DIEVYBIŲ GARBINIMAS

Dievybė nesiskiria nuo Krišnos

Dievybės yra pats Krišna. Krišna yra asmenybė. Tokia yra visų Vedų išvada.  Todėl Krišna turi pavidalą. Šis pavidalas yra nirguna - nematerialus, tačiau tai nereiškia, kad jis yra beformis. Mes negalime suvokti Krišnos pavidalo dėl savo materializmo, todėl esame linkę galvoti, kad Dievas yra beformis. Tačiau tai nėra Krišnos trūkumas, tai yra mūsų trūkumas, kad mes galvojame apie Dievą tokiu būdu. Krišna, kaip asmenybė yra neribotas. Jis turi begales pavidalų, kurie pasireiškia kaip jo avataros,  tačiau visos jos yra dvasinės. Realizuotos asmenybės mato šiuos pavidalus ir garbina juos. Tačiau neofitams ir materialistams tie pavidalai yra neprieinami.

Bhaktivinoda Thakura knygoje “Džaiva Dharma” pateikia tokį pokalbį:

“Devidasa: Viešpaties Dievybės pavidalas yra statula, padaryta žmonių. Kaipgi tokios pavidalas gali būti amžinas?

Lahiri Mahašaya: Dievybės pavidalas, kurį garbina Vaišnavai nėra toks. Pirmiausia: Aukščiausias Dievo Asmuo nėra beformis tarsi impersonalus Brahmanas. Dievo Asmens pavidalas yra visagalis, amžinas ir pripildytas žinojimo bei palaimos. Toks yra Viešpaties pavidalas, kurį reikia garbinti. Pradžioje Viešpaties pavidalas apsireiškia individualioje dvasinėje sieloje. Tokiu būdu Viešpaties pavidalas pasirodo gyvosios būtybės širdyje. Kai bhakti yoga (atsidavimo tarnystė) pasireiškia širdyje, tada ten taip pat pasirodo ir Viešpaties pavidalas. Kai atsidavęs regi savo širdyje dvasinį Aukščiausio Dievo Asmens pavidalą, jis žino, kad tai yra tas pats pavidalas, kuris išoriškai apsireiškė kaip Dievybė. Impersonalistai negarbina Aukščiausio Viešpaties pavidalo tokiu būdu. Jie galvoja, kad Dievybė yra statula padaryta iš materialių elementų, statula, kurią garbinant įsivaizduojama, jog ji yra tas pats, kas impersonalus Aukščiausias. Tačiau tiesa yra tokia, kad Viešpaties Dievybės pavidalas visiškai nėra statula, padaryta iš materialių elementų. Tokiu būdu impersonalistų ir atsidavusiųjų supratimas apie Viešpaties Dievybės pavidalo garbinimą labai skiriasi. Bona fide dvasinio mokytojo malone žmogus gali gauti Vaišnava iniciaciją. Tada jis gali tiesiogiai regėti, jog Viešpats nėra statula, padaryta iš materialių elementų.”

Arča vigraha

Arča vigraha (Viešpaties Dievybių pavidalas, skirtas garbinimui) yra kita Aukščiausio Viešpaties ekspansijos forma, tačiau tik kvailiai galvoja, kad ši forma materiali.  Arča Vigraha nužengia ačarjų bei šventų mokytojų kvietimu ir ji veikia lygiai taip pat kaip pats Krišna, dėka Krišnos visagalių energijų. Kvaili žmonės galvoja, kad Viešpaties bhakta garbina materialią formą. Jie nežino, ką apie tai sako Šruti ir Smriti literatūra. Todėl tokie žmonės nesuvokia, kad savo galios dėka Viešpats lengvai gali paversti dvasią materija, o materiją - dvasia. Viešpats pilnai pasireiškia Dievybėje, tačiau kaništha adhikaris arba pradedantis atsidavęs, neturėdamas dvasinio regėjimo nemato Viešpaties tame pavidale. Viešpats atsiskleidžia tiek, kiek bhaktas jam atsiduoda.

 

Krišna nužengia Dievybės pavidalu dėl savo malonės, kad būtų lengvai prieinamas neofitui. Dievybių garbinimas yra įmanomas kadangi mūsų prote yra materialių koncepcijų, kurios šiuo atveju gali būti pritaikytos. Tai yra jukta vairagjos principas: savo materialias savybes panaudoti tarnybai Krišnai. Žiūrėdami į Dievybę, mes užimame akis, protą. Valgydami Dievybių prasadą mes užimame liežuvį. Uostydami gėles, aukotas Dievybėms, mes užimame savo uoslę. Todėl atsidavusieji stengiasi Dievybes puošti kaip galima gražiau, siūlo joms kaip galima skanesnius patiekalus ir t.t. Jei mes pastoviai galvosime apie Dievybes, kokios jos gražios ir puošnios, jei valgysime jų Mahaprasadą, mes pamatysime, kad materialūs daiktai mums atrodys nebepatrauklūs ir mus vis labiau traukia Krišna. Nors pakanka vien tiktai kartoti Harė Krišna Maha-mantrą, ir pakanka tik atlikti sankirtaną, tačiau Kali jugoje nepertraukiamas Švento Vardo kartojimas yra rekomenduojamas tik išsivadavusioms sieloms. Kartojant Harė Krišna mantrą galima pasiekti viską iki pat meilės Dievui, tačiau mūsų amžiuje žmonės yra linkę pastoviai užsiteršti, todėl netgi Narada Munis rekomenduoja arčanam - Dievybių garbinimą, kaip metodą likti nesusitepusiam nuodėmėmis.  Dievybių garbinimas reikalauja tam tikros švaros ir taisyklių laikymosi, todėl tai dirbtiniu būdu sulaiko žmogų nuo juslinio pasitenkinimo ar nuodėmių. Netgi šeši Gosvamiai, nors būdami išvaduotomis sielomis ir galėdami tiesiogiai bendrauti su Krišna, statė didžiules šventyklas ir turėjo savo garbinamas Dievybes. Todėl mes negalime ignoruoti jų nurodymų.  Jei žmogus, kuris visą gyvenimą tarnavo Dievybėms palieka kūną, atsimindamas tokį asmeninį Viešpaties pavidalą, jis tuoj pat grįžta į dvasinį pasaulį, kur galės pastoviai garbinti Krišną.

Dievybių žaidimai

Viešpats rodo savo malonę, pasirodydamas formoje, padarytoje iš materialių elementų, todėl kiekvienas turi naudotis proga, lankytis šventykloje, medituoti į Dievybę, pradedant nuo Jo lotoso pėdų ir keliant regėjimą link Jo veido. Žiūrėdami į puikiai papuoštas Dievybes, mes galime galvoti, kad Krišna ir Radha arba Čaitanja ir Nitjananda yra pačios nuostabiausios asmenybės. Mes matome juos apsirengusius tarsi princus ir galime galvoti, kad jie yra mūsų Viešpačiai. Kiekvienas bhaktas gali užmegzti savo asmeninius santykius su Krišna per Dievybes. Mes galime sapnuoti Dievybes ir gauti iš jų nurodymus ar patarimus. Daugybė atsidavusių kalbėjosi su Dievybėmis. Dievybės sugeba įrodyti, kad jos gyvos. Netgi šiais laikais jos parodo, kad jos nėra stabai, o iš tiesų - visų galingiausias Dievo Asmuo. Taip atsitiko 1995 m. rugsėjo 23 d. kai visame pasaulyje Šivos ir Ganešos Dievybės gėrė pieną. Tūkstančiai žmonių tai matė ir girdė Dievybes pienu, gaudami jų malonę. Tai truko  visą savaitę.

 

Krišna nužengia į šį pasaulį kaip arča vigraha dėl savo malonės, tačiau jo padėtis dėl to nei trupučio nenukenčia. T.y. jis nepraranda savo galių, įeidamas į materialią formą. Netgi Dievybės pavidale jis gali daryti tai, ką nori. Yra daugybė istorijų, kuriose pasakojama, kaip veikia Dievybės.  Istorija apie Sakši Gopalą, apie Raghunandanos dasos Thakuros Dievybes, apie Čaitanją su Nitjananda, kurie keitėsi vietomis su Dievybėmis. Taip pat atsitinka atvejai, kai Dievybės sudaužomos, išniekinamos etc. Tai nereiškia, kad kažkas tyčiojasi iš Krišnos, o Krišna bejėgis ką nors padaryti. Niekas negali atsitikti be Krišnos valios. Savo valia Krišna įeina į materialią formą, matydamas atsidavusių norą garbinti jį. Lygiai taip pat matydamas bhaktų aplaidumą ir nuodėmingus veiksmus, Krišna gali palikti šią formą, ir tada tai lieka tik medžio, metalo ar akmens gabalas.  Tokios šventyklos daugiau niekas nesaugo. Krišna nėra bejėgis Dievybių pavidale arba kažkuo silpnesnis. Lygiai kaip prezidentas. Jis gali ateiti į jūsų namus. Tačiau tai nereiškia, kad jo padėtis nuo to nukenčia. Jis ateina pas jus rodydamas savo malonę, o ne todėl, kad jam ko nors iš jūsų reikia.

Dievybės ir stabų garbinimas

Kad garbintojas gautų kokią nors naudą, Dievybių garbinimas turi būti autorizuotas. Pavyzdys su pašto dėžutėmis. Laiškas įmestas į pašto dėžutę, priklausančią vyriausybei, pasieks savo adresatą, tačiau jei mes laišką įmesime į bet kokią dėžutę, jis niekur nenueis. Tai ir Dievybės pavidalas.  Mes negalime pasidaryti savo susigalvoto Dievybės atvaizdo ir pradėti jį garbinti. Krišnos garbinimas yra dviejų rūšių: saguna ir nirguna. Dievybių garbinimas yra saguna (t.y. turinčio materialius atributus). Todėl toks garbinimas turi būti atliekamas pagal tam tikras taisykles. Tai liečia Dievybių instaliaciją, patį garbinimo procesą, Dievybių formos gaminimą.

Dievybės nėra stabai. Stabai yra tai, ką žmogus daro pagal savo vaizduotę. Dievybės nėra vaizduotė. Dievybės instaliuojamos autoritetingo žmogaus ir yra garbinamos pagal autoritetingus metodus. Stabai reiškia, kad jūs pasistatote kokią lėlę ar stabą ir garbinate jį savais metodais. Dievybių garbinimas aprašytas Vedose. Jei mes laikome Vedas teisingomis, Dievybių garbinimą taip pat turime laikyti autoritetingu.

Dievybių formos

Dievybės pasireiškia skirtingais pavidalais. Penki Dievo pavidalai:

Karnika - pirminis Dievo pavidalas;

Vjuha - keturrankiai Catur Vyuha pavidalai;

Vibhava - 24 formos pagal įvairias ginklų padėtis rankose;

Antarjamin - Paramatma;

Arča - Dievybė.

 

“Pancaratrika” aprašo penkis Dievybių pavidalus: “pagrindinė” Dievybė ir 4 mažesni pavidalai maudymui, maitinimui, miegui ir festivaliams.

“Šrimad Bhagavatam” 11.27.12 sakoma, kad Dievybių forma pasirodo aštuoniais pavidalais: akmuo, medis, metalas, žemė, paveikslas, smėlis, protas, brangakmeniai:

çailé däru-mayé lauhé

lepyä lekhyä ca saikaté

mano-mayé maëi-mayé

pratimäñöa-vidhä småtä

Krišnos  Dievybė  gali būti padaryta iš akmens, žemės, metalo, medžio, brangakmenių.  Dievybės  pavidalas  gali būti pieštas, arba sukurtas prote.  Tačiau jos forma turi atitikti šventraščių aprašymus.

“Šrimad-Bhagavatam” 4.21.12 komentare Prabhupada cituoja posmą iš “Padma Puranos”:

arcye viñëau çilä-dhér guruñu nara-matir vaiñëave jäti-buddhir

viñëor vä vaiñëavänäà kali-mala-mathane päda-térthe ’mbu-buddhiù

çré-viñëor nämni mantre sakala-kaluña-he çabda-sämänya-buddhir

viñëau sarveçvareçe tad-itara-sama-dhér yasya vä näraké saù “

Tas, kuris galvoja, kad Dievybės Šventykloje yra padarytos iš akmens ar medžio, kuris galvoja, kad mokytojas, priklausantis mokytojų-mokinių sekai, yra paprastas žmogus, kuris galvoja kad vaišnavas iš Ačyuta gotros (Krišnos šeimos) priklauso kokiai nors kastai ar giminei, arba tas, kuris galvoja, kad Čaranamrita arba Gangos vanduo yra paprastas vanduo, jis yra pragaro gyventojas.”

Tarnystė Dievybėms

Dievybių garbinimas yra prieinamas kiekvienam. Tarp devynių atsidavimo tarnystės formų, Dievybių garbinimas vadinamas arčanam. Dievybių garbinimas reiškia visų pirma pudžą - ritualus, kurių metu Dievybėms siūlomi smilkalai, ugnis, vanduo, vėduoklė ir kiti dalykai; ārati - kai Dievybių malonumui giedamos įvairios giesmės, maldų siūlymas mintyse, meditacija į Dievybių formą, įvairių gėrybių siūlymas Dievybėms. Netgi Kanti mala, kurią mes užsidedame pirmą kartą, prieš tai turi būti pasiūlyta Dievybėms. Galima siūti Dievybėms rūbelius ir jas puošti. Valgydami Dievybių prasadą ir ragaudami čaranamritą mes taip pat pagerbiame Dievybes, plodami kirtano metu Dievybių akivaizdoje mes taip pat atliekame arčanam. Tai reiškia, kad mes galime daryti dvasinį progresą, panaudodami šį kūną. Tai yra vienas iš nuostabiausių Krišnos Sąmonės dalykų.

 

Šventyklos valymas yra kita Dievybių garbinimo forma, ir valantysis nesiskiria nuo pudžario. “Karalienės Kunti mokyme” Prabhupada sako, kad tas, kuris valo šventyklą, ir tas, kuris rengia Dievybes gauna tą pačią naudą: 'çré-vigrahärädhana-nitya-nänä-çåìgära-tan-mandira-märjanädau.  Šventyklos valymas ir Dievybių puošimas yra dvi svarbios Dievybių garbinimo formos.

Mes turime suprasti, kad Krišna iš tiesų yra visa ko šeimininkas, todėl Dievybės yra Šventyklos savininkai ir mūsų Viešpačiai. Todėl kiekviena veikla, kuri duoda naudą šventyklai, iš tiesų yra tarnystė Dievybėms. Ar mes plauname grindis, ar puodus, ar mes valome sienas ar langus, ar mes atnešame gėlių papuošti altorių, visa tai yra skirta tam, kad Dievybių namai atrodytų gražiai. Žemiau išdėstytos pagrindinės Dievybių garbinimo taisyklės bei įžeidimai, kurių reikia vengti garbinant Dievybes, aprašytos „Atsidavimo nektare“:

Kai kurios Dievybių garbinimo taisyklės

Puoštis gėlių girliandomis

Dar vienas nurodymas — puoštis gėlių girliandomis, kurios buvo paau­kotos Dievybei. Apie tai Vienuoliktos „Śrīmad-Bhāgavatam" Giesmės 6 skyriaus 46 posme Uddhava sako Krşņai: „Brangus Krşņa, aš pasiėmiau tai, kuo Tu naudojaisi ir kas teikė Tau malonumą, — gėlių girliandas, šven­tus dalykus, rūbus, papuošalus, — ir tevalgau Tavo maisto likučius, nes , esu nuolankiausias Tavo tarnas. Todėl, esu tikras, manęs neužburs mate­rialios energijos kerai". Taigi šis posmas teigia, kad tada, kai žmogus puo­šia savo kūną tilaka, gopī-candana ar sandalmedžio pasta ir nešioja Krišnai aukotas girliandas, — kaip nurodo taisyklės, — negali būti nė kalbos, kad jį užburs materialios energijos kerai. Mirties akimirką jo nepašauks Yamarājos pareigūnai. Net jei žmogus ir nepripažįsta visų vaisnavų prin­cipų, bet vis dėlto valgo Krşņai aukoto maisto likučius — kŗşņa-prasāda, ilgainiui jis įgauna atitinkamų savybių ir pasiekia vaisnavos lygį.

„Skanda Purāņoje" Viešpats Brahma išsako analogišką mintį Nāradai Muni: „Brangus Nārada, kas užsideda ant kaklo gėlių girliandą, kuri prieš tai puošė Krišnos kaklą, tas išsivaduoja nuo visų ligų bei atoveikių už nuo­dėmingus darbus ir palengva apsivalo nuo susiteršimo materija".

Šokti priešais Dievybę

„Dvārakā-māhātmyoje" Viešpats Krşņa pabrėžia šokimo priešais Die­vybę svarbą šiais žodžiais: „Jei žmogaus nuotaika džiugi, jei, šokdamas prieš Mane, jis jaučia gilią atsidavimo ekstazę, ir jei ta ekstazė įgauna akivaizdžią išraišką per kūno požymius, — visos jo nuodėmių pasekmės, kurios susikaupė per daugelį tūkstančių metų, sudega". Toje pačioje kny-' goję randame ir Nārados teigimą: „Kai žmogus, apimtas ekstazės, ploja rankomis ir šoka priešais Dievybę, visos nuodėmių pasekmės tarsi pabai­dyti paukščiai pakyla ir nuskrenda šalin". Suplojus galima išbaidyti bū­rius paukščių. Taip išbaidome ir visas nuodėmių pasekmes, kurios tarsi paukščiai apsėdo kūną, — tereikia šokti priešais Krşņos Dievybę ir ploti rankomis.

Nusilenkti, pagerbiant Dievybę

„Nāradīya Purāņoje" yra keletas eilučių apie nusilenkimus Dievybei ir pagarbos Jai reiškimą. „Purāņa" sako: „Tie, kurie atliko didžiules auko­jimo apeigas, niekada neprilygs tiems, kurie tiesiog nuolankiai nusilenk­dami pagerbė Viešpatį". Žmogus, atlikęs didžiules aukojimo apeigas, bus atlygintas dorovingos veiklos rezultatais, bet, jiems išsekus, jis vėl turės gimti Žemės planetoje; tuo tarpu žmogus, netgi kartą pagarbiai nusilen­kęs Dievybei, nebegrįš į šį pasaulį, nes eis tiesiai į Krşņos buveinę.

Atsistoti, pasitinkant Viešpatį

„Brahmāņda Purāņoje" pasakyta: „Kas dalyvauja Viešpaties Ratha-yatros vežimų šventėje ir atsistoja, pasitikdamas Viešpatį, to kūnas apsivalo nuo atoveikio už visas nuodėmes".

Eiti paskui Dievybę

Analogišką teiginį randame „Bhavişya Purāņoje". Ten pasakyta: „Kas eina greta Ratha-yātros vežimo jam iš priekio ar iš paskos, tas, netgi bū­damas žemos kilmės, būtinai pasieks tokią padėtį, kai turtais ir galybe prilygs Višnu".

Lankytis Višnu šventyklose arba šventose vietose

Purāņos sako: „Pašlovinti tie, kas stengiasi aplankyti šventas vietas, pa­vyzdžiui, Vrndavaną, Mathurą ar Dvaraką. Keliaudami po šventas vietas, jie pereina materialios egzistencijos dykumą".

„Hari-bhakti-sudhodayoje" paaiškinta, kokią naudą žmogus gauna, lan­kydamas Viešpaties Krşņos šventyklas. Jau minėjome, kad Vrndāvano-je, Mathuroje ir Dvārakoje bhaktos pagal seną tradiciją lanko įvairias šių vietovių šventyklas, išnaudodami kiekvieną palankią galimybę. „Hari-bhakti-sudhodayoje" pasakyta: „Tiems, kurie per tyrą atsidavimo tarnybą pasiekė Kŗşnos sąmone ir todėl vyksta į šventyklas aplankyti Višnu Die­vybių, tikrai nebeteks dar kartą tūnoti motinos įsčių kalėjime". Sąlygota siela užmiršta baisias kančias ir didelius skausmus, kuriuos gimdama pa­tiria įsčiose. Tam, kuris nori išvengti šios materialios būsenos, patariama lankyti Višnu šventyklas kupinam atsidavimo. Tada labai lengvai galima išsigelbėti nuo kančių, kurias atneša gimimas materialiame pasaulyje.

Apeiti aplink Višnu šventyklą

„Hari-bhakti-sudhodaya" sako: „Višnu Dievybės garbinimas, apeinant aplink Ją, gali sustabdyti gimimo ir mirties pasikartojimą šiame materia­liame pasaulyje". Materialioje būtyje sąlygota siela klajoja gimimo ir mir­ties ratu, bet, norint iš jo ištrūkti, tereikia apeiti aplink Dievybę šventyk­loje.

Śrāvanos mėnesį Indijoje prasideda Cāturmāsyos apeigos, kurios atlie­kamos keturis mėnesius liūčių sezono metu (apytikriai — liepą, rugpjūtį, rugsėjį ir spalį). Šiuos keturis mėnesius šventieji žmonės, kurie nuolat, be sustojimo keliauja ir skelbia Krşņos sąmonę, apsistoja vienoje, dažniau­siai šventoje, vietoje. Šiuo laikotarpiu griežtai laikomasi kai kurių ypatin­gų taisyklių. „Skanda Purāņa" tvirtina, kad šiuo metu apeiti aplink Viš­nu šventyklą bent keturis kartus tolygu apkeliauti visą visatą. Jei žmo­gus apėjo aplink Višnu šventyklą keturis kartus, vadinasi, jis aplankė vi­sas šventas vietas, kurias skalauja Gangos vandenys, o jei laikosi Cātur-māsyos reguliatyvių principų, jis labai greitai pasieks atsidavimo tarnybos lygmenį.

Arcanā

Arcanā — tai Dievybės garbinimas šventykloje. Atlikdamas arcaną, žmogus tarsi patvirtina, kad jis — ne kūnas, o dvasinė siela. Dešimtos „Śrīmad-Bhāgavatam" Giesmės 81 skyriaus 19 posme pasakojama apie artimą Krşņos draugą Sudamą, kuris, eidamas į brāhmaņos namus, sau kalbėjo: „Užtenka garbinti Krsną, kad laimėtum dangaus turtus, išsivada­vimą, teisę valdyti visatos planetų sistemas, visus šio materialaus pasaulio turtus ir mistines jėgas, kurias teikia yogos sistema".

Po to, kai Sudāmā ištarė šiuos žodžius, įvyko štai kas: Śrī Kŗşņa liepė Savo draugui Sudāmai nueiti į brahmanų namus ir paprašyti maisto. Tuo metu brāhmaņos atnašavo didelę auką, ir Śrī Krşņa liepė Sudāmai papra­šyti juos maisto, nes Jis ir Balarāma buvo alkani. Kai Sudāmā atėjo pas brāhmaņas, jie atsisakė ką nors duoti, bet brahmanų žmonos, išgirdusios, kad Krşņa nori valgyti, tuojau pat paėmė daug skanių valgių ir nunešė juos Krşņai. „Vişņu-rahasya" taip pat sako: „Šiame pasaulyje visi, kas garbina Višnu, labai lengvai pasiekia amžinai palaimingą Dievo karalystę, garsė­jančią Vaikunthalokos vardu".

Tarnystė Viešpačiui

„Vişņu-rahasya" sako: „Kiekvienas, kuris įstengia tarnauti Viešpačiui, kaip tarnauja tarnai karaliui, po mirties, be abejonės, pasikelia į Krşņos buveinę". Indijoje šventyklos išties primena karaliaus rūmus. Jos išsiski­ria iš kitų pastatų, nes Krşņa turi būti garbinamas kaip karalius savo rū­muose. Todėl Vrndāvanoje ir yra šimtai šventyklų, kuriose Dievybė gar­binama visiškai kaip karalius. „Nāradīya Purāņoje" pasakyta: „Jei žmo­gus užeis į Viešpaties šventyklą nors kelioms akimirkoms, jis tikrai pa­sieks transcendentinę Dievo karalystę".

Taigi turtingi žmonės turėtų statyti gražias šventyklas ir sudaryti sąlygas garbinti Višnu, kad žmonės noriai šias šventyklas lankytų ir galėtų šokti priešais Dievybę, kartoti ir girdėti šventą Viešpaties vardą. Tada kiekvie­nam bus suteikta galimybė pasikelti į Dievo karalystę. Kitaip sakant, net paprastas žmogus, atėjęs į dailią šventyklą, galės gauti aukščiausią palai­minimą, jau nekalbant apie bhaktas, kurie nuolat tarnauja Viešpačiui vi­siškoje Krşnos sąmonėje.

Ta proga Ketvirtoje „Śrīmad-Bhāgavatam" Giesmėje 21 skyriaus 31 posme karalius Prthu savo pavaldiniams sako: „Brangūs miestelėnai, pra­šau įsidėmėti, kad Aukščiausias Dievo Asmuo, Hari, — visų puolusių są­lygotų sielų išvaduotojas. Išvaduoti sąlygotų sielų negali nė vienas pusdie­vis — šis darbas ne jų jėgoms, nes ir patys pusdieviai yra sąlygoti. Sąlygota siela negali išvaduoti kitos sąlygotos sielos. Ją tegali išvaduoti Krşņa ar­ba Jo bona fide atstovas. Gangos vandenys, tekantys iš Viešpaties Višnu kojos piršto, krinta į Žemę bei kitas planetas ir išvaduoja visas sąlygotas gyvas esybes, paskendusias nuodėmėse. Tad ar yra prasmė kalbėti apie nuolatinių Viešpaties tarnų išvadavimą? Kad jie išsivaduos, nėra jokios abejonės, netgi jei juos slėgtų per daugybę gimimų susikaupusių nuodė­mingų darbų našta". Žodžiu, žmogus, kuris garbina Dievybes, gali labai susilpninti atoveikį už nuodėmes, padarytas per daugybę ankstesnių gi­mimų. Kaip garbinti Dievybes, jau rašyta, ir kiekvienas turėtų pasistengti labai rimtai laikytis tų taisyklių.

Ragauti prasadą

„Padma Purāņoje" yra labai specifiškas fragmentas: „Žmogus, kuris gerbia prasadą bei reguliariai jį valgo (ne priešais Dievybę) ir geria cara­namrtą [vandenį, sumaišytą su tulasl medelio sėklomis ir pasiūlytą Vieš­paties lotoso pėdoms], tuojau pat paragauna dorovingų darbų vaisių, ku­rie paprastai pasiekiami tik atlikus dešimt tūkstančių ritualinių aukojimų".

Gerti caranamrtą

Caraņāmŗta gaunama rytais, kai Viešpats prieš aprengiant maudomas. Sumaišytas su kvepalais ir gėlėmis vanduo, nutekėjęs Jo lotoso pėdomis, sumaišomas su jogurtu. Taigi caranamrtą turi ne tik nuostabų skonį, bet

ir milžinišką dvasinę vertę. „Padma Purāņoje" pasakojama, kad net tas, kuris niekuomet nedavė išmaldos, niekad nerengė didžiulio aukojimo, ne­studijavo Vedų ir negarbino Viešpaties, arba, kitaip sakant, niekada ne­atliko jokio dorovingo darbo, gerdamas šventykloje laikomą caranamrtą, gauna teisę įžengti į Dievo karalystę. Šventyklose caranamrtą įprasta lai­kyti dideliame inde. Bhaktos, atėję aplankyti šventyklos ir išreikšti pagar­bos Dievybei, nuolankiai nuryja tris caraņāmŗtos lašus ir būna laimingi, nes pajunta transcendentinę palaimą.

Uostyti smilkalus ir gėles, aukotus Dievybei

„Hari-bhakti-sudhodayoje" kalbama apie smilkalų aukojimą šventyk­loje: „Uostydami puikų Dievybei paaukotų smilkalų kvapą šventyklo­se, bhaktos pagyja nuo apsinuodijimo materijos nešvarybėmis lygiai taip, kaip pagyjama nuo gyvatės įkandimo, uostant paskirtas gydomąsias žo­les". Aiškinant šį posmą, reikia pažymėti, kad džiunglėse auga žolė, kurią žiniuoniai moka panaudoti gyvatės įkąstam žmogui atgaivinti. Pauosčiusi tos žolės, auka tuoj pat atsigauna — gyvatės nuodai jos nebeveikia. Tas pats nutinka ir žmogui, kuris atėjo aplankyti šventyklos ir įkvėpė Dievy­bei paaukotų smilkalų kvapo. Jis tuoj pat išsigydo nuo visų materijos ne-švarybių.

Atėjęs į šventyklą, kiekvienas bhakta ką nors aukoja: vaisių, smilkalų, gėlių, etc. Jei žmogus negali paaukoti pinigų, jis aukoja ką nors kita. In­dijoje įprasta, kad vyrai ir moterys, rytais eidami į šventyklas, atneša kas ko gali. Galima siūlyti net žiupsnelį ryžių ar miltų. Egzistuoja griežta tai­syklė, kad, neturint ko nors paaukoti, negalima eiti pas šventą žmogų ar­ba lankyti Dievybių šventykloje. Auka gali būti ir labai kukli, ir, priešin­gai, — neįkainojama. Galima aukoti gėlę, keletą vaisių, vandens — kas tik įmanoma ir kiek galima. Taigi, kai bhakta ryte ateina į šventyklą paauko­ti ką nors Dievybei, jis neišvengiamai įkvepia gardaus smilkalų kvapo ir išsyk apsivalo nuo materialios egzistencijos nuodų poveikio.

„Tantra-śāstra" teigia: „Jei šventykloje žmogaus uoslę pasiekia Dievy­bei paaukotos girliandos kvapas, jo potraukis nuodėmingiems darbams tuoj pat išnyksta. O žmogus, kuris nėra nusidėjęs, įkvėpdamas paaukotų gėlių kvapą, iš māyāvādzio [impersonalisto] lygio pakyla į bhaktos". To­kių pavyzdžių daug; bene ryškiausias jų — keturių Kumarų atsivertimas. Jie buvo impersonalistai māyāvādziai, bet po to, kai šventykloje įkvėpė paaukotų gėlių bei smilkalų kvapo, atsivertė į bhaktas. Pacituotas pos­mas rodo, kad māyāvādzlai, arba impersonalistai, kažkiek yra užsiteršę. Jie nėra tyri.

„Srimad-Bhagavatam" patvirtina tą mintį: „Kas nenusiplovė atoveikio už visus nuodėmingus darbus, tas negali būti tyras bhakta. Tyras bhakta jau neabejoja Dievo Asmens viršenybe, todėl įsitraukia į Krşņos sąmonę ir atsidavimo tarnybą". Apie tai skelbia ir „Agastya-samhita": „Kad mū­sų uoslė apsivalytų nuo nešvaros, turime uostyti gėles, šventykloje paau­kotas Krşņai".

Liestis prie Dievybės

„Vişņu-dharmottaroje" sakoma apie prisilietimą prie Viešpaties lotoso pėdų: „Tik tas, kuris yra įšventintas į vaisņavas ir atlieka atsidavimo tar­nybą Krşņos sąmonėje, turi teisę prisiliesti prie Dievybės kūno". Gan­džio politinio judėjimo laikais Indijoje buvo varoma reformistinė agita­cija, kadangi pagal Vedų reikalavimus žemųjų klasių žmonėms, tokiems, kaip gatvių šlavėjai ir caņdālos, buvo draudžiama įeiti j šventyklą. Dėl žemų polinkių, kurie jiems būdingi, toks draudimas išties egzistuoja, bet, kita vertus, žemųjų klasių atstovams suteikta galimybė pakilti į atsida­vimo tarnybos aukštumas, bendraujant su tyrais bhaktomis. Tobulėti ne­uždrausta jokios kilmės žmogui, tačiau visų pirma reikia apsivalyti. Apsi­valymo procesas būtinas. Gandis norėjo labai lengvos išeities — apvalyti juos, pavadindamas juos išgalvotu vardu hari-jana („Dievo vaikai"). Dėl to tarp šventyklų šeimininkų ir Gandžio šalininkų ilgai vyko arši kova.

Bet, šiaip ar taip, visi raštai skelbia vieną įstatymą: „Į šventyklą gali įeiti tik tas, kuris apsivalė". Tokia yra tvarka. Ne visi, o tiktai tie, kas tinkamai inicijuoti ir kas tinkamai laikosi taisyklių, gali įeitį į šventyklą ir prisiliesti prie Dievybės. O kas, laikydamasis reguliatyvių principų, prisiliečia prie Dievybės, tas išsyk nusiplauna materialių nuodėmių purvą ir visi jo norai bematant išsipildo.                                                                       ,

Žvelgti į Dievybę

„Varāha Purāņoje" yra eilutės, kurios aukština žvelgimą į Śri Krşņos Dievybę šventykloje. Šioje Purāņoje vienas bhakta sako: „Brangus Vasun-dharā, kas nuvyksta į Vrndavaną ir pamato Govindadevos Dievybę, tas yra atleidžiamas nuo Yamarājos teismo ir gauna leidimą įžengti į aukš­čiausią planetų sistemą, kurioje gyvena pusdieviai". Tai reiškia, kad net paprastas žmogus, nuvykęs į Vrndavaną iš smalsumo ir atsitiktinai apsi­lankęs šventykloje, — ypač tai liečia Govindadevos šventyklą, — jei ir ne­pakyla į dvasinę karalystę, tai būtinai pasikelia bent į aukštesniąsias pla­netų sistemas. Vadinas, pakanka aplankyti Govindos Dievybę Vrndāva-noje, kad pasiektume dorovingo gyvenimo aukštumų.

Atlikti ārati ir švęsti Viešpaties šventes

„Skanda Purāņa" taip nusako naudą, kuri gaunama, stebint Dievybės ārati (garbinimą): „Jei žmogus mato Viešpaties veidą per ārati, jis išva­duojamas nuo atoveikio už visas nuodėmes, kurios susikaupė per daugy­bę tūkstančių ir milijonų metų. Jam atleidžiamas net brāhmaņos nužudy­mas ir kitokie neleistini poelgiai".

Kaip jau buvo aiškinta, yra daug švenčių, kurias reikia švęsti: Krşnos gimtadienis. Viešpaties Rāmacandros gimtadienis, kai kurių įžymiųjų vaiş-navų gimtadieniai, Jhulana-yātros apeigos, kai Viešpats supamas sūpynė­se, Dola-yātrā (Viešpaties žaidimai kovo mėnesį) ir t.t. Per visas šventes Viešpats keliamas į iškilmių vežimą ir vežiojamas miesto gatvėmis, kad žmonės galėtų Jį pamatyti ir gauti tokią pat naudą, kaip ir aplankius šven­tyklą. „Bhavişya Purāņoje" pasakyta: „Net caņdāla [šunėdis] priskiriamas prie Višnu palydovų, jeigu jis vien iš smalsumo pamato per šias šventes vežimu keliaujantį Viešpatį".

„Agni Purāņa" sako: „Kiekvienas, kas džiūgaudamas stebi, kaip Vieš­pats garbinamas šventykloje, pasieks kriyū-yogos rezultatų, kurie aprašy­ti „Pañcarātros" šventraštyje". Kriyā-yoga — tai sistema, kurios praktika primena atsidavimo tarnybą, tačiau iš esmės ji skirta mistinės yogos pase­kėjams. Kitaip sakant, per laipsnišką kriyā-yogos procesą yogai mistikai galų gale pasiekia atsidavimo tarnybos Viešpačiui lygį.

Nusižengimai, kurių reikia vengti garbinant Dievybes

Papildomuose Vedų raštuose pateikiamas sąrašas, į kurį įeina šie tris­dešimt du nusižengimai tarnaujant Viešpačiui: 1) į šventyklą įvažiuoti ra­tais, būti įneštam palankine ar įeiti apsiavus, 2) Aukščiausiojo Dievo As­mens malonumui nešvęsti švenčių, tokių, kaip Janmāşţamī, Ratha-yātrā ir kt, 3) nesilenkti Dievybei, 4) įeiti į šventyklą, taip pat garbinti Vieš­patį, nenusiplovus rankų ir kojų po valgio, 5) įeiti į šventyklą nešvariam (pasak Vedų, mirus kuriam nors šeimos narių, visa šeima kurį laiką, atsi­žvelgiant į jos padėtį, laikoma nešvari. Antai brahmanų šeimai tas laiko­tarpis trunka 12 dienų, ksatriyoms ir vaiśyoms — 15 dienų, o šudroms — 30 dienų), 6) nusilenkti, pasirėmus viena ranka, 7) garbinti ką nors prie­šais Śrī Krsņa, apeinant ratu (einant aplink šventyklą, pradėti reikia Die­vybei iš dešinės ir eiti ratu. Šventyklos pastatas apeitinas ne mažiau, kaip triskart per dieną), 8) prieš Dievybe ištiesti kojas, 9) sėdint prieš Dievy­be, rankomis laikytis už kulkšnių, alkūnių ar kelių, 10) priešais Krşņos Dievybę gulėti, 11) prieš Dievybę valgyti prasadą, 12) priešais Dievy­bę kalbėti netiesą, 13) priešais Dievybę kalbėti labai garsiai, 14) priešais Dievybę kalbėtis su kitais, 15) priešais Dievybę garsiai verkti ar vaitoti, 16) priešais Dievybę vaidytis ar peštis, 17) priešais Dievybę ką nors baus­ti, 18) priešais Dievybę šelpti elgetas, 19) priešais Dievybę šiurkščiai su kuo nors kalbėti, 20) priešais Dievybę dėvėti kailinį apsiaustą, 21) prie­šais Dievybę ką nors liaupsinti ar girti, 22) priešais Dievybę keiktis, 23) priešais Dievybę gadinti orą, 24) garbinti Dievybę prasčiau, negu lei­džia išgalės („Bhagavad-gītā" sako, kad bhakta Viešpatį patenkina, pa­aukojęs Jam lapelį ar truputį vandens. Laikytis šios taisyklės gali visi, net pats didžiausias vargšas. Tačiau tai nereiškia, kad žmogus, kurio išgalės leidžia jam garbinti Viešpatį prabangiai, taip pat turėtų vadovautis šia taisykle ir teaukoti Viešpačiui vandenį bei lapelį. Turint pakankamai lė­šų, Dievybei reikia aukoti dailius papuošalus, gražias gėles, gardų maistą ir atlikti visas apeigas. Nederėtų žmogui visus pinigus leisti savo juslėms tenkinti, o Aukščiausiajam Viešpačiui teaukoti lapelį ir truputį vandens), 25) valgyti tai, kas nebuvo paaukota Kŗşņai, 26) atėjus sezonui, neaukoti Krşņai šviežių vaisių ir grūdų, 27) siūlyti kam nors pagamintą valgį, prieš tai nepaaukojus jo Dievybei, 28) sėdėti į Dievybe nugara, 29) lenktis dva­siniam mokytojui tylomis (kitaip sakant, nusilenkiant dvasiniam moky­tojui, maldos turi būti kalbamos balsu), 30) pamačius dvasinį mokytoją, vienaip ar kitaip jo nepagerbti, 31) girtis dvasinio mokytojo akivaizdoje, 32) priešais Dievybę pajuokti pusdievius.

Čia išvardinti trisdešimt du nusižengimai. Greta jų „Varāha Purāņa" mini dar ir šiuos nusižengimus: 1) liesti Dievybę tamsiame kambaryje, 2) garbinant Dievybę, griežtai nesilaikyti visų taisyklių, 3) įeiti į Dievy­bės šventyklą be garso, 4) aukoti Dievybei maistą, kurį matė šuo ar koks kitas žemesnis gyvulys, 5) garbinimo metu nutraukti tylą, 6) garbinimo metu šlapintis ar tuštintis, 7) aukoti smilkalus, nepaaukojant gėlių, 8) au­koti bekvapes gėles, 9) ne kasdien ir nekruopščiai valyti dantis, 10) įeiti į šventyklą tuoj po lytinio akto, 11) liesti moterį per mėnesines, 12) įeiti į šventyklą, prieš tai lietus lavoną, 13) eiti į šventyklą, dėvint raudonus, mėlynus ar neskalbtus drabužius, 14) įeiti į šventyklą, prieš tai mačius la­voną, 15) šventykloje gadinti orą, 16) šventykloje pykti, 17) įeiti į šventyk­lą po apsilankymo krematoriume, 18) prieš Dievybę riaugėti; taigi nede­ra eiti į šventyklą, nesuvirškinus maisto, 19) rūkyti marichuaną ar ganją, 20) vartoti opiumą ar panašius intoksikatus, 21) įeiti į Dievybės kambarį ar liesti Dievybės kūną, išsitepus kūną aliejumi, 22) negerbti šventraščių, kurie moko apie Viešpaties viršenybę, 23) skelbti Vedoms prieštaraujan­čius raštus, 24) priešais Dievybę kramtyti betelį, 25) aukoti gėles, laiky­tas nešvariame inde, 26) garbinti Viešpatį, sėdint ant plikų grindų (reikia įsitaisyti sėdėjimo vietą ar pasitiesti kilimą), 27) liesti Dievybę, nebaigus apsiplauti, 28) kaktą žymėtis trijų linijų tilaka, 29) prieš įeinant į šventyk- -lą, nenusiplauti rankų ir kojų.

Kitos taisyklės draudžia Dievybėms aukoti maistą, kurį pagamino ne vaişņava, garbinti Dievybes abhaktos akivaizdoje, taip pat nurodo gar­binti pusdievį Ganapati, kuris pašalina visas kliūtis.atsidavimo tarnybos kelyje. „Brahma-samhita" sako, kad Ganapati garbina Viešpaties Nrsimhadevos lotoso pėdas, todėl šį pusdievį labai palanku garbinti, norint pa­šalinti iš savo kelio visas kliūtis. Taigi visi bhaktos turi garbinti Ganapati. Dievybių negalima maudyti vandenyje, į kurį buvo įmerkti nagai ar pirš­tai. Kai bhakta prakaituoja, jam nederėtų garbinti Dievybių. Yra ir ki­tų draudimų, pavyzdžiui: negalima peržengti ar užminti gėlių, paaukotų Dievybėms, taip pat prisiekinėti Dievo vardu. Visa tai yra nusižengimai, ir, atliekant atsidavimo tarnybą, reikia rūpestingai jų vengti.

„Padma Purānoje" pasakyta, kad Viešpats apsaugos net visiškai nuodėmėse paskendusį žmogų, jei tik šis atsiduos Jam. Taigi visi sutinka, kad tas, kuris atsiduoda Aukščiausiam Dievo Asmeniui, išsivaduoja nuo ato-veikio už visas nuodėmes. Galimybė išsivaduoti egzistuoja net tada, kai nusižengiame Pačiam Aukščiausiam Dievo Asmeniui, tačiau turime visiš­kai pasitikėti šventais Dievo vardais — Hare Krşna, Hare Krşņa, Krşņa Krşņa, Hare Hare / Hare Rama, Hare Rama, Rama Rama, Hare Hare. Žodžiu, norint sunaikinti nuodėmes, giedoti Hare Krşna yra labai palan­ku, bet jei žmogus nusižengia šventiems Viešpaties vardams, jis negalės išsivaduoti.

Kiekvienas bhakta, kuris laiko save vaişņava, turi saugotis šių nusižen­gimų, idant galėtų greitai pasiekti trokštamos sėkmės.

Gaudija Vaišnavų garbinamos Dievybės

Krišnos Sąmonės šventyklose galima rasti įvairiausių formų Dievybes.  Labiausiai paplitusios ir dažniausiai garbinamos - Šri Šri Gaura-Nitai, dar vadinamos Guru-Gauranga Dievybėmis. Tai Čaitanja Mahaprabhu (visuomet iš dešinės) ir Nityananda prabhu. Jos yra pačios maloningiausios Viešpaties formos, kurios beveik nepriima įžeidimų ir gausiai atlygina už mūsų atsidavimo tarnystę. Šventyklose, kur labai daug atsidavusių arba, kur aukšti dvasinio gyvenimo standartai kartais stovi Radha Krišnos Dievybės. Šių Dievybių garbinimas reikalauja daugybės ritualų ir paprastai joms garbinti reikia daugelio brahmanų - šventikų. Kai kuriose šventyklose stovi Krišna-Balarama Dievybės, Sita-Ramos, arba Lakšmi-Nrisimhadeva Dievybės arba Šalagrama Šila - Viešpats, akmens pavidale. Visos šios Dievybės dažniausiai turi savo vardus, kaip Radha-Šyamasundara, Gandharvika-Giridhari, Šri Šri Radha-Londonišvara.

Yra laikoma, kad Krišnos ir kartu stovinčios Radhos Dievybių garbinimą pradėjo tiesioginiai Šri Čaitanjos Mahaprabhu palydovai, šeši Vrindavanos Gosvamiai. Jų asmeninės Dievybės iki šiol yra garbinamos Vrindavanoje ir Radžastane. Rūpos Gosvamio, kuris buvo šešių Gosvamių lyderis, Dievybės yra garbinamos Džaipure, Maharadžo miesto rūmuose. Gausybė vietos gyventojų ir piligrimų susiburia ten prieš patekant saulei ir garbina Šri Šri Radha-Govindadži.

Pirmoji Šri Čaitanjos Mahaprabhu Dievybė pasirodė Navadvipoje. Prieš priimdamas sanyasą Mahaprabhu pasakė savo motinai, kad palikęs namus jis vėl sugrįš kaip jos sūnus Dievybės pavidalu, ir kad ji bus jo motina žemės, iš kurios iškils ši Dievybė, pavidalu (mora arca murti' mata tumi se dharani). Po to, kai jis priėmė sanyasą, jo Dievybė buvo instaliuota jo žmonos Višnuprijos sutikimu. Ši Dievybė iki šiol yra garbinama Nadijoje. Pirmosios Šri Čaitanjos ir Nitjanandos (Gaura-Nitai) Dievybės iki šiol yra garbinamos Kalnoje. Gauridasa Pandita, Nitjanandos Prabhu mokinys instaliavo šias Dievybes dar tuo metu, kai Gaura Nitai lila buvo apreikšta.

ISTORIJA APIE DŽAGANNATHOS DIEVYBES

Ši istorija atsitiko prieš kelis šimtus metų, kai dar Orisos karaliai turėjo paprotį per dieną lankytis pas Dievybes 9 kartus.

Tuo metu Džagannathos šventykloje tarnavo vienas jaunas pudžaris, kuris buvo labai atsidavęs Dievybėms ir visą savo laiką pašvęsdavo joms. Todėl visi brahmanai ir pačios Dievybės jį mėgo. Tačiau kartą atsitiko taip, kad pudžaris atsikėlė ryte truputį vėliau ir vėlavo atlikti savo pareigas. Jis turėjo ilgą šikhą, tačiau taryt jis nebeturėjo laiko ją surišti. Pudžaris iš tiesų labai skubėjo, kadangi artėjo pudža, ir Orisos karalius turėjo ateiti, gauti Dievybių daršaną. Pudžaris spėjo laiku sutvarkyti Dievybes ir paskutinę akimirką uždėjo ant Dievybių girliandas. Kaip tik tą akimirką įėjo karalius. Jis gėrėjosi Džagannathos, Baladevos ir Subhadros formomis ir drabužiais. Po arati ceremonijos, karalius paprašė pudžario, kad šis paduotų jam gėlių girliandą, kaip Dievybių prasadą. Pudžaris taip ir pasielgė.  Karalius su didžiule palaima paėmė girliandą ir norėjo ją pauostyti tačiau netikėtai ant girliandos pamatė plauką, kuris akivaizdžiai buvo iškritęs iš pudžario šikhos. Karalius iš karto pasibjaurėjo - tai yra muči - nešvarus dalykas. “Kas gi čia dabar?” paklausė tvardydamasis karalius. Jis nenorėjo šaukti ar pykti ant pudžario, kadangi pykti ar šaukti šventykloje yra laikoma Dievybių įžeidimu - seva aparadha. Todėl karalius kalbėjo ramiai.  “Plaukas” atsakė pudžaris. “Iš kur šis plaukas?” “Nuo Džagannathos galvos,” drebėdamas atsakė pudžaris. “Ach taip. Jei tai tiesa, tai jei, rytoj man atėjus ryte į daršaną, ant Džagannathos nebus plaukų, tu nebeturėsi savo galvos.” Taręs tai, karalius padėjo ranką ant savo kardo ir apsisukęs išėjo.

Pudžaris pradėjo krimsti sau nagus: ką gi jam daryti. Rytoj karalius nukirs jam galvą. Ir visa tai dėl tokio menko dalyko, kad jis truputėlį vėlavo.  “O, Viešpatie, nejau tu nori, kad man tai atsitiktų, nejau tai tavo planas?  Viešpatie, ką man dabar daryti? Kas man rytoj bus? Nejau aš turėsiu atsisveikinti su savo gyvybe tik dėl to, o Viešpatie, o Ašraya - visų būtybių galutinis prieglobsti, ką man dabar daryti?” Tokiu būdu pudžaris visą naktį nesudėjo bluosto, pastoviai melsdamas Džagannathos malonės. Jis buvo pudžario kambaryje ir galėjo matyti altoriuje stovinčias Dievybes. Jis vaikščiojo šen bei ten, prieidamas prie Dievybių, parklupdamas prieš jas ir melsdamas užtarimo. Ir jis pastoviai kartojo, “o Viešpatie, o Ašraya - o galutinis prieglobsti”. Tokiu būdu artėjo rytas. Pudžaris visiškai nusikamavęs truputėlį nusnūdo. Kai jis atsibudo ryte ruošdamasis pudžai, jis priėjo prie Dievybių, norėdamas jas aprengti ir papuošti. Koks gi buvo jo nustebimas, kai jis pamatė, kad ant Džagannathos galvos išaugę gražūs plaukai. Apsižvalgęs, jis pamatė, kad Subhadros galvą puošia nuostabios garbanos. O Baladevos galva taip pat pasidengusi trumpais plaukais. Pudžaris negalėjo patikėti savo akimis. Jis pagalvojo jog tai miražas, tačiau prisilietęs prie Viešpaties galvos, jis įsitikino, kad plaukai tikri. Tada pudžaris pradėjo šokinėti iš džiaugsmo, šaukdamas: “O Viešpatie, o Ašraja, o Prieglobsti. Tu išgelbėjai mane nuo mirties. Iš tiesų, dabar gi ne Satja juga, o Viešpatie, ir tu neturėtum atlikti tokių žaidimų. Dabar Kali juga, kai tu turėtum stovėti nejudrus.”

Atėjus laikui pradėti rytinę tarnybą, susirinko kiti brahmanai. Jis apstulbo, pamatę ant Dievybių galvos plaukus. “Kas čia per rasābhasa, kas čia per nesąmonės. Kaip tau šovė į galvą uždėti tuos perukus? Greitai nuimk, kol karalius neatėjo.” Tačiau pudžaris jiems paaiškino, kad čia ne perukai. Brahmanai žinoma juo netikėjo, jie pamanė, kad šis pudžaris arba kvaištelėjo, arba vengia savo pareigų. Jie priėjo prie Džagannathos ir norėjo nuimti peruką, tačiau, pabandę kelis kartus, pastebėjo, jog negali to padaryti, nes plaukai tikri. Tuomet jie dar labiau nustebo, kas atsitiko su Dievybėmis? Kas čia apskritai vyksta. Ir štai, į šventyklą įžengė karalius. Jis pasiūlė savo nusilenkimus Dievybėms ir pakėlęs galvą, pamatė ant jų galvos plaukus. Reikia paminėti, jog karalius prieš tai taip pat nemiegojo visą naktį. Jis pastoviai griebdavosi už kardo rankenos ir galvojo, kaip išaušus rytui pamokys nevalyvą pudžarį. Taigi, kai karalius pamatė ant Dievybių galvos plaukus, jis baisiausiai supyko. Ach tu nenaudėli. Tai tu taip pigiai galvojai išsisukti, jog uždėjai ant Viešpaties perukus. Tu galvojai, kad taip lengvai išvengsi bausmės. Ir karalius viena ranka laikydamasis kardo, priėjęs prie Dievybių pabandė nutraukti peruką. Tačiau jis taip pat greitai įsitikino, jog plaukai yra tikri, ir jie išaugę ant Viešpaties galvos. Tada karalius suprato, kokią malonę parodė Viešpats savo pudžariui, jog netgi užsiaugino plaukus. Tada karalius puolė pudžariui po kojomis ir užsikėlė jo koją sau ant galvos, sakydamas: “iš tiesų, Viešpats toks maloningas tau, jog sulaužė visas taisykles ir pasielgė taip, kaip dera elgtis tik Satja jugoje, nes tokie Viešpaties žaidimai atsitinka tik Satja jugoje. Viešpats toks maloningas tau, jog pats užsiaugino plaukus, kad išgelbėtų tave.” Tokiu būdu karalius prašė pudžario atleidimo.

Istorija apie mokesčių rinkėją

Istorija apie mokesčių rinkėją Gadai Giri, kuris norėjo turėti savo Dievybę, tačiau negalėjo išvykti į Vrindavaną, kad gautų šią Dievybę. Krišna pats užsinorėjo ateiti pas savo atsidavusį tarną ir vieną kartą vienas sanjasis keliavo per Orisą. Jis turėjo savo Dievybes. Vieną naktį jo Dievybė pasirodė jam sapne ir liepė nunešti ir atiduoti tokiam ir tokiam mokesčių rinkėjui. Atsibudęs sanjasis pagalvojo, kad visa tai nesąmonės ir nekreipė į sapną dėmesio. Tačiau kitą naktį sapne pasirodęs Krišna pradėjo jį mušti tol, kol šis liko vos gyvas. Tada Krišna pasakė jam, kad “tu manęs nepaklausei. Jei rytoj taip pat nepaklusi man, aš tave visiškai pribaigsiu.” Sanjasis paklausė, o kaip aš atpažinsiu, kad tai būtent tas žmogus. Krišna pasakė jam: “Nesibaimink. ateik pas mokesčių rinkėją tame kaime ir pasiūlyk jam Mane. Jis atsisakinės, tačiau tu vis dėlto pasakyk, kad tai mano nurodymas. Kai jis tave palies, visos tavo žaizdos praeis.” Iš ryto atsibudęs sanjasis iš tiesų buvo visas sudaužytas. Jis atkeliavo pas Gadai Giri į namus ir pasiūlė jam savo Dievybę. Žinoma iš pradžių Gadai giri atsisakė, motyvuodamas, kad jis yra grihastha ir negalės garbinti Dievybės geriau nei sanjasis. Vis dėlto, jis buvo toks pažengęs, kad kai tik palietė sanjasio kūną, šis tuoj pat apsivalė nuo savo nuodėmių ir visos jo žaizdos praėjo.

KLAUSIMAI:

  1. Paaiškinkite skirtumą tarp Dievybių garbinimo ir stabmeldystės.
  2. Kodėl atsidavusieji garbina Dievybes?
  3. Papasakokite iš kokių medžiagų gali būti padarytos Dievybės.
  4. Išvardinkite keletą įžeidimų, kurių reikia vengti garbinant Dievybes.
  5. Išvardinkite keletą taisyklių garbinant Dievybes.