IŠSIVADAVIMAS

Šaltiniai: Atsidavimo nektaras 4 sk.

Visų pirma apie patį išsivadavimą. Tai yra pati svarbiausia Indijos filosofijos idėja. Todėl vakariečiai kartais sako, kad Indusai nesukūrė filosofijos, t.y. abstraktaus mąstymo. Tai, ką jie sukūrė vadinama soteriologija arba mokslas apie išsivadavimą. Apie tai, kad žmogaus gyvenimo tikslas yra išsivadavimas, Indijoje neabejoja niekas, kas vienaip ar kitaip susijęs su mąstymu. Todėl pati Indijos filosofija visuomet yra labai praktiška. Jei vakariečiai yra daugiau linkę mąstyti apie paties mąstymo prasmę, tai Indijos mąstytojai neturi tam laiko. Gyvenimas turi prasmę ir reikia atrasti priemones tai prasmei įgyvendinti. Todėl išsivadavimo idėja yra visose Indijos filosofinėse mokyklose, tačiau kiekviena mokykla pateikia savus kelius link išsivadavimo. Mes pakalbėsime daugiau apie Vedantos mokyklą, kadangi Gaudijos vaišnavai ir ISKCON’as priklauso būtent Vedantos mokyklai.

Išsivadavimo (mukti) apibrėžimas pateikiamas Šrīmad Bhāgavatam 2.10.6:

muktir hitvänyathä-rüpaà svarüpeëa vyavasthitiù –

„Džīva savo pirminėje konstitucinėje padėtyje yra tyras Krišnos tarnas. Kai ji puola į neišmanymo tamsą, ji turi įgyti grubius ir subtilius kūnus. Išsivadavimas reiškia visiškai atmesti šias išorines formas ir atstatyti savo pirminę dvasinę svarūpą (prigimtinę formą).“

Išsivadavimas kaip apavarga

Žodis išsivadavimas sanskrito kalba skamba mokša, mukti, apavarga, etc. Šie terminai turi skirtingas etimologines reikšmes. ŠBh.1.2.9 apie apavargą sako:

dharmasya hy äpavargyasya

närtho ’rthäyopakalpate

närthasya dharmaikäntasya

kämo läbhäya hi småtaù

Visos priskirtos pareigos yra skirtos galutiniam išsivadavimui. Jos neturi būti atliktos jokiais materialiais tikslais. Dar daugiau, pagal išminčius, tas, kuris užimtas priskirtomis pareigomis, niekuomet neturėtų materialių laimėjimų panaudoti jusliniam pasitenkinimui.

Apavarga reiškia ne 'pa varga’. „Pavarga - viena iš penkių sanskrito kalbos vargų arba abėcėlės eilučių. „Pavargoje yra penkios raidės: pa, pha, ba, bha ir ma.

Kiekviena šių raidžių simbolizuoja materialaus pasaulio vargus:

pa - reiškia parišrama - labai sunkus darbas. Arba reiškia parabhava - pralaimėjimas; pha - phena - putos, einančios iš burnos nuo sunkaus darbo; ba - byarthata - nusivylimas darbo pabaigoje; arba reiškia bandha - pančiai; bha - bhaya - baimė dėl ateities; ma - mrti - mirtis pačioje pabaigoje.

Apavarga reiškia-tai, kas sunaikina visus šiuos nereikalingus dalykus.

Išsivadavimo idėja remiasi tuo, kad siela yra nemateriali, ir todėl ji turi išsigauti iš materialių gyvenimo sąlygų. Vedantos mokykloje egzistuoja dvi pakraipos: personalistai ir impersonalistai. Impersonalistai (mayavados mokykla) teigia, kad yra tik viena siela, Dievas. Idėja apie daugelį sielų atsirado dėka iliuzijos. Tačiau personalistai paneigia šį požiūrį, sakydami, jog, jei yra tik viena siela, tuomet iliuzija yra galingesnė už patį Dievą, nes jis pradeda apie save galvoti kaip apie daugelį būtybių, kurios pavaldžios gimimui ir mirčiai. Tokiu būdu personalistai sako, jog Dievas ir gyvosios būtybės yra skirtingos, nors ir yra tos pačios dvasinės prigimties. Skirtingos personalistų mokyklos skirtingai aprašo ryšį tarp Dievo ir jivų, tačiau jų visų esmę gerai nusako Čaitanjos filosofija:

Lygiai kaip Saulės spinduliai yra Saulės paribio energija, taip ir gyvosios būtybės yra Krišnos paribio energija, t.y. būdami tos pat prigimties skiriasi savo kiekybe ir galia. Gyvosios būtybės yra sukurtos laisvos iš prigimties ir turi laisvą valią pasirinkti - tarnauti Dievui ar ne. Tarnaudamos savo juslėms, jos susipainioja ir tampa pavaldžios materijai, tarnaudamos Dievui ir mylėdamos Jį, jos automatiškai pasiekia mukti - išsivadavimą.

Išsivadavimas Vedanta sūtroje

Vedanta sūtra aprašo dvi išsivadavimo formas:

1) jivan mukti - gaunama dar prieš paliekant fizinį kūną. Kai gyva būtybė pašvenčia visą savo veiklą Dievui, kaip meilės dovaną, ji išsivaduoja iš karmos pančių;

2) videdha mukti - pasiekiama palikus kūną. Tai amžina atisdavimo tarnystės padėtis Svarūpa šakti karalystėje. Videha mukti aprašyta Čhandogya Upanišad 8.12.3: “Tokiu būdu ši skaisti būtybė, kilusi iš ankstesnio kūno, pasirodo savo pačios kūnu, pasiekusi ryškiausią šviesą Aukščiausios Viešpaties malone. Išvaduota siela čia juda aplink, juokdamasi, žaisdama, linksmindamasi su moterimis, orlaiviais ir kitomis išvaduotomis sielomis.”

Baladeva Vidyabhūšana savo Vedanta sūtros komentare - Govinda Bhašyoje - komentuoja, kad išvaduotos sielos su Viešpačiu yra trilypėje sąjungoje:

1) Jos yra dvasinėje Dievo karalystėje, kuri nesiskiria nuo paties Dievo;

2) Dėka jų pastovios meditacijos, Dievas visuomet yra jų sieloje;

3) Jos yra meilės sąjungoje su asmenine Dievo forma, kuri pasirodo prieš juos.

Iš šios padėties negrįžtama, kaip teigia paskutinis Vedanta sūtros tekstas 'anāvrttih śabdāt, anāvrttih śabdāt’ - 'iš čia negrįžtama [į materialų pasaulį], iš tiesų, iš čia negrįžtama, nes Vedos taip sako.’

Mayavadžiai teigia, kad Dievo pavidalas yra materialaus pasaulio simbolis, kurį atsidavęs įsivaizduoja meditacijos tikslu. Kai atsidavęs pasiekia išsivadavimą, jis suvokia, kad Dievas yra beformis. Tačiau Vedanta Sūtra 3.2.16 paneigia šį požiūrį: 'aha ca tanmatram’ - 'Šventraščiai teigia, kad Aukščiausiojo pavidalas susideda iš Jo paties giliausios esmės.’ O Vedanta sūtros 3.3.36 patvirtina, jog atsidavęs, pasiekęs išsivadavimą ir pakliuvęs į dvasinę karalystę, Brahmano spinduliuose mato dieviškas formas panašias į fizinius objektus ir netgi miestus.

Mayavadžiai teigia, jog po išsivadavimo atsidavęs gali atmesti meditaciją į Dievo pavidalą. Tačiau Vedanta sūtros 4.1.12 teigia: 'aprayanat tatrapi hi drštam’ - 'Šventraščiai atskleidžia, kad Viešpaties forma turi būti garbinama iki išsivadavimo (aprayanat) ir netgi po jo (tatrapi).  'Išsivadavusios sielos jaučia nepermaldaujamą potraukį garbinti Viešpatį, kadangi jis yra toks patrauklus, ir nuostabus. Sergantis gelta žmogus valgo cukrų, kad pasveiktų nuo ligos, tačiau jis valgo cukrų ir tuomet, kai jis sveikas, ir ne todėl, kad jis serga kokia liga, o todėl, kad cukrus saldus.  Lygiai taip pat išvaduotos sielos garbina Viešpaties pavidalą.’

Šią idėją patvirtina ir atmaramos posmas iš ŠBh 1.7.10:

süta uväca

ätmärämäç ca munayo

nirgranthä apy urukrame

kurvanty ahaitukéà bhaktim

ittham-bhüta-guëo hariù

„Atmaramos [kas semiasi malonumo iš atmos - dvasinio “aš”], tie, kurie tvirtai žengia savižinos keliu, nors yra išsivadavę iš materijos nelaisvės, trokšta tyrai ir besąlygiškai tarnauti Dievo Asmeniui. Tai reiškia, kad Viešpats turi transcendentinių ypatybių ir yra patrauklus visiems, taip pat ir išsivadavusioms sieloms.“

Kitaip sakant, jei Viešpaties forma būtų iliuzinė, išvaduotos sielos negarbintų jos.

Išsivadavimo požymiai

Čhandogja upanišada (8.7.1) aprašo aštuonis išvaduotos asmenybės požymius:

ya ätmäpahata-päpmä vijaro vimåtyur viçoko 'vijighatso 'pipäsaù

satya-kämaù satya-saìkalpaù so 'nveñöavyaù

Išvaduota siela turi aštuonias savybes:

  1. ji yra laisva nuo visos nuodėmingos veiklos taip pat prisirišimo prie nuodėmingos veiklos, kuris kyla iš neišmanymo, kurio priežastis Mājā;
  2. Ji nėra pavaldi senatvės kančioms;
  3. Ji visuomet išlieka jauna ir gyva ir neturi polinkio sunykti;
  4. Ji niekuomet nesutinka pabaigos ir nemiršta;
  5. Ji niekuomet nebūna liūdna;
  6. Ji neturi jutiminių troškimų;
  7. Ji turi natūralų polinkį tarnauti Krišnai ir neturi jokių kitų troškimų;
  8. Visi jos troškimai išsipildo.

Šių aštuonių savybių neturi baddha džīvos (sąlygotos sielos).

 

Apie tai, kas gauna išsivadavimą, kalba septintas Daša mūla tattvos posmas:

yadä bhrämaà bhrämaà hari-rasa-galad-vaiñëava-janaà

kadäcit saàpaçyan tad-anugamane syäd ruci-yutaù

tadä kåñëävåttyä tyajati çanakair mäyika-daçäà

svarüpaà vibhräëo vimala-rasa-bhogaà sa kurute

„Kai keliaudama po aukštesnes ir žemesnes gyvybės formas materialiame pasaulyje džīva sutinka vaišnavą, kuris pasinėręs į šrī hari bhakti rasą (atsidavimo tarnystės Šrī Krišnai estetinę patirtį) skonis gimsta jo širdyje, sekti šio vaišnavo gyvenimo būdu. Kartodamas Šrī Krišnos vardą jis palaipsniui išsivaduoja iš savo sąlygotumo. Taip žingsnis po žingsnio jis atstato savo vidinę cinmaya-svarūpą (transcendentinę formą) ir tampa kvalifikuotu ragauti tyrą ir dvasinę tiesioginės tarnystės Šrī Krišnai rasą“

Šrīmad Bhāgavatam taip pat sako (10.51.53):

bhaväpavargo bhramato yadä bhavej

janasya tarhy acyuta sat-samägamaù

sat-saìgamo yarhi tadaiva sad-gatau

parävareçe tvayi jäyate matiù

„O nepuolantis Viešpatie! Džīva keliauja šiame gimimų ir mirčių pasaulyje nuo neatmenamų laikų. Kai ateina laikas jai palikti šį gimimų ir mirčių ciklą, ji bendrauja su tavo šuddha bhaktais (tyrais atsidavusiais). Nuo tos akimirkos, kai ji įgyja tokį bendravimą, jos protas tvirtai nukrypsta į Tave, kuris esi vienintelis atsidavusiųjų bhaktų prieglobstis, visa kontroliuojantis ir visų priežasčių priežastis.“

Kaip vyksta išsivadavimo procesas einant šiuo keliu taip pat kalba Šrīmad Bhāgavatam (3.25.25):

satäà prasaìgän mama vérya-samvido

bhavanti håt-karëa-rasäyanäù kathäù

taj-joñaëäd äçv apavarga-vartmani

çraddhä ratir bhaktir anukramiñyati

„Bendraujant su šuddha bhaktais pokalbiai ir diskusijos apie Mano šlovingą veiklą ir žaidimus yra ypač malonūs tiek širdžiai tiek ausiai. Ugdant žinojimą tokiu būdu žmogus įsitvirtina išsivadavimo kelyje ir palaipsniui pasiekia šraddhā, tuomet bhāvą ir galiausiai prema-bhakti.

 

PENKIOS IŠSIVADAVIMO RŪŠYS:

1) sayujya - susilieti su Viešpaties kūnu arba Brahmano spindesiu, kartais vadinama kaivalya arba vienovė; sayujya būna kelių tipų: a) kai gyvoji būtybė įsilieja į Višnu kūną ir nustoja individualios egzistencijos. Tai išsivadavimas, kurį lengvai pasiekia demonai, nužudyti Krišnos arba Jo ekspansijų. Iš kitos pusės visos gyvosios būtybės visatos sunaikinimo metu Brahmos gyvenimo pabaigoje įeina į Višnu kūną iki sekančio kūrimo. Tokiu būdu nėra didelės prasmės siekti to, kas yra taip lengvai pasiekiama demonams ir materialistams.  b) kai gyvoji būtybė įsilieja į brahmajyoti arba Viešpaties kūno spindesį, tokiu būdu galvodama apie save kaip apie vieną (ekam) ir palaimingą. Šiame būvyje iš tiesų yra prieinama tam tikra palaima, kylanti iš savo dvasinės prigimties suvokimo, tačiau ši palaima yra tik lašelis vandens palyginus su didžiuliu palaimos vandenynu, kylančiu iš tyros atsidavimo tarnystės. Apie sayujya mukti sako Prithu Maharadža Šrīmad Bhāgavatam 4.20.24: “Brangus Viešpatie, jei išsivadavęs aš negalėsiu klausytis apie Tavo Šviesybės šlovę, kurią iš širdies gelmių gieda tyri bhaktos, šlovindami Tavo lotoso pėdas, jei negalėsiu pajusti transcendentinės palaimos saldumo, tada neprašau tavęs išsivadavimo, arba vadinamos dvasinės emancipacijos. Aš tik meldžiu Tavo Šviesybės suteikti man milijonus liežuvių ir ausų, kad galėčiau nuolat klausytis apie Tave ir giedoti Tau transcendentinę šlovę”.

Troškimas įsilieti į Aukščiausiojo būtį kyla iš neišmanymo apie dvasinio pasaulio įvairovę ir tikrąją gyvosios būtybės prigimtį. Kadangi pasiekusios išsivadavimą tokios būtybės negali atlikti dvasinės veiklos, jos priverstos grįžti į materialią sferą, kadangi veikli sielos prigimtis skatina jas ieškoti užsiėmimo.

Kitos išsivadavimo formos aprašytos ŠBh 9.4.67, kur Viešpats Narayana kalba Durvasa Muniui:

mat-sevayä pratétaà te

sälokyädi-catuñöayam

necchanti sevayä pürëäù

kuto ’nyat käla-viplutam

„Mano atsidavusieji, kurie yra visuomet patenkinti užsiimdami meilės tarnyste Man, nesidomi netgi keturiais išsivadavimo principais [sālokya, sаrūpya, sаmipya ir saršti], nors jie automatiškai pasiekiami atliekant tarnystę. Ką jau kalbėti apie laikiną laimę, pasiekiamą patekus į aukštesnes planetines sistemas.“

Dar tiksliau jos išvardintos ŠBh 3.29.13 posme:

sälokya-särñöi-sämépya-

särüpyaikatvam apy uta

déyamänaà na gåhëanti

vinä mat-sevanaà janäù   

„Tyras atsidavęs nepriima jokios išsivadavimo formos: tokios kaip salokya, saršti, samipya, sarūpya ar ekatva, net jei tai pasiūlytų pats Aukščiausias Dievo Asmuo.“

Tai ne dėl to, kad atsidavęs priešintųsi Viešpaties valiai, o todėl, kad Viešpats gali pats pasiūlyti atsidavusiems kaip išbandymą - išsivadavimą, tarsi kokią malonę. Tačiau tokios malonės atsidavusiems būtent ir nereikia.

Šios išsivadavimo formos:

1) sarūpya - įgyti tą patį pavidalą kaip Viešpaties;

2) samipya - gyventi kartu su Viešpačiu ir būti Jo palydovu;

3) salokya - gyventi vienoje planetoje kartu su Viešpačiu;

4) saršti - turėti tokius pat turtus kaip Viešpats.

Iš šių penkių išsivadavimo formų, sayujya vaišnavams yra tarsi pragaras, o visos kitos 4 formos yra priimtinos, nors vaišnavai jų visai netrokšta.  Greičiau, pats išsivadavimas yra tarsi šalutinis produktas, kuris lengvai pasiekiamas tam, kuris su meile tarnauja Viešpačiui. Mukti yra bhakti tarnaitė. Kai Viešpats Narayana pasiuntė Bhakti į Žemę, kad ji maitintų ir palaikytų atsidavusius, Viešpats davė jai Mukti (išsivadavimą) kaip tarnaitę, o Jñāna (žinojimą) ir Vairāgya (atsižadėjimą) kaip jos sūnus.  Tokiu būdu Mukti laukia už durų, kol Krišnos bhakta atkreips į ją dėmesį.

Bilvamangala Thakura sako:

muktiù svayaà mukulitäïjaliù sevate ’smän

dharmärtha-käma-gatayaù samaya-pratékñäù

„Jei žmogus išsiugdo savo natūralią atsidavimo tarnystę Aukščiausiam Dievo Asmeniui, mukti stovi prieš tokį bhaktą sudėtomis rankomis ir siūlydama įvairiausias paslaugas.“

Kitais žodžiais tariant, atsidavęs yra jau išvaduotas.

Atsidavusiųjų netraukia pats išsivadavimas, jei jis nesusijęs su Krišna.  Atsidavęs yra pasiryžęs amžinai suktis materialiame pasaulyje, kad tik galėtų niekuomet neužmiršti Krišnos. O jei, Krišnos kažkur nėra, tai kokia nauda iš paties išsivadavimo.

Skanda Puranoje yra posmas, kuriame kalbama apie Krišnos malonę gopėms:

bhakti-märgé påthaì muktim

agäd viñëu-prasädataù

kämas tv açubha-kåc cäpi

bhaktyä viñëoù prasäda-kåt

“Viešpaties Višnu malone tas, kuris seka atsidavimo tarnystės keliu gauna išsivadavimą kaip šalutinį produktą. Tokio asmens geismingi troškimai, paprastai nešantys nesėkmę, kai pasireiškia per tyrą atsidavimą, tik pritraukia Višnu malonę.“

Galų gale materialistiški žmonės, kuriems atsibodo kentėti ir kurie neberanda būdų nutraukti kančią, jie pasiryžta siekti išsivadavimo, atsisakydami žemų juslinių džiaugsmų. Tačiau motyvas, kuris juos veda yra visiškai materialus - noras patirti brahmānandą - dvasinę palaimą, kylančią iš savo dvasinės prigimties suvokimo. Atsidavęs nesiekia jokio malonumo sau, o tik Krišnai, todėl jis nejaučia jokio poreikio išsivadavimui. ŠBh 5.14.44 Šukadeva Gosvamis sako: “Kieno širdį sužavi transcendentinės Madhusūdanos, Aukščiausio Dievo Asmens, savybės, tam neberūpi net išsivadavimas, kurio trokšta daugybė didžių išminčių, o ką jau kalbėti apie materialius turtus.” Ši mintis yra labai daug kur palaikoma. Šrīmad Bhāgavatam 6.17.28 Viešpats Šiva sako savo žmonai, kad vaišnavas nebijo nieko, net pragariškų gyvenimo sąlygų, nes jis rado prieglobstį prie Narayanos lotoso pėdų.

ŠBh 7.6.25 Prahlada Maharadža sako: ‚Ar verta užimti vis aukštesnę padėtį, siekiant vis didesnių karminės veiklos rezultatų, jei materialios gamtos gunos dovanoja juos savaime? Ir kokia jums nauda iš dvasinės emancipacijos, arba išsivadavimo iš materijos nelaisvės? Jei jūs visuomet giedate šlovę Aukščiausiam Viešpačiui ir visad mėgaujatės Viešpaties lotoso pėdų nektaru, jums viso to nebereikia.’

Tai yra, žmogus, kuris su malonumu klausosi apie Viešpatį ir gieda Jam transcendentinę šlovę, jau pakilo virš visų materialių palaiminimų, taigi ir virš dorovingos karminės veiklos rezultatų, aukų ir net išsivadavimo iš materijos vergijos.

Tai yra, pati atsidavimo tarnystė yra daug kartų pranašesnė už bet kokį išsivadavimą, todėl tas, kuris pajuto atsidavimo tarnystės skonį visiškai nejaučia potraukio išsivadavimui. Tai patvirtina Gadžendros žodžiai iš ŠBh 8.3.20: „Aš žinau, kad tie, kurie yra tyri bhaktos ir kurie, tarnaudami tyrų sielų lotoso pėdoms, išsivadavo iš visų materialių troškimų, skendi transcendentinės palaimos vandenyne ir yra laimingi vien tuo, kad šlovina Tavo tauriąsias savybes. Jiems nebėra ko trokšti, nebėra ko melsti.“

Kad noras pasiekti išsivadavimą yra materialus, paliudija ir tai, jog jis pakliūna į sąrašą keturių materialių žmonių visuomenės poreikių: artha, kama, dharma, mokša - ekonomikos vystymas, juslinis pasitenkinimas, religinė veikla, dvasinė emancipacija arba išsivadavimas.

ŠBh 10.2.32 posmas sako, jog tie, kurie siekia išsivadavimo ir netarnauja Krišnos lotoso pėdoms, jie vėl puola netgi iš savo išaukštintos padėties (patanty adhah), kurioje jie galvoja, jog yra išsivadavę. Tokiu būdu vaišnavai sayujya mukti arba ekatvos net nelaiko išsivadavimu.

Kaip ten bebūtų, ar žmogus trokšta išsivadavimo ar ne - nesvarbu. Svarbu tai, kad jis turi tarnauti Aukščiausiajam, kuris žino pačius slapčiausius gyvosios būtybės troškimus, ir žino, kuriuos iš jų išpildyti, o kuriuos ne.  Jei Viešpats mato, kad koks nors troškimas nepasuks atsidavusiojo iš kelio, Viešpats leidžia šiam troškimui išsipildyti, tačiau jei ne, Viešpats padaro taip, kad atsidavęs nebeturėtų tokių troškimų. Todėl Viešpats vadinamas Mukunda - tas, kuris išvaduoja atsidavusius. ŠBh 2.3.10 sako:

akämaù sarva-kämo vä

mokña-käma udära-dhéù

tévreëa bhakti-yogena

yajeta puruñaà param

Žmogus, kuris turi platesnį intelektą, ar jis pilnas materialių troškimų, ar visiškai jų neturi, ar trokšta išsivadavimo, visomis priemonėmis jis turėtų Aukščiausią visumą - Dievo Asmenybę.

IŠSIVADAVIMAS PAGAL 4 SAMPRADAYAS

PANČIAI:

RAMANUDŽA: Karma, neturinti pradžios yra priežastis, kad džīvos sukasi pastoviai sukasi samsaros rate.

VALLABHA: Gyvosios būtybės ryšys su ‚avidya’ - neišmanymu, lygiai kaip jos supančiojimas ir išsivadavimas įvyksta Brahmano laisva valia siekiant pramogos.

MOKŠA

RAMANUDŽA: Išsivadavimo priemonė (upaya) yra bhakti. Tai patvirtina šruti ir smrti. Bhakti - tai nepertraukiama meditacija su meile į Aukščiausiąjį. Tai žinojimas, meilės Dievui pavidalu (pritirūpa jñāna). Ji pažadinama skrupulingai sekant religinėmis pareigomis duotomis šventraščiuose pagal žmogaus varną ir ašramą bei praktikuojant dvasinį žinojimą. Pareigų ir ritualų atlikimas turi būti pagal Bhagavad Gitos principus: išimtinai kaip tarnystė Dievo malonumui, nesiekiant jokio atlyginimo. Toks Višištadvaitos požiūris į mokšą.

Išsivadavimo prigimtis. Pagal Višištadvaita Vedantą, mokša yra ne vien tik išsivadavimas iš materijos pančių, tačiau tai yra pozityvus džīvos egzistencijos būvis virš-pasaulietinėje karalystėje (parama pada) neprarandant savo individualybės. Šis aukščiausio pasiekimo būvis yra įvardijamas kaip ‚paripurna brahmanubhava’ - pilnas ir tobulas pasitenkinimas Brahmano palaima. Individuali siela mokšos būvyje savo laisva valia (sankalpa) gali įgyti kūną, kad mėgautųsi judėjimo laisve.

Vallabhačarya sako, kad išsivadavimas pasiekiamas dviem būdais: bhakti ir jñāna. Pirmasis būdas yra tobulesnis, nes jis veda link Dieviškos Brahmano formos suvokimo kaip Krišnos ar Purušottamos. Antrasis būdas - jñāna yra žemesnis, kadangi leidžia patirti tik neapibrėžtą brahmano pavidalą, kuriame ananda - palaima vaidina tik antraeilį vaidmenį. Pati bhakti, pagal Vallabhačarya yra dviejų rūšių: Maryadabhakti ir Puštibhakti. Pirmu atveju, bhakta pasiekia mokšą praktikuodamas ‚sadhaną’ tam tikras taisykles, kurių dėka jis praranda potraukį materijai ir garbina Aukščiausiąjį malda. Antru atveju, kuris laikomas aukštesniu, atsidavęs, be jokios sadhanos priklauso visiškai nuo tyros meilės Dievui. Jo tikslas yra tik tarnauti Dievui.  Jo vienintelis troškimas - tapti vienu iš Hari palydovų ir pastoviai bendrauti su juo dvasinėje Vrindavanos karalystėje.

KLAUSIMAI:

  1. Išvardinkite penkias išsivadavimo rūšis?
  2. Paaiškinkite, kaip troškimas išsivaduoti susijęs su materializmu? 
  3. Paaiškinkite kaip bhakti ne tik atveda prie išsivadavimo bet ir pranoksta jį.