DIKŠA - INICIACIJA

Kas yra dikša?

Šrila Dživa Gosvamis “Bhakti sandarbhoje” paaiškina dikšą:

divyaà jïänaà yato dadyät kuryät päpasya saìkñayam

tasmät dékñeti sä proktä deçikais tattva-kovidaiù

“Dikša yra procesas, kuriuo eidamas žmogus gali pažadinti savo transcendentinį žinojimą ir sunaikinti nuodėmingos veiklos sukeltas pasekmes. Asmenybės, patyrusios apreikštųjų šventraščių studijose, vadina šį procesą - dikša.”  (ČČ Mad 15.108)

Dikša iš tikrųjų reiškia mokinio įšventinimą (iniciaciją) į transcendentinio pažinimo procesą, kurio pagalba žmogus išsivaduoja nuo materialaus užsiteršimo.

Dvi dikšos rūšys

bhagavata dikša – reiškia harinama dikšą – pirmą iniciaciją, kai dvasinis mokytojas įgalina mokinį kartoti Harė Krišna mantrą ir suteikia šios mantros potencialą. Bhagavata dikša tolesniame dvasiniame gyvenime taip pat reiškia spontaniško potraukio Krišnai kelią (raga-marga)

pančaratrika dikša – reiškia mantra dikšą – antrą iniciaciją, kurios metu mokytojas įgalina mokinį kartoti gopala mantrą, kama gajatri, etc.

Čaitanja Čaritamrita sako, kad Krišna mantra (pančaratrika dikša) suteikia išsivadavimą (samsara močana), o Krišna nama (bhagavata dikša) atveda prie Krišnos pėdų (krišna čarana).

Kaip abu tarpusavyje susiję krišna nama ir krišna mantra paaiškina Šridhara Deva Gosvamis:

 „Šventas Krišnos Vardas yra didesnis ratas. Jis driekiasi nuo aukščiausio iki žemiausio taško. Mantros ratas yra mažesnis, didesniojo viduje. Mantra negali pasiekti žemiausio taško. Šventas Vardas gali pasiekti ir pačią žemiausią padėtį. Mantra atveria duris į išsivadavimą, o tuomet šventas Vardas neša mus toliau. Tokia prigimtis mūsų ryšio su mantra ir su Vardu. Vardas nusidriekia iki žemiausios padėties, iki čandalų (mėsėdžių) ir javanų (vakariečių). Kiekvienas gali gauti Vardą, bet be kiekvienas tinkamas mantrai. Tik po to, kai žmogus pasiekė tam tikrą išsivystymo pakopą, mantra gali būti jam suteikta. O mantros jurisdikcija baigiasi, kai pasiekiamas išsivadavimas.“

Harinama iniciacija yra būtina, nes be jos neįmanoma pasiekti Krišna premos (meilės Krišnai). Antroji iniciacija be pirmosios taip pat neduos savo rezultato, nes akivaizdu, kad be pirmos iniciacijos ir atitinkamos praktikos, mokinys neturės kvalifikacijos kartoti krišna mantrą (gajatri), ir todėl nepasieks jos siūlomo rezultato – išsivadavimo.

Iniciacijos būtinumas ir prasmė

Tikrasis ryšys su Krišna nustatomas bona fide dvasinio mokytojo iniciacijos (dikšos) metu. Šis ryšys nustatomas per mokytoją, kuris yra tiesioginis Krišnos atstovas mokinių sekoje. Ryšio su mokytoju užmezgimas vadinamas iniciacija. Be bona fide mokytojo iniciacijos, ryšio su Krišna niekuomet ir neatsiranda. Dikša yra dvasinio mokytojo malonės išraiška, o be mokytojo malonės neįmanoma įgyti Krišnos malonės:

yasya prasädäd bhagavat-prasädo

yasyäprasädän na gatiù kuto ’pi…

Ar gali žmogus be iniciacijos gauti Krišnos malonę? Taip gali. Jei nuoširdžiai praktikuos atsidavimo tarnystę pagal taisykles ir šastrų nurodymus ir stengsis patenkinti Krišną ir nuoširdžiai stengsis tyrai kartoti Harė Krišna maha mantrą, Krišna suteiks jam savo malonę, ir atsiųs bona fide dvasinį mokytoją.

Pagal vaišnavų reguliuojamus principus bhaktas turi būti dukart inicijuotas (dvidža – dukart gimęs) brahmanas. Tai reiškia, kad jis turi gauti du įšventinimus. Harinama iniciacija ir brahmano iniciaciją. Pirmos iniciacijos metu dvasinis mokytojas suteikia galią kartoti Harė Krišna mantrą, tačiau tai nėra tikrasis įšventinimas. Tikrasis įšventinimas (dikša) yra antroji iniciacija. Tačiau tuo negalima sumažinti harinamos svarbos, nes harinama iniciacija užmezga ryšį su dvasiniu mokytoju, kuris subrendęs atveda prie atsidavimo guru ir dikšos. ISKCON’e nedaromas ryškus skirtumas tarp harinamos ir dikšos. Jei mokinys tobulėja, jis natūraliai gauna abu įšventinimus.

„Hari-bhakti-vilāsa“ (2.6) cituoja tokį nurodymą iš „Viñëu-yämalos“:

adékñitasya vämoru kåtaà sarvaà nirarthakam

paçu-yonim aväpnoti dékñä-virahito janaù

“Tol kol žmogus neturi bona fide dvasinio mokytojo įšventinimo, visa jo atsidavimo tarnystės veikla yra tuščia. Žmogus, kuris nėra tinkamai inicijuotas gali vėl pulti į gyvuliškas gyvybės formas.”

Nors Krišna sako, kad stojęs į bhakti jogos kelią žmogus nieko nepraranda ir išsivaduoja nuo pačios didžiausios baimės, nereikia piktnaudžiauti tokiais pažadais, nes galime sulaukti Bharata Maharadžo likimo).

„Hari-bhakti-vilāsa“ (2.10) toliau cituoja:

ato guruà praëamyaivaà sarva-svaà vinivedya ca

gåhëéyäd vaiñëavaà mantraà dékñä-pürvaà vidhänataù

“Kiekvienos žmogiškos būtybės pareiga yra atsiduoti bona fide dvasiniam mokytojui. Atiduodamas jam viską: kūną, protą ir intelektą – jis turi gauti iš jo Vaišnava iniciaciją.”

“Bhakti-sandarbha” (298) pateikia citatą iš “Tattva-sāgara”:

yathä käïcanatäà yäti käàsyaà rasa-vidhänataù

tathä dékñä-vidhänena dvijatvaà jäyate nåëäm

“Cheminėmis manipuliacijomis žalvaris paverčiamas į auksą, palietus jį gyvsidabriu, panašiai ir žmogus, tinkamai įšventintas, gali įgyti brahmano savybes.”

Iniciacijos tikslas

Iniciacija reiškia pradžia. Bet ji tęsiasi ir toliau po įšventinimo. Iniciacija yra sambandha – ryšio užmezgimas. Ji sudaro galimybę – abhidėjai – užmezgus ryšį tarnauti Krišnai. Tokiu būdu iniciacija yra pradžia, kuri nurodo į tęsinį. Iniciacija nėra tikslas, kurio turi siekti atsidavęs. Iniciacija nėra prestižo klausimas. Iniciacija skirta tiems, kurie nori nuoširdžiai eiti toliau dvasinio tobulėjimo keliu.

Dvasinis mokytojas išvaduoja savo mokinį iš Majos gniaužtų inicijuodamas jį į Harė Krišna mantros kartojimą. Tokiu būdu žmogus gali atgaivinti savo miegančią sąmonę, kartodamas šią mantrą. Kitais žodžiais tariant dvasinis mokytojas atgaivina mokinio sąmonę taip, kad jis galėtų garbinti Viešpatį Krišną. Vėliau antra iniciacija suteikia galimybę atsidavusiam kartoti gajatri mantrą, kuri atveria dvasinį Krišnos pavidalą dvasiniame pasaulyje. Turintis dikšą bhaktas gali garbinti Dievybes, atlikti ritualus ir tokiu būdu dar labiau apvalyti savo sąmonę ir jusles. Toks yra iniciacijos, dikšos tikslas. Iniciacija reiškia gauti tyras žinias apie dvasinę sąmonę.

Iniciacija ir sekimas mokytojo nurodymais yra vaidhi sadhana bhakti (taisyklėmis reguliuojamos atsidavimo tarnystės) elementas. Dikša yra viena iš devynių atsidavimo tarnystės pakopų. Iš pradžių - tikėjimas, po kurio seka bendravimas su dvasiniu mokytoju. Po to mokinys gauna įšventinimą iš dvasinio mokytojo ir, mokytojui prižiūrint, laikosi reguliuojančių principų. Taip jis išsivaduoja nuo visų nepageidautinų įpročių ir įsitvirtina atsidavimo tarnystės kelyje. Po to jis išsiugdo skonį ir prisirišimą. Toks yra vaidhi sadhana bhakti - reguliuojamos atsidavimo tarnystės kelias.

Ceremonija, atliekama inicijuojant mokinį į dvasinio mokslo studijas, vadinama upaniti, arba veiksmas priartinantis prie mokytojo. Tas, kurio negalima pritraukti prie dvasinio mokytojo negali turėti šventos virvelės ir todėl jis prilygsta šudrai. Bona fide dvasinis mokytojas imasi atsakomybės už savo mokinius, moko juos vedinių žinių ir visų vingrybių ir duoda jiems antrąjį gimimą.

Norint atrasti Krišną savo širdyje, reikia gauti įšventinimą iš asmens, kuris jau turi Krišną. Bhaktivinode Thakura dainavo:

kåñëa se tomära, kåñëa dite päro,

tomära çakati äche

ämi to’ käìgala, 'kåñëa’ 'kåñëa’ boli’,

dhäi tava päche päche” 

“Krišna yra tavo ir tu turi galią duoti jį kam panorėsi. Aš esu vargšas ir pasigailėtinas žmogus, bėgantis paskui tave ir šaukiantis: “Krišna, Krišna”.

Vasudeva inicijavo savo žmoną Devaki ir tokiu būdu Krišna iš jo proto persikėlė į Devaki širdį. Devaki gavusi iniciaciją tapo dar gražesnė, nešiodama savyje Viešpatį Krišną, pirminę visa ko sąmonę. Krišna buvo perkeltas ne įprastu žmogišku keliu, o dikšos - iniciacijos pagalba.  Taip pabrėžiama iniciacijos svarba. Kol žmogus negauna iniciacijos iš asmens, kuris visuomet nešioja Krišną savo širdyje, jis negali būti pakankamai stiprus, kad galėtų išlaikyti Krišną savo širdyje.

Dikša vadinama antruoju gimimu, o tas kuris gavo dikšą vadinamas dukart gimusiu – dvidža. Antrojo gimimo metu žmogus dvasinį mokytoją gauna savo tėvu, o Vedas – savo motina. Žmogiškos būtybės turi gimti dukart. Vaikas pirma gimsta tėvui ir motinai, ir tada jis vėl gimsta dvasiniam mokytojui ir Vedoms. Pirmą kartą mes gimstame kaip ir visi gyvūnai iš materialių tėvų. Tačiau jei žmogus nori būti civilizuotas, jis turi gimti kaip žmogus. Dvasinis mokytojas yra tikrasis tėvas, kadangi kitą gyvenimą mūsų materialūs tėvai bus kiti, tačiau dvasinis mokytojas išliks gyvenimas po gyvenimo, kol mes sugrįšime pas Krišną, o ir dvasiniame pasaulyje jis mokys mus tarnauti Krišnai tiesiogiai.

Sanskrito kalba paukščiai taip pat vadinami dvidža – dukart gimusiais: pirmą kartą gimsta kiaušinyje, kitą kartą iš jo. Mūsų gyvenimas panašus į neišsiritusių paukščių. Šiame gyvenime mūsų galimybės labai ribotos. Bet jei esame pakankamai sėkmingi sutikti tikrą sadhu (šventąjį) ir gauti iš jo galimybę gimti dar kartą dikšos pavidalu, mūsų gyvenimo galimybės išsiplečia toli anapus to, ką galėjome įsivaizduoti būdami materialaus gyvenimo kiaušinyje. Gimę antrą kartą mes galime skraidyti aukštai mūsų dvasinių lūkesčių danguje. Pradėję nuo žemės gyvių, mes galime išmokti skraidyti danguje. Tokia yra dikšos ir šikšos magija.

Dvasinio mokytojo iniciacija pakeičia mokinio gyvenimą. Narada Munis, ankstesniame gyvenime pabendravęs su išminčiais, ryškiai pasikeitė. Lygiai taip pat iniciacija ir bendravimas su mokytoju pakeičia žmogaus gyvenimą link dvasinio supratimo.

Jei mokinys inicijuotas ir seka principais, jis greitai išsivaduoja iš materialaus gyvenimo užterštumo. Inicijuotas mokinys atlieka bhadžana krija procesą - t.y. garbina Viešpatį, laikydamasis reguliuojančių principų: kasdien kartodamas šešiolika maha-mantros ratų, atsisakydamas mėsos, svaigalų, azartinių žaidimų ir palaido sekso. Taip jis bhadžana krijos pagalba išsivaduoja iš materialistiško gyvenimo. Jam nebereikia daugiau vaikščioti į restoranus ar viešbučius, ragauti ten patiekalus su mėsa ir svogūnais, jam nebereikia rūkyti ir gerti kavos. Jis ne tik susilaiko nuo palaido sekso, tačiau visiškai vengia lytinio gyvenimo. Ir jis negaišta savo laiko žaidimams ir spekuliacijoms. Taip galime suprasti, kad šis atsidavęs išsivalė nuo nepageidautinų dalykų.

Iniciacija skirta Harė Krišna maha mantrai ir Krišnos Sąmonei pažadinti. Harė Krišna mantros kartojimas yra toks galingas procesas, jog jis nepriklauso nuo oficialios iniciacijos, tačiau jei mokinys inicijuotas ir užsiima pančaratrika viddhi (Dievybių garbinimo) procesu, jo Krišnos sąmonė pabus labai greitai, o jo tapatinimasis su materija sunyks. Harė Krišna mantros kartojimas yra juga dharma – pagrindinis ir svarbiausias procesas šiame amžiuje. Todėl galima sakyti, kad Harinama iniciacija yra svarbesnė. Tačiau be Gajatri mantros ir Dievybių garbinimo – veiklos, kurią atlikti galimybę suteikia dikša – yra labai sunku tyrai kartoti Harė Krišna mantrą. Štai kodėl dikša taip svarbu.

Krišna mantra (gajatri,gauta dikšos metu) padeda pasinaudoti Krišna nama (Krišnos vardu, t.y. Harė Krišna mantra), o Krišnos vardas mus perkelia į Goloką (Krišnos planetą dvasiniame pasaulyje). Šri Čaitanja Čaritamritoje Mahaprabhu sako, kad jo paties mokytojas jam taip nurodė:

kåñëa-mantra haite habe saàsära-mocana

kåñëa-näma haite päbe kåñëera caraëa

„Kartodamas Krišna mantrą žmogus išsilaisvins iš samsaros (gimimų ir mirčių rato). Kartodamas Krišna nama jis pasieks Krišnos pėdas“. „Brihad-bhagavatamritoje“ minima, kaip Gopa Kumaras pasiekęs išsivadavimą nustojo kartoti dikša mantrą ir toliau siekė Golokos atlikdamas nama-sankirtana (giedodamas Harė Krišna mantrą) ir medituodamas į Krišnos žaidimus.

Išsivadavimas, apie kurį kalbama šiame posme vadinamas svarūpa-siddhi. Pasiekus jį suvokiama tikroji savo prigimtis ir gimstama Gokuloje, kur Krišna apreiškia savo žemiškus žaidimus. Pasiekus šią pakopą Krišna mantra pasitraukia į šalį ir tuomet Krišna nama atveda prie lotosinių Krišnos pėdų. Taip pasiekus galutinę tobulumo pakopą (vastu siddhi) žmogus patenka į materialiam pasauliui neregimus Krišnos žaidimus Golokoje (dvasiniame danguje).

Harinama (pirmos) iniciacijos metu dvasinis mokytojas inicijuoja mokinį į Harė Krišna mantros kartojimą. Kad mantra darytų poveikį, ji turi būti gauta iš dvasinio mokytojo.  Negalima klausytis švento vardo iš materialisto arba impersonalisto lūpų. Ji  turi būti išgirsta iš dvasinio šaltinio, Krišnos atstovo.

Nors Harė Krišna mantra pati savaime jau yra galinga, gauta iš dvasinio mokytojo ji įgauna savo tikrąją galią ir gali transformuoti mokinį į dvasinę asmenybę.

Gavęs įšventinimą (iniciaciją) ir kartodamas Harė Krišna mantrą, mokinys gali patirti dvasinę ekstazę. Krišna, būdamas atsidavusiojo širdyje atsiskleidžia šiam švento vardo (hari nama) pavidalu.

Jei žmogus nori suprasti transcendentines Viešpaties ir jo atsidavusiųjų savybes, jis turi būti dukart gimęs.

Iniciacija (dikša) reikalinga žmogui, kuris atlieka vedinius ritualus ar nori tinkamai garbinti šventą vardą. Toks bhaktas turi būti inicijuotas į brahmanus.  Netgi jei žmogus gimė brahmano šeimoje, jis negali atlikti ritualų, kol negavo iniciacijos (vadinamos upanajana samskara) ir šventos virvelės.

Ar galima turėti kelis dikša guru?

Kodėl mokinys gali turėti daugelį šikša guru ir tik vieną dikša guru? Rūpa Gosvamis pradeda vardinti sadhana bhakti elementus tokia tvarka:

guru-pädäçrayas tasmät kåñëa-dékñädi-çikñaëam

  1. Priimti dvasinio mokytojo prieglobstį
  1. gauti iš jo iniciaciją
  2. gauti iš jo šikša (pamokymus).

Taigi, pirmiausia mes atsisėdame su guru ir stebime jį kurį laiką, o tuo metu jis stebi mus. Tuomet įvyksta dikša ir ją vėliau palaiko šikša. Nors dikša ir šikša guru tikslas yra vienas, šastra mums sako, kad jų funkcijos skiriasi. Dikša guru suteikia mantrą, kurioje sėklos pavidalu yra mūsų ryšys su Krišna. Šikša guru laisto šią sėklą svarbiais pamokymais.

Klasikiniu atveju dikša guru ir yra šikša guru, ir jis atlieka svarbiausią vaidmenį dvasiniame mokinio gyvenime. Tačiau yra įmanoma, kad šikša guru, bus kita asmenybė ir bus svarbesnis mokinio dvasiniame gyvenime nei dikša guru, ypač, jei šikša guru labiau kvalifikuotas nei dikša. Pavyzdys - Thakuros Bhaktivinodos gyvenimas. Jo šikša guru – Džagannatha dasa Babadži atliko žymiai svarbesnį vaidmenį nei dikša guru – Bipina Bihari Gosvamis.

Dikša guru yra Madana-Mohana Dievybės pasireiškimas, kadangi jis dikšos pavidalu suteikia žinojimą apie ryšį (sambandha-gjaną), kurį atstovauja Madana Mohana. Sambandha-gjana yra vienas. Į jį įeina orientacija į Gaudija vaišnavų metafizinę pasaulėžiūrą, o taip pat dikša mantra. Dalis šios pasaulėžiūros yra suvokimas apie asmeninį ryšį su Krišna. Vėlgi tai atskleidžia mantra. Tokiu būdu mantros suteikimas lyginamas su sėklos sodinimu. Sėkla yra viena ir nereikia jos sodinti du kartus.

Tačiau sėklą reikia prižiūrėti ir tam yra reikalinga šikša. Šikša guru yra Govindadevos, abhidėja-gjanos (žinojimo apie sėklos kultivavimą) Dievybės pasireiškimas. Sambandha-gjana reiškia pažiūrų orientaciją, o abhidėja-gjana reiškia tai, kas natūraliai seka iš orientacijos: veikla, kuri vadinama bhakti.

Sambandha yra statiška, o abhidėja yra dinamiška. Pavyzdžiui: kas yra pasaulis, kas yra džīva, kas yra Dievas ir kaip jie tarpusavyje susiję, visa tai nesikeičia. Tai yra sambandha-gjāna. Kaip atlikti bhakti, remiasi vienu principu, bet turi daugybę detalių.

Abu guru yra viena ir tas pats ta prasme, kad abu jie pilnai atstovauja Krišną. Madana-mohana ir Govindadži yra tas pats Krišna. Tačiau šie guru skiriasi atsižvelgiant į jų funkcijas. Dikša guru funkcija yra viena: jis suteikia mantrą. Šikša guru funkcija daugialypė: jis duoda nurodymus. Šikša guru laisto vieną sėklą ir daugiau nei vienas šikša guru gali atlikti šią funkciją.

Šrīla Šridhara Deva Gosvamis taip aprašo mantros suteikimą: „Lygiai taip pat kaip homeopatinės piliulės išorinis apvalkalas negali parodyti, kokie vaistai yra viduje, taip ir su garsu – su Krišnos vardu. Tas, kuris duoda šį vardą, jo valia slypi garse. Taigi, Krišna iš šventojo lūpų ir Krišna iš paprasto žmogaus lūpų nėra tas pats. Visa idėja apie šį garsą yra tai, iš kur šis garsas ateina, kur jo šaltinis? Ar tai Vaikuntha, ar Goloka Vrindavana? Kokia rasa, koks santykis jame glūdi ir t.t.? Po truputį šis garsas nukels jus ten, į tą vietą. Garsas, Vaikuntha nama grihanam, vardas turi ateiti iš beribio pasaulio, o ne iš kitokio, materialaus šaltinio.“

Jei mokinys mato, kad jo šikša guru yra svarbesnis nei jo dikša guru, jam nėra jokio poreikio palikus savo dikša guru gauti iniciaciją pas šikša guru. Iniciacija vyksta vieną kartą. Tiesa, jei pasirodo, kad dikša guru buvo apsimetėlis, materialistas, impersonalistas, ar pavydus žmogus, siekiantis šlovės ir naudos, reikia laikyti, kad iniciacijos (dikšos) nebuvo ir suradus tinkamą šventą asmenybę prašyti jo įšventinimo. Tai nėra laikoma reiniciacija arba pakartotinu įšventinimu.

Ar iniciacija yra tik formalus procesas?

Tam tikra prasme iniciacija yra santykių tarp guru ir mokinio formalizavimas, pripažįstant, jog kažkas tarp jų jau vyksta. Lygiai taip pat ir santuoka formalizuoja santykius, kurie buvo jau prieš tai. Tačiau, formalioje ceremonijoje vyksta ir tai, kas labai svarbu: mokinys duoda įžadus, o mokytojas perduoda jam mantrą. Nors ceremonija gali būti tik formalumas, mantros perdavimas toks nėra. Tai yra esminis dalykas. Esmė, glūdinti šiame veiksme priklauso nuo guru suvokimo lygio ir nuo mokinio atsidavimo. Lygiai taip pat kaip šikšos (pamokymų) galia priklauso nuo to, kaip mokytojas šiuos pamokymus suvokia pats, taip ir dikšos galia priklauso nuo to, kaip dikša guru suvokia mantrą, kurią perduoda mokiniui. Pavyzdžiui, jei žmogus pabuvojo Indijoje, jis gali kalbėti apie ją žymiai patraukliau, nei aprašyta kelionių brošiūroje. Jis ne tik galės perteikti savo patirtus įspūdžius, bet pati jo kalbėjimo kokybė bus aukštesnė, nei to, kuris apie Indiją žino tik teoriškai.

Šrila Šridhara Deva Gosvamis kalba apie guru dvasinės patirties perdavimą mantros pagalba: „Išoriškai mes negalime suprasti, kokia galia yra šioje mantroje. Mes negalime surasti, kas tai yra.Tik tas žmogus (guru), kuris suteikia mantrą, jo realizacija – tai yra galia garse.“

Todėl iniciacijos suteikimas reikalauja realizacijos, brahma ništham. Dar daugiau: iniciacijai reikalinga derlinga dirva, todėl guru prieš suteikdamas mantrą turi kultivuoti mokinio širdį. Mantra turi būti perduodama tikinčiai sielai, o ne bet kam.

Šri Čaitanja aiškino Sanatana Gosvamiui, kad iniciacija yra procesas, užbaigiantis atsidavimą, kai mokinys suvokia savo kokybinę vienovę su Krišna. Tuo metu mokinio sadhaka-deha (kūnas, kuriuo atliekama atsidavimo tarnystė) yra sudvasinamas ir mokinys vis labiau ir labiau gali jį suvokti. Taigi, reikia laiko, kol užsibaigs dikšos procesas ir jam pasibaigus, mokinys visiškai suvokia savo ryšį su Krišna. Taip jam atsiveria kelias į spontanišką atsidavimo tarnystę ir toliau į bhava-bhakti – visiškai dvasinę meilės tarnystę Krišnai. Žinoma, visa tai galėtų įvykti per akimirką, kai suteikiama mantra, kaip atsitiko kai kuriems Mahaprabhu palydovams, bet mums šis iniciacijos procesas gali užtrukti.

Ar dikša išsklaido visas abejones?

Svarbūs pamokymai (šikša) seka po dikšos ir taip išsklaidomos abejonės. Bet abejones labiau nei šikša išsklaido patirtis. Mes norime apčiuopiamos dvasinės patirties, kylančios pritaikius dvasinėje praktikoje šikšą, kurią gavome iš mokytojų.

Dvasinė praktika nėra grynai racionalus veiksmas. Nors yra racionalu rekomenduoti užsiimti dvasine praktika, tačiau pats šis veiksmas yra transracionalus. Tokiu būdu jame, kaip ir suteiktoje mantroje, slypi magija. Mantros magija slepia savyje nematomu būdu guru perduodamą šios mantros patirtį. Tai yra dalijimosi, meilės veiksmas, kurį motyvuoja tik nuoširdus gailestingumas ir niekas kitas. Tai nėra verslas. Gailestis yra motyvas, liepiantis perduoti mantrą mokiniui, ir nors gali būti protinga rodyti gailestį kitiems, pats gailestingumo veiksmas nėra intelekto funkcija.

Magija taip pat slypi mantros veikime. Tai ką išmokstame iš šikšos, padeda nuoširdžiai praktikuoti mantros kartojimą. Šraddhos (tikėjimo), šaranagati (atsidavimo) ir mantra dhjanos (meditacijos) dėka, kai jie atliekami pasiaukojimo ir užsimiršimo meilėje dvasia (svaha), mantra magiškai atskleidžia visa tai, kas joje glūdi. Jei ką nors pakankamai mylite, jis atskleis jums visas savo paslaptis.

Net ir materialia prasme atidavimo veiksmas mistiškai atlygina. Kai mes atiduodame, tuo pat metu gauname. Tačiau to, ką gauname atiduodami, negalime pasilaikyti sau ar parodyti kitiems ar net tinkamai aprašyti. Tai, kad mes kažką gauname duodami, pastebima iš mūsų pasitenkinimo ir entuziazmo, su kuriuo bandome papasakoti apie savo patirtį. Tačiau protas nesufleruoja, kad atiduodami gausime. Tai yra gyvenimo magija. Visas pasaulis sukasi apie svaha.

Reikalavimai iniciacijai

Žmogus negali gauti įšventinimo tol kol neatsisako materialaus gyvenimo principų, ir nesilaiko reguliuojančių principų. Vaišnavai niekuomet nesuteikia iniciacijos asmenims, kurie nenori ar nėra linkę atsisakyti šių nuodėmingų dalykų. Profesionalai dvasiniai mokytojai priima mokinius ir suteikia jiems iniciaciją be jokių išankstinių reikalavimų. Mokytojas nėra biznierius, kuriam reikia daugybės pasekėjų, jis yra Dievo atstovas.  Mokytojui nereikia tokių pigių mokinių.

Atsiduoti Viešpačiui reiškia atsisakyti nuodėmingų veiksmų ir minčių.  Nesvarbu, koks nuodėmingas jis buvo iki tol, svarbu, kad nuo šiol jis nebegalės to daryti. Kristaus žodžiais tariant: “Eik, ir daugiau nebenusidėk”.

Mokinys iniciacijos metu duoda pažadą. Niekas neverčia mokinio duoti įžadus, jei šis jaučiasi nepasiruošęs sekti visomis taisyklėmis. Tačiau, jei žmogus laužo savo pažadą, jis nėra vertas dėmesio nei Krišnos, nei vaišnavų akimis. Todėl mokinys turi siekti iniciacijos tik tuomet, kai pakankamai tvirtai nori ir sugeba laikytis reguliuojančių principų ir kartoti mantrą.

Mokinys pasižada ne vien tik sekti reguliuojančiais principais ir kartoti mantrą. Pagrindinis jo pasižadėjimas yra vykdyti dvasinio mokytojo nurodymus. Net jei mums nepatiktų tai, ką jis sako, privalome tai daryti, kitaip laužome sutartį. Iniciacija tai sutartis, kurią pasirašo abi pusės: mokinys pasižada sekti reguliuojančiais principais, kartoti mantrą, vykdyti mokytojo nurodymus, Mokytojas pasižada atvesti mokinį pas Krišną. Jei viena pusė nesilaiko įsipareigojimų, kita pusė nebeprivalo jų laikytis.

ISKCON’e mokiniai nėra įšventinami iš karto. Pirma jie turi palaukti bent 6 mėn., lankyti arati (apeigas šventykloje) ir paskaitas, laikytis reguliuojančių principų ir bendrauti su kitais bhaktais. Pakankamai pasiruošusius vietos autoritetai gali rekomenduoti dvasiniam mokytojui, kuris leidžia mokiniui kartoti pranama mantrą (mokytojo garbinimo mantrą). Praėjus mokytojo nustatytam laikotarpiui, paprastai nemažiau metams, kandidatą, jei šis visą laiką pavyzdingai sekė taisyklėmis,  vėlgi autoritetai rekomenduoja dvasiniam mokytojui, kuris suteikia iniciaciją. Vėliau, vėlgi mokytojo nustatyta tvarka, ir griežtai sekdamas taisyklėmis bei mokytojo nurodymais, mokinys gali gauti antrąją iniciaciją ir šventą virvelę. Nors dvasinis mokytojas neprivalo laukti metus ar panašiai, kol galės inicijuoti mokinį, vis dėlto tokius reikalavimus nustatė Šrila Prabhupada kandidatams į jo mokinius. Šios sistemos tebesilaikoma ISKCON´e.

Jei žmogus iš tiesų nori gauti iniciaciją, jis turi būti pasiruošęs laikytis celibato, praktikuoti askezes ir kontroliuoti protą ir kūną.

Žmogus negali prašyti įšventinimo sekdamas mada. Jis turi būti tattva džigjāsa - smalsus dvasiniam gyvenimui, ir nori prašviesėti šiuose klausimuose. 

Dvasinis mokytojas neturėtų inicijuoti netikusio žmogaus, kuris nenuoširdus, nenori sekti ir paklusti, kuris turi kitokią nei guru nuomonę. Tuo pat metu guru neturėtų būti šališkas vieniems ir priešiškas kitiems dėl jų socialinės padėties ar priklausomybės kokiai nors genčiai.

Dvasinio mokytojo ir mokinio abipusis patikrinimas

Prieš sukurdami tarpusavio ryšį, mokinys ir mokytojas turi atidžiai analizuoti vienas kitą. Mokinys turi įsitikinti, kad galės atsiduoti šiai asmenybei. Negalima priimti mokytojo staiga arba iš fanatizmo, nes tai labai pavojinga. Jei mokytojas nėra pakankamai aukšto lygio, mokinys pradės įžvelgti jame trūkumus ir jį įžeidinėti. Taip mokinys užtikrintai degraduos. Mokytojas taip pat turi stebėti mokinį, ar šis pasiruošęs iniciacijai. Kitaip mokinys nevykdys mokytojo nurodymų ir dėlto kentės. Mokinys turi būti pakankamai smalsus, trokštantis gauti dvasines žinias.  Tokiu būdu stebint vienas kitą užmezgamas ryšys. Mokinys taip pat turi būti tikras, kad šis mokytojas galės jį išvaduoti iš materijos gniaužtų ir patenkinti jo dvasinius poreikius.

Mokytojas taip pat turi patikrinti, ar mokinys turi pakankamai ryžto atsisakyti materialaus gyvenimo patogumų. Pasiekti Krišną nėra labai paprastas dalykas. Reikia turėti tvirto pasiryžimo šiam ilgam uždaviniui.

Iniciacijos metu dvasinis mokytojas imasi mokinio karmos ir kenčia dėl mokinių nuodėmingų darbų.

Čaitanja Mahaprabhu uždraudė mokytojams priimti daugiau, nei dvylika mokinių, nes kitaip jis gali neatlaikyti mokinių karmos.

Kai mokytojas prisiima sau mokinių nuodėmingas reakcijas, jo paties dorybingų darbų rezultatai sunyksta. Kadangi mokytojas nėra pats Krišna, kartais jam tenka kentėti. Žinoma, amžinai išvaduota asmenybė (nitya siddha) nepatirs savo mokinių nuodėmingų reakcijų ir bus pajėgi jas sudeginti, tačiau ne visi guru yra (ir privalo būti) amžinai išvaduotomis sielomis. Dvasinis mokytojas nepatiria savo karmos pasekmių, nes jas atidavė savo guru ir Krišnai. Krišna sako, aš paimsiu visas tavo reakcijas nesibaimink. Tačiau dvasinis mokytojas turi netobulus mokinius ir todėl kartais turi gerti nuodus nuodėmingų reakcijų forma, kurios šiaip nuodytų jo mokinių gyvenimą.  Todėl būti mokytoju nėra lengvas uždavinys. Kartais reikia ir kentėti.  Didelė ugnis skiriasi nuo mažos ugnies. Kartais į mažą ugnį įdėjus didelius dalykus, pati ugnis gali užgesti. Tačiau didelė ugnis (Krišna arba sad guru) gali suryti viską.

Čaitanya Mahaprabhu sakė: bahu šišya na kariba - negalima priimti daug mokinių.

Kai mokiniai atlieka nuodėmingus darbus, mokytojas regi blogus sapnus.  Todėl mokiniai neturėtų sudaryti rūpesčių savo mokytojui, vėl užsiimdami nuodėminga veikla.

KLAUSIMAI

  1. Trumpai apibūdinkite kas tai yra dikša.
  2. Išvardinkite būtiniausius reikalavimus pirmai iniciacijai.
  3. Kodėl reikalingas patikrinimas mokytojo ir mokinio prieš iniciaciją?
  4. Kodėl Čaitanya Mahaprabhu neleido priimti daugiau kaip dvylika mokinių.