Verkti dėl Krišnos

Sąjunga išsiskyrime

 

yugayitam nimesena caksusa pravrsayitam

sunyayitam jagat šarvam govinda-virahena me

 

O Govinda! Išsiskyrimo su tavimi akimirka man atrodo lyg dvylika metų. Ašaros upeliais liejasi iš akių ir pasaulis rodos tuščias, kai greta nėra tavęs.

 Šiame posme Mahaprabhu, kuris nuolat buvo pasinėręs į Šrimati Radharanės ekstazę, apibūdina išsiskyrimo nuotaiką. Šią nuotaiką juto Radharanė, kuomet Krišna paliko Vrindavaną ir iškeliavo į Mathurą. Išsiskyrimo ekstazės pojūtis labai padeda pasiekti meilę Dievui. Tobulėdamas bhakti kelyje žmogus pajaus, kad be Krišnos viskas yra tuščia ir beprasmiška. Šiam jausmui tapus labai intensyviam, įgyjama kvalifikacija susitikti žaismingąjį Viešpatį akis į akį. Šrila Prabhupada aprašo atsidavusiojo, kartojančio džiapą su šiais jausmais, simptomus:

„Atsidavęs siekia, kad kartojant Harė Krišna maha mantrą jo akys  ašarotų,  balsas drebėtų o širdis iš jaudulio virpėtų. Kartojant šventą vardą tai yra geri ženklai. Apimtas ekstazės bhaktas turėtų jausti, kad visas pasaulis be Govindos yra tuščias. Tai išsiskyrimo su Govinda ženklas. Materialiame pasaulyje mes visi atskirti nuo Govindos ir pasinėrę į juslių tenkinimą. Todėl, kai bhaktas susiliečia su šiais dvasiniais jausmais, jis ima taip trokšti susitikti su Govinda, kad be Govindos visas pasaulis tampa tuščia vieta. “ CC Adi 7.81 k.

 Šri Čaitanya Mahaprabhu, auksinis Dieviškos meilės vulkanas, mokė kaip sutikti Krišną ugdant intensyvius išsiskyrimo jausmus. Kartojant šventą vardą su šia nuotaika galima sutikti Krišną maha mantroje. Šrila Bhaktivinoda Thakura sakė, kad šventas vardas yra pirmas dživos susitikimas su Krišna materialiame pasaulyje. Knygoje „Krišna aukščiausias Dievo asmuo“, 34  skyriuje Šrila Prabhupada sako, kad guru turi mokinti mokinius nuolat jausti išsiskyrimą su Viešpačiu ir nuolat  tarnauti Jam. Tai yra aukščiausia atsidavimo platforma ir Krišnos sąmonės tobulumas.

 Išsiskyrimo nuotaika kyla iš dvasinio pasaulio, kur Radha-Govinda mėgaujasi savo žaidimuose keturių rūšių vipralambha (meile, patiriama išsiskyrime). Pūrva-raga  tai išsiskyrimo meilės tipas, tarp įsimylėjėlių, kurie dar niekada nebuvo susitikę. Mana tai pyktis, kuris neleidžia porelei susitikti. Prema-vaicittya - išsiskyrimo jausmas būnant šalia mylimojo. Pravasa – išsiskyrimas gyvenant toli nuo mylimojo (pvz. kai Krišna išėjo į Mathurą).

 Sadhaka materialiame pasaulyje gali patirti purvą-raga, nes jis dar nesutiko Krišnos. Galima paklausti, kaip įmanoma jausti išsyskirimo jausmą su Krišna, jai Jo niekad nematėm? Pūrva-raga gali pabusti širdyje vien tik klausant iš šastrų ir vaišnavų apie Radha-Krišnos formą ir žaidimus.

 Princesė Rukmini niekad nematė Krišnos, bet girdėjo apie Jį iš tokių išminčių kaip Narada Munis, kuris reguliariai lankėsi jos tėčio rūmuose. To pasekoje Rukmini širdyje užaugo nepaprastai stipruūs purva-ragos jausmai. Ji nebenorėjo nieko kito, tik atiduoti save Krišnos lotoso pėdoms ir tapti Jo žmona. Ji laiške išreiškė savo jausmus Krišnai:

„Mano brangus Krišna, neklystantis ir pats gražiausias, bet kas, kas išgirsta apie tavo transcendentinę formą ir žaidimus, tuoj pat paners savo ausis į Tavo vardą, šlovę ir savybes. Taip jo visi materialūs skausmai nuslūgsta, ir tavo forma įsitvirtina jo širdyje. Dėl tokios transcendentinės meilės tau, jis nuolat vidujai mato Tave ir taip visi jo troškimai tampa išpildyti.“ Š.B. 10.52.37

 Viešpats Čaitanya yra vipralambha-bhavos įsikūnijimas. Atlikdamas atsidavusiojo vaidmenį Jis mokė kaip nuolat būti išsiskyrimo su Krišna nuotaikoje. Septintoji Šikšatakos šloka yra garžus vipralamha-bhavos pavyzdys, kur Viešpats nusako išsiskyrimo jausmą, kurį turi jausti sadhaka, jei jis kada nors nori sutikti Krišną akis į akį.

 Nereikėtų lyginti materialių išsiskyrimo jausmų su tyrai ekstaziška rasa, patiriama viparlamha-bhavoje (dieviškame išsiskyrime su Krišna). Išsiskyrimas materialiuose santykiuose kankina protą ir širdį.  Patiriantis transcendentinį išsiskyrimą gali taip pat išoriškai atrodyti kenčiantis, bet vidujai jis ragauja kulminuojantį džiaugsmą, tiesiogiai regėdamas Krišną savo širdyje. Kartą reporteris paklausė Šrilos Prabhupados, kodėl jis atrodo toks liūdnas. „Jūs galite matyti liūdnai atrodantį vaišnavą, bet turėtumėte žinoti, kad viduj jis gardžiuojasi didžiausia laime.“, atsakė Šrila Prabhupada.

 Nors Viešpaties Čaitanyjos išreikšti išsiskyrimo jausmai gali atrodyti sunkiai pasiekiami, bet absoliučiai svarbu patirti šią vipralambha-bhava, jei apskritai norime pasiekti meilę Dievui. Dažnai sakoma, kad išsiskyrimas skatina meilę. Kitais žodžiais, kuo daugiau jaučiamės atskirti nuo Krišnos, tuo daugiau mūsų širdys taps prisirišusios ir atsidavusios Viešpačiui. Išsiskyrimas atidaro duris susitikimui su Krišna.

 Šeši Vrindavano Gosvamiai ir jų pasekėjai mokė, kad sadhaka turi nuolat jausti išsiskyrimo nuotaiką. Jei sadhanos dėka neintensyvėja išsiskyrimo jausmas su Radha-Govinda, tai rodo, kad veikiama netinkamai. Sadhana turi kelti išsiskyrimo jausmus. Be išsiskyrimo nėra sadhanos.

 Nors Šeši Gosvamiai buvo visiškai išvaduotos sielos, pilnos Krišnos sąmonės, bet jie niekad nesakė: „Dabar aš matau Krišną!“. Atlikdami griežtą badžaną, jie nuolat verkė ir ieškojo Krišnos visame Vrindavane. Tai bhakti jogos tobulumas, kuomet širdis suminkštėja ir tvirtai prisiriša prie Radha-Govindos lotoso pėdų.

 Šiame Sad-gosvamy-aštakos komentare Šrila Prabhupada nuostabiai paaiškina būtinybę sadhakai ugdyti išsiskyrimo jausmus.

 „Kaip Radharani nuolat yra apimta išsiskyrimo su Krišna jausmų, taip ir Viešpats Čaitanya jautė šiuos jausmus. Tai yra Viešpaties Čaitanyos mokymas – išsiskyrimo, o ne susitikimo jausmas su Krišna. Atsidavimo tarnybos procesas, duotas Čaitanyos Mahaprabhu ir Jo mokinių, - kaip jausti išsiskyrimą su Krišna. Tokia Radharanės pozicija, visad jausti išsiskyrimą.

 Gosvamiai, būdami Vrindavane, niekad nesakė, kad „Aš mačiau Krišną“. Nors jie buvo tobuli, jie niekad nesakė „Aš mačiau Krišną“. Gosvamiai meldėsi tokiu būdu: „He Radhe! Vraja-devike! Ca lalite! He nanda-suno! kutah“ (O Radharane, kur Tu? Kur Tavo palydovai? Kur Tu? O Nandos Macharadžos sūnau Krišna. Ar Tu prie Govardhano kalno? Ar prie Jamunos krantų? Kur Tu?)

 Jų užsiėmimas buvo taip verkti. Tad visame Vrindavane jie verkė ir ieškojo  Radharanės ir Krišnos. Mes taip pat turime sekti Gosvamių pėdomis, ieškoti Krišnos Vrindavane ar savo širdyje. Toks Čaitanyos Mahaprabhu bhadžano procesas: jausti išsiskyrimą, vipralambha-seva.  Jausti išsiskyrimą. Jei jaučiate išsiskyrimą su Krišna, galite suprasti, kad progresuojate. Nemėginkite Krišną pamatyti dirbtinai. Paženkite išsiskyrimo jausme ir tuomet būsite tobulas. Toks Viešpaties Čaitanyos mokymas. “ SPT 69/9/18

 Nors jo kalbą sunkoka suprasti, bet Šrilos Bhaktisidhantos Sarasvačio Thakuros išsiskyrimo apibūdinimas yra neprilygstamas. Tegul atsidavę skaitytojai įsisąmonina šio nepaprasto pristatymo prasmę:

 „Absoliučia prasme, išsiskyrimas mus veda prie apsvaigimo. Čia, materialiame pasaulyje, kur mum vis kažko trūksta, mes jaučiamės bejėgiai. Bet dvasiniame pasaulyje išsiskyrimas duoda dar daugiau galimybių tarnauti Dievui. Kreipimosi į Krišna technika yra išsiskyrimo būsenos suvokimas. Čia mes nerandame Krišnos. Absoliutas negali būti čia, net jei turėtume pakankamai nuolaidų regėti Jį. Mūsų proto ir juslių įranga yra pakankamai netinkama suvokti transcendencijai.

 Kol neturim atsidavimo nuotaikos, negalime pasikviesti Jo čionai. Krišna nenusileidžia čia, ir netampa mūsų juslių veiklos objektu. Turime rasti tinkamas priemones pasiekti Jį, ir tai vadinasi sadhana-bhakti. Turėtume būti sąlytyje su Krišna, bet Jis panaikino šią privilegiją.

 Tai yra išsiskyrimo atvejis. Kuomet Krišna, mylimasis – visos meilės centras, pasitraukė, mūsų pastangos ir veikla, siekiant Jo bendrijos, turėtų padvigubėti ar patrigubėti. Šios kategorijos išsiskyrimas yra esminis momentas. Tai svarbiausias veiksnys, padėsiantis mum įgyti polinkį artintis prie Krišnos. Visos mūsų pastangos turėtų būti nukreiptos link draugystės su krišna. Ir ši draugystė dabar nutraukta, kad galėtume išstudijuoti savo širdį.

 Krišnos tarnui tokia išsiskyrimo padėtis yra labai gera, nes jis gali dar intensyviau auginti trauką Absoliutui, nei tuo atveju, kuomet jis gali būti kartu su Krišna. Krišna tyčia atitraukė mus nuo savęs. Kuomet esame nusivylę negaudami Krišnos bendravimo, turime padėkoti savo žvaigždėm ir galvoti: „Žinau, kad Krišna nori, kad aš išsiugdyčiau didesnę trauką Jam, ir Jis suteikė šias aplinkybes“.

 Turime visad būti budrūs atlikdami tarnybą. Geriausia tarnyba pasiūloma kartojant šventus vardus. Viešpats laiko save per atstumą nuo mūsų ir mes turime stropiai Jo siekti. Tai yra tinkamas būdas kartoti šventą vardą.  Absoliuto vardas turi būti kartojamas nuolat, kad mes būtume rūpestingai ir ryžtingai aukotumėm savo tarnybą. Kai tik parodome nenorą tarnauti Krišnai ir liaujamės kartoję Jo vardą, mes neišvengiamai tampame paveikti majos.“ (Šri Čaitanyos mokymai)“