Bhadžahari Das „ Šiuolaikinis šventasis“

Žurnalas „ Atgal pas Dievą“ Nr. 35, 2001 m.

 

Šiuolaikinis šventasis

 

Prisiminimai apie Šrimani Džajananda Das,

atsidavusįjį, kuris tapo Krišnos sąmonės pavyzdžiu,

tyro atsidavusiojo tyru mokiniu.

Bhadžahari Das.

 

 

1967 metais sausio16 dieną Šrila Prabhupada atskrido iš Niujorko, kad atidarytų pirmą  Harė Krišna šventyklą San-Franciske. Apie jo atvažiavimą pranešė ketvirto kanalo naujienose ir dviejuose centriniuose miesto laikraščiuose. Ir nors dauguma San-Francisko gyventojų neatkreipė dėmesio į šitą įvykį, jį pastebėjo jaunas žmogus vardu Džimis Koras.

Nežiūrint į tai, kad jis turėjo Valstybinio Universiteto inžinieriaus-mechaniko diplomą, jis dirbo paprastu taksi vairuotoju San-Francisko gatvėse. Taip ir nesugebėjęs prisitaikyti prie beprotiškų lenktynių dėl turto ir žiaurios konkurencijos tarp aukštesniosios klasės atstovų. Džimis dažnai jausdavosi nelaimingas ir negalėjo suprasti kodėl. Nors Džimis nebuvo religingas žmogus,straipsnis uždegė jame vilties spindulį. Jis nusprendė susitikti su Svamiu iš Indijos.

Pats nesuprasdamas kodėl, Džimis padarė pirmą žingsnį pasitinkant savo likimą. Nors gyventi jam liko tik 10 metų, per tą trumpą laiką jis pasieks tiek dvasinių rezultatų, kaip per visą gyvenimą.

Jis išeis iš šito pasaulio, palikęs po savęs daugybę vertingų pamokų, kurios įkvėps ir parodys pavyzdį dabartiniams ir būsimiems viešpačiui atsidavusiems vaišnavams.

Sekantį vakarą Džimis atėjo į šventyklą, kuri buvo užpildyta hipiais. Jis išsiskyrė iš jų trumpu kirpimu, išlygintais rūbais ir tvarkinga išvaizda. Būdamas 28 metų jis buvo žymiai vyresnis, negu dauguma jų. Bet visos jo abejonės dingo, kai tik jis pamatė įeinantį Svamį. Džimis prasėdėjo visą paskaitą ir nusipirko rinkinį iš trijų knygų. „ Šrimad-Bhagavatam“ , kurias Šrila Prabhupada pasirašė jam.: „Šrimanui Džimui Koriui“. Pirmą kartą per daugelį metų Džimis pajautė ramybę. Jis ką tik gavo savo amžinojo dvasinio mokytojo audienciją.

Džimis pradėjo reguliariai vaikščioti į šventyklą. Ypatingai jam patiko rytinės programos, kada dauguma hipių dar miegojo, ir kartais jis būdavo vienintelis paskaitų klausytojas. Prabėgus metams jis prisipažino, kad patikėjo save Svamiu ir buvo įsitikinęs, kad jis jo neapgaus. Kažkada bažnyčioje, kai jam buvo 4 metai, Džimis, neramiai dairėsi į šalis. Kai jo močiutė paklausė, kas jam atsitiko, jis paklausė : „O kur Dievas?“ Dabar jis pajuto,kad Šrila Prabhupada atsako jam į seną, paslėptą pasąmonės gilumoje klausimą.1967 metų vasarį  Prabhupada priėmė Džimį į savo mokinius, davė jam įšventinimą ir dvasinį vardą Džajananda Das.

Iš vaišnaviškų raštų mes sužinome, kad sąlygota siela, kol patiria spontanišką meilę Dievui, progresuoja praeidama etapus. Pas beaktus (atsidavusius)naujokus San-Fracisko šventykloje dažnai vykdavo kova tarp materialių troškimų ir kasdieninės dvasinės praktikos, jie tai krisdavo, tai pakildavo Krišnos sąmonėje. Nuostabiausia tai, kad niekas neprisimena Džajanandos “bhaktos-naujoko” rolėje. Jis priėmė Krišnos sąmonę labai natūraliai ir be pastangų. Jam teikė malonumą visi Krišnos sąmonės aspektai: šventų vardų kartojimas,dainavimas kirtanuose, prasado priėmimas, tarnystė Dievybėms ir tt... Jis dažnai kalbėjo: ”Krišnos sąmone - taip saldu”.

Faktiškai, Džajananda pajuto tokį Krišnos sąmonės saldumą, kad greitai prarado bet kokį skonį materialiai veiklai. Jis atidavė visas savo santaupas Šrilai Prabhupadai. Prabhupada viešai jam atsidėkojo: ”Ypatingai noriu pažymėti indėlį, kurį įnešė mano numylėtinis mokinys brahmačiaris Šrimanas Džajananda”

 

Mokant mokesčius

 

Džajananda buvo pasinėręs į praktinę atsidavimo tarnystę. Jis pastoviai tarnavo Viešpačiui: pirkdavo produktus, ruošdavo prasadą, švarindavo virtuvę, išnešdavo šiukšles ir mokydavo naujus atsidavusiuosius.Visą tai darydavo, atidirbęs pilną darbo dieną taksi vairuotuoju. Dėka šito darbo jis sumokėdavo šventyklos mokesčius. Džajananda tapo labai patyręs Krišnos sąmonės skleidime. Jis pradėjo platinti knygą ”Viešpaties Čaitanjos mokymas”, taip tapęs pirmuoju knygų platintoju, kas buvo taip brangi  Šrilos Prabhupados širdžiai.

Viešpaties Čaitanyjos atėjimo dieną Šrila Prabhupada buvo labai patenkintas, pamatęs, kaip Džajananda staiga spontaniškai išėjo iš šventyklos į gatvę atlikti kirtano. Įsikvėpęs šituo, Džajananda kartu su kitais atsidavusiais pradėjo reguliariai dainuoti šventus vardus pačiose judriausiose gatvėse, davęs pradžią sankirtanos grupėms, kurios greitai pradėjo keliauti po visą šalį.

 

Ir atsidavusius, ir paprastus žmones instinktyviai traukė Džajanandos tyrumas. Vieną kartą, pasiūlydamas girliandą Prabhupadai, jis atsiprašė už tai, kad jis dėvi nešvarius rūbus. Šrila Prabhupada į tai atsakė: “Tai visai ne įžeidimas. Jūs(mano mokiniai) galite būti nešvarūs, bet jūsų širdys švarios“.


 

Džajananda tirpdė daugelio žmonių širdis, ir jie dažniausiai atliepdavo,pasitarnaudami kokia nors tarnyste Krišnai. Jam nebūdavo sudėtinga  viską gauti dėl šventyklos praktiškai nemokamai arba su solidžia nuolaida. Jis buvo draugas pardavėjams, miesto valdininkams, girtuokliams ir mušeikoms. Visi mylėjo Džajanandą, ir jis su džiaugsmu kiekvieną įtraukdavo į tarnystę Viešpačiui. Jis dirbdavo daugiau už bet ką, bet padėkodavo už tarnystę visiem. Džajananda  buvo kuklus, kantrus, užjaučiantis ir atsižadėjęs. Jo veiksmai, jo žodžiai jo gyvenimas ir jo mirtis- visa tai buvo bhakti, ištikimos tarnystės Viešpačiui, pavyzdys,. Šrilos Prabhupados nurodymai- ypatingai tie, kurie lietė praktinę tarnystę- tapo Džajanandos gyvenimu.Vieną kartą atsidavęs paklausė jo, kaip progresuoti Krišnos sąmonėje. Džajananda patraukė pečiais ir pasakė: “Iš tikrųjų aš nežinau. Aš per daug užsiėmęs darbu“. Džajananda buvo taip įsitraukęs į Šrilos Prabhupados nurodymų vykdymus, kad labai retai galėdavo atrasti laiko, kad susitiktų su Juo. Tarnaudamas atsiskyrime, jis suprato, kad bendravimas per nurodymus yra kur kas svarbesnis, negu fizinis bendravimas. Sakoma, kad reikia taip elgtis, kad Krišna pats panorėtų tave pamatyti, ir Džajananda parodė  pavyzdį. Šrila Prabhupada dažnai klausdavo: “O kur Džajananda?“, ir tada kokį nors atsidavusįjį siųsdavo jo ieškoti. Džajanandai Šri Krišna ir Šrila Prabhupada buvo dvi galutinės tiesos. Visa kita, įskaitant ir jo pačio kūną, buvo užimta tarnyste jiems.

 

Ratha-jatros pradžia

 

 

Vieną kartą atsidavusieji nupirko mažoje parduotuvėje, prekiaujančioje importinėm prekėm, mažą Džaganathos Dievybę. Pamatęs Jį, Šrila Prabhupada pasiuntė atgal atsidavusiuosius likusiųjų Dievybių-Viešpaties Balaramos ir Subhadros - ir pradėjo Joms tarnauti šventykloje. Medituodamas į Dievybes, Šrila Prabhupada išreiškė didžiulį norą išplatinti Jų malonę, organizuojant Ratha-jatros, vežėčių festivalį. Panašų į tokį, koks vyksta kiekvienais metais šventame Purio mieste Indijoje. Džajananda save visiškai pilnai pašventė šio Prabhupados noro išpildymui. Pradedant nuo sunkvežimio atvira platforma, jis surinko „vežėčias“, panaudojant bet kokią pagalbą, kokią tik buvo įmanoma gauti iš atsidavusiųjų ir visų aplinkinių.1967 metais liepos 9 dieną įvyko pirmoji Ratha-jatra San-Franciske-pirma, už Indijos ribų.

Metai po metų Džajananda pagerindavo festivalį, rinkdamas paaukojimus, gaudamas leidimus, darydamas reklamas, statydamas vežėčias praktiškai iš nieko. Jis netgi kepdavo pyragus valdininkams, miesto policijai ir Jungtinių Valstijų parko tarnyboms -visiem su kuriais turėdavo reikalų. Vežėčių statymo metu jis gyvendavo tiesiog prie jų, dirbdamas beveik be miego, o kartais, kai artėdavo festivalio diena, ir be jo. Viso šito rezultate festivalis, kuris vykdavo Golden-Geito parke, kiekvienais metais pritraukdavo vis didesnę ir didesnę minią žmonių. Dėka Džajanandos pastangų, tūkstančiai žmonių gavo Viešpaties Džganathos malonę. Dabar festivalis vyksta daugelyje miestų visame pasaulyje. Šrila.Prbhupada dažnai širdingai dėkodavo Džajanandai už festivalį. O po to, kai Džajananda paliko šitą pasaulį Šrila.Prabhupada pasakė, kad jo nuotrauka turi stovėti vienoje iš vežėčių kiekvienoje Ratha-jatros šventėje.

 

Ligotas kūnas

 

Besiruošiant Ratha-jatrai Niujorke 1976metais, Džajananda pastebėjo skausmingus patinimus ant savo kūno. Jo dvasiniai broliai įtarė, kad tai gali būti vėžys, bet Džajananda liepė jiems pasižadėti, kad jie nieko nepasakys apie tai Šrilai Prabhupadai iki Ratha-jatros pabaigos. Pagrindinis rūpestis Džajanandai buvo Ratha-jatros sėkmė, visa kita nebuvo taip svarbu.

Ratha-jatra Niujorke iš tikrųjų turėjo didžiulį pasisekimą. Trys vežėčios riedėjo Penktąja aveniu, nustebindama tūkstančius žmonių, daugelis iš jų pradėdavo domėtis Krišnos sąmone ir netgi priimdavo šitą praktiką. Šrila Prabhupada buvo pakylėjime. Jis pavadino tai didžiuliu pasisiekimu ir padėkojo Džajanandai už jo tarnystę.

 

Patinimai ant Džajanandos kūno buvo lemtingi. Jam buvo nustatyta leukemija, ir šita liga palaipsniui pavertė jo kūną į apgailėtiną apvalkalą. Džajananda, ramiai  priėmęs tai, kad jis greitai mirs, tęsė savo gilų dėkingumą Šrilai Prabhupadai. Džajanandos draugai buvo sukrėsti ir nuliūdę, matydami jo ligotą kūną, bet Džajananda vis dar buvo užimtas ištikima tarnyste. Ir, kai jis vis dėl to sutiko atlikti medicininę apžiūra, visą savo laiką ligoninėje išnaudojo, kad papasakotų gydytojams, medicinos seserims ir ligoniams apie Krišnos sąmonę.

Džajananda pastoviai galvojo apie tai, kaip platinti Radha-jatrą kituose miestuose. Paskutiniais mėnesiais jis padėdavo organizuoti Radha-jatrą Los-Andžele, skambindamas telefonu, rinkdamas pinigus ir vadovaudamas atsidavusiesiems. Vieną kartą, pasivaikščiojęs Venis-Paplūdimiu, kur turėjo vykti festivalis, jis apsižvalgė ir- kaip įsivaizduodamas vykstantį festivalį- pasakė: „Kokia nuostabi Radha-jatra!“.

1977 metais gegužės 1 dieną, likus tik keliems mėnesiams iki festivalio, Džajananda paliko šitą pasaulį. Po jo išėjimo Šrila Prabhupada parašė Džajanandai laišką, kuriame pasveikino jį už pelnytai šlovingą gyvenimą, taip pat už pelnytai šlovingą mirtį, nes kaip ir gyvenime taip ir mirties akimirką, jis buvo pasinėręs į tarnystę Krišnai. Prabhupada prisakė švęsti Džajanandos išėjimo dieną, taip kaip kitų šventų vaišnavų išėjimo dienas.

 

Kaip nuostabiai pasakė Šrila Bhaktivinoda Thakura:

Klysta tas, kas

Apie vaišnavų mirtį kalba,

Nes jų gyvenimas tęsiasi garse!

Mirštant, vaišnavai gyvena, o gyvenant,

Visam pasauliui dovanoja  šventą vardą!

Kai aš galvoju apie Džajanandą, aš įsivaizduoju tokią sceną: kur nors tuoj tuoj prasidės Radha-jatra. Kriauklių garsas ir šauksmai „Džaja Džaganath“ praskros dangų. Džajananda, stebėdamas tai iš dvasinio pasaulio,  pasisuka link Šrilos Prabhupados, kuris linkteli jam galvą ir sako: „ DIDELIS TAU AČIŪ“.