LAKSMI NARAYANA PRABHU

SEMINARAS - „MANO PAVYDAS“

 

Įvadas

                      Šiandien aš pradedu nedidelį seminarą, parengtą specialiai šiam renginiui, į kurį jūs visi susirinkote, suvažiuodami į Irkutską iš įvairių miestų, kad pabendrauti, arčiau susipažinti vienas su kitu, įkvėpti mane toliau tęsti atsidavimo tarnybą, sekti religijos tiesomis siekiant laisvės. Man labai svarbu, kad jūs susirinkote, kad įkvėpti mane. Šiomis dienomis, šalia paskaitų, kurias jums skaitys dvasiniai mokytojai, aš norėjau pravesti nedidelį seminarą, kurį pavadinau paprastai – „Pavydas“. Tačiau, kad būtų lengviau suvokti ir priimti seminaro medžiagą, aš jį pavadinau – „Mano pavydas“. Kad nesusidarytų įspūdis, kad aš kalbu apie kažkieno pavydą, arba turiu omenyje, kad man visi pavydi. Kuomet aš kažką realizuoju, kažką suprantu, nagrinėdamas vieną ar kitą klausimą, aš iškart skubu pasidalinti su jumis. Todėl aš skaitau paskaitas, vedu seminarus. Tai buvo nedidelis įvadas, kad protas pasiruoštų priimti informaciją, kurią išgirsime. Taigi, pradedame.

Om namo bhagavate vasudevaya.

S.BH. 3.27.20 sakoma: „Net, jeigu apmąstydamas esminius būties principus, žmogus kažkuriam laikui išsivaduos iš materialios vergijos siaubo, jis gali vėl pakliūti į šią vergiją, nes jos priežastis lieka nepašalinta“.

Šrilos  A.C. Bhaktivedanta Swamio Prabhupados komentaras. Materialios vergijos priežastis – klaidingas ego, kuris verčia gyvąją būtybę siekti viešpatauti materialios gamtos atžvilgiu. To pasekmėje,  gyva būtybė pakliūva materijos nelaisvėn. Bhagavad - gitoje [7.27] sakoma: iccha – dvesa – samutthena...,- gyvai būtybei iš prigimties būdingi du siekimai: Ičcha – siekimas viešpatauti materialioje gamtoje, arba tapti tokiu pat didingu, kaip Aukščiausias Viešpats. Kiekvienas mūsų siekia tapti pačiu didingiausiu šiame materialiame pasaulyje. Dveša – reiškia pavydas. Kada gyvoji būtybė pradeda pavydėti Krišnai, Aukščiausiam Dievo Asmeniui, ji pradeda galvoti: „Kodėl Krišna turi būti viskas ir viskuo? Aš niekuo neprastesnis už Krišną“. Šios dvi savybės – siekimas tapti Dievu ir pavydas Jam, yra pirminės, materialios vergijos priežastys. Kol filosofas impersonalistas arba budistas  turės troškimą būti  Aukščiausiu, tapti viskuo arba neigti Dievo egzistavimą,  tol egzistuos šios gyvos būtybės  materialios vergijos priežastis. Todėl, apie jokį išsivadavimą čia negali būti ir kalbos. Devahuti mąsto labai išmintingai: teoriškai, išanalizavęs materialią gamtą, žmogus gali pareikšti, kad šios žinios jį išlaisvino, tačiau iš tikrųjų, jis negalės išsivaduoti iki tol, kol egzistuos materialios vergijos priežastis – troškimas tapti Viešpačiu ir pavydas. Bhagavad - gita patvirtina, kad po daugybės gyvenimų, pašvęstų absoliučios Tiesos paieškoms, žmogus gali atskleisti savo pirminę sąmonę ir atsiduoti  Aukščiausiam Dievui Krišnai. Tik tokiu atveju, jis pasieks savo ieškojimų tikslą. Teorinė ir reali laisvė nuo materialios vergijos skiriasi viena nuo kitos kaip dangus ir žemė.  Šrimad Bhagavatam [10.14.4] pasakyta, kad atmesdamas maloningą atsidavimo tarnybos kelią ir  bandydamas filosofinių apmąstymų dėka įgyti žinias, žmogus veltui leidžia savo brangų laiką.  Visa, kas gaunama iš šio triūso – tik prakaitas. Filosofiniai tiesos ieškojimai neduoda žmogui nieko daugiau, tik nuovargį ir prakaitą. Šrimad Bhagavatam lygina šias pastangas su bandymais ieškoti ryžių tuščiuose ryžių peluose. Bandyti surasti tiesą filosofinių apmąstymų pagalba – beprasmiška, nes tai nepašalina šios materialios vergijos priežasties. Tik sunaikinus priežastį, galima sunaikinti pasekmę. Aukščiausias Viešpats  paaiškins tai sekančiai.

Om ajnana....

Taigi, pavydas. Visuose šventraščiuose sakoma, kad gyva būtybė kažkada pajautė pavydą Dievui ir pabandė Jį mėgdžioti. Tam, kad sėkmingai mėgdžioti, gyva būtybė pabandė veikti nepriklausomai. Kad tapti nepriklausomu, reikia pamiršti. Kol mes atsimename, kad Krišna yra Aukščiausias Dievo Asmuo, kol mes atsimename, kad Jis – Aukščiausias visa ko Valdovas, kad Jis - visa ko Šaltinis, kad jis karana karanam , mes negalėsime realizuoti savo noro būti nepriklausomais. Taigi, kaip matome pavydas privertė mus siekti tapti nepriklausomais. Tai mes vadiname laisve. Mes dažnai sakome: „Reikia viską daryti laisvai, nepriklausomai...“, bet mes  dažnai painiojame sąvokas „savarankiškai“ ir „nepriklausomai“ ir veikiami klaidingo ego, viena laikome kitu. Per ši ego veikia iliuzija. Taip mūsų dvasinis pavydas virsta materialiu pavydu. Šastrose sakoma, kad atsidavę, skiriasi nuo neatsidavusių viena labai svarbia savybe, - jie  nepavydūs. Jie nepavydi.  Mes matome, kaip Šrimad Bhagavatam aprašo Pandavus ir Kauravus. Ten sakoma, kad  Kauravai nepavydėjo Krišnai, nes nesuvokė Jo padėties.  Dažnai , tarpusavyje kalbėdami  apie Krišną, jie sakydavo: „Na, ką gali žinoti šitas piemuo? Jis mūsų giminaitis, jis neblogas vyras, tačiau ką jis gali žinoti?“ Kam pavydėjo Kauravai? Kauravai pavydėjo Pandavams.

Taigi, mes apibūdinsime, kas yra pavydas ir kaip jis trukdo mūsų dvasiniam gyvenimui. Šventraščiuose sakoma, kad tas, kuris neišsivadavo nuo pavydo, niekada netaps laisvu. Laisvu  nuo ko?  Nuo klaidingo ego, kuris pasireiškia pavydu. Kokiu pavydu? Materialiu. Materialiu pavydu.

Taigi, suformuluosime, ką  žinome apie pavydą. Mes dažnai kalbame: „Pavydas, pavydas, pavydas... man pavydi, šį, tą aną...“. Kartais mes sakome : „Na, aš čia truputį pavyduliauju“. Tai yra, kai aš, tai - truputį pavyduliauju, o kai man, tai: „Hmm, pavydi...“. Kodėl pasireiškia tokia reakcija, kuomet  „Aš tai  žvalgas, o jie – šnipai“. Mes visada analizuojame savo padėtį taip: „Mūsų nuodėmės nereikšmingos, mūsų nuodėmės – tai smulkmena , tačiau kitų nuodėmės – tai betvarkė, kurios jokiu būdu negalima leisti ar ją pakęsti, ar už jas atleisti“. Jokiu būdu. Bet kuriuo atveju, atleisti galima tik sau, pakęsti galima tik save. Kaip jus manote, kas čia pasireiškia? Klaidingas ego. Klaidingas ego. Taip veikia iliuzija. Kaip ji veikia? Ji veikia šiame dualizme, tokiu būdu, mes apie save galvojame gerai. Ir ne tik, kad galvotume gerai  apie save ir apie kitus. Ne. Apie save, mes visada galvojame geriau. Kiek bebūtų kažkas geras, mes – geresni. Kuo? Mes visada nurodysime kažkokias tai savybes ar būseną, kurios net patys nesuvokiame, tačiau tiksliai žinome, kad tai mus daro geresniais už bet ką kitą. Tai suteikia mums materialų individualumą. Kaip liaudyje sakoma: „Kiekvienas tilvikas savo pelkę giria“, „Savo marškiniai arčiau kūno“, ir taip toliau, ir „Savo..... skaniau... kvepia“. Iš kur? Mes juokiamės,  atrodo, kad aš tai dabar sugalvojau, ir vėl tuoj ką nors leptelsiu. Ne sanskritu – vėl savo maniera, vėl nukrypau nuo sidhantos, bet pripraskite – toks mano stilius. Pripraskite prie mano stiliaus. Aš manau, daugelis mane pažįsta ir jau nebesistebi.

Taigi, kas yra pavydas? Pagal Ožikovo žodyną tai – „Apmaudo jausmas, kurį iššaukia kitų gerovė ir sėkmė“ Dar kartą. Tai  – „Apmaudo jausmas, kurį iššaukia kitų gerovė ir sėkmė“. Turiu klausimą. Ar kas nors, išskyrus mane,  tai  jaučiate? Na mažai... Mūsų mažai... Mūsų mažai... Aš taip ir galvojau.

Ką sako šastros? Taigi, anot Ožikovo: „Pavydas - apmaudo jausmas, kurį iššaukia kitų gerovė ir sėkmė“. Ką apie tai rašo šventraščiai? Pirmiausia krikščionybė. Kaip ji apibūdina šį keistą jausmą – pavydą? Anot jos, pavydas  - „Sielos liūdesys, kurį sukelia artimo gerovė“. Taip krikščionybė remdamasi senosiomis moralėmis, apibūdina pavydą. Taigi, Ožikovas sako, kad: „Pavydas - apmaudo jausmas, kurį iššaukia kitų gerovė ir sėkmė“. O čia, krikščioniškoje filosofijoje, sakoma, kad: „Pavydas - sielos liūdesys...“. Pavydas – yra liūdesys...  Žiūrėkite, ten - apmaudas, o čia - liūdesys. Labai įdomus jausmas. Nei vienu nei kitu atveju jis neduoda  džiaugsmo. Jokio džiaugsmo. Neduoda džiaugsmo. Netgi daugiau – nėra jokios neutralios padėties. Kaip jūs manote, ką reiškia apmaudas ir liūdesys? Tai reiškia minusą, neigiamą... Taigi, pavydas - „Sielos liūdesys, kurį sukelia tavo artimo gerovė“. Ką toliau randame apie pavydą? Pavydas – pirminė bet kokios nuodėmės priežastis ir sėkla. Nuostabu. Nuostabus aiškinimas. Pavydas – pirminė bet kokios nuodėmės  priežastis ir sėkla.  Taigi, kodėl mes nuodėmingi? Gal dėl geismo? Dėl klaidingo ego? Mes naudojame daugybę apibrėžimų, tačiau negalime suvokti, kaip pasireiškia klaidingas ego. Kuo? Niekaip negali visi suprasti. Klaidingas ego, klaidingas ego, ir mes jo ieškome, ieškome... O jis, pasirodo, štai kur... Kaip aš iš karto nesuvokiau... Kada  kažkas geresnis už mane... Mes ieškome jo, kalbame apie jį:                       „Išsivaduokime nuo klaidingo ego...“. Ego, tu kur? O jis, pasirodo, dieną ir naktį su mumis, nes tai - liūdesys ir apmaudas. Pamenate, kaip tame anekdote, kai kaimynas nusipirko mersedesą ir naktį,  pusę trijų, gauna žinutę pranešimų gavikliu: „Ateinu tavęs pribaigti, rūpuže!“. Jautėte tai kada? Gaudavote tokias žinutes? „Ateinu tavęs pribaigti“. Pusę trijų, naktį...

Taigi pavydas – pirminė, bet kokio blogio ir nuodėmės, priežastis ir sėkla. Išgirdote? Pirma kalbėjome apie nuodėmę, o dabar tai iššifruojame – blogis. Blogis. Blogis. Tai ypatingas jausmas. Jis skatina mus vykdyti blogus veiksmus.  Atsimenate, kaip Bhagavad - gitoje sakoma: „Pavydžiuosius ir blogo linkinčius...“. Ką reiškia linkėti blogo? Kuomet norisi daryti blogą tam, kuriam pavydi, norisi linkėti jam blogo, ir trokšti, kad kas blogo jam nutiktų. Labai nuostabu, todėl Krišna sako: „Pavyduolius ir blogo linkinčius, Aš laikau žemiausiais iš žmonių“. Taigi, Bhagavad - gitoje Krišna apibūdino, kokie žmonės patys blogiausi. Kokie? Pavydūs. Iš visų! Reiškia, ši savybė – pati blogiausia.

Aš pasakojau nuostabią istoriją iš Čaitanja Čaritamritos, kur  yra skyrius, pavadintas „Viešpaties Nitjanandos šlovė“. Jūs pamenate, Viešpaties Nitjanandos šlovė aprašoma visoje Čaitanja Čaritamritoje, tačiau specialiai tam skirtas tik vienas skyrius ir šiame skyriuje aprašomas Džagajaus ir Madhajaus  išlaisvinimas. Jūs atsimenate tą istoriją – kai Viešpats Nitjananda norėjo duoti Krišnos sąmonę  dviems nuodėmingiausioms Navadvipos asmenybėms, jūs atsimenate, jie nešiojo brahmano virveles, nes buvo iš brahmanų šeimų, bet jie  buvo girtuokliai, paleistuvautojai, mušeikos, žodžiu, viską, kas tik gali būti blogo, jie turėjo savyje. Ir vis dėlto, jie, Viešpaties Nitjanandos malonės dėka, gavo Viešpaties Čaitanjos malonę. Ir kaip tai paaiškinti? Kodėl jie gavo Viešpaties Nitjanandos ir Viešpaties Čaitanjos malonę? Todėl, kad jie nepavydėjo vaišnavams. Jie nepavydėjo vaišnavams. Labai nuostabu. Tai buvo vienintelė priežastis, dėl kurios jie gavo Krišnos malonę. Kaip jūs manote, dėl kokios priežasties, nepriklausomai nuo to, kokią padėtį mes beužimtume, ką mes bedarytume, kuo beužsiimtume, kiekvienas darome kažkokias tai nuodėmes? Net Ardžuna, kuris sako: „ Net žinodamas ir suvokdamas, aš vis tiek darau nuodėmes, tartum kažkokia išorinė jėga mane verčia tai daryti“. Kodėl? Ardžuna klausia Krišnos, kodėl mes, net žinodami ir suvokdami, vis tiek darome nuodėmes? Kiekvieną dieną. Kiekvieną kartą. Kur žodžiais, kur protu, kur ranka, kur koja, kur.., kur... ir kur.

Tačiau, mes turime galimybę gauti malonę. Ar gali kas iš susirinkusių pareikšti, kad Šrila Prabhupada nenori mūsų išlaisvinti? O Šrila Prabhupada, kaip sakoma, yra Viešpaties Nitjanandos malonės įsikūnijimas. Kaip jūs manote, kaip mes gausime malonę? Prabhupada sako, kad dabar yra Džagajų ir Madhajų epocha. Vienintelis, ką reikia daryti - nustoti pavyduliauti. Nustoti pavyduliauti vaišnavams. Pirmasis Švento Vardo įžeidimas iš šastrų sako: „Jei mes kritikuojame vaišnavą, reiškia mes jam pavydime“. Pavydime. Todėl šastros sako, kad pirmasis Švento Vardo įžeidimas – vaišnavų kritika. Kodėl? Nes, jei mes kritikuojame, reiškia, mes pavydime.  Ir šiomis  dienomis mes atskleisime mūsų (ar mano) pavydo problemą, arba, mano pavydo pavyzdžiu, atskleisime jį pas tuos, pas kuriuos dar jo liko. O pas ką pavydo neliko, tų ir mes galėsime paklausti: „O ką gi mums daryti?“.

Pajuskite , kaip būna sunku, kuomet suvokiame, kad kažkas yra labiau patrauklus nei mes. Moterys kenčia, kad kažkas susižavėjo ne jomis, o kažkuo kitu. Ypač, jei tai - tas, kurį ji norėjo patraukti. Su kuriuo planavo santykius. Kaip vyrai, kurie galvoja: „ Kodėl ne aš ten sėdžiu?... Kas čia vyksta?  Kas jis toks? Šitas alkoholikas.... Reikia gi, - šitaip įžūliai išlindo... Aš, po tokio įvykio,  dešimt metų niekur nesirodyčiau,  o jis, prašau, išlindo“.  Kaip manote, iš kur tai?

Jūs sėdėjote ir valgėte grikių košę. Viskas buvo normalu, nuostabi košė, labai skani, bet staiga, kažkas atsisėdo šalia ir pradėjo valgyti mango ir bananus... „Hm, aš nesupratau..“. Jūs ką tik buvote patenkintas grikių koše ir niekas negalėjo žinoti, net astrologai negalėjo numatyti, kad jūsų nuotaika tuojau pasikeis. Dėl to, kad kažkas šalia jūsų valgo mango ir bananus. Ir košė jau nelenda...

Žinote, anksčiau sakydavo:  „Kol sovietų žmonės niekur nevažiavo, apskritai, jie buvo patenkinti. Trimis didžiais miestais. Maskva, Peterburgu ir Kijevu. Tačiau, kuomet jie nuvažiavo... Kol jie žiūrėjo sovietinius filmus, apie sovietinius kolūkius, gyventi, iš esmės, buvo galima. Tačiau, kuomet jie pamatė Holivudo filmus... Kaip jie ten pūva... Kaip sakė vienas satyrikas: „Taip norisi nors truputį papūti...“. Kodėl? Pavydas.

Šiandien jūs einate apsiavęs labai gerais batais. Kažkas praeina pro šalį geresniais. Kas atsitiko? Juk jums patiko jūsų batai. Kažkas dar paklausė: „Ar patinka? Patinka“. Išeinate, o ten, gal dešimt praeivių, geresniais apsiavę vaikšto. Ir jums jau nepatinka jūsiškiai. Pamenate, kaip Raikinas, kuris pasakojo: „Deficitas – galingas specifinių santykių variklis. Aš turiu deficitą – tu mane gerbi. Dėl ko? Dėl deficito. Tu turi deficitą – aš tave gerbiu. Tu turi ir aš turiu, o to mes nemėgstame, – jis neturi. Įsivaizduok – išnyko deficitas. Pas tave yra – khe..., pas mane yra – khe..., mes jo nemėgstame, bet jis - irgi turi“. Jūs atsimenate? „Parduotuvės Direktorius eina, mes jo nematome. Sandėlio Vedėjas (batų skyriaus!), mums ant jo nusispjauti... Prekių Žinovas, kaip koks paprastas inžinierius... Klausyk, ar tai gerai? Tai - bjauru!“.

Taigi, mes priėjome kitą stadiją – pavydėti ir dėl to elgtis taip, kad pavydėtų mums. Pavydo skatinant, elgtis taip, kad kiti pavydėtų mums. Nuostabi savybė.

Taigi, mes giriamės. Kaip jūs manote, kam mes foto albumus laikome? Kad pasigirti. Kuo? Savo džiaugsmu. Todėl liaudyje sakoma: „Niekada nesigirkite.  Jeigu laimė jūs namuos, džiaukitės sau tykiai, – vargas vaikšto netoli, gali tai išgirsti. Ir jus aplankyti“. Kokia forma? Pavyduolių pavidalu.

Pavydas – pirminis, nuodingas blogis, tirpdantis dangų ir žemę. Tai pirmoji liepsna, uždegusi amžinųjų kančių ir skausmo ugnį. O... Sekantis paaiškinimas. Būtent pavydas yra tai, kas pirmiausiai įžiebė materialių kančių ir skausmų liepsną. Taigi, matome priežasties - pasekmės ryšį. Ir pasireiškia jis trejopomis kančiomis. Kokiomis kančiomis? Materialiomis. Kadangi siela sutapatina save su materija per klaidingą ego, siela, susitapatinusi su  kūnu, kenčia, kuomet kenčia kūnas. Sakoma, kad sielos prigimtis – džiaugsmas, todėl  ji bijo kančių. O kokia kančių priežastis? Klaidingas ego. Tai kas gi tas klaidingas ego? Savęs sutapatinimas su materija, pasireiškiantis troškimu būti svarbiausiu, nes jaučiame pavydą Aukščiausiam. Kas yra Aukščiausiasis? Pats Aukščiausias. O mes turime troškimą, būti aukščiau už kitus. Taigi, klaidingas ego pasireiškia pavydu tiems, kurie už mus pranašesni. Apie Dievą gi, mes pamiršome. Dievo mes juk neprisimename. Mes tik kalbame apie Jį, mąstome apie Jį, bet... sakoma: „Mes filosofuojame apie Dievą, bet visa tai...“. Visas tas vargas, kalbant apie Jį, svarstant filosofinėmis sąvokomis, kaip sako Šrila Prabhupada atneš vienintelį rezultatą – prakaitą. Begalinį nuovargį ir prakaitą.

Taigi, pavydas. Šastrose  sakoma, kad gyva būtybė, 24 valandas per parą, jaučia pavydą. 24 valandas paroje, ji jaučia nepasitenkinimą savo padėtimi. Ir tai verčia gyvą būtybę, šią padėtį nuolatos gerinti. Taigi, kokią padėtį mes nuolat siekiame gerinti? Materialią. Tokiu būdu pavydas – pagrindinis materialaus progreso variklis. Pavydas...

Štai dėl ko mes nuolat žiūrime žurnalus, filmus. Nes norime būti į kažką panašūs. Kodėl mes norime to? Būti panašiais į kažką, o ne į save? Dėl pavydo. Kodėl moterys nori būti į kažką panašios? Dėl pavydo. Krišna sako, kad  šiame pasaulyje, viską reikia vertinti per, trijų materialios gamtos gunų, prizmę. Taigi, yra pavydas tamsos (nežinios) gunoje, pavydas aistros gunoje ir dorybės gunoje, bet viskas apjungiama terminu – materialus pavydas. Ir kol žmogus neišsivadavo iš pavydo, apie jokį dvasinį progresą negali būti ir kalbos. Prabhupada sako – viešpatavimas materialiame pasaulyje pasireiškia seksualiniais troškimais, o pavydas – tuo, kad mes liūdime, matydami, kad kažkas už mus geresni. Taigi, seksas (grubus ir subtilus) ir didelis liūdesys, matant, kad kažkas kažkuo už mus pranašesnis. Nesvarbu kuo – grožiu, kalba, poelgiais, savybėmis, kūno sudėjimu, turtu, - bet kuo.

Sovietų Sąjungoje, tarp šudrų buvo įkurta pavydo ugnis, nes pagrindinė šudrų savybė, - jie labai pavydūs, lyginant juos su aukštesniais sluoksniais. Šrila Prabhupada nurodo, kad šudros tai ne tie, kurie, kaip mes galvojome, suka varžtus, čia mes pripratę skirstyti pagal profesijas, mes, net vienas kitą pravardžiuojame: „Šudra, tu šioks, anoks...“.  Šastrose, tuo tarpu, sakoma:  „Šudra – žemiausias“. Dar kartą. Šudra – žemiausias. O Krišna sako: „Pavydūs ir blogo linkintys – žemiausi iš žmonių“.  Sakoma, kad visa visuomenė sudaryta iš keturių sluoksnių (klasių). Dar daugiau, sakoma, kad šie sluoksniai, matydami kažką užimant aukštesnę padėtį, privalo tarnauti tokiems, o tie, kurie žemiau šudrų – užsiima tik kritika. Todėl, šastrose sakoma: „Esantys žemiau nei šudros“. Taigi, kas yra šios, pačios žemiausios, būtybės žmonių visuomenėje? Pavyduoliai.

Vjasadeva, yra vedinės literatūros, skirtos šiam blogio amžiui, autorius. Kam jis skyrė šią literatūrą? Šudroms, moterims (stri), ir brahmanų draugams (dvija bandhu), - tokiems, kurie gimė padoriose šeimose, bet patys yra nepadorūs. Gimė padoriose šeimose, gavo išsilavinimą, bet patys yra nepadorūs. O tai reiškia kokie? Pavydūs. Štai kodėl mes laikome, kad padorus žmogus, tai toks, kuris žino, kad pavydėti ir veikti vardan pavydo – nepadoru. Jis mano, kad dėl kitų sėkmės liūdi ir jaučia apmaudą tik patys žemiausi žmonės. Tik žemas žmogus kenčia dėl to, kad kitam geriau, nei jam. Sakoma: „Padorus, išaukštinta asmenybė – džiaugiasi, kad kažkam sekasi“.  Dėl šios priežasties, bendraudama su labiau pažengusiu, gyva būtybė gali pakilti į aukštesnį lygį. Tik bendraudami su tais, kurie geresni už mus ir jiems tarnaudami ir juos šlovindami, nes galime pakilti į aukštesnį lygį. Toks yra padorių žmonių mąstymas. O prasčiokai? Jie linki blogio, spendžia pinkles...  „O, turtuolis... Jei turtuolis, reiškia, – vagis“. Tokiu būdu, mes viską apibūdiname. Jei graži,reiškia - kvaila, jei turtingas – vagis, jei politikas – niekšas. Kaip manote, iš kur tai? Kas taip galvoja? Šudra. Jis visuomet nusiminęs, nes visos kitos klasės yra aukščiau, nei jis. Todėl džiaugsmo yra mažai. Todėl, jei matote nuolat nelaimingą veidą, žinokite – tai pavydo išraiška. Todėl Krišna sako: „Mano atsidavęs, atras šio kelio džiaugsmingumą“. Kas nesidžiaugia šiuo keliu? Krišna atsako: veidmainiai ir diplomatai. Rytoj aš papasakosiu, kaip iš pavydo atsiranda veidmainystė, kaip iš pavydo atsiranda politika, neturinti moralės. Kaip galima viską surėdyti, iškelti pavydžius autoritetus, pačiam tapti pavydžiu, tuo pačiu apgaudinėjant visą pasaulį. Galima net sukurti pavydžią visuomenę ar ištisą pavydžią civilizaciją. Ir tikrasis degradacijos požymis pasireiškia pavydu. Asmenybė, yra tuo labiau puolusi, kuo daugiau turi pavydo. Kuo daugiau žmoguje pavydo, tuo jis žemesnis. Mes manome, kad tai apibūdina alkoholio vartojimas, ar rūkymas.... Yra daug nuodėmingų žmonių, bet jie nepavydūs. Yra daug žmonių, kurie tartum nedaro nuodėmių, tačiau jie – pavydūs. O tai -  krikščionybėje, islame, budizme, vedinėje sistemoje, laikoma.... Štai mes sakome, kad Džagaj ir Madhaj buvo nuodėmingi, bet... nepavydūs. Mes žinome, kaip batsiuvys gavo Narajanos malonę, o brahmanas – ne. Todėl pavydas – labai sudėtinga sąvoka, mes turime gerai jį išnagrinėti, norėdami suvokti kaip jis veikia, kas vyksta su mumis, kodėl mes nejaučiame džiaugsmo , praktikuodami šį procesą? Kodėl mes nuolat susiduriame su kritika, kritikuojame vienas kitą, negalime bendradarbiauti. Prabhupada sakė: „Savo meilę man jūs išreikšite sugebėjimu bendradarbiauti“. O bendradarbiauti galime tik tuomet, kai nustojame vienas kitam pavydėti, t.y. spęsti vienas kitam pinkles,  kuomet kažkam sekasi. Žeminti kito dorybes ir trimituoti apie jo trūkumus. Kodėl? Nes jis - kažkuo pranašesnis už mus. Mes niekada nepastatysime jokio aukso amžiaus, niekada nieko neįvyks, mes galime pritraukti tūkstančius žmonių, šimtus tūkstančių, patikėkite, tai - įmanoma, netgi man. Bet mes negalėsime išlaikyti šių žmonių, jie trauksis, dėl mūsų tarpusavio nesutarimų.

Visi, praktikuojantys keletą metų, pajuto, kad ateiti buvo lengva, o likti čia, dėl netinkamo tarpusavio bendravimo, yra žymiai sunkiau. Bet kokia sėkmė išjuokiama, kritikuojama, pabrėžiami žmogaus trūkumai, nutylimi jo pasiekimai ir privalumai. Ir žmonės tampa nuliūdę. Juos laiko baimė ir naudos jausmas. Jie bijo karminio gyvenimo, kuris, kaip jie žino, kupinas kančių. O kiti paprasčiausiai lieka dėl pareigų, dėl šlovės, dėl pasekėjų ir... dėl jausmų tenkinimo. Nes čia galima išsiskirti, galima įgyti šlovę, karjerą kažkokią padaryti. Ir žmones tai laiko, – baimė likti už tvoros ir entuziazmas, motyvuojamas materialių troškimų.

Koranas apie pavydą: „Griežtai stenkitės įveikti pavydą, nes pavydas sudegina gerų darbų rezultatus taip pat greitai, kaip ugnis praryja sausą medį. Pavydas skatina žmogų imtis bet kokių priemonių, siekiant pasiekti pavydo tikslo, ignoruojant garbę, gerumą ir padorumą“.

Krikščioniškoje filosofijoje sakoma: ... „Ir gelbėk mus nuo pikto“. Amen, amen, amen. Kas tas piktasis? Ką jis tokio daro? „Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams ir neleisk mūsų gundyti“. O kas yra gundymas?  Tai – pavydas, todėl sakoma: „Ir gelbėk mus nuo pikto“. Todėl žaltys yra vadinamas gundytoju. Jis siūlo Ievai pažinimo medžio vaisiaus, siūlo tenkintis pažinimo vaisiais, veiklos vaisiais. Ir kai tik Ieva paragauja šio vaisiaus, iškart pasireiškia seksualinė potencija. Ji pajaučia geismą. Ji nuskina lapelį ir pridengia savo gėdą. Kodėl iki tol, ji nejautė gėdos? Kodėl šiuo lapeliu ji neuždengė akių? Ausų? Burnos? Arba kitko. Na, kažkaip kitaip. Jūs matėte senus paveikslus su Adomu ir Ieva? Kur jų drabužiai? Gal jie, pavalgę to vaisiaus, antpečius sau pasidarė? Ar  kepures sau užsimovė? Ką jie prisidengė? Čia sakoma – siekimas viešpatauti materialiame pasaulyje pasireiškė seksualia potencija. Stipriu potraukiu lytiniams santykiams.  Ir tuoj pat, tarp Ievos ir Adomo prasidėjo varžymasis, kas bus lyderiu. Kaip jūs manote, kas vyksta šeimose? Visi nori būti lyderiais. Moterys nori būti svarbiausiomis ir, iš kitos pusės,  vyrai nori to paties. Moterys galvoja: „Na ir būk sau lyderiu, vis tiek aš padarysiu taip, kaip noriu. Aš laimėsiu gudrumu. Na gerai, gerai, šūkauk čia sau. Vis tiek bus, kaip aš noriu. Vis tiek pas mane atšliauši. Tik saulutė nusileis,  tik paukšteliai atsiguls... Kai paukščiai užmigs sode, kai žuvys nardys tvenkinyje...“. Ir kuomet vyras pradeda ten... pavydėti: „Na, o ką man už tai duosi?“. Ir vyras pradeda, vardinti... „Ne, nenoriu... Noriu, kad tu paklustum“. O jis, kaip toje pasakoje: „Dar smarkiau plūstasi piktoji senė. Kvaile tu, prasčioke“. O ji: „Grįžk prie mėlynosios jūros, nusilenk žuvelei. Nebenoriu būti cariene, noriu būti jūrų karaliene, ir kad pati auksinė žuvelė, būtų mano pasiuntinuku“.  Ypatinga padėtis... Taigi, pavydas - tai tuomet, kai jį turintis nenurimsta iki tol, kol tas, kam jis pavydi, neteks pavydo objekto. Taip pat labai nuostabi ypatybė. Ir todėl, mes, kai kas nors atsitinka... Pavyzdžiui automobilį sudaužė... „Cha, cha, cha. Taip jam ir reikia“. Visi anekdotai... „Važiuoja 600-tasis mersedesas. Staiga į jį, įsibėgėjęs, Zaporožietis kaip trenks...“. Viskas. Toliau galima nebepasakoti. Jau apėmė palaima... O, kaip manote, ar tokias istorijas pasakoja 600 – tųjų mersedesų savininkai? Kaip manote, iš kur ši palaima? Tai – dėl pavydo ir blogo linkėjimo. O atrodo, kas čia tokio, anekdotas... Linksma gi, juokinga... Arba: „Vyras – komandiruotėje...“, žiūrėkite, mes jau džiaugiamės, kad kažkas kažkam neištikimas.

Sakoma, kad gražiausia yra svetima žmona. Kam taip sakome? Tiems, kurių žmona graži? „Mano štai kokia, o tavoji man patinka..“. Taigi, yra tūkstančiai dalykų, su kuriais mes susiduriame savyje kiekvieną sekundę. Ir tuo pačiu, mes tvirtiname, kad reikia atsikratyti klaidingo ego. Mes stengiamės, tačiau, be nuovargio ir prakaito - NIEKO. Kiek nekalbėsi , be nuovargio ir prakaito - NIEKO.

Taigi pavydas - labai pavojingas ir visų pirma pačiam pavyduoliui. Atsidavęs negali nešioti pavydo savyje, nes jis būdingas tik veidmainiams. Sekanti savybė - veidmainiavimas. Kaip jūs manote, kas yra veidmainis? „Aš jūsų nuolankus tarnas. Tik dėl jūsų... Tik tam, kad jums būtų gerai, dėl jūsų gerovės, aš visą gyvenimą... spęsiu jums pinkles“. Kokiu būdu? Veikdamas už  nugaros. „Už jūsų nugaros jums, mielasis,  brangusis aš...“.  „Tik dėl jūsų mielasis, brangusis...“. Vertimas: „Na, gyvuly, palauk...“. Taigi, išplaukia kita pavydo savybė -  veidmainiavimas. Ir Krišna sako: „Veidmainiams ir diplomatams šis kelias labai sunkus. Kada mums būna labai sunku? Ar kai džiaugsminga, mes galime pasakyti, kad sunku? „Ten taip džiaugsminga... Ne... Tai ne man... Man patinka, kur liūdesys ir skausmas...Man patinka, kuomet mane  kritikuoja, kuomet aplink blogis... Pragare... Man patinka pragare...“. Todėl sakoma,  kad veidmainis ir pavyduolis patenkintas būna tik tuomet, kai pas tą, kam jis pavydi, ateina blogis. Tik tuomet jis patiria džiaugsmą. Tikrą džiaugsmą, kuomet pas jus, tai yra, tą, kuriam jis maloniai šypsosi, atsiras problemos.

 Pavydas ir tikėjimas negali kartu egzistuoti širdyje, nes vienas neišvengiamai išstumia kitą. Nes, nebūna kartu ir kartu egzistuoti negali. Taigi, arba pavydas išstumia tikėjimą, arba tikėjimas  pavydą. Priklausomai nuo to, ką vystysime. Taigi svarbūs momentai. Aš papasakosiu istorijas, kaip giliai tikintys žmonės, atsidavę,  puolė. Ir tai atsitiko dėl pavydo. Pakalbėsime apie aparadhas, - vaišnava, guru aparadhas, kurių priežastis taip pat yra pavydas. Pavydas ir niekas kitas. Žiūrėkite, mes kalbame apie pavydą, o jau ištraukėme ir veidmainystę ir tą ir kitą... Paskui mes ištrauksime ir godumą ir geismą, viską mes ištrauksime. Ką tik norim gausime iš pavydo. Pavydas ir tikėjimas negali egzistuoti kartu, nes vienas neišvengiamai išstumia kitą. Pavydas greičiau už kitas nuodėmes sugriaužia visas, jaučiančiojo šį  jausmą, gerąsias savybes ir gerų darbų rezultatus. Dar vienas nuostabus dalykas. Liaudyje sakoma, kad pavyduolis pats save naikina. Mes manome,  kad mus kažkas naikina. Nesuvokiame. Ardžuna irgi sako: „Tartum kažkokia  jėga, stumtų mane iš vidaus“. Ir štai priėjome iki geismo. Kas yra geismas?  Tai - stiprus troškimas, kažką turėti, arba įgyti, savo materialiam pasitenkinimui. Dėl ko? Dėl pavydo. Štai... Gyvoji būtybė pajuto pavydą Krišnai ir nusprendė tapti Juo. Kad įgyti tai, ką turi Krišna. O ką turi Krišna? Grožį, Turtą, Žinojimą, Galią ir Atsižadėjimą. Taigi ko galima norėti? Visi nori būti gražūs? „Na, ne... Aš nenoriu. Aš noriu būti išsigimėliu...“. Apžėlusiu plaukais, su snargliu iki bambos, besikasančiu niežulius ir visiems aiškinančiu:  „svarbiausia - būti atsižadėjusiu“.

Taigi, visi nori būti gražiais. Na, jei nenori būti gražiu, reiškia, nori būti turtingu. „O! Turtingas būsi! Negražus, bet turtingas! Tu taip pat negraži, būsi turtinga, už komersanto ištekėsi“. Nenori būti turtingu, reiškia... nori valdžią įgyti. „Neturtingas, negražus, tačiau – Viršininkas!“. „Na, ką jūs! Aš tai tikrai nenoriu būti nei gražiu, nei turtingu, nei, juo labiau, – viršininku“. Kas lieka? Žinios. Reiškia, nori būti labiausiai žinančiu. Pamenate, kaip pasakoja apie mokslininkus: „Mažiukas toks, galva išsipūtusi, viena ausis į vieną pusę, kita – į kitą, akys – žvairos, tačiau  – pats protingiausias. Visi jį nešioja, garbina ir visais klausimais su juo tariasi“.

Ar veidrodėlis, buvo gražus? O, - tai jau kita tema apmąstymui. Veidrodėlis paprasčiausiai šlovino kitą. Ir todėl visąlaik norėjosi jį sukulti, kaip kitaip išreikšti savo nepasitenkinimą? „Veidrodėli, tu sakyk, visą tiesą pasakyk, kas pasaulyje gražiausia ir mieliausia ir dailiausia?“ Veidrodėlis jai ir sako: „Tu gražuolė, be kalbų. Bet, deja, yra kita, dar gražesnė mergina. Dar mielesnė ir dailesnė, patrauklesnė ir skaistesnė...“. „Aaaaa!“. Kodėl? Kaip manote, kodėl ją apėmė toks liūdesys? Jus perskaitykite šią pasaką, pamatysite, ji visą gyvenimą gyveno nelaiminga. Kodėl? Kodėl ji nebuvo patenkinta, laiminga? Aišku, čia veidrodėlis kaltas. Veidrodėlis. Reikia sunaikinti visus veidrodžius, viską reikia sunaikinti. Dėl ko? Pavydas. Nei dieną nei naktį neduoda ramybės.

Visa tai atsiranda vienos klešos dėka. Ji vadinama avidja kleša. Kas yra avidja? Nežinojimas. Sakoma, kad Višvamitra pavydėjo Vasišthai. Veikiamas pavydo, jis nusprendė tapti brahmanu. Nuostabu. Dėl pavydo, jis nusprendė pakeisti savo prigimtį, gyvendamas svetimą gyvenimą. Dėl pavydo, kurį jautė Vasišthai, Višvamitra užgniaužė savo prigimtį ir nusprendė tapti brahmanu. Įdomu, vyrai (apie moteris aš nekalbėsiu), ypatingai inicijuoti, ar tarp jūsų yra tokių, kurie nori tapti brahmanais? Ne atsidavusiais, o brahmanais? Na štai, matote, yra žmonių, norinčių tapti brahmanais. Sakoma, kad Višvamitra galėjo tapti didžiu atsidavusiu kšatriju. Jis būtų buvęs karaliumi, tačiau tuo pačiu – didžiu atsidavusiu. Kaip Ardžuna. Tačiau, veikiamas pavydo, jis netapo atsidavusiu, užgniaužė savo prigimtį ir tapo keistu brahmanu. Jūs girdėjote šitą istoriją? Jis tapo labai keistu brahmanu na, tokiu - labai „nuolankiu“  brahmanu. Prašydamas išmaldos, jis grėsmingai belsdavo į duris. Visi išsyk suprasdavo, kad atėjo nuolankus brahmanas. Jis griežtu tonu tardavo: „Duokite išmaldos nuolankiam brahmanui. Pragyvenimui. Jeigu, žinoma, jums negaila“. Jaučiate intonaciją? Dar galėtų pridėti: „Žinoma, jei jūs nesate mulkiai“. Labai nuostabus reiškinys, toks nuolankus brahmanas, renkantis aukas. Tai juk labiau primena reketininką, o ne brahmaną. Tai jau ne kšatrijus, taip elgiasi reketininkai, ateina ir sako: „Kristus liepė dalintis“. Viskas paprastai daroma Kristaus vardu.

Taigi. Apie pavydą dorybės gunoje. Žmonės kalba, kad pavydas būna juodas ir baltas, Jie sako: „Nepagalvokite, nieko blogo, tai – baltasis pavydas“. Galvoti nieko ir nereikia. Todėl, kad apie baltąjį pavydą, skirtingai nei juodąjį,  kalbėti nereikia. Ir galvoti apie jį nereikia. Poelgiai parodo, kada jūs pavydite kažkam baltuoju pavydu. Kuomet matai geras savybes, ar šiaip ką nors gero kitame žmoguje ir, netrokšti, kad jis to netektų, o pats trokšti įgyti tokias pačias savybes, sugebėjimus, meistriškumą ir gėrį – tai yra leistina, nes, šiuo atveju, pavydintis nori mokytis iš to, kuriam pavydi. Tai taip pat yra pavydas. Tačiau, šis pavydas – dorybės gunoje. Toks pavydas pateisinamas, nes skatina žmogų vystytis. Visos kitos pavydo rūšys yra nepateisinamos.

Pavydas aistros gunoje, - kuomet trokštama ne savybių, kurias turi tas, kuriam pavydima, o rezultatų, gaunamų šių savybių dėka. Jis nori rezultatų, tai juk aistros guna, ji visuomet siekia vaisių. Ji visuomet skatina siekti jausminio pasitenkinimo. Jeigu mes matome kokį nors įžymų pamokslautoją, mes trokštame tokios pat šlovės, kokia lydi jį. Jei mes matome stiprų žmogų, mes pavydime jam jėgos, nes jėga suteikė jam šlovę. Mums neduoda ramybės žmogaus šlovė. Todėl mes pradedame mėgdžioti tokius žmones.

O kaip pasireiškia pavydas tamsos, nežinios gunoje? Jis pasireiškia, įvairiausių pinklių spendimu ir intrigomis. Tai reiškia, kad žmogus, apimtas pavydo nežinios gunoje, pradeda bet kuriam, kuris yra kažkuo pranašesnis už jį patį, spęsti įvairiausias pinkles. Vietoje to, kad mokytis iš tokio žmogaus, jis pradeda kurti intrigas, kritikuoti, platinti gandus, apkalbas, tai yra, spęsti įvairiausias pinkles šiam žmogui, visaip stengdamasis sumenkinti jo realius sugebėjimus ir išpūsdamas jo trūkumus.

Taigi, biblinė istorija. Adomas ir Ieva. Mes išsiaiškinome – čia veikė pavydas. Žaltys gundytojas – pavydas. Kam? Dievui. Verta paskaityti puolusio angelo istoriją. Angelas puolė dėl pavydo. Reiškia, mūsų kritimo priežastis taip pat yra pavydas. Taigi, labiausiai puolęs yra tas, kuris pavydus. Sakoma: įžeidimas yra vienintelė kritimo priežastis. O kokia įžeidimo priežastis? Kritika, intrigos, pinklių spendimas. To, kuris yra kažkuo pranašesnis už mus, atžvilgiu. Tai vadinama aparadhomis. O tai reiškia, kad mes jautėme jam pavydą. Kokį pavydą? Raudoną, baltą ar juodą? Juodą pavydą. O kuomet mes kažką mėgdžiojame, tai reiškia, kad mes pavydime jo sėkmės ir nesiekiame mokytis iš jo, sekti juo, kad įgytume tokias pačias savybes, bet mėgdžiojame jį, bandydami pigiai išgauti  tokį patį efektą. Tai yra pavydas aistros gunoje. Tačiau, iš kitos pusės... Koks pavyzdys labiausiai užkrečiamas? Blogas. Kodėl? Todėl, kad jį lengviausia pamėgdžioti. Todėl, mėgdžiodami didžias asmenybes, mes perimame jų trūkumus. Pirmieji autoritetai, su kuriais susiduriame - tėvas ir motina. Ir kuomet vaikas auga, jis perima tėvų trūkumus.Todėl liaudyje sakoma: „Blogas pavyzdys – užkrečiamas“. Kodėl mes sekame blogais pavyzdžiais? Todėl, kad mes, tiksliau, aš, esame pavydūs. Mes pavydime toms asmenybėms ir, eidami lengviausiu keliu, perimame jų trūkumus. Pavyzdžiui, labai dažnai įžymios filmų herojės rūko. Tos, kurios laksto, šokinėja, šaudo, kurios neišduoda, kuomet jas tardo... Ir merginos, žiūrėdamos tokius filmus, pradeda daryti ką? Neišsiduoti, kai ją tardo? Lakstyti? Šokinėti? Ne, jos pradeda rūkyti. Nes jos pavydi. Kokiu pavydu? Raudonu. Su juodojo pavydo priemaiša. Išorinis mėgdžiojimas yra pavydas aistros gunoje. Tai tuomet, kuomet mes galvojame, kad sėkmė slypi... Kur? Ūsuose, trach, kibidoch... Arba galvojame, kad sėkmė slypi mokėjime elgtis iššaukiančiai, nevaržomai. Ir mes bandome tai imituoti.

Atsimenate, Prabhupada sakydavo: „Niekada nemėgdžiokite manęs. Žmonės atleis man, nes esu senis, tačiau jums, nedovanos“. Prabhupada sakė tai iš nuolankumo. Jis žinojo, kad jie nesuvoks to, kad, kuomet jis sako žmonėms apie juos ką nors blogo, jis daro tai su meile. Jis niekada neveikė, apimtas juodo pavydo. Jis kritikuodavo žmones, kaip Dievas Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia, - su meile, o ne apimtas pavydo.

Šrimad Bhagavatam aprašoma istorija apie Indrapudžą, ceremoniją, kuri buvo atliekama viešpaties Indros garbei. Indros garbei buvo atliekama puja. Susirinko tiek dalyvių, kaip šitoje paskaitoje, na, gal truputį daugiau... Kokiais trisdešimt trimis milijonais... Neapsakoma daugybė... Trisdešimt trys milijonai pusdievių. O Indra - jų valdovas. Jie šventė jo atėjimo dieną, aukodami jam pudžą. Visi jį sveikino, dovanojo dovanas... Ir, staiga... Tarytum tyčia, viena asmenybė, kuri negalėjo nusėdėti namuose, jo dvasinis mokytojas, Brihaspati, ėmė ir atėjo. Tai įvyko tuo metu, kada pudža pasiekė savo kulminaciją, kuomet Indra kukliai atsikalbinėjo: „Na, ką jūs, ką jūs. Aš gi toks puolęs...“. Ir kaip tik tuo metu, kai jis aiškino visiems: „Nereikia... Aš toks puolęs... Nereikėjo...“, tuo momentu atėjo Brihaspati. Visi pusdieviai iškart nukreipė dėmesį į jį. Indra pagalvojo: „Ko čia visi staiga nutilo?“. Tartum jo prašymą būtų išpildę. Jis aiškino jiems: „Na, ką jūs, ką jūs... Nereikia...“, o čia staiga viskas ėmė ir nutilo. Ir pažvelgęs akies krašteliu, jis pamatė, kad visi nukreipė savo susižavėjusius žvilgsnius į didžią asmenybę, Brihaspati... Ir Indra pajuto apmaudo jausmą, jo siela prisipildė liūdesio... Guru, būdamas realizuota asmenybe, iškart tai suprato ir... pasišalino iš ceremonijos. Indra bėgo, šaukė pavymui: „Palaukite, palaukite, kur jūs, viskas čia – dėl jūsų“. Tačiau Guru dingo. Kaip manote, Indra tai nuoširdžiai darė? Bėgo iš paskos, lenkėsi, atsiprašinėjo... Sakoma, kad jis padarė Guru aparadhą ir hata mata, pasiutęs dramblys, įsiveržė į jo širdį sutrypdamas viską, sutrypdamas bhakti augalą, sunaikino visą jo gerų savybių sodą. Kodėl? Guru aparadha. Demonai, išgirdę apie tai, kas atsitiko, kad Indra prarado savo dvasinę jėgą, tuoj surinko didelę kariuomenę, užpuolė pusdievius ir sutriuškino juos, atimdami iš jų viską.

2 Paskaita >>>  3 Paskaita >>>  4 Paskaita >>>