Ekologinė katastrofa - kertame šaką ant kurios sėdime.

Nežiūrint visų bandymų jį užmaskuoti ar pristabdyti laikinomis priemonėmis, vienas faktas lieka nepaneigiamas - gamtos naikinimas vyksta didžiuliais mąstais. Mes galime gyventi užmerktomis akimis, tačiau nuo šio fakto niekur nepabėgsime. Tai nėra tik saujelės mokslininkų ar ekologinių katastrofų tiesioginių aukų rūpestis. Tai liečia mus visus, patinka mums tai ar ne.

Kita medalio pusė

Mes kertame tropinius miškus stulbinančiu grečiu: apie 30 futbolo aikščių per minutę, kasmet po 1000 gyvybiškai svarbių rūšių pasmerkiamos išnykimui, ir visa tai tam, kad klestėtų medienos ir mėsos pramonė. Kertant miškus naikinamas ir dirvožemis, kadangi nebelikus medžių, juodžemį lengvai nuplauna musoniniai lietūs. Kita svarbi dirvožemio naikinimo priežastis yra cheminės trąšos. Nuo 1950 metų dėl cheminių trąšų buvo prarasta penktadalis pasaulio dirvožemio - ir visa tai tam, kad patenkinti vartotojišką visuomenę, kuri nuolat reikalauja vis įmantresnių būdų savo įgeidžiams tenkinti, net nesuvokdama kiek visa tai kainuoja aplinkai. 

Industrinės visuomenės tiesiogine prasme stovi ant šiukšlių kalnų. Buitinių, cheminių, branduolinių ir kitokių atliekų problemos dar toli gražu nėra išspręstos. Gėlo vandens atsargos taip pat yra nuolat teršiamos mėsos, naftos ir chemijos pramonės įmonių. Kasmet apie 3.180.000.000 litrų naftos išsilieja į vandenynus. Vakarų vartotojiškos viuomenės kaina - daugiau negu ketvirtadalis pasaulio gyventojų neturi pakankamai geriamo vandens. 

Oro užterštumas - tai dar viena mūsų rykštė, kuria mes mokame už savo godumą ir švaistūniškumą. Pagal pasaulinės sveikatos organizacijos statistiką, du trečdaliai pasaulio miestų gyventojų kvėpuoja užterštu oru. Daugiausia orą teršia pramonė (ypač mėsos pramonė) ir automobiliai. Oro teršimas sukelia rūgštų lietų, kuris naikina augalus, nuodija ežerus, ardo pastatus. 95% anglies dvideginio, kasmet išmetamo į atmosferą, sudaro gamyklų ir automobilių dūmai, o taip pat deginami miškai. Anglies dvideginio atmosferoje didėjimas sukelia klimato atšilimą. Dėl jo kyla vandens lygis jūrose, grąsindamas užtvindyti apie penkis milijonus kvadratinių kilometrų žemumų, t.y. trečdalį pasaulio dirbamos žemės. Su tuo taip pat susijęs ozono sluoksnio irimas, kurį sukelia chlorofluorokarbonatai (CFC). Keista, tačiau nežiūrint pastaraisiais metais vykdomos kampanijos prieš CFC, jų gamyba vis didėja.

Neverta nė minėti kokią žalą aplinkai daro ginklavimąsis. Kyla klausimas: kokia yra šios griovimo manijos priežastis. Kur išeitis? Dauguma žmonių supranta kad reikia kažką daryti, tačiau dažniausiai čia visas jų rūpestis ir baigiasi. Tiems, kurie imasi konkrečių veiksmų, geriausiu atveju pavyksta gydyti ligos simptomus, tačiau jie nesusimąsto apie tikrąsias ligos priežastis. 

Simptomai ir taip yra visiems akivaizdūs, tačiau tikrosios priežastys yra daug gilesnės ir sudėtingesnės, negu daugelis mano. Ieškodami ekologinės katastrofos šaknų, mes neišvengiamai prieiname išvados: viskas slypi žmogaus godume, troškime kaupti turtą, ir ypač vartotojiškame mentalitete, kuris tapatina laimę su materialių vertybių kaupimu. 

Tikrosios šaknys 

Tarptautinė Krišnos Sąmonės Organizacija (ISKCON'as) pripažįsta, kad ekologinė krizė kyla iš dvasinės žmonijos krizės. ISKCON'as teigia, kad šios problemos neišspręsime, jei iš esmės nepakeisime savo mąstymo. Sekdamas Vedų mokymu, ISKCON'as tvirtina, kad pasaulį pagydyti gali tik dvasinės vertybės. 

Be savo techninių aspektų, ekologinė krizė turi ir gilesnes šaknis. Vedos kalba apie universalius dėsnius, kurie valdo gyvų būtybių veiklą ir santykius. Šie dėsniai sanskrito kalba vadinasi karma. Karma yra veiksmo ir atoveikio dėsnis. Ekologinės problemos, kurias mes šiandien patiriame, gali būti labai geru neigiamos karmos pavyzdžiu. Žmonės už savo neteisingus veiksmus gauna neigiamą karminę reakciją. Vienas iš šių neteisingų veiksmų yra beatodairiškas gyvūnų žudymas maistui, kailiui, kosmetikai ar šiaip pramogai. 

Šiuolaikiniai mirties tyrinėjimai pateikia daug faktų, liudijančių kad sąmonė gali egzistuoti atskirai nuo smegenų. Vedos ją vadina siela. Jei kitos būtybės kaip ir mes turi kūnus, tai logiška manyti, kad jie taip pat turi sielas - gyvybės ir sąmonės šaltinį. Atsižvelgiant į tai, žudyti gyvūnus yra tokia pat nuodėmė, kaip ir žudyti žmones. Sąmoningas ir masiškas milijardų gyvūnų žudymas užtraukia žmonijai labai blogas karmines reakcijas. 

Maisto trūkumas nėra gyventojų pertekliaus rezultatas. Tai - neteisingos žmogaus veiklos užtraukta bloga karma. Žemė gali išmaitinti visus, kurie gyvena ant jos paviršiaus. Maisto trūkumas atsiranda dėl mūsų godumo ir nejautrumo kitoms gyvoms būtybėms. Daugiau negu pusės kasmet iškertamų miškų plotas yra naudojamas mėsinių galvijų ganykloms, jie taip pat suvartoja apie pusę pasaulio grūdų derliaus. Grūdai, kuriuos žmogus gauna per mėsą, praranda apie 90 proc. savo baltymų. Kadangi vienam kilogramui jautienos pagaminti reikia keturių kilogramų grūdų, mėsos pramonė ekonominiu požiūriu yra labai nuostolinga. Palyginkite: vienam mėsėdžiui išmaitinti reikia 20 kartų daugiau žemės, negu vienam vegetarui. Grūdų kiekio, sušeriamo vien tik JAV galvijams, pakaktų išmaitinti 1.3 milijardų žmonių t.y. daugiau negu šeštadalį pasaulio gyventojų. Atsisakius mėsos dietos žymiai padidėtų grūdų atsargos ir tariamoji pasaulio maisto problema būtų išspręsta. 

Informacija pamąstymui 

Jei žinios apie žmogų kaip dvasinę esybę taptų integralia kultūros ir švietimo sistemos dalimi, dabartinė dominavimo ir eksploatacijos manija tikrai sumažėtų. Bhagavad Gita įkūnija šias žinias apie sąmonės prigimtį. Kaip ir kiti Vedų raštai, ji duoda teorines žinias apie skirtumą tarp kūno ir aš-sąmonės ir duoda nurodymus praktiniam to skirtumo suvokimui. Sveikos aplinkos pagrindas yra mokslas apie žmogaus sąmonės prigimtį. Beatodairiškas pasaulio resursų švaistymas yra bedieviškos visuomenės rezultatas. Tokia visuomenė skiepija savo nariams, kad jie yra tik vartojimo mašinos. Taip yra dėl to, kad šiuolaikinė mechanicistinė pasaulėžiūra nesuvokia, kad tikrasis gyvenimo tikslas yra savęs suvokimas. 

Keista, tačiau daugelis šiandieninių mokslininkų remia dvasinį problemos sprendimą. Jie supranta, kad reikia radikaliai keisti žmonių mąstymą ir elgesį, norint išvengti ekologinės katastrofos, todėl jie kreipiasi į pasaulio religinę bendruomenę. Tačiau šiuolaikinis mokslas kaip niekas kitas yra atsakingas už dabartinę ekologinę situaciją. Ir nors jie ragina religinę bendruomenę paveikti plačiąją visuomenę, tačiau patys netiki, kad religija gali duoti atsakymus į visatos ir gyvybės kilmės klausimus. 

Taigi, religijos užduotis yra "atkariauti" pasaulį iš pražūtingojo materializmo nagų, o žmonių pastangas gelbėti gamtą suderinti su asmenybės dvasiniu tobulėjimu. Daugelis mąstančių žmonių ieškodami atsakymų kreipiasi į senovės išmintį. Vedos teigia kad visų materialių problemų šaltinis yra mūsų nenoras pripažinti Aukščiausiąjį kaip visos kūrinijos teisėtą savininką. Dvasiniu požiūriu, visi pasaulio resursai yra dalis Dievo energijos, todėl jų negalima be reikalo švaistyti. Vietoj dabartinės materialių malonumų siekimo manijos, dvasinė pasaulėžiūra siūlo kitokius, aukštesnius malonumus. Aukštesnio lygio pasitenkinimas patiriamas tada, kai žmogus atstato savo prarastą ryšį su Aukščiausiuju. Tai vadinasi bhakti-joga. Žmogus, praktikuojantis bhakti-jogą, nebebus savo godumo ir materialių troškimų vergas. Jis suvoks kad viskas gamtoje turi savo vietą ir gyvens harmonijoje su aplinka. Šiuolaikinis didmiesčių gyvenimo būdas yra be galo dirbtinis ir visiškai nepatenkina žmogaus natūralių dvasinių poreikių. Materialus pasaulis be dvasinių žinių yra nepalanki aplinka dvasinei esybei, tačiau gyvenant natūralesnį, paprastesnį gyvenimą, atsiranda palankesnės salygos jos dvasiniam tobulėjimui. Todėl Krišnos Sąmonės organizacijos tikslas yra žmonių mąstymo pakeitimas ir sugrįžimas prie paprasto, kuklaus gyvenimo ir dvasingo mąstymo. 

Mes netvirtiname išsprendę ar pateikę sprendimus visoms ekologinėms problemoms, tačiau mes tikimės praplėsti ratą žmonių, kurie, kaip ir mes, pripažįsta dvasines šios problemos šaknis. Tokie žmonės viską suvokia kaip neatsiejamą vieningos visumos dalį. Jie patenkinti tuo, ką turi, ir daugiau nevergauja savo gobšumui, kuris, kaip jau parodėme, yra viena iš pagrindinių ekologinės katastrofos priežasčių. Paprastas, natūralus gyvenimo būdas, kurio jie siekia, yra būtina salyga švaresniam, sveikesniam ir taikingesniam pasauliui.