2 paskaita

O neklystantis Viešpatie! Aš panašus į žmogų, turintį daug žmonų, kiekviena kurių savaip stengiasi jį patraukti į save. Pavyzdžiui, liežuvis nori tenkintis skaniais valgiais, lytinis organas nori tenkinti geismą su gražiomis moterimis, oda nori liestis prie ko nors minkšto. Skrandis, nors ir pilnas, vis tiek reikalauja maisto, o ausis, nenorinčias klausyti apie Tave, traukia tik kinofilmų dainos. Uoslė traukia dar kažkur, nenustygstančios akys nori žiūrėti, kaip kiti tenkina jausmus, o veiklos organai traukia į savo pusę. Nenuostabu, kad aš neturiu ramybės.

Šri Šrimad AC Bhaktivedantos Svamio komentaras. Žmogaus gyvenimas skirtas Dievo pažinimui, tačiau eiti šiuo keliu, o jis prasideda nuo sravanam kirtanam Visnu – Viešpaties Šventų Vardų klausymo ir kartojimo,  tol, kol mūsų jausmus traukia materialūs objektai, yra labai sunku. Todėl, atsidavimo tarnystė prasideda nuo jausmų išvalymo. Kada mes esame sąlygotame būvyje, mūsų jausmai yra užteršti materialių malonumų troškimais.  Tol, kol žmogus neišvalys jų nuo tokio užteršimo, jis negalės tapti atsidavusiu. Todėl, Krišnos Sąmonės judėjime, mes nuo pat pradžių rekomenduojame apriboti jausmų organų veiklą. Visų pirma tai liečia liežuvį, kurį Šrila Bhaktivinoda Thakuras vadino ypatingai godžiu ir nevaldomu. Tam, kad žmonės galėtų suvaldyti savo liežuvį, mes, remdamiesi šastromis, rekomenduojame jiems nevalgyti mėsos ir kitų nevalgomų produktų, o taip pat, neleisti liežuviui tenkintis alkoholiniais gėrimais ar cigaretėmis. Nerekomenduojama gerti netgi kavos ir arbatos. Lyties organų veikla taip pat yra ribojama. Žmogus neturi užsiimti neleistinu seksu. Nepažabojus savo jausmų tokiu būdu, neįmanoma vystytis Krišnos Sąmonėje. Priversti jausmus paklusti savo valiai įmanoma tik kartojant Šventus Dievo vardus. Kitu atveju, mes niekada nejausime ramybės, panašiai kaip šeimos žmogus, turintis daug žmonų, reikalaujančių, tenkinti jausmus su kiekviena jų.

O neklystantis Viešpatie! Aš panašus į žmogų, turintį daug žmonų, kiekviena kurių savaip stengiasi jį patraukti į save. Pavyzdžiui, liežuvis nori tenkintis skaniais valgiais, lytinis organas nori tenkinti geismą su gražiomis moterimis, oda nori liestis prie ko nors minkšto. Skrandis, nors ir pilnas, vis tiek reikalauja maisto, o ausis, nenorinčias klausyti apie Tave, traukia tik kinofilmų dainos. Uoslė traukia dar kažkur, nenustygstančios akys nori žiūrėti, kaip kiti tenkina jausmus, o veiklos organai traukia į savo pusę. Nenuostabu, kad aš neturiu ramybės.

Om ajnana...

Taigi, šios šlokos (tekstai) specialiai buvo parinktos šiam seminarui, ar kursui, ar ciklui - vadinkite tai kaip patinka, ir jo metu, norėčiau trumpai pristatyti jums tai, ką aš pats realizavau, ir kiekvieną dieną vis giliau suvokiu viduje. Todėl, aš pavadinau šį seminarą - „Mano pavydas“. Kiekvienas turi savo pavydą ir mes negalime pasakyti „Tai - jo pavydas“. Net jei dabar sakysite: „Na, čia apie jo pavydą...“, – reiškia, jūs dar nieko nesupratote. Todėl, aš kalbu, turėdamas galvoje savo pavydą, o jūs klausote, turėdami galvoje kieno?... mano... arba kieno nors... Kodėl taip pavadinau? Aš norėjau, kad šis seminaras liktų mūsų  intelekte. Širdžiai jau pakanka. Ji perpildyta šituo, tačiau intelektas – ne, jis nepriima šito. „Nejaugi visi aplinkui tokie blogi?“ – intelektas nepriima šito. Taigi, prisiminsime ankstesnę temą, atsimenate, aš skaičiau Šrimad Bhagavatam tekstą, kur Šrila Prabhupada aiškina, kad gyva būtybė pateko į materialų pasaulį dėl vienintelės priežasties – dėl to, kad ji pradėjo pavydėti Krišnai. Kokiu būdu atsiranda pavydas? Jis atsiranda, tokio nuostabaus veiksmo, kaip palyginimas, dėka. Todėl šastrose sakoma, kad kokybiškai mes visi lygūs Krišnai, siela lygi Krišnai, tačiau kiekybiškai, pagal galią, o tai reiškia – pagal patrauklumą, mes neprilygstame. Taigi, ko mes pavydime? Patrauklumo, kuris grindžiamas visu grožiu – įsivaizduojate Krišna Bhagavanas – jis turi visą grožį, įsivaizduojate, kas nebandytų su Juo lygintis grožiu, Jis vis tiek yra..... Koks? Toks Pats? Ir tai mus užgauna. Atsimenate, kaip aš apie veidrodėlį pasakojau? „Veidrodėli tu sakyk, visą tiesą pasakyk, kas pasaulyje dailiausia ir mieliausia ir gražiausia?..“. Atsimenate? O, tai neleidžia mums normaliai egzistuoti. Taigi, pas Krišną yra visas grožis. Kas dar pas Jį yra? Visa šlovė. Visa šlovė. Kad ir koks šlovingas būtų bet kas, Krišna vis tiek Pats Šlovingiausias. Todėl mes sakome: „Visa šlovė!“. Visa šlovė Šri Krišna Čaitanjai, Prabhu Nitjanandai, Šri Advaitai, Gadadharai, Šri Vasadi Gaura Bhakti Vrindai! Visa šlovė Šrila Prabhupadai!“. Kodėl taip sakome? Jūs nepastebėjote, kad šlovė mums nuolatos neduoda ramybės. Pavyzdžiui, mes lengvai galime priimti, kad Dievybės nėra gražios. Mes lengvai galime priimti, kad mes netgi... Juk paskui Dievybes niekas nebėgioja, niekas nenori už Jų ištekėti, tačiau atkreipkite dėmesį, kaip mes reaguojame vienas į kitą: „kokie pečiai, kokios ausys,  o kokie ūsai... Koks stotas... Kokios kojos... Kokios akys...“. Tačiau šlovė... Šlovė neduoda niekam ramybės. Todėl sakoma: „visa šlovė Šrila Prabhupadai, visa šlovė Šri Krišnai, visa šlovė harinama sankirtanos misijai“. Kodėl – visa šlovė? O mums, kas nors lieka? Ne.  Visa šlovė keliauja ten ir tai mus... Neužtenka to, kad visas grožis ten nukeliavo, paaukojome savo gyvenimą, pasenome per tai, tiek laiko atidavėme,“geriausius savo gyvenimo metus“...  Kažkas galvoja, kad geriausi gyvenimo metai – tai jaunystė, kažkas galvoja, kad tai – senatvė, kažkas galvoja, kad geriausi metai tai: „kai viską turėjau“. Ir taip toliau, kiekvienas turi savo supratimą apie geriausius metus.  Bet kažkodėl, visas grožis ir visa šlovė ten iškeliavo... Toliau. Toliau kas? Visas turtas. Butus pardavėme, viską paaukojome iš kvailumo ir viskas vėl ten nukeliavo... Taigi, žmonės pavydi šiam grožiui, šlovei, turtui. Jūs visi jaučiate tai, na, bent jau mano pavyde? Mano pavyde jaučiate? Grožiui pavydžiu. Šlovei – iš viso, miegoti net negaliu. Turtas... Kodėl jis apskritai pas kažką? Mano turtas pas kažką?  Įsivaizduojate,  aš tai nuolatos jaučiu, kad, bent  jau mano turtas yra kažkur ir ten į jį kėsinamasi... Sekantis – visos žinios. Visos žinios... Ir mes nuolat jaučiame, kad kažko nežinome, pavydime tiems, kas žino daugiau už mus, kas yra labiau kvalifikuoti, nes mes galvojame, kad esame gražūs, šlovingi, bet... kvaili. O kuo mes šlovingi? Grožiu. Ir viskas? Sako: „O, gražuolė eina!” Arba: „Gražuolis! Bet...  kvailas“. Ir mums duoda kokią nors pravardę - Malvina, Barbi... Arba sako: „Štai Buratinas eina.... Iki pusės medinis...“.  Jis labai šlovingas, bet medinis. Tai yra jis turi šlovę, bet neturi grožio, yra medinis. Ir tada prideda: „Tačiau jis turi gerą, minkštą širdį“. Taigi, mes paminėjome šlovę, grožį, turtą, žinias, ko dar nepaminėjome? Kas dar, pas Krišną yra? Kiek mes išvardinome? Šlovė, Žinios, Grožis Turtas... Kas dar? Jėga. Visa Jėga. Todėl, Krišna sako: „Aš stipriųjų jėga... Aš duodu jėgą, Aš duodu grožį, Aš duodu turtą, Aš duodu žinias, Aš duodu šlovę...“. O mes, norime tai pas kažką gauti. Labai įdomu, jūs turbūt nesusimąstėte, kodėl aš apie tai šneku, tačiau jūs supratote,  pas  ką mes norime tai paimti? Ir kam visa tai priklauso? Krišnai. Tik Jis gali mums duoti grožį, šlovę, turtą, žinias, jėgą... Bet svarbiausia Krišnos savybė – prie viso šito... Jeigu, visa tai duotų  mums, kokiais mes taptume?.. Kokiais?.. Kaip sužinoti, kada žmogus yra atsižadėjęs? Kuomet jis nesididžiuoja tuo, ką turi. Jis nesiekia asmeninės naudos už savo dorybes. Mes galvojome, kad atsižadėjimas, tai – kuomet be kojinių vaikšto, kai nieko, išskyrus medžiagos skiautę, lotą, maldos karolius, neturi... Ne.  Atsižadėjimas – kuomet  žmogus  nesitiki iš šios veiklos gauti grožio, šlovės, turto, žinių ar jėgos. Jis nieko neieško sau. Tokiu atveju, jis - atsižadėjęs. Jis negalvoja: „Na, aš tiek pamokslavau, dabar visi privalo mane gerbti. Dėl to aš net kojines galiu nusiimti.  Ir jei kas nors, iš čia esančių, manęs negerbs...“. Mes galvojame: „Kaipgi šitaip? Aš jį išgelbėjau, o jis... O, koks jis negeras...“. Tai reiškia, kad aš – neatsižadėjęs. Mes galvojame, kad atsižadėjimas – kai kažko neturime. Ne. Atsižadėjimas – kai atsisakome savo veiklos vaisių. Kokie pamokslavimo vaisiai? Šlovė, Turtas, pagarba, garbinimas, moterys... Višvanatha Čakravarti Thakuras sako, kad, kuomet žmogus tampa ryškiu Krišnos Sąmonėje, jis tampa patrauklus visiems. Visiems jis tampa gražus, visiems atrodo, kad jis šlovingas, todėl jį šlovina ir taip toliau ir toliau.... Ir kas gi padeda jam būti atsižadėjusiu? Tie, kurie jam pavydi.

Kaip mes galime sužinoti, turime žinias ar ne? Žinojimo pasekmė yra kas? Atsižadėjimas.  O atsižadėjimo rezultatas? Atsidavimas.  O atsidavimo rezultatas – Meilė. Transcendentinė meilė. Taigi, kaip atpažinti žinantį? Nuo ko jis turi būti atsižadėjęs? Na? Jis turi būti atsižadėjęs. Kuo pasireiškia šis atsižadėjimas? Tuo, kad jis nereaguoja į šlovę ir... kritiką. Todėl Krišna sako, kad jam brangus atsidavęs yra tas , kurį Krišna laiko atsidavusiu, o ne publika. Ką Krišna laiko atsidavusiu? Krišna aiškina tai Ardžunai, ką Jis laiko pažengusiu. Ardžuna, būdamas labai pažengęs, vardino Jam įvairius savo giminaičius, visi jie, anot  jo  – pažengę. O Krišna jam sako: „ O Aš manau... Mano nuomone...“ Ir Jis pasakoja Ardžunai visai kitus dalykus, apie tai, kad džiaugsme ir varge, šlovėje ir negarbingume, turtuose ir skurde, laimėje ir nelaimėse, karštyje ir šaltyje, jis nekinta. Kas nekinta? Nekinta troškimas tarnauti  Krišnai. Tokį, kuriam jokios aplinkybės nepakeičia troškimo tarnauti, tokį Jis laiko atsidavusiu ir sako, kad: „Toks atsidavęs – labai brangus Man. Todėl, Mano malonės dėka, jis įveikia tai“. Tai yra, jo entuziazmas atsidavimo tarnyboje, jo potencija, jo jėga, nesikeičia neatsižvelgiant į tai, ar jį šlovina, ar kritikuoja. Jūs jautėte, kad kai jus šlovina, jėgų padaugėja? Jautėte? Kiekvienas tai jaučia, kai jį giria. „Kalnus nuversiu“, galvoja jis.  Kartais mes sakome: „Na, šita paskaita mūsų neįkvėpė. Prasta paskaita, neįkvepia ką nors daryti“... „Toks prastas kirtanas, po jo net knygų platinti nesinori...“. „O ši paskaita? Kas čia per paskaita? Štai, Maharadžas paskaitė paskaitą, oho! O šis, atėjo ir viską sugadino. Kas kaltas? Jis“.  Tai reiškia, kad jūs dar netapote atsidavusiu. Nėra žinojimo, nes žinojimas suteikia atsižadėjimą. Žinojimas veikia žmogaus širdyje ir iš ten, iš širdies, Krišna pradeda teikti jėgą gyvai būtybei, jėgą, kuri vadinama bhaladut padika. Ir kada gi mes gauname šią jėgą? Kuomet bendraujame su atsidavusiu. O bendrauti,  gauti ir duoti, mes galime tik tuomet, kai nepavydime. Tik tuomet, kuomet nepavydime. Pamenate, Devamrita Maharadžas, yra šia tema sakęs, kad neišlaikysime savo visuomenės, jei neteisingai bendrausime, jei vienas kitam pavydėsime. Taip mes sunaikinsime geriausius žmones savo tarpe. Šis procesas kelia žmogų aukštyn, sekdamas šiuo procesu, žmogus kils aukštyn, Krišna jam duos jėgą, patrauklumą, viską, o mes... mes tempsime jį žemyn. Mes tempsime žemyn vienas kitą. Mes nesugebėsime bendradarbiauti. Kodėl? Dėl įvairių nesutarimų, dėl pavydo. Šrila Višvanatha Čakravarti Thakuras sako, kad pavydas vienu metu savyje talpina visus penkis trūkumus. Tai vienintelė, šeštoji yda, talpinanti savyje visus penkis trūkumus: geismą, pyktį, godumą, iliuziją ir beprotybę. Taigi, pavydas talpina savyje visa tai. Tereikia žmogui pradėti pavyduliauti, jame iškart pasireiškia visi šie trūkumai. Dabar suprantate, kodėl mes kalbame apie pavydą, o ne apie kažką kitą? Ne apie geismą, ne apie pyktį... Kai tik pradedame pavyduliauti, mumyse pasireiškia iškart visi penki šie trūkumai. Iš karto. Beprotybė, iliuzija, godumas pyktis ir geismas. Nuostabu.... Taigi, Ožikovo žodynas.  Noriu trumpai priminti, kas yra pavydas.  Noriu, kad palygintume sąvokas. Taigi, anot Ožikovo, pavydas – „Apmaudo jausmas, apimantis dėl kitų gerovės ir sėkmės“. Anot religijos, pavydas - „Sielos liūdesys, kurį sukelia artimo gerovė“. Pavydas – pirminė bet kokio blogio sėkla, pirminė bet kokios nuodėmės išraiška, pirmasis nuodingas taršos šaltinis, apnuodijęs dangų ir žemę, pirmoji liepsna, įkūrusi amžiną kančių ugnį. Koranas moko: „Griežtai stenkitės įveikti pavydą, nes pavydas praryja visus gerų darbų rezultatus taip pat greitai, kaip ugnis praryja sausuolį medį. Pavydas verčia žmogų imtis bet kokių priemonių, stengiantis įgyti pavydo objektus, taip paminant garbę, gerumą ir padorumą“. 113 sura: „O Alache, apgink nuo pavyduolio pykčio, kuomet jame tarpsta pavydas“. Pavyduolis  nurimsta tik tada, kai žmogus, kuriam jis pavydi, netenka to, kas buvo pavydo objektu. Pavydo savybė yra nuodėminga ir kenksminga ir visų pirma - pačiam pavyduoliui.  Atsidavęs negali nešiotis ir brandinti savyje pavydo, nes pavydas būdingas tik veidmainiams.

Pavydas ir tikėjimas negali kartu egzistuoti širdyje, nes vienas neišvengiamai išstumia kitą. Pavydas greičiau už kitas nuodėmes,  sunaikina  pavyduolio gerus darbus ir poelgius.

Išvardintos pavydo formos, priskiriamos pavydui aistros ir tamsos gunose.  Vakar mes kėlėme klausimą „kas tai yra baltasis pavydas?“. Baltasis – tai pavydas dorybėje. Kaip atskirti raudoną ir juodą pavydą? Iš tikrųjų yra du - baltasis ir juodasis pavydas, nes pasaulis yra dualistinis. Nors jame yra trys materialios gamtos gunos, bet pasaulis vis tik dualistinis. Todėl, kad juodasis pavydas atsiranda iš raudonojo.

Taigi, kaip minėjau, baltasis pavydas – kai matai kažką gero kitame žmoguje, ir neturi troškimo, kad jis to netektų, bet pats nori įgyti tokias pačias savybes, sugebėjimus, įgūdžius ir dorybes. Ir tai yra leistina, nes pavyduolis, šiuo atveju, nori mokytis iš pranašesnio. Tai yra baltasis pavydas.

Taigi, pavydas gimdo piktavališkumą, nedraugiškumą ir pyktį ir visada paženklintas geismo ir beprotybės. Pamenate, kaip  mes kalbėjome apie tai? Sakoma, kai geismas nepatenkintas, kyla pyktis, pyktis atjungia atmintį – žmogus pamiršta kas jis, kur esąs ir kaip turįs elgtis. Viskas, ką jis kalba,  būdamas tokios būklės – kliedesys, viskas ką jis daro – beprotybė, ir viskas ko jis siekia – tik mirtis. Kas nori bendrauti su tokiu?

Taigi, pavyde egzistuoja visi penki išvardinti trūkumai ir Višvanatha Čakravarti Thakuras vadina juos „šešiais priešais“. Sakoma, kad atsidavę, visų pirma, yra nepavydūs. Ir tik dėlto, jie yra bebaimiai. Aha! Štai iš kur atsiranda žmogaus bailumas! Taigi, kuo bailesnis žmogus, tuo labiau jis pavydus. Todėl galima pasakyti, kuo daugiau aš pavydžiu, tuo bailesnis aš darausi, tuo labiau mane apima geismas, tuo godesnis aš darausi, tuo daugiau aš pasiduodu pykčiui, beprotybei, ir tuo daugiau grimztu į iliuziją t.y. viena laikau kitu: gerą – blogu, sielą – kūnu, laimę vadinu nelaime, tai kas palanku aš laikau žalinga. Tai vadinama iliuzija – pilnas nežinojimas, tamsa.

Toliau (tęsinys) >>>

1 Paskaita <<<  3 Paskaita >>>   4 paskaita >>>