ETIKA IR DORA

Apibrėžimai

Žodis etika (lot. ethica < gr. ethos) reiškia paprotys, įprotis, būdas. Tai žmonių elgesio normų visuma arba mokslas tiriantis moralę.

Moralė (pranc. morale < lot. moralis - dorovinis) reiškia dorovė, žmonių elgesį reguliuojančios normos ir principai, viena visuomeninės sąmonės formų.

Moralė nustato, kas yra gerai daryti, o kas blogai. Tai ji nustato remdamasi ne vieno individo interesais tačiau visos visuomenės interesais. 

Etikos objektas

Moralė;

Gėris ir blogis;

Žmonių lygybė

Pagrindinė moralės taisyklė

Nedaryk kitam to, ko nenori, kad darytų tau. Ši pozicija yra gana teisinga, bet labai ribota, nors pasaulietinė etika vargiai surastų ką geresnio už šį moralaus elgesio apibrėžimą. Jei toks elgesys yra minimali moralaus elgesio sąlyga, vis dėlto dažnai gyvenime ši sąlyga neteisinga, nes kitas žmogus dažnai nori to, ko mes nenorėtume.

Moralės šaltiniai

nétir asmi jigéñatäm

“Tarp siekiančiųjų pergalės Aš moralė.” (Bhagavad-gyta 10.38)

Tikrasis moralės šaltinis yra Krišna. Jis sukūrė pasaulį. Iš Jo išėjo gyvosios būtybės. Jis sukūrė dharma (pareigas) ir ritą (tvarką), kad visos gyvos būtybės būtų patenkintos. Krišna taip pat viską sutvarkė taip, kad kiekvienas būtų laimingas duodamas, o ne imdamas. Vedinė civilizacija yra grindžiama jagja - aukojimu.Tokie yra amžinosios moralės principai. Deja dabartiniame pasaulyje matome tarsi kitą vaizdą.

Pasauliečiai bando rasti kitus moralės šaltinius. Štai keletas jų:

  • Moralė atsirado, kai žmonės pradėjo mąstyti apie tai, kaip gyventi geriausia.
  • Moralė atsiranda iš papročių.
  • Moralės užuomazgas matome visų socialinių gyvulių elgesyje (garbinga kova iki pasidavimo).
  • Moralės kodas socialiniuose gyvuliuose gali būti įsiūtas į jų genus (giminystė).
  • Moralės kodas socialiniuose gyvuliuose gali būti susijęs su abipuse nauda.
  • Pirmykščiams žmonėms moralės pagrindas gali būti įsipareigojimai grupei, net jei jos nariai nepažįstami.
  • Lojalumas grupei skirtingai nuo lojalumo atskiroms asmenybėms.
  • Kiekviena visuomenė skatina narių atsidavimą grupei per atlyginimų ir bausmių sistemą. Tai gali tapti kultūros atsiradimo priežastimi.

Etikos istorija

Graikija:

                      Protagoras teigė, jog moralės principai reikalingi tam, kad gyvenimas būtų bent jau pakenčiamas. Tokiu būdu nereikia ieškoti moralei jokių anapusinių metafizinių priežasčių. Trazymachus teigia, kad moralės normos visuomet atspindi valdančiosios grupės interesus. Tokiu būdu teisus yra tas, kuris yra stipresnis. Sokratas: žmogus, kuris žino, kas yra gerai, iš tiesų yra geras. Tas, kuris elgiasi nedorai, iš tiesų nežino, kas yra gerai, o kas blogai.

                      Platonas: teisingumas susideda iš harmonijos tarp trijų sielos sudedamųjų: intelekto, emocijų ir troškimų. Neteisingas žmogus visuomet gyvena kupinas nepasitenkinimo. Teisingumas jei ir neatneša asmeninės naudos šiame gyvenime, ilgame laike galiausiai suteikia ir asmeninę laimę.

                      Aristotelis: visata sudaryta iš hierarchinių struktūrų, kurių žemesnės skirtos tarnauti aukštesnėms. Tokiu būdu pateisinama vergystė ir gyvulių žudymas maistui. Visos gyvos būtybės turi savo potencialumą, ir jų gyvenimo tikslas yra išvystyti savo formos potencialą iki tobulumo. Žmogaus potencialas yra racionalus mąstymas, todėl gyvenimo tikslas yra išvystyti šią galimybę iki galo. Tai pasiekęs žmogus tampa laimingu, pasiekęs maksimumą to, ką galėjo. Aristotelis tikėjo, kad visa visata sukurta pagal planą ir turi savo tikslą. Todėl ir žmogus, pažindamas savo prigimtį, gali suprasti, ką jis turi daryti, kam jis skirtas.

Indija:

Skirtingai nuo Egipto ir Babilono, Indijoje etika buvo filosofinė nuo pat pradžios.

Bazinis principas, kuriuo  grindžiamas visas kosmosas yra ritam – teisingumas. Teisingumas ir tiesa neatskiriami. Suprasti, kas yra galutinė tiesa galima tik supratus kas yra teisinga.

Etikos pėdsakai nusidriekia iki pat visatos esmės. Praktinis etikos pritaikymas susiveda į keturis principus: artha, dharma, kama, mokša. Su jais susijusios dorybės: garbingumas, tiesumas, dosnumas, ne-prievarta, kuklumas, širdies tyrumas. Smerktini dalykai yra melas, egoizmas, žiaurumas, svetimavimas, vagystė, skriauda kitoms gyvoms būtybėms. Kadangi moralės dėsnis yra kosmoso dalis, doras elgesys atitinka visatos harmoniją, suteikia gamtos jėgų atlyginimą ir veda į išsivadavimą. Atitinkamai, tie, kurie regi realybę, mato, kad tai, kas yra bloga sukelia savęs destrukciją. Etika nėra atitikimas įstatymams. Etiškas elgesys yra dalis vidinio dvasinio tobulumo siekio.

Čarvakos etika paneigia bet kokias dvasines aspiracijas ir teigia, kad reikia siekti visų prieinamų malonumų čia ir dabar.

Džainiai, atvirkščiai, teigia, kad neprievarta yra visos moralės pagrindas ir tikras kelias į dvasinį tobulumą. Neprievarta taikoma ne tik žmonėms, bet ir visoms gyvoms būtybėms. Jau prieš tūkstančius metų jie pradėjo rūpintis sergančiais ar nukentėjusiais gyvuliais ir žmonėmis. Skirtingai nuo vakarietiškos etikos, džainiai nedaro skirtumo tarp atsakomybės už tai, ką padarė, ir tai, ko žmogus nepadarė. Šiuo atveju, nepasirūpinti sužalotu gyvuliu taip pat laikoma prievarta. Kitos moralės normos taip pat susiejamos su neprievarta. Sakyti melą yra mentalinės žalos darymas kitam asmeniui. Vogimas be abejo yra dar kita prievarta. Tačiau netgi turto turėjimas yra prievarta skurdiems žmonėms. Tokiu būdu neprievarta veda prie nenuosavybės principo. Džainis šventikas yra asketas, neturintis nuosavybės ir lytinių santykių.

Budhos etika labai panaši į džainių, nes jis taip pat grindžiamas užuojauta. Budha stengėsi pasiekti prašviesėjimą, sekdamas asketais, bet po šešių metų meditacijos, suprato, kad sprendimas randamas ne atsižadant pasaulio, o gyvenant praktiškai, kupinam užuojautos visiems. Budha vietoje religinių ceremonijų ir teologinių diskusijų kvietė savo mokinius visuotinei užuojautai ir brolystei. Būtent per tai galima pasiekti galutinę nirvaną, kurioje visų būtybių kančios ir sielvartas išnyksta. Budha skelbė “vidurio kelią”, kelią tarp atsižadėjimo ir malonumų. Gyvendamas, kupinas užuojautos ir meilės visiems, žmogus išsivaduoja nuo savanaudiškumo, kurio taip stengiasi atsikratyti asketas; ir pasiekia ramybę bei pasitenkinimą, kuris pranoksta bet kokius juslinius malonumus. Nirvana Budos požiūriu nėra pasitraukimas iš pasaulio, tai greičiau individualios būtybės vienybės su pasaulio esme, glūdinčia visur, suvokimas. Todėl Mahajanos budistai netgi duoda įžadus nepriimti išsivadavimo tol, kol visa tai, kas yra visatoje nepasieks nirvanos.

Vaišnavų etika suformuluota Bhagavad-gytoje, kur Krišna (6.32) teigia:

ätmaupamyena sarvatra

samaà paçyati yo ’rjuna

sukhaà vä yadi vä duùkhaà

sa yogé paramo mataù

 

„Tas yra tobulas jogas, o Ardžuna, kuris lygindamas su savuoju aš, regi tikrąją lygybę tarp visų gyvų būtybių, tiek jų laimėje, tiek kančioje.“ Kitaip sakant, tobulas vaišnavas, remdamasis savo asmenine patirtimi bei šventraščiais, suvokia, kad visi yra Krišnos tarnai, ir būdami atskirti nuo Jo, kenčia, o galėdami būti kartu su Krišna, patiria laimę. Todėl apie vaišnavą taip pat sakoma: kåpämbudhir yaù para-duùkha-duùkhé – vaišnavui, kuris yra užuojautos vandenynas, skauda, kai skauda visiems kitiems.

Moralė kaip laisvės ribojimas

Matome, kad kuo labiau išsivysčiusi yra visuomenė, tuo labiau ji apriboja individo laisvę, visos visuomenės gerovės labui. Vedinė visuomenė pasižymi ypač dideliu tokių suvaržymų laipsniu. Kartais žmonės netgi kaltina Krišnos Sąmonės narius, jog šie pernelyg save suvaržo. Tačiau netgi vadindami save civilizuotais žmonėmis, jie dažnai nesuvokia, jog jų taip vadinama laisvė baigiasi tuo, ko jie labiausiai nenori: nusikalstamumu, narkomanija, prostitucija, venerinėmis ligomis. Dorovės ar moralės priešingybė yra nusikalstamumas. Kuo laisvesnė jaučiasi visuomenė, tuo labiau ji yra patvirkusi. Todėl civilizuota visuomenė ar išsivysčiusi visuomenė nereiškia, kad joje suteikiama valia daryti bet ką ir bet kaip.  Todėl mes ir sakome, kad egzistuoja civilizuotos priemonės pasiekti savo tikslus. Todėl mes kalbame apie etines normas, apie dorovingus metodus.  Kadangi kuo labiau esame civilizuoti, tuo labiau suprantame, kad tikslas nepateisina bet kokių priemonių.

Visuomenės moralė ir etika yra skirta tam, kad žmonės galėtų išlikti civilizuoti. Kitaip sakant, kuo labiau žmogus civilizuotas, tuo labiau jis apriboja savo materialius poreikius. Kuo labiau civilizuota visuomenė, tuo jos nariai labiau apriboja savo materialius poreikius. Tai skiria žmogų nuo gyvulio: prieš darydamas tai, kas šauna į galvą, žmogus pagalvoja: o kokios bus pasekmės man ir aplinkiniams. Ribodamas savo materialius poreikius, žmogus sudaro galimybę klestėti visuomenei ir tuo pačiu sau.

Nuodėmė ir dorybė

Visose religijose yra nuodėmės ir dorybės sąvokos. Krikščionybėje nuodėmė kildinama iš šėtono arba blogio įsikūnijimo, o dorybė iš Dievo, kuris įkūnija gėrį. Taip pasaulis padalintas tarp gėrio ir blogio. Dievo ir šėtono kova vyksta pastoviai. Jos tikslas: kas valdys žmonių sielas: Dievas ar šėtonas. Jų metodai taip pat skirtingi. Dievas paaukojo save, atiduodamas Savo sūnų Kristų kančiai ir taip atpirkdamas žmonių pirminę nuodėmę. Šėtono ginklas yra apgaulė ir malonumai. Alegoriškai ši versija atrodo prasminga, bet realybėje sunku ją būtų protingai paaiškinti. Bhagavad gyta teigia, kad blogio ir gėrio dualizmas yra materialaus proto kūrinys. Dievas yra Absoliutus. Iš Jo išeina viskas: visa egzistencija, visas suvokimas ir visas džiaugsmas. Gėris yra šių elementų dermė. Blogis – tai šių elementų trūkumas. Juk tamsa nėra priešingybė šviesai. Tai šviesos nebuvimas. Nėra tokios jėgos kaip šėtonas, kuris įkūnytų blogį. Galime kalbėti tik apie Dievo trūkumą. Nuodėmė – tai veiksmas, kuris kuria blogį. Dorybė – tai veiksmas, kuris kuria gėrį. Bet nėra tokio dalyko, kaip blogis yra tik gėrio trūkumas, todėl Vedų filosofijoje nuodėmė – tai atsisakymas kurti gėrį. Šis atsisakymas turi dvi puses: 1) daryti tai, kas nėra gėris, 2) nedaryti to, kas yra gėris. Pirmuoju atveju, žmonės atlieka prievartą prieš save ar kitas būtybes, o tai yra daryti tai, kas nėra gėris. Antruoju atveju, žmonės, žinodami, kas yra gėris, dėl silpnumo ar užsispyrimo atsisako taip elgtis. Kai kurie nusivilia bet kokia veikla ir tampa atsiskyrėliais. Apibendrinant: dorybė yra tai, kas skatina amžinybės, pažinimo ir džiaugsmo patirtį, o nuodėmė yra tai, kas nuo jų tolina. Neišmanymas apie amžinuosius santykius su aukščiausiu yra visų nuodėmių priežastis.

Nusikaltimas ir bausmė

Kiekviena visuomenė suformuoja savo moralės taisykles, tai kas priimtina ir tai, kas ne. Netgi mums atrodančios laukinės gentys turi savo moralės kodeksą, kuris yra netgi gana griežtas. Daugumoje visuomenių matome, jog už tam tikrų taisyklių pažeidimus, kurie vadinami nusikaltimais baudžiama netgi iki gyvybės atėmimo. Vedinė visuomenė nesigailėdavo nusikaltėlių, arba iš tiesų gailėdavosi, griežtai juos bausdama. Vedose sakoma, kad padegėjas, nuodytojas, užpuolikas grasinantis mirtinu ginklu, turto grobstytojai, svetimų žemių užkariautojai, moterų grobikai gali būti nužudyti vietoje, jų mirtis neužtraukia nuodėmės. Iš tiesų tai yra gailestis nusikaltėliui, tada jam nereikės kentėti vėliau.

ŠBh sako, jog lengviausia kančia laukia to, kuris nežino, jog atlieka nuodėmingą veiklą. Sunkiau kenčia tas, kuris žino, jog tai negerai, tačiau negali susilaikyti. Labiausiai kenčia tas, kuris atlieka nuodėmingą veiklą dėka ateizmo ar noro pasipriešinti Dievo valiai.

Teisingumas ir gailestingumas

Visos kultūros turi labai išvystytą teisingumo sistemą. Istorijos vadovėliuose skaitome apie Hamurapio įstatymus, apie Manu įstatymus. Teisingumu grindžiama bet kokia moralės sistema. Kristus sakė: „Kas pakels kalaviją, nuo kalavijo ir mirs.“ Teisingumas leidžia mums tikėtis, kad jei elgiuosi dorybingai, taip pat bus elgiamasi ir su manimi. Jei priešinuosi blogybei, galiu reikalauti, kad su manimi nebūtų elgiamasi blogai. Deja, materialioje visuomenėje doras elgesys nesukuria garantijų, net jei egzistuoja sudėtinga įstatymų sistema. Aukščiau už visuomenės teisingumą, kuris dažnai neapgina žmogaus, yra kosminiai teisingumo dėsniai, kurie veikia preciziškai ir be gailesčio. Jų dėka galima tikėtis, kad jei mano gerų darbų niekas nepastebėjo ir jų neatlygino, gamtos dėsniai patys atlygins už juos vėlesnį ar kitą gyvenimą.

Vaišnavų filosofija teigia, kad aukščiau už teisingumą yra gailestingumas. Dievas sukūrė šį pasaulį teisingai, bet paliko jame galimybę gailesčiui, nes Pats yra gailestingas. Tai reiškia, kad net jei žmogus ar kita būtybė elgiasi neteisingai, bet širdyje paklūsta Dievui ir gailisi dėl savo darbų, Dievas savo išskirtine valia ir galia gali pakelti net pasmerktą bausmei būtybę ir padaryti ją Savo palydovu. Krišnos sąmonės judėjimas grindžiamas Krišnos gailestingumo idėja.

Moralės reliatyvumas

Moralė yra tokia, kokią ją suformuoja konkreti visuomenė. Padorumo ribos gali labai skirtis laukinių žmonių visuomenėje ir civilizuotų žmonių visuomenėje. Sakykime dar viduramžių laikais, moteriai rodyti koją viešumoje aukščiau kelių buvo laikoma nepadoru. Šiomis dienomis tai visiškai įprasta. Afrikos gentyse padoru yra suvalgyti savo gentainį, jei šis ką nors įžeidė, tačiau civilizuotuose kraštuose valgyti žmones laikoma nedorovinga.

Štai ką apie moralės santykinumą teigia antropologai:

  • Nėra universalios etikos. Kiekviena visuomenė pateikia labai skirtingas elgesio normas. Skirtumų moralėje daugiau nei panašumų.
  • Skirtingas pareigas skirtingose visuomenėse formuoja tie patys universalūs principai (giminystė, abipusė nauda).
  • Tyrimai rodo, kad žmonių visuomenės klesti net sekdamos visiškai skirtingomis moralės normomis.
  • Jokie etikos principai nėra teisingi, išskyrus tą visuomenę, kurioje jų laikomasi. Gėris ir blogis reiškia tik tai, kas pateisinama ar nepateisinama mano visuomenėje.

Šrimad Bhagavatam požiūris kitoks. Septintoje giesmėje išdėstyti nurodymai, kaip turi būti sutvarkyta ideali visuomenė, ir koks turėtų būti idealus žmogaus gyvenimas tokioje visuomenėje. Kitaip tariant galima teigti, kad net materialiame pasaulyje egzistuoja tam tikri objektyvūs moralės dėsniai. Vedinė moralė įkūnija šiuos dėsnius. Vis dėlto ir kitos moralės formos nėra smerkiamos.

Sprendžiant pagal įvairių taisyklių ir apribojimų prasmę bei turinį, galime suprasti, jog vediniai moralės principai yra griežčiausi. Jie moko apriboti savo materialius poreikius ir atsisakyti vartotojiškumo. Tačiau netgi žmonės, kurie seka ne tokių tobulų visuomenių moralės principais, net atlikdami veiklą, kuri Absoliučios moralės požiūriu gali būti laikoma nuodėminga, tačiau tos visuomenės požiūriu yra pateisinama, gali progresuoti toliau. Tačiau taip yra tik tuo atveju, jei jis griežtai laikosi tų moralės taisyklių ir paklūsta apribojimams. (ŠBh 7 giesmė)

Moralės paskirtis

Įvairūs apribojimai ir moralės taisyklės yra skirtos tam, kad vienas visuomenės narys nedarytų žalos kitiems visuomenės nariams. Tokia žala gali būti materialinė, kai sakykime visuomenėje leidžiama vogti, arba toks vogimas yra pateisinamas. Visi vagia, tai ko man nevogti. Nevogsi - negyvensi. Iš valdžios imti - ne vagystė. Kai sudaromas galimybė vogti, ar vagystė yra pateisinama, tai iš karto atsiliepia pačiai visuomenei. Iš tikro, tokioje visuomenėje nevogsi - negyvensi. Tačiau, jei vogsi - taip pat negyvensi, nes tokia visuomenė visuomet bus skurdi. Visa tai, ką žmogus privogė per dešimt metų, kažkas kitas gali pavogti vienu sykiu. Tokiu būdu moralės normų nesilaikymas atsisuka prieš patį žmogų. Lygiai taip pat žala gali būti fizinė. Ji gali būti susijusi su nepagarba žmogaus gyvybei.  Nusikaltėlių visuomenėje žmogaus gyvybės niekas nevertina. Lygiai taip pat materialistiškoje visuomenėje, kuri siekia iš visko išpešti kaip galima didesnę naudą, žmogus, kaip dvasinė asmenybė yra nuvertinamas ir laikomas tik darbo jėga. Šiuolaikinėje visuomenėje yra pateisinama apgaulė, jei tai gali atnešti pelno. Galima nevykdyti susitarimų, duotas žodis yra naudingas tik pasitikėjimo požiūriu. Pasitikėjimu taip pat galima naudotis.

Visuomenės moralės taisyklės

Visuomenės moralę reguliuoja moralės taisyklės. Paprastai šios taisyklės yra tik visuomeninis susitarimas. Tačiau bendros moralės taisyklės yra duotos jau pačiuose šventraščiuose.

Fundamentalus materialios moralės principas pateiktas Biblijoje: „Akis už akį, dantis už dantį.“ Pabandę gyventi pagal šį principą, suprastume, kad atsidūrėme primityvioje bendruomenėje. Be abejo tai moralės dėsnis, kuris apriboja prievartą. Aukštesnis moralės dėsnis pateiktas toje pačioje Biblijoje moko pozityvesnio požiūrio: „Mylėk savo artimą kaip patį save.“ Šis dėsnis moko bendradarbiavimo.

Įdomu, kad dešimt Dievo įsakymų atspindi tuometines Vidurio Azijos pažiūras. Iki XIII a. šie įsakymai krikščionybėje buvo nesvarbūs. Dabartiniu metu Vakaruose paplitusi krikščioniška moralė grindžiama būtent šiais dešimčia Dievo įsakymų.

1.      Neturėk kitų Dievų tik Mane vieną,

2.      Nedaryk jokio atvaizdo jokio daikto, danguje ant žemės vandenyje ir po žeme, ir negarbinsi jų

3.      Neminėk Dievo Vardo be reikalo,

4.      Sekmadienį švęsk

5.      Gerbk savo tėvą ir motiną,

6.      Nežudyk,

7.      Nelaužyk santuokos

8.      Nevok,

9.      Neliudyk blogai prieš savo artimą

10.    Negeisk artimo turto, žmonos ar tarnaitės, nei jo gyvulių

 

Tai yra keletas moralės normų, kurias visi viešai pripažįsta, tačiau didžiausia bėda, kad daugelis jų nesilaiko. Nors religija šias taisykles duoda tam, kad žmonės dvasiškai tobulėtų, patys žmonės religiją laiko viena iš juslinio pasitenkinimo formų, todėl jiems dažnai yra nepatogu sekti visomis taisyklėmis, kurios sulaiko nuo juslinių malonumų. Be abejo, kiekvienas norėtų, kad šiomis taisyklėmis sektų visi kiti.

Kam taikomos taisyklės?

Visos taisyklės yra skiriamos žmonėms, linkusiems nusikalsti. Kitokiu atveju, nebūtų reikalo kažką riboti. Arba taisyklės skiriamos tiems, kurie nenori daryti tai, kas privalu. Dvasinis gyvenimas yra praktika, arba veikla, todėl kiekviena religija duoda tam tikras taisykles, kurių laikydamasis žmogus gali apsivalyti ir tobulėti. Ir Krišnos Sąmonės judėjime taip pat yra švaros ir elgesio taisyklės, tam tikri reikalavimai, kuriais privalo sekti žmogus, norintis gauti iniciaciją, gyventi šventykloje, tarnauti Dievybėms, etc. Negalima pateisinti palaido elgesio žmogaus, kurio statusas yra brahmačiaris. Lygiai taip pat nepateisinama prisigerti alkoholio tam, kuris nori tobulėti etc. Tokiu būdu suvaržymai ir apribojimai, sulaiko mus nuo nuodėmingos veiklos ir išlaiko gerą žmonių požiūrį į Krišnos Sąmonę.

Aukščiau moralės

Tačiau turime suvokti, kad atsikračius poreikio nuodėmingai veiklai ir įgijus skonį atsidavimo tarnystei, pats poreikis sekti apribojimais ir taisyklėmis atpuola. Visos taisyklės ir nurodymai yra skirti tam, kad pamilti Dievą. Tačiau, kai žmogus pilnai atsiduoda Dievui, jam nebegalioja įprastinės moralės normos, todėl tokio žmogaus veiksmai kartais gali būti nepateisinami pasaulietinės moralės požiūriu. Šiame pasaulyje kiekvienas turi savo įsipareigojimus prieš tėvus ir protėvius, prieš vaikus ar draugus, prieš savo autoritetus. Materialių pareigų nevykdymas ir socialinių, tautinių, religinių tradicijų laužymas paprastai užtraukia nuodėmę, tačiau tas, kuris nevykdo savo pareigų ar neseka tradicijomis todėl, kad atsidavė Dievui, nepatirs nuodėmingų pasekmių. Pats Krišna dėl to nuramina Ardžuną BG 18.66, sakydamas, kad “Aš paimsiu tavo nuodėmingas reakcijas, nesibaimink.” Tas, kuris atsidavė Dievui, nebeturi jokių įsipareigojimų, kadangi Krišna paima visas skolas, kartu su visa mūsų karma. Kadangi su visomis gyvosiomis būtybėmis mus sieja materialus ryšys, atstačius ryšį su Dievu, visi materialūs ryšiai nutrūksta.

Madhavendra Puris apie tai sako:

“Būkit pagarbintos mano maldos, kurias kalbu triskart per dieną. Būki pagarbintas, o apsiplovime. O pusdieviai! O protėviai! Atleiskite man už tai, kad nesugebu išreikšti jums pagarbos. Kur dabar bebūčiau, visur atsimenu didįjį Jadu dinastijos ainį [Krišną], Kamsos priešą, ir taip atsikratau nuodėmių naštos. Manau, kad to man pakanka.”

Tačiau žmogus neturėtų imituoti tokio lygio ir tokio elgesio. Pirmiau bhaktas turi pajusti, kad visi materialūs ryšiai nutrūko, ir jis nebeturi materialių potraukių, jo nebejaudina juslių malonumai. Tik tada jis bus nesukaustytas materialios moralės normų. Tačiau tai yra labai aukštas lygis. Kol atsidavęs nėra tokiame lygyje, jis privalo sekti galiojančiomis moralės normomis ir jis neturi trikdyti visuomenės savo elgesiu, netgi jei supranta, kad visuomenė pilna nesveikų prietarų ir iškreipto moralės supratimo. Šiame pasaulyje egzistuoja daugybė moralistų, kurie taip ir nesupranta, kodėl reikalinga moralė. Atsidavęs, net suprasdamas, kad tai materialu, neturi skatinti žmones atsisakyti šių moralės taisyklių, nes tai vis dėlto pakelia žmogų aukštyn.

Didieji vaišnavai, kaip Pandavai, nors ir būdami visiškai pasiaukojusiomis Viešpačiui sielomis, išoriškai pakluso etiketo reikalavimams, griežtai sekė taisyklėmis, skirtomis kšatrijų luomui. Nepaisant svyravimų kovos lauke, Ardžuna galiausiai nusprendė atlikti pareigą ir kautis. Pandavai puolė ginti Draupadi, kai ši buvo nurenginėjama Duryodhanos rūmuose. Jie griežtai sekė taisyklėmis, suvokdami, kad jos yra skirtos žmonių ir visuomenės labui.

Moralės ribotumas

Moralės normos yra skirtos visuomenės labui, todėl jas taikyti reikia taip pat su protu, kadangi kartais gali susiklostyti situacijos, kur moralus elgesys tik pakenks žmonėms ir pasitarnaus ne gėriui, o blogiui. Vieną tokių istorijų papasakojo Krišna Ardžunai, kai šis norėjo nužudyti savo brolį Judhišthirą. Tai istorija apie Košikatha.

Viešpats Krišna pasakė, kad kartą netoli kaimo gyveno vienas asketas vardu Košikatha. Jis davė įžadą: “Aš visuomet sakysiu tik teisybę.” Jis buvo žymus tuo, kad niekuomet nesakė netiesos. Kartą nekalti žmonės ieškodami prieglobsčio nuo plėšikų, pasislėpė miške, netoli tos vietos kur gyveno asketas. Greitai pasirodė banditai ieškodami tų žmonių. Jie priėjo prie Košikathos ir paklausė: “Kokiu keliu nuėjo tie žmonės?” Košikatha atsakė:

“Jie pasislėpė miške, netoliese.” Plėšikai greitai surado tuos nekaltus žmones ir atėmę jų turtą, juos pačius užmušė. Už šią nuodėmę Košikatha pakliuvo į pragarą ir ten labai stipriai kentėjo.

Po to Krišna paaiškino šios istorijos moralę. Jis pasakė: “Turi egzistuoti tam tikras kriterijus, pagal kurį gerą veiksmą galima būtų atskirti nuo nuodėmės. Todėl didieji išminčiai nustatė: “žiūrint šventraščių akimis, žmogus negali garantuoti, jog jis viską supranta teisingai kiekvienoje situacijoje. Išgirdęs tai iš manęs, dabar tu turi nuspręsti, ar verta tau žudyti savo brolį.” Šios istorijos ir paaiškinimų dėka Viešpats Krišna rado būdą kaip išsaugoti Arjunos įžadą ir tuo pat metu apsaugoti jį nuo Judhišthiros nužudymo.

Daugelis istorijų Mahabharatoje ir puranose taip pat pademonstruoja, kad moralės principus reikia taikyti su protu. Kiekvienas žmogus turėtų žinoti, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Krišna pats kartais išbando atsidavusįjį, kaip šis supranta aukštesnės moralės principus. Tokia istorija papasakota Šrimad Bhagavatam pirmoje giesmėje, kur pasakojama kaip Ašvathama nužudė Ardžunos sūnus ir Draupadi reikalavo Ašvathamos mirties. Ardžuna susidūrė su dilema: ar žudyti brahmano sūnų. Krišna jį įtikinėjo, jog Ašvathama pažeidė religijos principus, todėl jis nėra brahmanas, geriausiu atveju dvidža bandhu - dukart gimusiojo draugas, todėl jį galima žudyti. Tačiau vėliau, įsijautusi į situaciją, Draupadi pradėjo prašyti pasigailėti Ašvathamos, kadangi ji nenorėjo suteikti skausmo Dronos žmonai.  Ardžuna susidūręs su dviem nuomonėm: Krišnos ir Draupadi, turėjo nuspręsti. Tuomet jis rado tarpinį variantą: nupjovė Ašvathamai plaukus.  Dukart gimusiam, tai tas pats, kas mirtis. Ir tuo pat metu jis paliko Ašvathamą gyvą.

KLAUSIMAI:

  1. Ką reiškia žodis etika ir ką bendro etika turi su Krišnos sąmone?
  2. Kaip elgtis bhaktui, kai visuomenės papročiai reikalauja laužyti reguliuojančius principus?
  3. Kokią naudą žmogui suteikia išsilaisvinimas iš visų taisyklių ir apribojimų? Kodėl vis dėlto žmogus privalo save riboti, jei šiuolaikinė visuomenė deklaruoja maksimalią saviraišką?
  4. Kokie požymiai nurodo į civilizuotą žmogų?