda Krišnai savo kūną, protą ir žodžius (kaya-mano-vakya). Todėl vaišnavai sanyasiai nešioja tridanda (lazdą su trimis išsišakojimais).  Paprastai dorybingi žmonės pirma atlieka kažkokius veiksmus, tada formaliai paaukoja veiklos rezultatą Višnu. Tačiau tikrasis atsidavęs pirma pasiūlo Krišnai savo atsidavimą kūnu, protu ir žodžiais, o po to panaudoja savo kūną protą ir žodžius tarnaudamas Krišnai, kaip pats Krišna to nori.

Bhakti

Nuoširdžios pastangos praktikuoti devynis atsidavimo tarnystės metodus yra vadinamos bhakti. karmiai arba karma jogai pirma atlieka dorybingą veiklą, o tik po to formaliai pasiūlo rezultatus Krišnai. Tai vis tiek yra karma. Žmogus neturėtų siekti savo dorybingos veiklos rezultatų, o turėtų visiškai save pašvęsti Krišnai ir tik po to veikti dorybingai. Kitais žodžiais tariant, reikia elgtis taip, kad patenkintum Višnu, o ne savo jusles. Tai gerai iliustruoja posmas iš “Bhakti rasamrta sindhu”:

anyäbhiläñitä-çünyaà

jïäna-karmädy-anävåtam

änukülyena kåñëänu-

çélanaà bhaktir uttamä

“Žmogus turi atlikti transcendentinę atsidavimo tarnystę Viešpačiui Krišnai palankiai nusistatęs, neturėdamas kitų troškimų ir nesiekdamas materialios veiklos rezultatų ar filosofinių spekuliacijų. Tai vadinama tyra atsidavimo tarnyste.”

“Gopala tapani upanišada” sako, kad bhakti reiškia atsidavimo tarnystę, atliekamą su meile Aukščiausiam Dievo Asmeniui, o ne kam kitam. Tam, kad atlikti tyrą atsidavimo tarnystę, žmogus turi būti išsivadavęs iš kūniškos gyvenimo koncepcijos ir netrokšti laimės rojinėse planetose. Kitais žodžiais tariant, bhakti yra veikla atliekama paprasčiausiai siekiant patenkinti Aukščiausią Viešpatį, netrokštant materialios naudos. Bhakti taip pat yra vadinama niškarma arba laisvė nuo materialios veiklos pasekmių.

9 bhakti procesai

Šrīmad Bhāgavatam. 7.5.23 sako:

çré-prahräda uväca

çravaëaà kértanaà viñëoù

smaraëaà päda-sevanam

arcanaà vandanaà däsyaà

sakhyam ätma-nivedanam

iti puàsärpitä viñëau

bhaktiç cen nava-lakñaëä

kriyeta bhagavaty addhä

tan manye ’dhétam uttamam

„Prahlada Maharadža tarė:

Klausymasis ir kartojimas apie Viešpaties Višnu transcendentinį šventą vardą, formą, savybes, regalijas ir žaidimus, atsiminimas apie juos, tarnystė lotosinėms Viešpaties pėdoms, Viešpaties garbinimas su 16 tipų atributais, maldų siūlymas Viešpačiui, tapimas Jo tarnu, laikyti Viešpatį savo geriausiu draugu ir viską atiduoti Jam (kitais žodžiais tariant, tarnauti Jam kūnu, žodžiais ir protu) - šie devyni procesai yra priimami kaip tyra atsidavimo tarnystė. Tas, kuris paskyrė savo gyvenimą tarnystei Krišnai vienu iš šių devynių metodų, jis yra labiausiai išsilavinęs žmogus, nes jis turi pilną žinojimą.“

Šį posmą pasakė Prahlada Maharadža būdamas 5 metų vaiku, kai tėvas, Hiranyakašipu, paklausė jo apie tai, ką gero jis išmoko mokykloje. Prahlada Maharajas tai, ką jis išgirdo iš savo dvasinio mokytojo Narada Munio laikė labai vertingu, o tai, ką išgirdo iš savo materialių mokytojų Šandos ir Amarkos apie diplomatiją ir politiką visiškai beverčiu. Iš tiesų, atsidavęs nesidomi niekuo išskyrus pačią atsidavimo tarnystę. Šiame posme išdėstomi atsidavimo tarnystės pagrindai. puàsärpitä viñëau reiškia, kad visi žmonės gali atlikti tarnystę Viešpačiui: nereikia būti brahmanu ar gimusiu Indijoje. Nors moterys, vaišjos ir šudros priskiriami žemesnei klasei, vis dėlto ir jie gali gauti naudą iš atsidavimo tarnystės ir grįžti atgal namo atgal pas Dievą.

Kas gali praktikuoti šiuos metodus?

Būtina pažymėti, kad patys savaime šie devyni veiksmai nereiškia atsidavimo tarnystės. Jie yra sadhana bhakti arba bhadžana krijos dalis, o tai reiškia, jog norint praktikuoti šiuos devynis atsidavimo tarnystės metodus, prieš tai reikia įgyti tikėjimą (šraddhą) ir bendrauti su šventomis asmenybėmis (sadhu sanga). Kitu atveju Dievą šlovina ir jam meldžiasi materialistai bei impersonalistai, kiekvienas siekdamas savo naudos.

Tam, kad atlikti bhakti nebūtina sekti visais devyniais procesais, išvardintais Prahlados Maharajos. Jei atsidavęs atlieka vieną iš šių procesų be nukrypimo, jis pasieks Viešpaties malonę. Kartais matome, jog bhaktui atliekant vieną iš procesų, kiti procesai įsimaišo į pagrindinį.  Tai nėra blogai. Jei atsidavęs seka vienu iš devynių procesu, kiti aštuoni procesai jau yra tame viename.

Šrila Bhaktisiddhanta Sarasvati Thakura paaiškina šį posmą taip:

Žodis šravana reiškia kreipti dėmesį į garsinius Viešpaties formos, savybių, žaidimų aprašymus, kurie pateikti Šrimad Bhagavatam ir Bhagavad Gitoje. Po to, kai žmogus išgirsta šiuos dalykus, jis turi atsiminti garsines vibracijas ir kartoti jas (kirtanam). Smaranam reiškia bandyti suprasti apie Viešpatį vis daugiau ir daugiau, o pada sevanam reiškia užsiimti tarnyste lotosinėms Viešpaties pėdoms pagal laiką ir aplinkybes.  Arčanam reiškia garbinti Viešpatį Višnu šventykloje, o vandanam reiškia siūlyti savo pagarbius nusilenkimus. man-manä bhava mad-bhakto mad-yäjé mäà namaskuru. Vandanam reiškia namaskuru - siūlyti nusilenkimus ir maldas.  Galvoti apie save kaip apie nitya-krsna-dasa - visuomet Krišnos tarną, vadinasi dasyam, o sakhyam reiškia linkėti ir trokšti Krišnai gero. Krišna nori, kad kiekvienas atsiduotų Jam, kadangi visi pagal konstitucinę prigimttį yra Jo tarnai. Todėl, kaip nuoširdus Krišnos draugas, bhakta turėtų pamokslauti ir skleisti Krišnos filosofiją, prašydamas kiekvieno atsiduoti Krišnai. Atma nivedanam reiškia atiduoti Krišnai viską, įskaitant savo kūną, protą ir žodžius ir tai, ką žmogus gali turėti.

1.              šravanam - pasakojimų apie Viešpatį ir Viešpaties Vardų klausymasis.

Pavyzdys: Maharadža Parikšitas, klausėsi Šrimad Bhagavatam. Tai pats svarbiausias procesas, kadangi juo prasideda kiti procesai. Pirma mes turime išgirsti, kad patys ką nors darytume. Tai yra atsidavimo tarnystės pradžia. Klausydamasis švento vardo, bhaktas suvokia asmeninį Viešpaties pavidalą, Jo savybes, palydovus, žaidimus ir visa tai, kas susiję su Viešpačiu. Klausytis reikia šventos asmenybės. Svarbiausia yra klausytis Šrimad Bhagavatam. ŠBh 1.5.11 sako:

tad-väg-visargo janatägha-viplavo

yasmin prati-çlokam abaddhavaty api

nämäny anantasya yaço ’ìkitäni yat

çåëvanti gäyanti gåëanti sädhavaù

'Visai kas kita kūriniai, kurių puslapiuose gausu pasakojimų, aukštinančių transcendentines neribotojo Viešpaties vardus, šlovę, pavidalus, žaidimus ir t.t. Transcendentiniai jų žodžiai skirti sukelti perversmą paklydusios ir dorą praradusios civilizacijos gyvenime. Tokių transcendentinių kūrinių, net jei jie ir netobulos formos, klausosi, juos gieda ir pripažįsta tyri bei nepriekaištingai tyri žmonės.’

Tyras atsidavęs visuomet stengiasi pasinaudoti galimybe klausytis apie Krišną iš kitos tyros asmenybės.

2.              kirtanam  

Kartoti arba giedoti - reiškia kalbėti apie Krišna, kartoti jo vardą. Kirtanam reiškia garsiai. Pavyzdys Šukadeva Gosvamis, pasakojęs Šrimad Bhagavatam. Čaitanja Mahaprabhu rekomenduoja kaip kartoti šventą vardą Šri Šikšaštakos 3 posme:

 

tåëäd api sunécena

taror api sahiñëunä

amäninä mänadena

kértanéyaù sadä hariù

“Atsidavęs labai ramiai gali kartoti šventą Viešpaties vardą pastoviai, jei jis elgiasi nuolankiau nei žolė gatvėje arba yra pakantesnis už medį, jei jis rodo pagarbą visiems, nesitikėdamas pagarbos sau pačiam.”

Transcendentinis kartojimas yra palankus kiekvienam. Net jei žmogus užima žemiausią padėtį visuomenėje, jis gali kartoti Harė Krišna mantrą.  Ypatingai Kali yugoje, kai niekas neturi gerų savybių, šis kartojimas yra palankus. Todėl sakoma “Båhan-näradéya Puräëoje”:

harer näma harer näma

harer nämaiva kevalam

kalau nästy eva nästy eva

nästy eva gatir anyathä

    

'Šiame vaidų ir apgavystės amžiuje vienintelė priemonė pasiekti išsivadavimą yra šventų Viešpaties vardų kartojimas. Ir nėra kito kelio, nėra kito kelio, nėra kito kelio.’

Tai yra pats geriausias dvasinio tobulėjimo kelias. Meditacija, aukų atnašavimai, Dievybių garbinimas šventyklose, visa tai yra geri procesai, tačiau Kali jugoje vieni patys, be kirtanam jie yra neefektyvūs. Todėl ŠBh sako, kad Kali yugoje protingi žmonės atliks juga dharmą - amžiaus religiją kolektyviai kartodami šventą Viešpaties vardą (yajïaiù saìkértana-präyair yajanti hi su-medhasaù). Net jei žmogaus gyvenimas vertas gyvulio, jei jis pradeda kartoti šventą vardą, jis gali pateisinti savo egzistencijos prasmę.

3.              smaranam

Rūpa Gosvamis Atsidavimo nektare išskiria atsiminimą ir meditaciją. Atsiminti savo prote Šrī Krišnos vardą, pavidalą, savybes ir žaidimus yra vadinama smarana.

Labai gili meditacija prote į pavidalą, savybes, žaidimus ir tarnystę Bhagavanui yra vadinama dhyāna. Žodžio sevā-dhyāna prasmė yra garbinimas ar tarnystė, kurią bhaktas atlieka savo prote.

Bhakti rasāmrta sindhu (1.2.175), smaraņam apibrėžiama labai bendrais bruožais:

yathā kathañcin manasā sambandhah smŗtir ucyate

Bet koks metodas, kuris veiksmingai nukreipia protą į sąlytį su Krišną, yra vadinamas smrti – atsiminimas.

Dhyānam apibrėžiama kaip labiau specifinė meditacija į pavidalą, savybes, žaidimus ir tarnystę Viešpačiui. Ši meditacija vėlgi dalinama į keturis tipus: rūpa-dhyānam, guna-dhyānam, krīda ar līlā-dhyānam ir sevā-dhyānam.

Priežastis, kodėl atmintis ir meditacija padalinti į atskirus tipus yra tai, kad smaranam yra bandymai prisiminti Krišną vienokiomis ar kitokiomis priemonėmis. Kadangi protas iš prigimties neramus, šis prisiminimas nėra pastovus. Dhyāna vis dėlto reiškia gilesnį pasinėrimą į Viešpaties pavidalą, savybes, žaidimus ir tarnystę, kurio metu protas kurį laiką būna tvirtai susitelkęs į meditacijos objektą.

Džīva Gosvamis „Bhakti sandarbhoje“ sako, kad atsiminimas yra labai detalus tyrinėjimas prote Viešpaties vardo pavidalų, savybių, palydovų, žaidimų ir tarnystės. Atsiminimas natūraliai ir palaipsniui tampa koncentracija ir meditacija. Tinkamas meditacijos pavyzdys: Prahlada Maharadža, kuris visuomet meditavo į Krišną. Smaranam ypatingai rekomenduojama tuomet, kai žmogus pasiekia tvirtą kartojimo ir klausymosi padėtį. Smaranam vystymosi stadijos yra šios:

1) smarana – atsiminti Viešpaties vardą;

2) dharana – susitelkti į Viešpaties pavidalą;

3) dhyana – medituoti į Viešpaties savybes;

4) dhruvānusmrti – pasinerti Viešpaties žaidimus;

5) samādhi – įžengti į Krišnos žaidimus kupinam prema rasos – transo būsenoje.

4.              pada sevanam

Tarnavimas Viešpaties lotoso pėdoms. Tai asmeninė tarnystė Viešpaties kūnui. Pavyzdys Lakšmidevi, kuri pastoviai masažuoja Viešpaties pėdas. Atsiminimo tobulumas pasiekiamas, kai bhakta pastoviai galvoja apie Viešpaties lotoso pėdas. Kai žmogus intensyviai prisirišęs prie tokio mąstymo, tai vadinama pada sevanam. Tarnystė vaišnavams, tulasi, Gangai ir Jamunai, taip pat vadinama pada sevanam. Tai taip pat eiti aplink Dievybę ar aplink šventyklą, liesti Viešpaties formą, lankytis šventose vietose, maudytis šventose upėse.

5.              arčanam

Garbinimas (aukų atnašavimai, Dievybių garbinimas, ritualai, pudža). Pavyzdys: Prithu Maharadža, kuris atliko 99 ašvamedha jagjas. Šiam procesui ypatingai svarbus dvasinis mokytojas, kuris turi išmokyti garbinti Dievybes. Ypatingai arcanam svarbi grihasthoms. Kadangi Dievybių garbinimas reikalauja didelės švaros ir griežto taisyklių laikymosi, tai ypatingai padeda grihastoms dvasiškai tobulėti ir nepulti, net jei tenka užsiimti materialia veikla. Prabhupada norėjo, kad netgi šventyklose Dievybes garbintų grihasthos, o brahmačiariai galėtų pamokslauti kartu su sanyasiais. Į arčaną taip pat įeina ir įvairių festivalių kaip Džanamaštami, Rama navami, Nrsimha Čaturdaši, etc. organizavimas.

6.              vandanam

Maldų siūlymas, nusilenkimai. Pavyzdys Akrura, atvykęs pas Krišną į Vrindavaną. Šiuo atveju atsidavęs regi nuostabias Viešpaties savybes, kurias jis nori apdainuoti. Tai yra maldų siūlymas. Maldos nereiškia prašyti iš Viešpaties materialių dalykų. Maldomis galima prašyti atsidavimo tarnystės ir galimybės neužmiršti Krišnos gimimas po gimimo.

7.              dasjam

Tarnystė. Tai Viešpaties nurodymų vykdymas. Šiuo atveju tarnaujama ne Viešpaties kūnui ir galima netgi nematyti Viešpaties, tačiau veikti Jo valia. Pavyzdys Hanumanas, kuris vykdė bet kokius Ramačandros norus. Vien tik jausdamasis esąs amžinu Viešpaties tarnu ir neatlikdamas jokio kito bhakti proceso, žmogus gali pasiekti sėkmę dvasiniame gyvenime, kadangi, tarnystės jausmas yra toks stiprus.

8.              sakhjam

draugystė su Viešpačiu. Visuomet pasikliauti Krišna ir siekti jam padaryti kažką malonaus. Pavyzdys Ardžuna, kuris bendravo su Krišna kaip su draugu. Kadangi draugystė pasižymi intensyviu meilės jausmu, ji laikoma aukščiau už dasjam. Kartais atsidavęs persikelia gyventi į šventyklą, kad galėtų nuolat būti kartu su Viešpačiu, Jį regėti. Tokiam atsidavusiam turtingas Dievybių garbinimas nublanksta prieš asmeninius jausmus Viešpačiui.

9.              atma nivedanam

Viso savęs atidavimas Viešpačiui. Kai žmogus nepasilieka nieko sau viską atiduodamas Viešpačiui. Jis visiškai priklauso nuo Viešpaties valios ir sutinka su bet kokiu likimu, kurį Viešpats jam paskiria. Kaip sakė Čaitanya Mahaprabhu Šri Šikšaštakoje 8 posme: tu gali daryti su manimi ką nori. Tu gali apkabinti mane ir sutraiškyti savo glėbyje, tu gali nužudyti mane nepasirodydamas man, tačiau tu vis tiek esi mano Viešpats, kurį aš garbinu. Pavyzdys yra Bali Maharadžas, kuris atidavė visą savo karalystę Vamana devai ir kai to buvo negana, jis atidavė Jam ir savo kūną bei sielą.

 

Šrila Rūpa Gosvamis išvardija tas asmenybes, kurios pasiekė tobulumą per skirtingus atsidavimo tarnystės pprocesus:

Śré-viñëoù çravaëe parékñid abhavad vaiyäsakiù kértane

prahlädaù smaraëe tad-aìghri-bhajane lakñméù påthuù püjane

akrüras tv abhivandane kapi-patir däsye ’tha sakhye ’rjunaù

sarvasvätma-nivedane balir abhüt kåñëäptir eñäà param

 

Galima praktikuoti vieną kurią atsidavimo tarnystės formą, o galima ir kelias. Iš tiesų Kali yugoje, kada žmonių gerosios savybės ir kantrybė yra labai maža, labai sunku pastoviai atlikti vieną kurią atsidavimo tarnystės formą, todėl rekomenduojama atlikti bent kelias formas. Bhakto dvasinis gyvenimas labai nukenčia, jei jis nepraktikuoja vandanam – maldos Viešpačiui, jei jis negarbina Dievybės (arčanam) arba nerodo pagarbos šventiems dalykams, vaišnavams (pada sevanam). Tuo pat metu, praktikuoti visas devynias atsidavimo tarnystės formas gali būti sunku ir todėl reikia atrasti tą formą, kuri mus labiausiai traukia ir įkvepia, ir tobulinti šią veiklos rūšį. Ambariša maharadža pademonstravo, kaip praktikuoti visas devynias bhakti formas:

sa vai manaù kåñëa-padäravindayor

vacäàsi vaikuëöha-guëänuvarëane

karau harer mandira-märjanädiñu

çrutià cakäräcyuta-sat-kathodaye

mukunda-liìgälaya-darçane dåçau

tad-bhåtya-gätra-sparçe ’ìga-saìgamam

ghräëaà ca tat-päda-saroja-saurabhe

çrémat-tulasyä rasanäà tad-arpite

pädau hareù kñetra-padänusarpaëe

çiro håñékeça-padäbhivandane

kämaà ca däsye na tu käma-kämyayä

yathottamaçloka-janäçrayä ratiù

 

Maharadža Ambariša visuomet užėmė savo protą medituodamas į Krišnos lotosines pėdas, jo žodžiai aprašė Viešpaties šlovę, jo rankos valė Viešpaties šventyklą, o jo ausys klausėsi žodžių, kuriuos pasakė Krišna arba kiti apie Krišną. Jis panaudojo savo akis žiūrėti į Viešpaties Dievybę, Krišnos šventyklą ir Krišnos vietas kaip Mathura ir Vrindavana, jis panaudojo savo prisilietimo juslę tam kad liestų Viešpaties bhaktų kūnus, jis panaudojo savo uoslę uostyti tulasi, pasiūlytų Viešpačiui kvapą. Ir savo liežuvį jis panaudojo ragauti Krišnos parasdą. His panaudojo savo kojas eiti į šventas vietas ir Viešpaties šventyklą, o savo galvą tam, kad nusilenktų Viešpačiui, visus savo troškimus panaudojo tarnauti Viešpačiui 24 valandas per parą. Iš tiesų Ambariša maharadža niekuomet nieko netroško savo paties jusliniam pasitenkinimui. Jis panaudojo visas savo jusles atsidavimo tarnystei, susiedamas savo įvairiausią veiklą su Viešpačiu. Tokiu būdu jis padidino savo prisirišimą prie Viešpaties ir buvo visiškai laisvas nuo materialių troškimų.

Išmok posmą:

çré-prahräda uväca

çravaëaà kértanaà viñëoù

smaraëaà päda-sevanam

arcanaà vandanaà däsyaà

sakhyam ätma-nivedanam

Atsakyk į klausimus:

  1. Išvardinkite eilės tvarka devynis atsidavimo tarnystės procesus sanskritu ir vertimą. Trumpai apibūdinkite juos.
  2. Išvardinkite asmenybes, pasiekusias tobulumą per kiekvieną iš devynių atsidavimo tarnystės procesų.

Pasigilink toliau:

Š.Bh. 7.5.23 vertimas ir komentaras.