Gyvybė atsiradusi iš cheminių junginių: faktas ar fantazija?

Ar tiesa, kad atsitiktinės cheminės reakcijos, vykusios priešistorinės Žemės vandenynuose, buvo pirmųjų organizmų atsiradimo priežastis?

Mokslininkai tik prieš kelis šimtus metų pradėjo svarstyti gyvybės atsiradimo Žemėje galimybę iš cheminių junginių. Po tų laikų mikroskopu gyva ląstelė atrodė tik kaip burbuliukas, užpildytas įvairiomis medžiagomis. Todėl Darvinui ir jo amžininkams buvo lengva įsivaizduoti, jog paprasčiausios gyvybės formos galėjo atsirasti iš atsitiktinės organinių medžiagų kombinacijos pirmykščiame "buljone". Bet nuo to laiko, kai mokslininkai giliau įsiskverbė į gyvos ląstelės paslaptis, prielaida apie tai, jog gyvybė atsirado iš cheminių junginių, jau neatrodo tokia logiška. Tačiau dauguma šiuolaikinių mokslininkų ir dabar šventai tiki cheminės evoliucijos dogma.

Biocheminiai ir mikroskopiniai tyrinėjimai pamažu atskleidė nepaprastai sudėtingus procesus, vykstančius mažytėje ląstelėje. Tai, pavyzdžiui, nepaprastai tiksli ląstelių metabolizmo reguliacija nukleidinėmis rūgštimis (DNR ir RNR), kuri vyksta su tūkstančių sudėtingiausių reguliuojančių baltymų pagalba. Šių duomenų šviesoje jau toli gražu nėra taip paprasta įsivaizduoti, kaip visa tai galėjo atsirasti atsitiktinės molekulių tarpusavio sąveikos rezultate.

Aprašinėdamas sudėtingus biocheminius procesus, vykstančius ląstelėje, Dž. Vatsonas, vienas iš pirmųjų DNR struktūros atradėjų, savo knygoje Molekulinė geno biologija rašo: "Mes turime susitaikyti su mintimi apie tai, kad gyvos molekulės struktūra niekada nebus suprasta tokiu laipsniu, kaip vandens ar gliukozės molekulės struktūra. Mes niekada negalėsime net iššifruoti visų vidinių ląstelių makromolekulių struktūros, jau nekalbant apie tikslios jų buvimo vietos ląstelėje nustatymą. Todėl nenuostabu, jog dauguma chemikų, iš pradžių su entuziazmu ėmęsi tirti gyvybės atsiradimą Žemėje, greitai atvėsdavo ir tyliai grįždavo į įprastos chemijos pasaulį".

Tačiau, nežiūrint į mūsų pastoviai gilėjantį net paprasčiausių gyvų organizmų struktūrinio ir funkcinio sudėtingumo supratimą, mokslininkai toliau kuria teorijas apie tai, kad gyvybė užsimezgė pirmykščiame cheminiame "buljone" be aukščiausiųjų organizuojančių principų įsikišimo. Jie galvoja, kad atsitiktinių cheminių sąveikų procese paprastos molekulės susijungė į sudėtingus organinius junginius, kurie suformavo pirmus savaime atsinaujinančius organizmus. Šis scenarijus skelbiamas kaip nepaneigiama tiesa ir kaip tokia figūruoja visuose vadovėliuose, pradedant mokykliniais ir baigiant universitetiniais. Radijas, televizija ir mokslo populiarinimo straipsniai dar labiau stiprina žmonių tikėjimą šia teorija.

Kai kuriems žmonėms klausimas apie tai, iš kur atsirado gyvybė, atrodo be galo tolimas nuo jų kasdieninių problemų. Jiems mokslininkų diskusijos šia tema - nesvarbu, ar jose svarstomos logiškos idėjos, besiremiančios patikrintais moksliniais faktais, ar miglotos išgalvotos hipotezės, pagrįstos abejotinais duomenimis ir moksliniais prietarais - tai kalbos žmonių, užsidariusių bokštuose iš dramblio kaulo.

Atsakymas į klausimą apie gyvybės atsiradimą nukreipia mūsų žvilgsnį į mus pačius ir mūsų vietą pasaulyje, tik nuo jo didžiąja dalimi priklauso mūsų pačių savimonė, mūsų sprendimai, jausmai, poelgiai ir elgesys. Taigi nuo atsakymo į šį klausimą priklauso visi mūsų gyvenimo aspektai.

Prieš peržiūrint mechanistines gyvybės ir sąmonės atsiradimo teorijas, peržiūrėsim tris procesų, vykstančių gyvos ląstelės viduje, pavyzdžius, kurie padės mums įvertinti net pačių paprasčiausių organizmų sudėtingumą.
Čia svarbu atminti, kad pagal šiuolaikinės chemijos įvaizdį, visos molekulės, dalyvaujančios tuose procesuose, pateikiamos tik kaip submikroskopinės materijos dalelės. Jų nuostabus gebėjimas sąveikauti tarpusavyje perša mintį apie tai, kad jos turi paslaptingą sugebėjimą savaime organizuotis. Tačiau mokslininkai nedvejodami atmeta tokią idėją, tvirtindami, kad molekulės tiesiog paklūsta fizikos dėsniams. Bet tada reikia atsakyti į klausimą apie tai, kokiu būdu molekulės, atitinkamai sąveikaudamos pagal paprastus mechanistinius dėsnius, galėjo susijungti ir suformuoti tokias nesuvokiamai sudėtingas ląstelių struktūras. Dar sunkiau atsakyti į klausimą, kokiu būdu ląstelės, paklusdamos tiems patiems įstatymams, evoliucionuoja į aukštesnius organizmus. Todėl nežiūrint į tai, jog dauguma gamtininkų ir toliau laikosi mechanistinio paaiškinimo, negalima atmesti kitų faktorių įtakos cheminės evoliucijos procesui, įskaitant net protingo organizuojančio pradmens dalyvavimą.

Pasižiūrėkime į bakterijos apsauginės plėvelės sandarą. Jos formavimasis prasideda nuo to, kad ląstelė iš paprastų junginių surenka molekulinius statybinius blokus. Sekančiame etape ląstelė sujungia surinktus blokus taip, kad jie sudaro horizontalius ir vertikalius sluoksnius, iš kurių susideda jos išorinė membrana. Tai primena technologinį procesą šiuolaikiniame fabrike, kur specialiai sukonstruotos staklės pirmiausia gamina detales iš žaliavos, o paskui kiti automatai surenka jas į sudėtingą veikiantį mechanizmą.

Dar vienas sudėtingų vidinių ląstelės procesų pavyzdys - vienos iš riebiųjų rūgščių, palmitino rūgšties, sudarytos iš 14 molekulinių komponentų, sintezė. Riebiosios rūgštys yra pagrindinė ląstelės energijos saugykla. Kad galėtų susintetinti palmitino rūgštį, ląstelė iš baltymų molekulių surenka sudėtingą diskinį mechanizmą, taip vadinamą "molekulinę mašiną", kurios centre yra molekulinis svertas. Šis svertas sukasi, savo kelyje pereidamas per šešis "surinkimo agregatus".

Po kiekvieno sverto apsisukimo prie riebiosios rūgšties molekulės prisideda du blokai. Tai atlieka fermentai, kurie įeina į surinkimo agregatų sudėtį. Fermentai pateikiami kaip sudėtingos baltyminės molekulės, katalizuojančios cheminius procesus ląstelėje. Po septynių apsisukimų visi keturiolika palmitino rūgšties atominių komponentų būna surinkti, ir užbaigta molekulė atsijungia nuo sverto.

Tam, kad ši molekulinė mašina funkcionuotų, visos jos sudedamosios dalys turi būti vietoje. Sudėtingas mechanizmas gali funkcionuoti tiktai tuo atveju, kada visos jo svarbiausios dalys yra vietoje ir tvarkingos. Pavyzdžiui, sunku įsivaizduoti automobilio motoro darbą be kuro siurblio ar paskirstomojo veleno. Todėl mažiausiai tikėtina, kad anksčiau aprašytoji molekulinė mašina galėjo atsirasti laipsniškos evoliucijos procese.

Trečias mūsų pavyzdys - girozės fermento, atliekančio svarbų vaidmenį ląstelės atsigaminime, darbas. Šis pavyzdys gerai iliustruoja visus sunkumus, su kuriais susiduria mechanistinės teorijos, kada su jų pagalba bandoma paaiškinti mechanizmų, aprūpinančių ląstelės gyvybinę veiklą, kilmę. Bakterijos ląstelėje DNR molekulė atrodo kaip kilpiška dviguba spiralė, kuri replikacijos procese skiriasi į dvi grandinėles. Taip kaip dviguba spiralė atsivynioja nuo vieno galo, jos priešingas galas, pritvirtintas prie pagrindo, susisuka dar stangriau, sudarydamas superspiralę. Tačiau, kai DNR molekulė jau susukta šimtus kartų, kad tilptų į ląstelę, superspiralizacija turi neišvengiamai iššaukti atskirų jos dalių persipynimą, kuris tačiau trukdytų jos replikacijos procesui, todėl ląstelė aktyvuoja DNR-girozės fermentą, panaikinantį superspiralizaciją. Tai vyksta tokiu būdu: pirma fermentas perpjauna vieną iš DNR grandinių, paskui į susidariusį plyšį pratempia priešingą grandinę ir vėl susiuva suplėšytus galus. Taip DNR-girozė atnarplioja mazgus, susidariusius ant chromosomos.

Neišvengiamai kyla klausimas: "Kokiu būdu atsirado DNR-girozės molekulė?" Vis dėlto ji pernelyg sudėtinga, kad galėtų atsirasti iš karto, atsitiktinai susijungus tam tikriems komponentams pirmykščiame „buljone". Todėl mokslininkai greičiausiai atsakys, kad fermentas atsirado evoliucijos procese. Bet tada susidaro uždaras ratas: be DNR-girozės ląstelės negali dalintis, o be ląstelių dalijimosi negalima evoliucija, būtina girozės atsiradimui. Tokiu būdu, girozės atsiradimas lieka viena iš neišsprendžiamų ląstelinės evoliucijos mįslių.

Šie pavyzdžiai akivaizdžiai parodo, kokie sudėtingi ląstelės gyvybinės veiklos struktūra ir mechanizmai. Mums neteko matyti nei vieno sudėtingo mechanizmo, kuris būtų pastatytas be brėžinių ir inžinerinio parengimo, todėl logiška būtų buvę spėti, kad sudėtingas ląstelės mechanizmas taip pat atsirado sąmoningo kūrimo akto rezultate. Deja, panašios logiškos išvados nesutampa nei su viena mokslininkų pripažinta gyvybės evoliucijos teorija. Cheminės evoliucijos šalininkai linkę išradinėti alternatyvius paaiškinimus, kuriuose figūruoja tik aklas atvejis ir fizikos dėsniai.

Dažniausiai cheminės evoliucijos šalininkai nurodo tokią jos eigą: daugiau kaip prieš keturis milijardus metų dujų ir dulkių debesys pradėjo kondensuotis ant senovinės Žemės paviršiaus, suformuodamas pirminę atmosferą. Šioje atmosferoje, veikiami ultravioletinių spindulių ir elektros išlydžių, praktiškai iš karto susidarė organiniai junginiai, kurie per paskutinius pusantro milijardo metų kaupėsi pirmykščiame vandenyne. Be paliovos vyko įvairios cheminės reakcijos, kurių dėka susidarė primityvūs polipeptidai, polinukleotidai (DNR ir RNR), polisacharidai ir lipidai. Populiarus universiteto vadovėlis taip aprašo šio proceso baigiamąjį etapą: „Labiausiai tikėtina, kad šioje terpėje (pirmykščiame „buljone"), turtingoje organiniais junginiais ir polimerais, ir užgimė pirmieji gyvi organizmai".

Be abejo, intriguojantis ir savotiškai poetiškas aprašymas. Nors ar gali ši drąsi hipotezė atlaikyti net pačią atsargiausią kritiką? Mes jau svarstėme nuostabų pačių paprasčiausių organizmų sudėtingumą, todėl bet kokia hipotezė, primetanti akloms gamtos jėgoms organizuojantį vaidmenį, kuriant sudėtingas funkcines sistemas iš paprastų molekulių, turi paaiškinti vykusių procesų tiesioginius mechanizmus ir principus, sudarytus jų pagrindu.

Kartais biochemikai aiškindami remiasi natūralios atrankos principu, pagal kurį panašių organizmų populiacijoje labiausiai prisitaikantys prie aplinkos sąlygų darosi pranašesni už kitus. Tačiau šis principas netinka pirmojo gyvo organizmo užgimimui paaiškinti. Atranka negali prasidėti iki tol, kol neatsirado savaime atsinaujinanti sistema, nes be jos gamtai nebūtų iš ko rinktis. Nors jei mokslininkai aptiktų paprasčiausią savaime atsinaujinančią sistemą, jie turėtų konkrečiai nurodyti, kokios savybės davė jai atrankinį pirmumą ir kodėl. Norint paaiškinti labiau sudėtingų sistemų atsiradimą, neužtenka manipuliuoti natūralios atrankos sąvoka. Jeigu jie nesugeba nustatyti šios sistemos savybių, suteikiančių jai pirmenybę natūralioje atrankoje, vadinasi, jie neturi net darbinės hipotezės, kurią galima patikrinti, nekalbant jau apie įrodytą teoriją.

Deja, nei viena iš šiuolaikinių teorijų neatitinka šio kriterijaus. Trisdešimtaisiais metais Oparinas pirmą kartą bandė rimtai eksperimentiškai patvirtinti gyvybės atsiradimo teoriją pirmykščiame „buljone". Nuo to laiko dauguma mokslininkų darė analogiškus bandymus, bet nei vieno nelydėjo sėkmė. Visi pasiūlyti modeliai buvo neaiškūs, schematiški ir nepilni. Mes aprašysim tik kai kuriuos iš šių bandymų. Svarbiausias neišspręstas klausimas - kokiu būdu inertiška materija, paklusdama paprastiems fizikos dėsniams, gali sukurti nuostabiai sudėtingą ir tikslų ląstelės molekulinį mechanizmą? A. Lenindžeris savo biochemijos vadovėlyje rašo: "Gyvybės atsiradimo problemos branduolys yra klausimas apie savaiminę materijos organizaciją." Nors kol kas mokslininkams nepavyko pademonstruoti, kad materija pati sugeba organizuotis, ir gyvybė gali atsirasti be aukščiausios organizuojančios jėgos arba proto.

Dažniausiai mokslininkai remiasi dviem eksperimentais, kurių rezultatai pateikiami kaip dalinai pavykusi gyvybės atsiradimo iš cheminių medžiagų galimybės demonstracija. Vienas iš jų - S. Milerio, Kalifornijos universiteto biochemijos profesoriaus San Diege, darbas. Kitas - "eksperimentai su pirminėmis ląstelėmis", atlikti S. Fokso, molekulinės ir ląstelinės evoliucijos instituto prie Majamio universiteto profesoriaus.

Mileris bandė sukurti sąlygas, kurios, jo nuomone, egzistavo "kūrimo aušroje", ir pažiūrėti, ar tai neprives prie primityvių gyvybės formų iš materialių komponentų atsiradimo. Jis užpildė kolbą įvairiomis dujomis, iš kurių, gal būt, buvo sudaryta seniausioji atmosfera, ir per jas leido elektros išlydžius. Rezultate ant indo sienelių susidarė ruda dervinga masė. Savo sudėtyje ji turėjo aminorūgščių - baltyminių molekulių sudėtinių dalių.

Mileris paskelbė savo rezultatus milžinišku pasiekimu, ir daug mokslininkų juo patikėjo. Tačiau tas bandymas iš esmės nieko neįrodė. Tai, jog eksperimentų metu susidarė aminorūgštys, visai nenuostabu: panašios technikos pagalba galima sintezuoti praktiškai bet kurį paprastą organinį junginį, egzistuojantį gamtoje. G. Uri, chemikas iš Kalifornijos universiteto, į klausimą apie tai, kokie junginiai, jo nuomone, turėjo susidaryti Milerio eksperimento metu, negalvodama atsakė: "Bilštein" (visų žinomų organinių junginių vokiško katalogo pavadinimas). Be to, aminorūgštys - tai palyginti paprastos molekulės, naudojamos kaip statybiniai blokai labiau sudėtingoms ląstelės baltyminėms molekulėms. Nenuostabu, kad šios paprastos technikos pagalba Mileris gavo paprastas chemines medžiagas, bet tai niekaip neįrodo, kad ta pati paprasta technika gali atvesti iki sudėtingų ląstelinių komponentų ir struktūrų susidarymo. Kad suverstos į krūvą statybinės medžiagos pavirstų į užbaigtą namą, reikia nemažai padirbėti.

Chemikas S. Foksas taip pat pabandė pademonstruoti, kaip iš cheminių junginių gali pamažu susiformuoti gyva ląstelė. Šildydamas sausų aminorūgščių mišinius iki 1400C ir po to laikydamas juos vandenyje, jis gavo mažus peptidų lašelius, kuriuos jis optimistiškai pavadino "pirminėmis ląstelėmis". Struktūriškai jie atrodė tik kaip mažytės, tuščiavidurės žele konsistencijos globulės, negalinčios absorbuoti ir transformuoti molekulių iš aplinkos. Jie nereiškė jokio polinkio į transformaciją, net į truputį sudėtingesnes struktūras, jau nekalbant apie ląsteles. Negana to, Foksas nedavė jokio protingo paaiškinimo, kokiu būdu jo pirminė ląstelė galėjo patekti į ikibiologinį pirmykštį „buljoną". Bandant įsivaizduoti, iš kur gamtoje galėjo atsirasti sausos aminorūgštys, sušildytos iki 1400C, reikia būti labai turtingos vaizduotės. Buvo atlikta daug kitų eksperimentų su analogiškais rezultatais, bet visi jie paliko tuos pačius klausimus be atsakymo.

Vokiečių mokslininkas M. Eigenas pateikė savo paaiškinimą, kaip iš inertinių cheminių junginių gali susiformuoti savaime atsinaujinančios ląstelės. Anot jo, pirmykščiame „buljone" egzistavo keletas rūšių RNR molekulių, kurios replikavosi nepriklausomai.

Tarkim, A tipo RNR gamino A tipo RNR, o B tipo RNR gamino B tipo RNR gamino B tipo RNR. Šie du ciklai egzistavo nepriklausomai vienas nuo kito, bet pagal Eigeną, kažkuriuo momentu A tipo RNR molekulė pradėjo sintetinti fermentą F - B, kuris pradėjo katalizuoti B tipo RNR replikaciją, o B tipo RNR molekulė pradėjo sintetinti F - A fermentą, kuris katalizavo RNR A tipo replikaciją. Atsiradus šiems fermentams, susidarė naujas A - B - A - B - A - B ciklas, taip vadinamas hiperciklas. Eigenas spėjo, jog hiperciklai palaipsniui darėsi vis sudėtingesni, kol nepavirto į gyvas ląsteles.

Tačiau ir ši hipotezė turi savo silpnas vietas. Pirma, ji remiasi prielaida, kad egzistuoja sudėtingų baltymų (fermentų) sintezės mechanizmas, pagrįstas informacija, esančia RNR. Eigenas tačiau negalėjo paaiškinti, kaip susiformuoja toks mechanizmas. Antra, net jei galvosime, kad atsirado funkcionuojantis hiperciklas, toli gražu neakivaizdu, kad jis toliau galės savaime vystytis. Įžymus biologas - evoliucionistas Dž. Smitas kritikuoja Eigeno modelį, nurodydamas, kad iki to laiko, kol hiperciklas nebus izoliuotas nuo supančios aplinkos kažkuo panašiu į ląstelės membraną, jo komponentai konkuruos vienas su kitu, ir tada pats hiperciklas kaip visuma negalės vystytis mutacijos ir natūralios atrankos pagalba. Jei mes pripažįstam membranos egzistavimo būtinybę, tai turim pasiūlyti jos savaiminio atsinaujinimo mechanizmą šio ciklo replikacijos procese. Smitas rašo: "Akivaizdu, kad šie darbai (Eigeno ir jo bendradarbių) sudaro daugiau problemų nei išsprendžia."

Ir pagaliau, hiperciklai - tai toli gražu ne ląstelės, kurias apvienija bendra genetinė sistema, ir kurios aprūpintos sudėtingais molekuliniais aparatais. Norint, kad hiperciklas virstų gyva ląstele, būtina pereiti tūkstančius tarpinių pakopų. Tai tas pat, kaip nedidelių modifikacijų pagalba mėginti mechaninį laikrodį paversti į vidaus degimo variklį, be to, kiekvienas sekantis modelis turi būti geresnis už ankstesnį ir išlikti veikiančiu mechanizmu. Netgi pačia lakiausia vaizduote nieko panašaus negalima įsivaizduoti. Remdamasis natūralia atranka, Eigenas nenurodo konkrečių žingsnių, kurie hiperciklus gali paversti į gyvas ląsteles, todėl jo paaiškinimai - tai greičiau apeliacija į stebuklą, negu mokslinė hipotezė.

Ir taip, mes įsitikinome, kad ląstelė yra nepaprastai sudėtingas mechanizmas, pasižymintis aukštu organizacijos laipsniu, o taip pat tuo, kad visos šiuolaikinės gyvybės atsiradimo iš materijos teorijos nieko nepaaiškina. Peršasi klausimas, kodėl mokslininkai taip prisirišę prie savo bandymų gyvybės užgimimui surasti griežtai mechanistinį paaiškinimą. Viena priežastis - jų įsitikinimas pasirinktos redukcionizmo strategijos tvirtumu ir neklaidingumu, kuri teigia, jog viską, kas mus supa, nuo galaktikų iki bakterijų, galima paaiškinti paprastais fizikos dėsniais. Atmesdami kitokio požiūrio į mokslą galimybę, tokią savo poziciją jie argumentuoja tuo, kad mažiausias nukrypimas nuo jų pasirinktos strategijos pakerta pačius jiems žinomo mokslo pagrindus.

Dauguma mokslininkų, nerasdami įtikinamo mechanistinio ląstelės atsiradimo paaiškinimo, galutine jos susikūrimo priežastimi paskelbia atsitiktinumą. Tačiau toks požiūris taip pat turi rimtų trūkumų. Griežtai kalbant, atsitiktinumo sąvoka taikoma tik tam tikriems statistiniams modeliams, apibrėžiantiems pasikartojančius įvykius. Atsitiktinumas negali būti kieno nors priežastimi. Kas liečia gyvybės atsiradimą iš materijos, jos matematinę tikimybę nesunku nustatyti, nes šiuolaikiniais mokslo duomenimis, Žemė egzistuoja apie keturis su puse milijardų metų.

Pradėsime nuo baltymų, kurie sudaro gyvų organizmų pagrindą ir atlieka daugelį svarbių funkcijų ląstelėje. Jų sintezė - labai sudėtingas procesas. Jį galima sulyginti su surinkimo konvejeriu, kuriame specialūs mechanizmai iš detalių surenka išbaigtus gaminius. Baltymų makromolekulės turi vidutiniškai 300 aminorūgščių, sujungtų į grandinėles. Netgi tokiame paprastame mikroorganizme, kaip bakterija E. coli, yra apie 2000 įvairių rūšių baltymų. Žinduolių ląstelėje jų yra 800 kartų daugiau. Baltymų struktūra užrašyta ląstelės genetiniame aparate. Pagal mechanistinį modelį, iki savaime atsinaujinančios sistemos, sugebančios atlikti pagrindines ląstelės funkcijas ir naudotis genetine informacija, atsiradimo, amino rūgščių tarpusavio sąveika, pasibaigianti baltymų molekulės susidarymu, buvo atsitiktinė.

Norėdami nustatyti baltymų, reikalingų paprasčiausios ląstelės funkcionavimui, atsiradimo tikimybę kaip atsitiktinės aminorūgščių tarpusavio sąveikos rezultatą, įžymus anglų astronomas F. Chailas ir matematikas Č. Vikramasingch iš Kalifornijos universiteto Velse atliko tam tikrus apskaičiavimus. Kaip jau kalbėjome, paprasčiausios bakterijos gyvybinėje veikloje dalyvauja apie 2000 įvairių baltymų, sudarytų vidutiniškai iš 300 aminorūgščių. Baltymo savybės ir funkcijos priklauso nuo aminorūgščių išsidėstymo tvarkos jo viduje. Kadangi į baltymų sudėtį įeina 20 aminorūgščių tipų, baltymo su tam tikromis savybėmis susidarymo tikimybė prilygsta 1:20^300.

Yra tam tikras diapazonas, kurio ribose 300 aminorūgščių išsidėstymo tvarka gali keistis be žymesnių baltymo savybių pakitimų. Todėl Choilas ir Vikramasingch didžiadvasiškai padidino konkretaus baltymo atsiradimo tikimybę iki 10^20. Žinant, kad ląstelės funkcionavimui reikalinga bent 2000 baltymų, paprasčiausios savaime atsinaujinančios sistemos atsitiktinio atsiradimo tikimybę jie įvertino kaip 1:10^40000. Tai toks nykstamai mažas dydis, kad turint blaivų protą, negalima patikėti, kad tai galėjo įvykti per tokį, palyginti, trumpą laiko tarpą, kaip keletas milijardų metų.

Atsitiktinio gyvybės atsiradimo hipotezė daugeliui mokslininkų ne prie širdies, bet kadangi šiuo atveju jie laikosi mechanistinių pažiūrių, jiems tenka taikytis su mintimi apie tai, kad gyvybė atsirado atsitiktinumo dėka, kurio tikimybė labai maža. Vienas iš tokių mokslininkų yra Nobelio premijos laureatas F. Krikas, vienas iš pirmųjų DNR struktūros atradėjų. Jis rašo: "Sąžiningas žmogus, apsiginklavęs visomis turimomis žiniomis, turi pripažinti, kad dabartiniu momentu gyvybės atsiradimas Žemėje kažkuria prasme atrodo kaip stebuklas - tiek daug turi būti išpildyta visokių sąlygų, kad tai atsitiktų." Šie mokslininkai gyvybės atsiradimą galėtų aiškinti, remdamiesi gamtos dėsniais, bet, kaip mes įsitikinome, kol kas jiems tai nepavyko. Įsprausti į kampą, kai kurie tyrinėtojai pasiruošę priimti bet kokias, net pačios radikaliausias hipotezes (aišku, išskyrus tas, kurios susijusios su kūrybiniu aktu ir kurios net jiems atrodo pernelyg radikalios). Krikas, pavyzdžiui, išsakė spėliojimus apie tai, kad genetinis kodas buvo atneštas į Žemę protingų gyvų būtybių iš kitų planetų. Ši hipotezė gali paaiškinti gyvybės atsiradimą Žemėje, bet klausimas apie tai, kaip atsirado gyvybė Visatoje, lieka atviras.

Tokiu būdu, nors dauguma žmonių tiki tuo, kad dabartinis mokslas turi nepaneigiamų įrodymų apie pirmųjų gyvų organizmų atsiradimą Žemėje cheminių medžiagų atsitiktinės tarpusavio sąveikos dėka, pasigilinus tampa akivaizdu, kad bent kiek rimtesnės cheminio gyvybės atsiradimo teorijos kol kas nėra. Be to, matematinė tikimybių teorija atima iš mūsų galimybę naudotis netgi tokiu universaliu paaiškinimu, kaip: "Tai įvyko atsitiktinai".

Atsižvelgiant į tai, kad aukštas gyvybinių sistemų informacinis imlumas neleidžia atsirasti jokiems paaiškinimams, bent iš tolo primenantiems mechanistinius, mes siūlome visiškai atsisakyti tokių aiškinimų. Straipsnyje "Sąmonės mįslė" mes apsvarstėme tokį iš principo nesupaprastintą ir nemechanistinį realybės aspektą, kaip sąmonė. Mūsų nuomone, sudėtingos gyvų organizmų formos yra kitas nesupaprastintas realybės aspektas, kurio negalima paaiškinti iš mechanistinės pozicijos. Mes manome, kad už šių dviejų reiškinių stovi juos sukūręs aukščiausias protas. Tai -pirmapradės ištakos, iš kurių atsiranda visos gyvos būtybės bei informacija, transformuojanti materiją į biologines struktūras.


Šaltiniai


1. James D. Watson, The Molecular Biology of the Gene (Menlo Park.: W. A. Benjamin, Inc., 1977), p. 69.
2. Albert L. Lehninger, Biochemistry (New York: Worth Publishers, 1975), p. 1033.
3. Albert L. Lehninger, Biochemistry, p. 1055.
4. John Maynard Smith, „Hypercycles and the Origin of Life", Nature, Vol. 280 (1979), pp. 445-446.
5. Sir F. Hoyle and Ch. Wickramasinghe, Evolution from Space (New York: Simon and Shuster, 1981), pp. 23-27.
6. Francis Crick, Life Itself (New York: Simon and Schuster, 1981), p. 88.