3 PASKAITA

Taigi, tęsiame seminarą „Mano pavydas“. Aš kasdien stengiuosi pakartoti pavadinimą, nes jau prasidėjo kalbos - prie manęs prieina ir sako: „Labai geras seminaras. Koks geras Jūsų seminaras. Aš dabar supratau,  kaip man pavydi... Jei Jūs nebūtumėt skaitęs... Aš abejojau... Aš abejojau,  galvojau, gal aš kažkoks ne toks, tačiau Jūsų seminaro dėka aš suvokiau, kokie jie yra iš tikrųjų“. Todėl aš dar kartą noriu priminti seminaro pavadinimą.  Jis pavadintas „Mano pavydas“.  Aš jums pasakoju apie savo pavydą, o jūs klausote, apie kieno? Mes iš karto dėl to susitarėme, nes šiomis dienomis aš girdėjau tokias kalbas, kai artimi, brangūs man atsidavę, ateina ir sako: „Nuostabus seminaras... Mes supratome, kaip mums pavydi... Niekšai... Juos Krišna nubaus... Nes jie – blogiausi iš žmonių...“.

Todėl dar kartą kartoju: seminaro pavadinimas – „Mano pavydas“. Todėl aš jums pasakoju apie savo pavydą, o jūs klausote apie savąjį. Aš noriu, kad jūs tai atsimintumėte, nes jei mes galvosime, kad mums kažkas pavydi, mes nieko nesuvoksime, tačiau jei mes suprasime, kad kalbama apie mūsų pavydą, mūsų asmeninį, o ne kaimyno, ne kažkieno kito pavydą mums, tai padės mums teisingai elgtis ateityje, tai padės mums patenkinti Krišną. Mano Guru Maharadžas, Niranjana Maharadžas, sako:  „Aš prašau, atsikratykite pavydo tarnaudami, ir Krišna bus labai patenkintas jumis“. Nuo kieno pavydo turime išsivaduoti? Nuo mano... Todėl aš dar kartą prašau jūsų atsiminti seminaro pavadinimą ir kai kam nors pasakosite apie tai, nesakykite: „Lakšmi Narayana skaitė seminarą apie savo pavydą“.  Seminaro pavadinimas - „Mano pavydas“ ir tai niekaip nelinksniuojama. Kai jūsų paklaus: „Kokį seminarą išklausei?“, jūs atsakysite, kad klausėte seminaro apie savo pavydą. Apie savo pavydą. Jei taip nuteiksime protą, tai padės mums tapti geresniais, bet jei vėl mąstysime tokiomis kategorijomis: „Taip, aš suprantu, kodėl jie taip nusistatę mano atžvilgiu...“. Tas, šitas, anas... „Taip... gerai, kad Lakšmi Narayana tokį seminarą perskaitė, tegul ji dabar sėdi, suprasdama apie ką čia kalbama...“. Todėl dar kartą primenu seminaro pavadinimą – „Mano pavydas“.

Taigi, noriu perskaityti Šrimad Bhagavatam posmą. Antroji giesmė, 1dalis, 2 tekstas: „O imperatoriau! Materializme paskendę žmonės mokslo apie Aukščiausią Tiesą atžvilgiu yra kurti. Todėl jie atranda daugybę temų, susijusių su žmonių visuomenės gyvenimu“.

A.C.Bhaktivedanta Svamio Prabhupados komentaras. Raštuose apie Dievą, šeimyniniai žmonės vadinami dvejopai: grihasthomis arba grihamedhomis. Grihastha - kuris gyvendamas šeimoje su žmona ir vaikais, laikosi transcendentinio gyvenimo būdo, nes siekia pažinti Aukščiausią Tiesą. Tuo tarpu grihamedhi gyvena tik savo šeimos interesais, plačiąja ir siaurąja šio žodžio prasme, todėl nedraugiškai nusiteikę kitų atžvilgiu. „Medhi“  reiškia -  pavydas. Ir iš tiesų, grihamedhi, kurių interesai apriboti savo šeimos problemomis, negali nepavydėti vienas kitam. Todėl vienas grihamedhi visuomet nesutaria su kitu. Tas pats yra luomų, bendruomenių ir valstybių lygyje, kai šie susiduria, gindami savo savanaudiškus interesus. Kali amžiuje namų šeimininkai pavydi vienas kitam, nes yra kurti mokslui apie Aukščiausią Tiesą.  Jie domisi politika, ekonomika, mokslu, visuomeniniu gyvenimu ir panašiai. Tačiau dėl savo sąlygotumo, jie niekad nesusimąsto, kaip išspręsti pagrindinę gyvenimo problemą – nugalėti gimimo, senatvės, ligų ir  mirties sukeliamas kančias. Žmogaus gyvenimo tikslas – kartą ir visam laikui nugalėti kančias, sukeliamas gimimo, ligų, senatvės ir mirties, tačiau grihamedhi, suklaidinti materijos, visiškai pamiršta savęs suvokimo poreikį. Visiškai išspręsti savo gyvenimo problemas reiškia sugrįžti namo, atgal pas Dievą, ir tuo pačiu užbaigti su visomis materialios egzistencijos kančiomis - gimimu, senatve, ligomis ir mirtimi.

Kad sugrįžti namo pas Dievą, reikia nuolat klausytis pasakojimų apie Aukščiausiąjį Viešpatį, Jo vardą, formą, savybes, žaidimus, Jo atributus, palydovus  bei aplinką. Kvailiai nesupranta šito. Jie pageidauja klausytis apie šio laikino pasaulio vardus ir formas, nesuvokdami, kaip teisingai panaudoti kiekvienam žmogui būdingą poreikį klausytis, siekiant gauti aukščiausią palaimą. Būdami suklaidinti, jie kuria  melagingus kūrinius, bandydami aprašyti Aukščiausios Tiesos vardus, formas ir savybes. Štai  dėl ko neverta tapti grihamedhi – pavyduoliu, gyvenančiu tik tam, kad pavydėti kitiems. Atvirkščiai, žmogus turi siekti tapti tikru namų šeimininku, gyvenančiu pagal šventraščių nurodymus.

O imperatoriau! Materializme paskendę žmonės yra kurti mokslo apie Aukščiausią Tiesą atžvilgiu. Todėl jie atranda daugybę temų, susijusių su žmonių visuomenės gyvenimu. “

Om ajnana timirandhasya…

Taigi, Bhagavad – gitoje sakoma, kad žmogus privalo pažinti,  arba suvokti, kas užteršia, kaip užteršia, kokie užteršimo požymiai ir kaip  išsivaduoti iš užsiteršimo. Viešpats Čaitanja savo Čaitanja Čaritamritoje taip pat aiškina, kad meilė Krišnai iš prigimties yra kiekvienos gyvos būtybės širdyje, tačiau pasireiškia tik priklausomai nuo apsivalymo lygio. Taigi, jei jaučiame, kad nemylime Krišnos, mes galime tai pajusti - kad mes nemylime Krišnos, kad yra kažkas tokio, ką mylime žymiai labiau: mama, tėtis, vaikai, vyras, giminaičiai, mes patys...  Egzistuoja kiti objektai, kiti pasakojimai, mes su mielu noru klausomės to, kas neturi jokio ryšio su Krišna. Kuomet mes kažką mylime, mums patinka apie tai klausytis, kai matome Dievybę, mes patiriame tą jausmą. Kaip šiandien ar vakar pasakojo Maharadžas,  Bhakti Čaitanja Maharadžas, - berods, tai buvo vakar, jis pasakojo, kaip mama Jašoda mato batelius. Ir jis pabrėžė – tai nereiškia, kad ji mėgsta batus, ne, ji mėgsta viską, kas kokiu nors būdu primena jai apie jos meilės subjektą. Ji myli Krišną. Kuomet to klausosi nekvalifikuotas žmogus, jis taip pat tuo metu prisimena savo vaiko batelius. Jūs jautėte tai?  Štai kodėl Šrila Prabhupada sako, kad materialistai, būdami nešvarūs,  klausydami apie Krišną, apie meilę Krišnai, apie gopes ir Krišną, automatiškai, patys to nepastebėdami, daro palyginimą. Kokį palyginimą? Materialų. Ir jų širdyse prisirišimas prie jausmų tenkinimo dar labiau sustiprėja. Kai mes girdime apie Radhą ir Krišną, viduje palyginame: „Štai šitaip ir manasis su manimi...“. Arba: „O manasis tai su manimi...“. Arba: „Štai kaip vyras turi rūpintis. Štai kaip manasis turi manimi rūpintis“. Ir tai padidina prisirišimus. Kas atsitinka? Mes nešvarūs. Mus domina įvairūs kiti dalykai, todėl mums girdėti apie Krišną, tarnauti Jam, galvoti apie Jį, yra askezė, tapasja, mes verčiame save tai daryti. Mes verčiame save kalbėti apie Krišną, klausytis apie Krišną, tai natūralu materialiame pasaulyje, nes mes nešvarūs. Kiekvienas gali pajausti kiek jam tai natūralu. Kiek natūralu yra tarnauti. Nuo ko turime išsivalyti? Mes jau kalbėjome – nuo pirminių priežasčių. Vakar aš pasakojau apie kitus šios problemos, vadinamos pavydu, aspektus. Ką aš pasakojau vakar? Tai tie aspektai, kurie provokuoja pavydą mumyse. Jis ir taip egzistuoja, tačiau kartais nurimsta, kartais sustiprėja. Ir vakar aš pasakojau, kokios aplinkybės sužadina pavydą, ir aš dar kartą trumpai tai priminsiu:

  1. Priešiškas nusiteikimas  vieno ar kito žmogaus atžvilgiu.
  2. Puikybė, neduodanti mums ramybės, matant vienų ar kitų žmonių pranašumus. Puikybė ir išdidumas.
  3. Baimė dėl savo padėties ir perspektyvų
  4. Valdžios ir vadovaujančių postų siekimas ir su tuo susijęs, visų, galinčių į tai pretenduoti, šmeižimas.
  5. Neišsiauklėjimas, bloga karma, neleidžianti teigiamai reaguoti į kitų sėkmę.

 

Didis žmogus, apimtas pavydo, panašus į užnuodytą medų – saldumas, skonis, konsistencija, sudėtis - niekas nepakitę, tačiau tame tyko mirtis.

Pavydas dažniausiai kyla tarp tos pačios profesijos atstovų, žmonių, užsiimančių ta pačia veikla, turinčių tą pačią specializaciją, dirbančių toje pačioje sferoje, kurių interesai nuolat susikerta dėl darbo vietos, gyvenamosios vietos, informavimo priemonių.

Jei du individai sąlygojami savanaudiškų tikslų, yra silpno tikėjimo ir todėl paviršutiniški, tarp jų kyla juodas pavydas, pasireiškiantis trūkumų ir klaidų vienas kitame ieškojimu ir jų paviešinimu, o taip pat –papildomų kliūčių, stabdančių bendrą darbą, atsiradimu. Tačiau jeigu jų motyvacija tyra, daugiausia kas gali atsitikti, tai sveiko lenktyniavimo jausmo atsiradimas. Tai nėra laikoma nuodėme, yra leistina, kartais net būtina, vystant ir tobulinant tą sritį, kurioje jie atlieka tarnystę. Pavyduliavimas kitų sėkmei, pasireiškiantis kritika ir trūkumų ieškojimu, yra nesuderinamas su dvasiniu progresu. Atvirkščiai – jis užtraukia Viešpaties pyktį. Neliūdėkite dėl kitų sėkmės ir nesidžiaukite jų sunkumais ir nesėkmėmis, nes tomis minutėmis Viešpats atstumia jus, ir nesulauksite Jo malonės tol, kol nenusilenksite tų, kuriems pavydite, pėdoms. Tikintis, matydamas kitų sėkmę, nesigraužia dėl to, atvirkščiai – jis nuoširdžiai džiaugiasi dėl jų pasiekimų, ir pats įsikvepia siekti sėkmės.  Veidmainis gi, mato tik sėkmę pasiekusių trūkumus ir klaidas, ir trokšta, kad šie sukluptų, suklystų ir netektų savo turimos gerovės.

Taigi, apie tai kalbėjome vakar. Tęsime. Čanakja Pandit yra rašęs viename savo aforizmų: „Niekada nepasakokite savo planų, nes jiems bus nelemta išsipildyti“. Dėl ko? Pavyduolis padarys viską, kad jie liktų neįgyvendinti. Vakar aš pradėjau pasakoti istoriją apie Virbalą ir Akbarą. Ministrai nuolat spendė pinkles Virbalai, matydami jo pranašumą, nes Virbala buvo pranašesnis už juos visus, kartu sudėjus. Ir vietoje to, kad mokytis iš jo, ministrai nuolatos spendė jam pinkles. Tačiau į akis jie visuomet šypsojosi, pamaldžiai sudėdavo rankas, išoriškai, jie visuomet elgėsi nepriekaištingai. Kodėl? Todėl, kad jie buvo veidmainiai. Kodėl jie veidmainiavo? Nes jie pavydėjo. Jie pavydėjo ir šastrose galime rasti paaiškinimą, kad pavydas būdingas tik veidmainiams. Ir pats veidmainiavimas yra būtinas pavyduolio bruožas. Štai kodėl Bhagavad – gitoje Krišna sako: „Pavydūs ir blogo linkintys – blogiausi iš visų“. Štai kodėl Krišna sako, kad veidmainiams ir diplomatams Krišnos sąmonės kelias pasirodys besąs labai sudėtingas ir sunkus. Tačiau tiems, kurie nuoširdūs, šis kelias pasirodys labai džiaugsmingas. Kame atsidavusieji atranda džiaugsmą? Atsikratydami. Atsikratydami blogų savybių, kurių pagrindinė - pavydas. Atsidavęs nori atsikratyti. Ir jam pavyksta tai padaryti, tačiau tam, kad  atsikratyti, reikia pirmiausia tai pamatyti savyje. Neveltui sakoma, kad sunkiausiai atpažįstama iš visų trūkumų, iš visų ydų, yra savybė, kurią žmogui savyje sunkiausia aptikti, sunkiausia pripažinti savyje. Tai  - pavydas. Žmogus gali prisipažinti esąs piktas, geismingas, godus, išsikraustęs iš proto, esantis iliuzijoje... Tačiau vieno jis niekada nenori pripažinti ir net nesugeba tai pamatyti ar įžvelgti savyje  -  pavydo. Šastrose  sakoma: „Sunkiausiai atpažįstama, labiausiai nepasiekiama nežinančio žmogaus vidinė savybė – pavydas. Jis visuomet neigs, kad pavydi. Todėl šastrose sakoma, kad kvailys visuomet neigia savo širdį esant perpildytą pavydo. Perpildytą pavydo. Pamenate, kaip Prahlados Maharadžo ir Hiranyakašipu istorijoje, Hiranyakašipu taip ir nesuprato, kodėl jam kilo problemos. Jis taip ir nesuprato. Jis – toks išmintingas, jis sugebėjo išlaikyti Praną (gyvybinę energiją) kaulų čiulpuose, jis žinojo karmos, materialių gamtos gunų prigimtį, jis viską suprato, net kai kas mirdavo jis paaiškindavo, kad nėra to blogo, kad neišeitų į gerą. Yra užrašytas Hiranyakašipu dialogas, kuomet jis aiškina savo brolio šermenyse jo žmonoms apie tai, kad nereikia verkti ir sielvartauti, jis pasakojo joms apie sielos ir kūno prigimtį. Sukrečiančios žinios.  Jis pasiekė jogą, žinojo kaip veikia planetos (t.y. jis buvo astrologu), jis išmanė Ajurvedą, todėl mokėjo išlaikyti gyvybinę energiją kaulų čiulpuose. Jis buvo įvaldęs pranajamą, mokėjo valdyti kvėpavimą. Visas šias žinias jis puikiai valdė. Jis buvo drąsus, narsus, jis nieko nebijojo. Jis visus nugalėjo. Ko jis nenugalėjo savyje? Pavydo. Todėl jis liko iliuzijoje, beprotybėje, buvo godus, piktas ir geismingas. Todėl jis ir liko demonu, net ir turėdamas visas šias žinias. Net ir turėdamas tokias visapusiškas žinias, astrologijoje, jogoje ir pan. jis vis tiek liko demonu. Todėl Bhaktisidhanta Sarasvati sako: „nirvisesa sunyavadi pascatya desa tarine“. Mes matome įvairiausius impersonalistus, bet niekas nežino. Niekas nežino. O kaip jūs manote, kas sunaikino vaišnavišką kultūrą? Kas? Šastrose sakoma: „Kali jugos pradžioje, Viešpats, pasirodęs kaip Buda, apgaus visus tuos, kurie priešiškai nusistatę tikrosios religijos pasekėjų atžvilgiu“. Nuostabu. Iš kur tas  priešiškumas, negi jie nežinojo, kad egzistuoja samsara? Žinojo. Negi jie nežinojo, kad yra karma? Žinojo. Negi jie nežinojo, kad negalima pavydėti? Žinojo. Yra nuostabi istorija puranose, kur pasakojama, kaip  Šukracaryos pasekėjai priėmė ahimsos koncepciją. O kaip jūs galvojate, kas buvo Šukracaryos pasekėjai? Demonai. Todėl Bhaktisidhanta Sarasvati sako: „Mes turime išgelbėti žmones, kurių širdys perpildytos demoniška tuštumos filosofija“. Kaip jūs manote,  iš kur tuštuma? Iš  pavydo. Jei yra Dievas, tai mes Jam pavydėsime. O jis yra? Yra. Todėl svarbiausia – nieko apie Jį negirdėti: nei  kad Jis – asmenybė, nei kad Jis - Visagalis. Žmonės negali suprasti, kodėl egzistuoja filosofijos, neigiančios Dievą. Anot jų, Dievo nėra. Dievas – tai „Kažkas tokio“. Tai dėl pavydo. Pavydas. Kuomet nenorime klausytis apie kažkieno sėkmę. Kaip nepavydėti? Geriausia - nematyti jokio, pranašesnio už mus. Geriau negirdėti apie tokį, nežinoti Jo Vardo,  Formos, Savybių ir Poelgių. Geriau nežinoti. Nes, jei mes apie tai išgirsime, kad pas Jį  - 16108 žmonos... Ir Jis vis tiek išlaiko savo galią.... Suprantama, koks čia Dievas. Ir kai girdime, kad Jis ten tenkinasi, kai tuo tarpu mes čia kenčiame.... Kyla toks stiprus noras Jį pamilti... Hiranyakašipu, girdėdamas tai, prisipildydavo tokios stiprios, tyros ir nesavanaudiškos meilės... Štai kodėl jis šaukė: „Neminėk!  Neminėk priešo vardo! Neminėk priešo vardo!“. Kodėl Jis buvo jo priešas? Ką Jis tokio padarė? Kodėl Hiranyakašipu tapo toks priešiškas? Nes Viešpats buvo pranašesnis už jo brolį. Brolį, kurį jis laikė tobulu. Demonas galvoja: „ Nėra nieko, kas būtų galingesnis nei aš. Aš Aukščiausias, aš – tas, kuris tenkinasi. Nėra nieko, kas man prilygtų, ar būtų nors kuo nors pranašesnis už mane“. Taip galvoja demonas. „Nėra nieko, kas man prilygtų, ar būtų nors kuo nors pranašesnis už mane“. Taip galvoja demonas. Štai kodėl mes taip  skausmingai reaguojame, sužinoję, kad kažkas už mus pranašesnis. Mes taip pat praktikuojame tai. Mes jau minėjome, kad apie save mes visada galvojame geriau, nei apie kitus. Apie save mes visuomet galvojame geriau. Ir kai kas nors mus pradeda įtikinėti, kad yra kažkas, kas yra pranašesnis už mus, tai sukelia mums liūdesį. Ir tą akimirką, kai mes nuliūdę, kad kažkas už mus pranašesnis, kažkodėl, vietoj laimės ir džiaugsmo ateina liūdesys, širdgėla ir apmaudas. Kaip jūs manote, jei šiuo momentu žmogui pasakysite, kad jis pavydi, ką jis atsakys? „ Ką?.. Aš iš viso nenoriu tokiu būti. Dar puikybė apims“. Mes žinome, kad kuo labiau žmogų lydi sėkmė, kuo labiau jis pranašesnis už kitus, tuo labiau jis apimtas puikybės. O kritimo priežastis, kaip žinome, yra puikybė. Todėl, kad neapimtų puikybė, reikia likti blogu. Darant gerą, tave apims puikybė ir krisi.  Tokia yra  pavyduolių filosofija. Tokia pavydžių asmenybių filosofija.

Pamenate, vakar aš pasakojau istoriją apie Virbalą ir ministrus. Yra daug istorijų, tačiau viena jų man labai įsimintina. Buvo vienas imperatorius, kuris turėjo tarną. Imperatorius taip vertino savo tarną, kad susidraugavo su juo. O jūs žinote, kas yra draugas? Tai tas, kuriam jūs atveriate savo širdį. Atveriate širdį. Taigi, jis turėjo draugystės ryšius su savo tarnu. Karalius visada tai demonstravo viešai. Ką reiškia demonstravo? Paprastai karaliai nebijo to, kad kažkas kažką pagalvos. Kšatrijai veikia atvirai. Kiekvienąkart kai susirinkdavo ministrai, žmonos, vaikai, pavaldiniai... Tarnas turėjo titulą – tarnas.  Karaliaus tarnas. Visi kiti buvo generolai, ministrai, giminaičiai, o jis – paprasčiausias tarnas. Na toks, žinote „paduok, atnešk“ Asmeniškas „paduok, atnešk“. Tačiau karalius apkabindavo jį prie visų, kalbėdavo su juo, nusivesdavo jį į šoną ir tardavosi su juo. Ir visi girdėdavo, kaip jis klausdavo tarno: „Na ką, tu irgi taip manai?“. „Taip, aš taip manau“. „Na gerai, tuomet aš taip ir padarysiu“. Ministrai, generolai, žmonos, jie visi nedalyvaudavo šiame pokalbyje. Be to, kai karalius džiaugdavosi, atėjus tarnui, jis pašokdavo iš sosto. Pribėgdavo, apkabindavo, pasakodavo jam. Niekas neturėjo tokių santykių su karaliumi. Žinoma, visa aplinka tyliai liūdėjo. Prie ko tai privedė? Žinote, kaip sako „tylaus liūdesio vedamas“. Prie ko privedė šis tylus liūdesys? Jie pradėjo ieškoti trūkumų. Aišku, ne karaliaus trūkumų. Tarno trūkumų. Kam? Prieš ką reikėjo apjuodinti tarną? Prieš karalių, kuris nematė jame jokių trūkumų ir todėl su juo draugavo. Mylėjo jį. Taigi visa ši svita, tyliai  liūdėdama, pradėjo sekti tarną, šnipinėti jį. Bet, o stebukle! Jie negalėjo rasti nei vieno jo trūkumo.  Jie patikrino visas jo sąskaitas. Sąskaitų nebuvo. Jie patikrino jo turtą. Nieko ypatinga. Tarnas kaip tarnas. Jie patikrino visą jo šeimyninę padėtį. Vėl nieko nuodėmingo. Tačiau, kuo daugiau jie įsitikindavo jo dorybingumu, tuo smarkiau jie troško  surasti jame trūkumus. O sakoma, kad, kuomet jūs trokštate surasti trūkumus, jūs juos rasite, net  Krišnoje. Iš tikrųjų, - juk Jis mėlynas. Ir tenkinasi, kai mes visi kenčiame. Jis neteisingai su mumis pasielgė, reiškia - Jis nekontroliuoja padėties.  Ir taip toliau ir taip toliau. Mes randame trūkumus. Mes paprasčiausiai to nepripažįstame, nes tai kyla iš pavydo. Mes nepripažįstame to, ir net jei jaučiame, kad su mumis pasielgė neteisingai, manome, kad karmos dėsnis neegzistuoja. Dėsnio nėra. Mes tai patyrėme ne dėl dėsnių veikimo. Jei kažkas neteisingai pasielgė mūsų atžvilgiu, jei mus kas nors įžeidė, tai rodo, kad Dievas turi trūkumų, nes jei Jis matė kas vyksta, kaip Jis tai galėjo leisti?

Taigi, jie ieškojo, ieškojo, ieškojo ir... rado... Jei žinotumėte, koks džiaugsmas juos apėmė. Jokia šventė nesuteikdavo tokio gilaus pasitenkinimo jausmo. Niekas. Ką jie rado? Jie nustatė, kad jis, be karaliaus leidimo, susitaupė pinigų ir nupirko šalia rūmų esančiame name kambarį. Ir retkarčiais naktį, paslapčia jis eina tenai. Apsižvalgo į šalis, ar niekas neseka, ištraukia raktą iš slaptavietės, atrakina duris, dar kartą apsižvalgo, šmurkšt, ir greitai uždaro duris.  Ir neišeina visą valandą. Po valandos jis išeina toks prašviesėjęs, toks laimingas, toks patenkintas... Vėl apsižvalgo, uždaro duris ir greitai pasišalina. „O...“. Juos apėmė beribis džiaugsmas. „O...“. Ir pavyduolių protai jau kūrė vaizdus. Tiek jie visko prigalvojo... Ir tą, ir šitą, ir aną ir visa kita, apie ką jie galvojo... Jie nuėjo pas karalių ir pasakė:  „O, karaliau. Tu toks didis, toks kilnus. Tačiau tave vedžioja už nosies“. Karalius paklausė: „Kas?!“. Jis buvo kšatrijas. Jei kšatrijui pasako, kad jis lapausis... Kšatriją įžeidžia ne tai, kad jį apgavo. Kuomet gražiai, techniškai jį apgauna, jis gali to nė nepastebėti. Tačiau kuomet jį laiko lapausiu... Todėl jis paklausė: „Kas gi čia mane už nosies vedžioja, jei net jūs žinote?“. Jie  atsakė: „Žinai, mes jį labai gerbiame, ir norime jam tik gero“. Paprastai  veidmainiai visada taip kalba: „Išimtinai dėl jūsų, dėl jūsų gerovės, kad jums viskas sektųsi ateityje, kad būtų tyri santykiai, nes iš jūsų pusės jie tyri, bet iš jo pusės...“. Kšatrijas užsiuto: „Kas, kas, pasakykite man?! Кas?!“. Ir tada jie pasakė: „Tai čia jis - tavo tarnas“. Karalius paklausė: „Jūs ką, žiurkės?“ Jis negalėjo patikėti. Jis negalėjo patikėti, nes draugystė jam, kaip kšatrijui, buvo šventa. Jei jūs matote žmogų, kuriam draugystė yra šventa, - tai kšatrijas. Jam draugystė yra viskas. Dėl draugystės jie pasiryžę viskam. Jie pasiryžę šeimas paaukoti, vaikus, ką nori. Draugystė kariui – tai šventa, neliečiama, tyra. Tame turi būti visiškas skaidrumas. Čia tik pas vaišjas taip būna - į kairę i dešinę... Arba pas šudras – kai kartu griovį kasame... Ir jis tarė: „Netikiu... Žiurkės... Jūs į ką kėsinatės, žiurkės?“. Jie pasakė: „Palauk, palauk. Mes tau įrodysime“. Ir kuomet tarnas vieną naktį, eilinį kartą susiruošė į savo kambarį, jie įspėjo karalių ir visi drauge, prisidengę veidus, nusekė iš paskos. Jie sekė pasislėpę, tamsoje, tik dantys žibėjo. Sekė trumpais perbėgimais. Ir jie visi matė, kaip tarnas, priėjęs prie kambario durų, atrakino jas, apsižvalgė ir greitai šmurkštelėjęs vidun, užsirakino. Jie paklausė karaliaus: „Tu žinojai apie tai?“. Karalius paneigė tai žinojęs. Tada jie pridėjo: „Na matai. Net tavimi jis nepasitiki, o tu juk jį draugu laikei“. Karalius paklausė: „Ką jis ten veikia?“. Jie pasakė: „O, karaliau. Ten tokie dalykai... Geriau jau tu pats viską pamatyk“. Iš tikrųjų, jie nežinojo, ką tarnas slepia savo kambaryje, bet toks yra pavyduolių  bruožas – savo liguistos vaizduotės sukurtus vaizdinius, jie priima kaip tiesą. Apie tai dar pakalbėsime.

                      Taigi, jie nusprendė palaukti. Kuomet po valandos tarnas išėjo, karalius nusimetė juodą galvos apdangalą – kariui nėra priimta slapstytis, kaip tai darė jo ministrai. Kaip jis juos pavadino? Žiurkėmis. Žiurkės visur šniukštinėja. Karalius blogai jautėsi su žiurkėmis. Jis norėjo veikti atvirai. Todėl, jis nusimetė apdangalą ir atsistojo grėsminga poza, laukdamas. Ir kai tik durys atsidarė, ir išėjęs tarnas pamatė juos, jis puolė atgal ir norėjo jas užtrenkti. Tačiau karalius įkišo koją į tarpdurį ir neleido. Taip jie tampė duris - kiekvienas į save. „Nagi, atidaryk!“, pareikalavo karalius. „Ne, negalima, negalima“. „Čia gi aš, Karalius. Tu ką manęs nepažinai? Atidaryk! Čia gi viskas mano. Ir šis butas - mano“ – jis jau elgėsi ne kaip draugas, bet kaip karalius. Būdamas stipresnis, jis truktelėjo ir ištraukė tarną kartu su durimis. Tada šis iššoko, greitai užtrenkė duris ir atsistojo, uždengdamas jas. „Jūsų didenybe! Jūsų didenybe! Jums ten negalima“. Karalius jau nieko negirdėjo. „Aš noriu ten patekti, aš noriu pamatyti, ką tu ten slepi...“. „Oi, oi, ojojoi, aš prašau, nereikia...“. Karalius dar daugiau užsidegė smalsumu. O aplink visi ministrai netvėrė  džiaugsmu. „Ar mes jums nesakėme Jūsų didenybe? Patys matote. Štai, štai...“. Karalius grėsmingai pasakė: „Nagi, pasitrauk, neerzink manęs“. Tarnas atsakė: „Jūsų didenybe, Jums nereikia ten eiti“. „Neerzink manęs!“ „ Jūs tikrai pasiryžote?“. „Tu kaip su manimi kalbi? Kas tu toks?“. Tarnas tada tarė: „Na, gerai“ ir pasitraukė nuo durų. Karalius ryžtingai įėjo ir pamatė... tuščią kambarį. Nei pinigų, nei moterų, nei degtinės, nei alaus, nei narkotikų... Žiūri,  kampe ant kablio kabo nuplyšęs chalatas ir apačioje seni nutrinti sandalai. Jis atsisuko į tarną ir sako: „Tu, žinoma man atleisk, bet aš čia kažko nesuprantu. Kas čia?“, jis pasižiūrėjo į ministrus, o tie kvailomis išraiškomis stovėjo susispietę tarpduryje. Kažkuris burbtelėjo: „Turbūt paslėpė...“. Karalius pavaikščiojo, pakilnojo chalatą, pastukseno sienas... „Jūsų didenybe, tai yra tai, apie ką aš jums nenorėjau pasakoti“ , pasakė tarnas. Karalius tarė:  „Tai sakyk. Mes gi draugai“ – jis vėl prisiminė esąs draugas. „Mes gi draugai“. Tarnas atsiduso ir paaiškino: „Maharadž. Kuomet aš pradedu jausti abejingumą, atlikdamas savo pareigas, kai pradedu pavyduliauti, tingėti, kai noriu ką nors pasisavinti... Mano širdis tokia užteršta... Tuomet aš ateinu į šį kambarį, sėdu ir žiūriu į šią lazdą, į šį seną skylėtą chalatą, į tuos nutryptus sandalus... Tai mano chalatas, mano lazda ir mano sandalai. Tuo aš buvau apsirengęs ir tik tai turėjau, kuomet mes susitikome. Aš ateinu, sėdžiu ir galvoju: „Koks aš niekšas. Karalius man tiek daug davė, padarė savo draugu, artimu žmogumi... O aš.... tingiu, nevertinu to, pavydžiu... Ir kuomet aš žiūriu į šį chalatą, lazdą ir sandalus  aš mąstau: iš tiesų nėra nieko geresnio, nei mano draugas karalius. Iš tiesų, jis toks kilnus ir didingas. Ir kuomet aš taip mąstau, mano širdis prisipildo nuoširdžiu troškimu tarnauti Jums, nesavanaudiškai, atiduodant Jums savo gyvenimą. Ir aš išeinu iš čia įsikvėpęs ir nesavanaudiškas, pasiruošęs atiduoti viską ką turiu, visą savo gyvenimą, Jums, mano karaliau“. Ir karalius, girdėdamas tai, tvirtai apkabino savo tarną ir pravirko. Ir jis pasakė: „Na, žiurkės...“. Tačiau, kai jis atsisuko į duris tenai... jau nieko nebuvo. „Klaidelė įvyko...“.

Taigi, pavydas. Kai sakoma: „Nėra dūmų be ugnies“, „Jei taip sako, vadinasi, taip ir yra“, arba: „Tokie žmonės šiaip sau nekalbėtų“. Pavydas niekuomet neturi jokios logikos, jokių apribojimų. Jis visuomet nevaisingas. Visuomet tuščias. Nors savo kalbose atrodo labai gražiai, tačiau už viso to – tuštuma, tušti plepalai.

Taigi, pereiname prie rekomendacijų, kaip atsikratyti šito. Norint atsikratyti, pirmiausia reikia atpažinti, ne tik išgirsti apie tai, reikia surasti tai, o tai - sudėtingiausiai aptinkama žmogaus savybė, tiksliau nešvara.

Taigi, ką pataria šastros? Jei pamatėte kažkur kažką blogo – nesukite iš kelio. Jei atsiranda blogos mintys apie kitus – nepaverskite jų tikrove. Taigi, du pamokymai. Jei pamatėte kažkur kažką blogo – nesukite iš kelio. Jei pamatėte savo pavydą, nenusiminkite. Jei pamatėte kažkieno pavydą, negalvokite: „Viskas. Jis pavydus, aš su juo nebendrausiu“. Jei atsiranda blogos mintys apie kitus – nepaverskite to tikrove. Tokiu būdu, materialus pavydas paverčia  blogas mintis teisybe. Kur skirtumas tarp tiesos ir teisybės? Kas gali pasakyti? Kur skirtumas? Teisingai. Kiekvienas turi savo teisybę, o tiesa yra viena. Absoliuti teisybė, vadinama tiesa. Absoliuti teisybė, nepriklausoma nuo nuomonių, kitko, ji vadinama kaip? Tiesa. Taigi, pavyduolis. Viskas, ką jis sugalvoja iš pavydo, virsta jam kuo? Tiesa. Kam? Sau. Jis įrodinėja, kad taip ir yra, arba mes įrodinėjame, kad tas žmogus yra toks. O jeigu tai tiesa, reiškia jos negalima pakeisti ar suabejoti ja. Ir kai mums sako: „Negali būti, jis ne toks...“, mes atsakome: „Tu ką... Durnelis... Kvailys. Tu gi nežinai. Tu nematei, o aš mačiau, aš žinau. Man sakė...  boba vienaakė“.

Sekantis patarimas. Nepradėkite tyrimų. O...  Dar vienas nurodymas. Jei atsiranda blogos mintys apie kitus,  nepaverskite jų tiesa, nepradėkite tyrimo. Nenorėkite pasitvirtinti savo spėliojimų. Nuostabu. Kokie nuostabūs pamokymai. Kuomet aš tai studijavau, aš galvojau: „Nuostabu. Juk nieko naujo neišgirdome. Tačiau kai viskas susideda...“. Mes atliekame tyrimus. Ir atlikdami tyrimą, jau iš anksto, dar neturėdami jokių faktų, būname taip įsikvėpę, su tokiu entuziazmu norime patvirtinti tas mintis, šio tyrimo pagalba. Ieškome faktų, renkame kompromituojančią medžiagą...

Taigi, jei taip elgiamės – 100% esame apimti pavydo. Taigi, nepradėkite tyrimų, nenorėkite įrodyti savo spėjimų. Neleiskite veikti pavydui. Nedarykite nieko neteisingo, nuodėmingo, ar negero, to, kuriam pavydite, atžvilgiu.

Kiekvienas turi pavydą. Tačiau tas, kuris netransformuos jo į kažkokią engimo formą, nuoskaudas, pasikėsinimus, klaidingus apmąstymus apie tą, kuriam pavydima, tas paliks pavydą nuošalyje, nepatirdamas dėl to širdyje nuostolių ir neprarasdamas meilės. Kiekvienas turi pavydą. Sutinkate? Kiekvienas. Kuris mums pavydi... Kiekvienas turi pavydą. Tačiau tas, kuris netransformuos jo į kažkokią engimo formą, nuoskaudas... Taigi, pradedame atskleisti. Jei yra tokie, kuriuos mes vienaip ar kitaip engiame, reiškia, mes pavydime jiems. Tai atsirado dėl tyrimo, pradėto jų atžvilgiu, kuomet sau įrodėme, kad jie yra tokie ir dėl to dabar juos engiame. Mums bus sudėtinga suprasti Bibliją, Koraną, Prabhupada sako, kad kuomet jūs suvoksite Vedas, jūs suprasite viską, apie ką kalba kitos religijos. Teisingai suprasite. Jūs neturėsite prieštaravimų: „Štai čia mes, o jie... pas mus taip, o pas juos taip...“. Ne.  Visa tai kyla iš nežinojimo.

Taigi. Kiekvienas turi pavydą. Tačiau tas, kuris netransformuos jo į kažkokią engimo formą, nuoskaudas... O kaip dažnai mes įsižeidžiame...  Štai dėl ko sakoma: „Išminčiui nuoskauda - šakėmis ant vandens užrašyta. Paprastam žmogui  nuoskauda - tai užrašas ant vandenyno kranto. Banga nuplovė ir neliko. Tačiau kažkokį laiką ji išlieka. Tuo tarpu kvailiui  nuoskauda - tai aukštai uolose iškirstas užrašas“. Kas iš mūsų galėtų pagalvoti, kad mes įsižeidžiame tik dėl vienos problemos. Ir engiame ir kuriame spėliones, galvojame apie kažką blogai, ant kažko nirštame... Laikome kažką savo priešu ar ant ko nors  įsižeidžiame... Visa tai iš kur? Dėl pavydo.

Taigi engimas, nuoskaudos, pasikėsinimai. Klaidingi išsigalvojimai apie tą, kuriam pavydime. Jei nepereisime į tai, jei nepradėsime veikti tokiu būdu, mes paliksime pavydą nuošalyje. Ir mūsų širdys nepatirs nuostolio dėl netektos meilės.

Tokiu būdu, nuostolį mes patiriame ne dėl kažko, ne dėl to, kad turto liko mažiau, ar dar ko nors... Žmogus gyvas meile. Viešpats Čaitanja sako, kad meilė egzistuoja žmogaus širdyje ir pasireiškia, jam apsivalant. Todėl, kai žmogus užsiteršia, mūsų meilė patiria nuostolį. Mūsų meilė patiria nuostolį, nes kažkada mes leidome veikti pavydui. Leidome veikti pavydui. Galite įsivaizduoti, kiek tokia veikla kaip abhinivesa... Žinote, kas yra abhinivesa? Tai norai ir įpročiai, kuriuos atsinešėme iš praeities. Kaip jūs manote, ką mes atsinešėme iš praeities? Mes atsinešėme norą pavydėti. Milžinišką pavydą ir norą pavydėti. Norą kritikuoti kitus. Todėl šastrose, kaip viena žinojimo rūšių, aprašomas nenoras ieškoti trūkumų kituose. Net jeigu jie akivaizdūs, nereikia jų ieškoti. Jei mes jų ieškome, reiškia, mes paprasčiausiai pavydime. Paprasčiausiai pavydime. Bet kokį žmogų galima patenkinti, išskyrus pavyduolį. Bet kokį, išskyrus pavyduolį. Šis nenusiramins, kol neatims iš kito pavydimų gėrybių. Aš nesu matęs didesnio vargetos, kaip pavyduolis – jis pastoviai nusiminęs ir įniršęs dėl kitų sėkmės.

Veidmainis pataikauja, žiūrėdamas į akis tam, kuriam jis pavydi,  jam nesant – šmeižia ir juodina, o kai šį aplanko bėda, piktai džiaugiasi ir mėgaujasi.  Pavyduolis sutrinka dėl kito sėkmės, tačiau piktai džiaugiasi dėl jo klaidų. Pavyduolis be jokių priežasčių pyksta ir niršta ant kito ir yra godus tam, kas jam nepriklauso.  Dar vienas bruožas. Pavyduolis be jokių priežasčių pyksta ir niršta ant kito ir yra godus tam, kas jam nepriklauso.  Tai mes jau aptarinėjome – kai kam nors pavydime, mes be priežasties pykstame ir nirštame. Nėra jokių priežasčių pykčiui ir įniršiui, tačiau mes pykstame dėl pavydo. Kuomet mes pavydime, mes tampame godūs tam, kas mums nepriklauso.

Nesistenk išreikšti savo meilę ir pagarbą pavyduoliui – jis niekuomet nepriims tavo kilnumo ir neįvertins jo. Dar viena citata. Nesistenk išreikšti savo meilę ir pagarbą pavyduoliui – jis niekuomet nepriims tavo kilnumo ir neįvertins jo. Ką Krišna sako Ardžunai apie Kauravus? Jis sako: „Jie nepriims tavo kilnumo. Jie neįvertins to, kad tu nenorėjai kovoti, kad būdamas kilniu, palikai kovos lauką. Jie apkaltins tave bailumu, menkumu ir koneveiks tave“. „Jie nepriims tavo kilnumo. Niekada.  Ir juo labiau – niekada jo neįvertins. Jeigu net ir priims, vis tiek neįvertins“. Tačiau šastrose sakoma „nepriims ir neįvertins“. Todėl nėra ko tikėtis, kad tuo atveju, kai mums pavydi, arba, kuomet mes pavydime kažkam, mes rasime savyje jėgų įvertinti žmogaus kilnumą, jei tas žmogus bus kilnus mūsų atžvilgiu - mes niekada jo nepriimsime ir neįvertinsime. Aš kalbu rimtai. Aš turiu jums klausimą, aš tai pabrėžiau raudonai, nes pavydas - baisus  bruožas.  Ar jūs galite pateikti nors vieną, aiškiai tai iliustruojantį, pavyzdį?  Aš pateikiau pavyzdį iš Bhagavad – gitos, kur Krišna sako: „Jie neįvertins tavo kilnumo...“. Kodėl?  Kas jie yra? Pavyduoliai. „Jie neįvertins tavo kilnumo Ardžuna, jie tavo kilnumą pavers tavo bailumu ir menkumu.  Ir jie visaip koneveiks tave“. Ar jūs galite pateikti nors vieną pavyzdį iš savo gyvenimo, kai jūs kažkieno kilnumo neįvertinote, arba, kad būtų lengviau, kuomet jūsų kilnumo neįvertino? Kas nors ateina į galvą? Štai matote, tokių dalykų gyvenime – milijardai, o jūs visi susimąstėte. (Balsas iš salės):  „Tai gali būti pavyzdys apie vaikus, kurie neįvertina tėvų kilnumo ir rūpinimosi jais, priima tai, kaip savaime suprantamą“. Tai faktas. Geras pavyzdys. Būtent apie tai Krišna kalba Bhagavad – gitoje: „Žmogus turi gerbti savo tėvą ir motiną, brahmanus, pusdievius ir Dievą“. Ką reiškia gerbti? Reiškia vertinti. Vertinti, nes tėvai yra kilnūs mūsų atžvilgiu. Jie rūpinasi mumis, o mes niekada to neįvertiname. Brahmanai moko mus, mūsų pačių labui, pusdieviai duoda mums įvairias gėrybes. Pabaigoje Krišna sako: „Viską, ką kas nors davė kitam, jis gavo iš manęs ir davė jums. Jis gavo tai iš manęs ir davė jums“. Todėl žmogus turi suprasti, kad viskas ką jis gauna – iš Krišnos. O jis nevertina to. Kodėl mes nevertiname tėvo su motina, viso kito... Todėl, kad mes nevertiname Krišnos. Todėl, kad mes Jam pavydime. Štai kodėl vaikai pirmiausia pradeda rūkyti, gerti, keiktis, tai yra daryti visa tai, kas bloga. Jie pavydi tėvams, kad šie turi pinigų, pavydi jiems turto. Todėl sakoma, kad pavyduolis,  niekada jūsų nepriims ir neįvertins. Niekada.

Toliau (tęsinys)>>>

1 Paskaita <<<  2 Paskaita <<<     4 Paskaita >>>