Dar turite pavyzdžių? Kuomet jūs patys neįvertinote kilnaus kažkieno poelgio ir po to jums buvo gėda? Tokiu pavyzdžiu gali būti, kuomet kita pusė, kurią mes įžeidėme, pirmoji ateina taikytis, o mes galvojame: „Matai, ir čia nori apšauti. Neišdegs!“. Yra su tuo susijusi istorija, kuomet demonas ir pusdievis susitiko ant siauro takelio aukštai kalnuose. Apačioje buvo kaimas, o viršuje - sniego sankaupa, galinti bet kada nugriūti. Pusdievis pažiūrėjo į kaimą, esantį apačioje, pažiūrėjo į sniego sankaupą viršuje ir pagalvojo: „Tiek to, tegul demonas praeina pirmas“. Demonas tada pagalvojo: „Na štai, jis mane pirmą praleis, aš praeisiu ir visi manys: štai, kokie kilnūs pusdieviai... Dėl kitų gerovės net savo priešams nusileidžia... Tuomet visi galvos: pusdieviai tokie kilnūs, o demonai – kiaulės“. Ir jis pasakė: „Na, ko ten stovi? Ką čia tokio vaizduoji? Nagi, eik pirmas“. Atsimenate, pasakojau šitą istoriją? Kaip jie kovėsi. Kaip pusdievis norėjo pralaimėti demonui, norėdamas apsaugoti kaimą nuo sniego griūties. Jis išsitraukė kardą ir mojavo juo, tyčia nepataikydamas. O demonas tuo metu galvojo: „Na štai, vėl maivosi. Tyčia taip kaunasi, kad nekliudytų manęs, kad visi tai matytų“.  Juk visi stebėjo šią kovą ir demonas tai žinojo. „Na ir cirkininkas“, galvojo demonas. „Aš jį nudursiu, o visi vėl kalbės, kokie demonai niekingi“. Ir jis taip pat pradėjo mojuoti kardu, nepataikydamas. Pusdievis pagalvojo: „Na, kas gi čia darosi?“. Ir jis kardu truputį sužeidė demoną. Demonas vėl pagalvojo: „Na, dabar lauki, kad aš nudurčiau tave... Ir vėl visi kalbės – koks pusdievis kilnus, tyčia išprovokavo demoną,  pats žuvo, tačiau išgelbėjo žmones“. Ir jis taip pat truputį sužeidė pusdievį. Pusdievis nesuprato... Taip jie ir kovėsi... Taip jie kaunasi iki šiol...

Taigi, nesivarginkite, žadindami savyje meilę ir pagarbą pavyduoliui.  Jis niekuomet nepriims jūsų kilnumo ir neįvertins jo. Dar niekada nebuvo, kad tas, kuris jums pavydi, pasigailėtų jūsų. Pavydas –  žaizda, kuri neužgyja savaime. Dar kartą. Dar niekada nebuvo, kad tas, kuris jums pavydi, pasigailėtų jūsų. Pavydas – žaizda, kuri neužgyja savaime. Kuomet įsipjaunate, žaizda su laiku pati užsitraukia. Tuo tarpu pavydas, jo negydant, ne tik neišgyja, bėgant laikui ši žaizda tik gilėja... Gilėja... Sukeldama vis didesnį nerimą. Kaip gangrena. Kaip gangrena, kuomet skausmas tampa nepakenčiamu.

Yra viena istorija apie žmogų, kuris taip pat buvo karaliaus draugu, kaip tarnas, apie kurį pasakojome. Jis buvo elgeta. Jis ateidavo į rūmus kaskart, kuomet ten vykdavo teismas. Teisme daug asmenybių, užimančių įvairias pareigas, o šis ateidavo tiesiog iš gatvės ir karalius pašokdavo iš savo sosto, pasitikdavo jį, pasisodindavo šalia ir sakydavo: „Na, aš laukiu tavo pamokymų“. Ir šis jam sakydavo: „O, karaliau! Skubėk paskatinti žmogų už kilnų jo poelgį, tačiau neskubėk bausti blogojo.  Nes jis ir be tavo pagalbos gaus ko nusipelnęs“. Tai vykdavo teismo metu. Ir karalius,  išgirdęs pamokymą, vietoj to, kad vykdytų teismą, baustų žmones, nutraukdavo bylos nagrinėjimą ir pradėdavo apdovanojimo ceremoniją, bandydamas išsiaiškinti, kokius gi gerus darbus yra padaręs šis nusikaltėlis. Įsivaizduojate? Visi susirinkę, pririnkta daugybė medžiagos – pirštų atspaudai, liudytojai, žiūrovai, visi sėdėdavo, laukdami kuo čia baigsis... Ir staiga... Veikiamas išgirsto pamokymo: „Skubėk paskatinti žmogų už kilnų jo poelgį, tačiau neskubėk bausti blogojo,  nes jis ir be tavo pagalbos gaus ko nusipelnęs“, karalius staiga priimdavo tai giliai širdin ir pradėdavo aiškintis, o ką gi gero yra padaręs šis nusikaltėlis? Visi būdavo suglumę,  karalius paskelbdavo, kad teismo procesas atšaukiamas, kas nors pasakydavo apie nusikaltėlį kažką gero, tada karalius apdovanodavo šį ir paleisdavo. Žmonės būdavo suglumę. Ir tai vykdavo kiekvieną kartą. Kiekvieną kartą. Visi susirinkę jautė pavydą žmogui, kurio klauso karalius. Natūralu, kad jie pasikapstė jo biografijoje – nieko. Pasikapstė jo puoduose – vėl nieko, net ir puodų nebuvo. Jie ieškojo čia ir ten, bet negalėjo rasti jokios kompromituojančios medžiagos. Tuomet vienas pagalvojo ir pareiškė: „Aš padarysiu taip, kad šis žmogus netektų karaliaus malonės. Ir karalius daugiau niekada jo neklausys“. Jis nuėjo pas karalių ir pasakė: „Štai tu klausaisi šito žmogaus“. „Na ir?“, paklausė karalius. „Iš tiesų, šitas žmogus tavęs negali pakęsti“. „Tu ką?“, nepatikėjo karalius. Paprastai kšatrijai visada būna įtarūs, kai kas nors ką nors bando kaltinti. „Iš kur tu tai ištraukei?“, grėsmingai paklausė karalius. „Na... Tu išklausyk, ką aš pasakysiu. Jis tavęs nekenčia, nes tau labai dvokia iš burnos“. Karalius sutriko, nepatikliai prisidengė burną: „Na, o iš kur tu tai ištraukei?“. „Ne, ne“, atsakė šis,  „Aš tai nieko nejaučiu, čia jis vaikšto ir visiems pasakoja tokius dalykus – kad tau siaubingai iš burnos dvokia, jis juk tavęs nekenčia. Ar tu nepastebėjai, kiekvienąkart, kai klausdamas patarimo tu prie jo pasilenki, jis prisidengia veidą ir atsitraukia?“. Ir prisidengęs sako: „Skubėk paskatinti žmogų už kilnų jo poelgį, tačiau neskubėk bausti blogojo,  nes jis ir be tavo pagalbos gaus ko nusipelnęs. Pastebėjai? “. „Tikrai? Aš to nepastebėjau“. „Tikrai, tikrai“. Pavyduolis paprašė kitų pavyduolių tai patvirtinti ir šie linksėdami galvas pritarė. Liudininkai. Karalius susimąstė: „Na, nieko sau“. Jis susikrimtęs atėjo pas žmoną, pakvietė prieiti ir pūstelėjo jai į veidą. Žmona nieko neužuodė ir nesuprato, ko jis nori. „Tu išgėrei, ar ką?“ „Ne“, atsakė jis. „Kuo kvepia?“ „Na, jazminu kvepia“ – jazminą kramtydavo, kad pagerinti burnos kvapą. „O blogo kvapo nėra?“ „Ne. Aš gi tau sėklyčių duodu. Tu jas kramtai ir nuo tavęs visuomet gerai kvepia“. Karalius pagalvojo apie elgetą: „Matai, koks veidmainis. Man lankstosi, o už nugaros visiems pasakoja,  kaip man iš burnos dvokia“. Jis įsižeidė. Karalius vis tik. O pavyduoliai tuo metu nubėgo pas elgetą į svečius, krito jam į kojas, pašlovino jį: „Tu toks didingas. Toks kilnus. Mes taip tave gerbiame. Mes norėtume, kad tu mus mokytum. Mes atnešėme tau maisto. Prašome, nepasididžiuok, pone. Paragauk, prašome tavęs“. Į visus patiekalus jie buvo gausiai pridėję česnako. Elgeta buvo kilnus žmogus ir jis negalėjo atsisakyti, kuomet jo taip nuoširdžiai prašė. Jam nepatiko česnakas, bet būdamas kilniu, jis nenorėjo įžeisti jų ir valgė viską, ką jam padavė. Jis privalgė tiek česnako, kad nuo jo dvokė per atstumą. Dvokė rankos, dvokė iš burnos. Tada pavyduoliai nubėgo pas karalių, neva reikia spręsti kažkokius klausimus. Karalius pasakė: „Nagi, pakvieskite tą elgetą pas mane“. Jis jau buvo atitinkamai nusiteikęs. Elgeta nežinojo ką daryti. Jis plovė rankas, skalavo burną. Atėjęs pas karalių, jis atsistojo nuošaliau nuo jo. Karalius iškart kažką įtarė, juk paprastai elgeta greta atsistodavo. Karalius pažiūrėjo į elgetą, pažiūrėjo į savo patarėjus, tie šypsojosi kreivomis šypsenomis. „Na, ką darysime?“. Elgeta priėjo ir prisidengęs burną, pusiau nusisukęs nuo karaliaus, tarė: „Skubėk paskatinti žmogų už kilnų jo poelgį, tačiau neskubėk bausti blogojo,  nes jis ir be tavo pagalbos gaus ko nusipelnęs“. Karalius neištvėrė, pašoko, ir pradėjo šaukti ant elgetos: „O veidmaini,  niekše! Netikęs padare!“. Ir karalius išvijo elgetą, sakydamas: „Dink man iš akių, veidmaini!“. Kas labiausiai užgavo karalių? Draugystė karaliui buvo šventa. Labiausiai jį užgavo tai, kad jo draugas jam už nugaros taip elgėsi. Draugai taip nedaro ir dėl to karaliui buvo labai skaudu. Atrodo smulkmena, tačiau tokiems žmonėms draugystė – šventa, todėl tokia smulkmena tapo labai svarbia. Jį užgavo, kad draugas jaučia, kad nuo jo dvokia ir vietoje to, kad pasakytų jam, jis vaikšto ir pasakoja tai kitiems. Jo akimis, elgeta pasikėsino į draugystės šventumą. Karalius, būdamas kariu, negalėjo šito suprasti. Todėl karalius atstūmė elgetą dėl šitos išdavystės ir pagalvojęs, nusprendė: „Kad kitiems nebūtų noro veidmainiauti, reikia jį gerai pamokyti“. Taigi jis baudė už veidmainiavimą. Jis baudė ne už tai, kad jam dvokė iš burnos ir kad kažkas apie tai pasakė. Jis norėjo sunaikinti veidmainystę visuomenėje, gindamas religijos ir švaros principus. Todėl jis parašė laišką: „Aš toks ir toks, perduodu tau šį laišką ir įsakau, perskaičius laišką tuojau pat nubausti mirties bausme tą, kuris įteikė tau laišką“. Jis pasišaukė elgetą, susuko laišką,  įdėjo jį  į auksinį futliarą ir nurodė: „Imk, nunešk šį laišką ir perduok tam ir tam“. Jis taip padarė, nes negalėjo pats nubausti elgetos mirtimi. Nes žinojo: „Skubėk paskatinti žmogų už kilnų jo poelgį, tačiau neskubėk bausti blogojo,  nes jis ir be tavo pagalbos gaus ko nusipelnęs“. Todėl jis liepė elgetai perduoti laišką. Tada ministrai sunerimo: „Kodėl gi  jo nenubaudė?“. Jie buvo nusivylę, nes laukė aukos. Pavyduolis niekada nenurims, jis nepasakys: „Na gerai, gerai. Jei taip – nedraugaukime, išsiskirkime“. Ne, jis nori aukos. Kad tas, kuriam jis pavydi, būtų paaukotas. Ir kai jie pamatė auksinį futliarą, tas, kuris viską sugalvojo, pamanė: „Na ir karalius. Vietoj to, kad nubausti, jis vėl apdovanojo. Vietoje bausmės elgeta gavo malonę“. Tada jis, nubėgęs į priekį, pasitiko priešpriešiais ateinantį elgetą. Tas ėjo, nešdamas futliarą. Pavyduolis pašlovino elgetą, paklausė, kaip jam einasi. Elgeta papasakojo, kad karalius jį išplūdo, atstūmė ir padovanojo futliarą, liepęs perduoti jame esantį laišką. Pavyduolis pradėjo prašyti futliaro: „Ką nori už tai atiduosiu“.  Elgeta atsakė: „Na, man nieko nereikia, imk, tik laišką perduok“. Laiškas buvo skirtas karaliaus broliui. Pavyduolis pamanė, kad dar dovanų gaus už perduotą laišką ir nunešė į adresatui. Karaliaus brolis išvyniojo laišką, perskaitė ir nurodė nulupti pavyduoliui  gyvam odą. Taip jis ir mirė.

Tuo metu karalius sėdėjo ir laukė šio ministro. Jis paklausė: „Kur ministras?“. Visur ieškojo, bet surasti negalėjo. Jis užklausė brolio, ar pas šį buvo jo siųstas pasiuntinys atėjęs. Šis patvirtino, kad taip. Karalius paklausė, ką jis jam padaręs. Brolis atsakė, kad įvykdė viską, kas buvo nurodyta. O čia staiga elgeta - išminčius pas karalių ateina ir sako: “Atleisk, tu man nurodei futliarą su laišku broliui perduoti. Bet aš eidamas ministrą sutikau, jis tiek prašė jam futliarą atiduoti, negalėjau jam atsakyti“. Karalius kažką įtarė, todėl pasikvietė tarną arčiau: „Klausyk, ar man labai smarkiai iš burnos dvokia?“. „Tu ką?“, atsakė tarnas, „Tau iš burnos jazminu visuomet kvepia“. Karalius dar labiau suglumo, nes jazminus jam duodavo žmona, tik ji tai žinojo, todėl elgeta negalėjo vaidinti. Karalius paklausė: „O kodėl tu vakar taip nuo manęs nusisukęs buvai?“. Išminčius atsakė: „Žinai, tas tavo ministras buvo atėjęs pas mane, pašlovino ir primaitino mane česnaku. Todėl, nenorėdamas, kad tau būtų nemalonu, aš taip ir stovėjau“. Karaliui viskas tapo aišku ir jis sušuko: „Skubėk paskatinti žmogų už kilnų jo poelgį, tačiau neskubėk bausti blogojo,  nes jis ir be tavo pagalbos gaus ko nusipelnęs“.

Toliau. Pavyduolio akys visuomet saugos tave. Taigi, kas jūsų angelas sargas? Pavyduolio akys visuomet saugos tave, atskleisdamos tavo klaidas ir nuslėpdamos kilnius tavo poelgius. Jos pasitiks tave su paslėptu pykčiu ir šypsena veide vienu metu.

Pavyduolis visuomet priešiškai nusiteikęs, neturėdamas tam jokių loginių priežasčių. Jis niekad nepasitenkins tavo pasiteisinimais ir argumentais.

Nekaltink pavyduolio. Ir anksčiau daugybei žmonių taip pat pavydėjo. Atsibosdavo jiems tai, bet tiek to. Kadangi visi pavyduoliai numiršta patys, iš pykčio dėl aplinkinių sėkmės.

Taigi. Pavyduolio akys visuomet saugos tave, atskleisdamos tavo klaidas ir nuslėpdamos kilnius tavo poelgius. Jos pasitiks tave su paslėptu pykčiu ir šypsena veide vienu metu.

Pavyduolis visuomet priešiškai nusiteikęs, neturėdamas jokių loginių priežasčių. Jis niekad nepasitenkins tavo pasiteisinimais ir argumentais.

Nekaltink pavyduolio. Ir anksčiau daugybei žmonių taip pat pavydėjo. Atsibosdavo jiems tai, bet tiek to. Kadangi visi pavyduoliai numiršta patys, iš pykčio dėl aplinkinių sėkmės.

Kuomet Viešpats nori atskleisti kažką kilnaus, ko kiti nepastebi, Jis prikabina prie tokio aštrius ir ilgus pavyduolių liežuvius. Jeigu ugnis nedegintų visko prie ko prisiliečia, išskirdama sprangius ir graužiančius dūmus, mes niekuomet nepažintume smilkalo aromato.

Dar kartą. Kuomet Viešpats nori atskleisti kažką kilnaus, ko kiti nepastebi, Jis prikabina prie tokio aštrius ir ilgus pavyduolių liežuvius. Jeigu ugnis nedegintų visko prie ko prisiliečia, išskirdama sprangius ir graužiančius dūmus, mes niekuomet nepažintume smilkalo aromato.

Būki kantrus pavyduolio atžvilgiu, nes pavydas sunaikins jį patį. Ugnis, neradusi nieko kito, sudegina save ir ramiai užgęsta.

Kas neparagaus, tas nepažins. Kas nepažins, nepradės aistringai norėti. Kas neturi troškimo, neturi ryžto. Kas neturi ryžto, tas nieko nepasieks. O kas nepasieks, tas ir liks netekusiu ir dėl to pavydžiu.

Nuostabu. Kas neparagaus, tas nepažins. Kas nepažins, nepradės aistringai norėti. Kas neturi troškimo, neturi ryžto. Kas neturi ryžto, tas nieko nepasieks. O kas nepasieks, tas ir liks netekusiu ir dėl to pavydžiu.

Išdidus nori išgarsėti. Mėgstantis sidabrą, ieško turto. Apsirijėlis nori prisivalgyti. Paleistuvis trokšta patenkinti geismą. Įžeistasis trokšta keršto. Tačiau pavyduolis nori to, ko nenori nei vienas iš čia išvardintų, nes....

Išdidus nori išgarsėti. Šlovė patenkina jo išdidumą.  Mėgstantis sidabrą, ieško turto. Radęs turtą, patenkina savo troškimą. Apsirijėlis prisivalgęs nurimsta. Paleistuvis patenkinęs aistrą nurimsta. Įžeistasis kerštu pasisotins. Tačiau pavyduolis ieško ne pasitenkinti. Jis trokšta kitiems blogo. Nes nėra nieko nuodėmingesnio šiame pasaulyje kaip pavydas.

Taigi, kiekvieną galima patenkinti. Įžeistuosius – kerštu. Godžiuosius – turtu. Paleistuvius – aistros patenkinimu. Apsirijėlį – primaitinant iki soties. Tačiau pavyduolį... Jis gerovės neieško.  Jis trokšta kitiems blogo. Pavyduolio motyvacija yra nuostabi. Jis nori, kad šlovingajam būtų nuplėšta garbė. Tai yra šlovingus žmones apkaltins nebūtais bjauriausiais motyvais. Taigi, pavyduolis nori šlovingajam nuplėšti garbę, turtuolį paversti... kuo? Ko nori šlovingam? Nori, kad jis liktų be garbės. Apkaltintas nesąžiningumu.  Šlovingas, bet be garbės. O turtingam? Ko pavyduolis linki turtingam? Tapti neįgaliu. Pavyduolis nelinki turtingam tapti elgeta, ne, jis linki, kad šis taptų neįgaliu, sužalotu. „Aha! Gavo gerai per galvą tas komersantas! Įvažiavo tas zaporožietis į jo mersedesą!“. Jis nenori kad turčius visko netektų, jis nori, kad šis taptų invalidu. Turtingas, bet neįgalus.

Taigi, pavyduolis šlovingam linki nuplėštos garbės, turtingam – neįgalumo,  laimingam – skausmo ir sielvarto. Štai koks pavydo tikslas – pamatyti, kaip laimingi rauda, palaužti sielvarto. Buvo toks filmas, aš jo nežiūrėjau, bet pamenu, su kokiu susidomėjimu visi žiūrėjo šį filmą. Filmo pavadinimas - „Ir turtuoliai verkia“. Visi žiūrėjo šį filmą, atsimenate? „Ir turtuoliai verkia. Aha!“.

Labai daug istorijų... Šrila Prabhupada rašo, kad pavydas – esminis šio pasaulio bruožas. Todėl jis sako: „Šis pasaulis – ne vieta džentelmenui“.  Ką reiškia džentelmenas arba padorus žmogus? Reiškia, kad jis nėra pavydus.

Istorija žino daugybę pavyzdžių, kuomet karalius, atiduodamas sostą vienam sūnui, sukeldavo liūdesį kitam ir tas pradėdavo kurti planus, kaip nugalabyti savo tikrą brolį.

Yra tūkstančiai tikrų istorijų... O pamenate, yra tokia pasaka, kurioje pasakojama apie tris seseris, sėdinčias prie atdaro lango ir verpiančias siūlus ? Viena seserų sakė: „Jeigu būčiau aš carienė, tai visam plačiam pasauliui, rengčiau puotą aš didžiausią“. Kita sesuo sakė: „Jeigu būčiau aš carienė, tai visam plačiam pasauliui, ausčiau drobę aš didžiausią“. O trečioji sesė tarė: „Jeigu būčiau aš carienė, tai karaliui, mūs tėveliui, dovanočiau sūnų – tikrą karžygį kariūną“. Jūs žinote šią istoriją. Kad karalius už lango stovėjo ir viską girdėjo.  Ir kaip sakoma: „Ta, kalbėjusi paskiausiai, tiko širdžiai jo labiausiai“. Labai įdomu. „Ta, kalbėjusi paskiausiai, tiko širdžiai jo labiausiai“. Ko jis norėjo? Ko norėjo Šrila Prabhupada? Kad visą pasaulį pamaitintų, ar kad visus aprengtų, apautų? Mes visus pamaitinsim, arba visus aprengsime, apausime... Ne. Karalius norėjo savęs verto įpėdinio, to, kuris tęstų jo žygius ir įgyvendintų visas svajones. Štai kodėl „Ta, kalbėjusi paskiausiai, tiko širdžiai jo labiausiai“. Taigi, jis įeina, ima ją ir vedasi prie altoriaus. Kas atsitiko? Pamenate? Kas atsitiko karalienei ir jos kūdikiui?  Kai: „skirtam atėjus laikui, gimė naktį jai toks keistas vaisius: ne sūnus ir ne duktė, ne varlė ir ne pelė. Ne žvėris ir ne skrajūnas o nežinomas gyvūnas“. Taip seserys pranešė karaliui. Parašė jam laiške, nes jis buvo išvykęs į žygius. Kodėl? Juk iš tikrųjų karalienei gimė nuostabus sūnus. Kodėl jos taip parašė karaliui?  Kad: „skirtam atėjus laikui, gimė naktį jai toks keistas vaisius: ne sūnus ir ne duktė, ne varlė ir ne pelė. Ne žvėris ir ne skrajūnas o nežinomas gyvūnas“. Kodėl seserys taip padarė? O mes?.. Mes niekada taip nedarome? Na.... Na, ne, turbūt ne...

Ir toliau pasakojama, kaip jos: „Žingsnį šį klastingą žengę, piktą planą sesei rengė: karalienę ir jos sūnų, tikrą karžygį kariūną, pražudyti paslapčia, nuskandinant gelmėse. Pasodino juos statinėn, dangtį užkalė medinį, viską stipriai nudervavo ir į jūrą nurideno“. Karaliui grįžus, jos paaiškino kad karalienė buvus bloga, kad atsitiko nelaimė ir ji su sūnumi pražuvo ir taip jie toliau gyveno. Po daugelio metų atvyko laivas. Karalius pakvietė svečius, pavaišino, klausinėjo kur buvę, ką matę. Tie atsakė: „Daug keliavę, daug pamatę, džiaugėmės stebuklą radę. Jūroje yra sala. Miestas nuostabus joje. Pastatai ten įspūdingi, kupolais auksiniais spindi. Ten Gvidonas karaliauja, susitikti pageidauja ir linkėjimus nuoširdžius, prašė perduoti per mus“. Kas atsitiko? Karalius apsidžiaugė kvietimu ir suskato rengtis Gvidoną aplankyti. O seserys? „A...Na, ir kas čia tokio?...  Ko ten važiuoti?... Geriau jau mes...“. Kaip matote, pavydas aprašomas visur. Visur. Visur. Ruslanas ir Liudmila. Ravana ir Sita. Ramacandra ir Ravana – pavyduolis. Rama siūlo Ravanai draugystę. Jis sako: „Atiduok Sitą ir aš tapsiu tavo draugu, aš pats tave ginsiu“. Tačiau Ravana neatidavė. Jis žinojo, kad Sita jo nemyli, tačiau vis tiek nusprendė jos neatiduoti. Nė už ką.

Mes taip pat elgiamės panašiai ir mums bus labai sunku, kol nepasikeisime. Labai sunku. Taigi. Pavyduolis niekada nekreipia dėmesio į savo gerovę. Pavydas niekada neieško ko nors vertingo. Matydamas artimo gerovę, pavydas ieško pinklių, kurias galima būtų jam paspęsti. Taigi, dar vienas pavydo aspektas. Pavyduolis niekada nekreipia dėmesio į savo gerovę. Pamenate, aš pateikiau pavyzdį, kaip jūs sėdite ir laimingi valgote grikių košę? Laimingi, kol staiga kažkas ateina ir pradeda valgyti mango. Ir jūsų gerovė baigiasi. Gerovė dingo akimirksniu.  Ką tik buvote patenkinti, o dabar jau nebe. Taip mes veikiame. Tik nupirkome naują automobilį. Važiuojame, džiaugiamės, tik staiga, priešpriešiais mums atvažiuoja kitas su geresniu... Ką tik buvome laimingi ir jau nebe. Jau nelaimingi.

Krikščionybė tvirtina, kad didžiausias kančias ir dantų girgždesį pragare sukelia ne skausmas, nes kiekvienas žino, kad kenčia už savo kaltes. Atsimenate, aprašoma, kai tik žmogus ten bando paklausti: „Už ką?...“, jam iškart pateikiami pirštų atspaudai, video, audio, visi motyvai, nes vienas sekė protą, kitas kalbą, dar kitas – kūną. Todėl iš karto – sravana. Žinote? Žinote, kad kiekvienas vyras turi savo šravaną ir kiekviena moteris turi savo sravani. Kaip rašoma šastrose, jie viską fiksuoja: video, audio ir net tai, kas mintyse darosi. Jie užrašo viską, ką mes galvojame. „Užrašo“, žinoma, yra sąlyginis posakis. Taigi, jie daro video įrašus, audio įrašus ir, be kita ko, jie daro telepatinius įrašus. Ir kiekviena gyva būtybė (žmogus) turi prie savęs pritvirtintą: vyrai – šravaną,  moterys – šravani. Nuo pat žmogaus pradėjimo momento prasideda įrašai. Ir tai tęsiasi iki grubaus fizinio kūno palikimo momento. Nuo grubaus kūno sukūrimo momento, kuomet ląstelė apvaisinama, jūs atsimenate iš trečiosios Šrimad Bhagavatam  giesmės? Viskas, sravana (jeigu tai vyras), arba sravani  (jeigu tai moteris), pradeda rašyti: „O Viešpatie, aš Tau tarnausiu...“. Yra maldos, gyvos būtybės išreikštos motinos įsčiose. Neužtenka to, kad paramatma viską fiksuoja, dar ir šitie viską užrašys. Ir  kuomet, būdami pragare, jūs bandote aiškintis: „Už ką?“, tuomet tuoj pakviečiamas šravana, kuris iškart parodo visas jūsų nuodėmes ir jums belieka priimti tai. Todėl krikščionybė tvirtina, kad didžiausias kančias ir dantų girgždesį pragare sukelia ne skausmas, nes kiekvienas žino, kad kenčia dėl savo kaltės. Kančios ir dantų griežimas kyla dėl to, kad teisuoliai tuo metu džiaugiasi dėl savo teisingų darbų, o pavyduoliai atranda pragare pačią didžiausią kančią iš visų kančių. Taip tvirtina krikščionybė. Taigi, kam skirtas pragaras? Pavyduoliams. Dar kartą. Krikščionybė tvirtina, kad didžiausias kančias ir dantų girgždesį pragare sukelia ne skausmas, nes kiekvienas žino, kad kenčia dėl savo kaltės. Kančios ir dantų griežimas kyla dėl to, kad teisuoliai tuo metu džiaugiasi dėl savo teisingų darbų, o pavyduoliai atranda pragare pačią didžiausią kančią iš visų kančių. Taip tvirtina krikščionybė.

Pavydas yra kupina liūdesio ir neteikianti džiaugsmo nuodėmė, nes jis tuo pat metu yra jį turinčio kaltė ir bausmė už tai. Nes pasakyta: „Pavydas persekioja visus geruosius, dėl to yra nusikalstamas. Tuo pat metu, naikindamas pavyduolį, pavydas yra ir jo bausmė“.

Taigi. Pavydėti yra vienu metu ir nusikaltimas ir bausmė. Prisimenate Dostojevskį? Nusikaltimas ir bausmė. Prisimenate? Taigi, pavyduolis yra ir nusikaltėlis ir nusikaltimo auka vienu metu. Labai įdomu: pavyduolis tuo pat metu yra ir nusikaltėlis ir bausmės auka.

Taigi. Net geležinės žnyplės taip smarkiai nesuspaus, kaip pavyduolio širdį graužia pavydas. Pavydėdamas  jis kankina sielą šiame ir ateinančiame gyvenime. Pamenate, Bhagavad - gitoje yra posmas, kuriame sakoma: „Tas, kuris kankina savo kūną, o taip pat jame esančią paramatmą, tas - demonas“. O kokia yra pagrindinė demono savybė? Pavydas. Tokiu būdu, jis kankina savo kūną ir ten esančią paramatmą tik dėl vienos priežasties. Dėl kokios? Dėl pavydo. Bandydamas prilygti Dievui. Todėl, tas, kuris kankina savo kūną, o taip pat jame esančią paramatmą, be abejonės, daro tai, vedamas pavydo. Demonas.

                      Neturėkite noro nubausti pavyduolį, jis jau nubaustas pačiu pavydu. Šiame pasaulyje jis kankinasi, matydamas artimųjų šlovę ir laimę, o patekęs pragaran, kenčia, matydamas teisiųjų palaimą. Nes pavydas sunaikina tą, kuris jį nešioja.

Yra nuostabi istorija apie filosofą, vardu Leontijus. Jis buvo  žinomas pagonis. Jis buvo labai turtingas ir turėjo du vaikus: sūnų ir dukrą. Atėjus laikui, Leontijus susiruošė palikti pasaulį. Jis buvo labai pažengęs, galėjo  pats valdyti savo likimą. Ir jis nusprendė palikti šį pasaulį. Paskutine valia, jis paliko visą turtą savo sūnui. Dukrai jis pasakė: „O tau užteks to, kas skirta tau likimo“.  Duktė paklausė: „Ką?“. Jis pasakė: „ Viską aš palieku sūnui“- jis buvo pasakiškai turtingas, - „O tau, užteks to, kas skirta tau likimo“.  O dukrą jis mylėjo labiau už viską. Ten buvo giminės, artimieji, draugai, visi negalėjo suvokti: „Kaip šitaip?“. O jis atsakė: „O štai taip“. Ir pasakęs, paliko kūną. Ir duktė... Ji taip mylėjo savo brolį, ypač po šitų žodžių... Taip mylėjo... tiesiog liepsninga meile. Ar čia yra žmogus, kuris man pasakojo apie savo nesutarimus su seserimi? Matau yra. Klausykite atidžiai. Klausykite. Lygiai tokia pati istorija.

Taigi. Sesuo tai išgirdusi... Kol tėvas dar buvo gyvas, ji dar ne visai buvo meilę broliui praradus. Tačiau kai tėvas tai pasakė jai... Kol ji galvą į brolio pusę pasuko... Viskas... O tais laikais tėvo žodis būdavo juridinis įstatymas. Viskas... Tėvas pasakė, visi patvirtino ir tai tapo įstatymu. Taip sūnus gavo viską. O duktė pagalvojo: „Aš padarysiu viską, kad atsiimti iš jo pusę turto. Ne, aš padarysiu viską, kad atimti iš jo viską“. Už ką? Už ką? Už nieką. Nėra logikos. „Aš atimsiu iš jo viską...“. „Mes senąjį pasaulį sunaikinsim ir naująjį  pasaulį pastatysim. Kas buvo niekuo, tas taps... ne, ne kažkuo... Jis taps VISKUO!“. Suprantate tai? Suprantate iš kur tai? Tai – pavydas, liepsnojantis šudrų širdyse. Pavydas.

Taigi. Sesuo įtūžusi išėjo į gatvę ir sušuko: „Ar čia yra kur nors teisybė? Ar čia yra teisybė, ar jos nėra?“. O žmonės klausinėjo: „Na, na, kas atsitiko? Ko tu čia bėgioji, teisybės ieškai? Kas tau nutiko?“. Ji lakstė visur, klausinėdama: „Kur teisybė?“. Tada jai pasakė: „Jei ieškai teisybės, kreipkis į karalių“. Karalius buvo vardu Feodosijus.  Būdama nepatenkinta, suirzusi, ji nubėgo pas jį. Ko? Ieškoti teisybės. Kokios? Kad viskas turi priklausyti jai. Ir kad tėvas, taip pasielgęs, išprotėjo. Nes kitaip, logiškai paaiškinti tai, kas atsitiko, negalima. „Jis buvo beprotis, tas senis, jis gi mylėjo mane...“. Ir ji nubėgo pas karalių. Tačiau, prieš patekdama pas karalių, ji pateko pas jo seserį. Karaliaus sesuo pamatė Leontijaus dukrą. Leontijaus dukra buvo tokia graži, subtili... Tėvas įdėjo į ją geriausias savo savybes. Karaliaus sesuo pamatė ją ir pagalvojo: „O, kokia...“. O ši bėgiojo, piktinosi,  šaukėsi teisingumo... Karaliaus sesuo, tuo metu, galvojo: „Kokia moteris. Koks stotas, kokia krūtinė, kokios akys, kokie juodi plaukai ir t.t.“. Nesiplėsiu čia labai,  vardindamas. Tada seseriai šovė mintis: „Aš padarysiu ją brolio žmona“. Ji priėjo ir paklausė: „Kas tu  esi?“. „Aš - Leontijaus dukra, mano tėvas iš proto išsikraustė...“. O karaliaus sesuo žiūrėjo ir galvojo: „Nuostabi pora mano broliui“. Tada ji atvertė šią pagonę į krikščionybę. Karaliaus seserį vadino Pulchėja. Pulchėja. Ji atvertė Leontijaus dukrą į krikščionybę. Krikšto metu jai buvo suteiktas Jevdokijos vardas. Priėmusi krikščionybę, Jevdokija buvo pristatyta karaliui. Sesuo pasakė: „aš noriu tau pristatyti Jevdokiją“. Ir... Uždanga pakilo ir pasirodė Jevdokija, Leontijaus duktė, gražuolė, įsiaudrinusi visa... Karalius, ją pamatęs, įsimylėjo ir jie apsivedė. Visoje šalyje buvo švenčiamos šios vestuvės. Taip ji tapo imperatoriene. Ir kaip jūs manote? Ji nusiramino? Jau pirmą vestuvių naktį ji pasakė savo vyrui: „Aš tave prisileisiu tik su viena sąlyga...“. Jis pasakė: „Kokia? Brangioji, tu sakyk. Man tau nieko negaila“. Ji pasakė: „Man reikalingas juristas. Pats geriausias“. Jis atsakė: „Jokių problemų. Aš turiu valstybinį juristą – generalinį prokurorą. Jis vardu Pavlijanas. Rytoj tave supažindinsiu. Jis išspręs visas tavo problemas.“ Tada ji atsidavė. Juk karalius davė žodį. O karalius iš tikrųjų supažindino ją su Pavlijanu. Šis buvo gražus ir jaunas. Ir ji susitikinėdavo su juo, ir aptarinėjo savo problemas. Pavlijanas klausė jos: „Kam tau visa tai?“, juk visa ta kova dėl turto, vertinant, ką ji įgijo ištekėjus, buvo beprasmė.  Jūs suprantate tai? Jos tėvas buvo turtingas filosofas. Leontijus buvo turtingas filosofas ir visą savo turtą paliko sūnui, o dukrai pasakė: „O tau pakaks, ką likimas duos“. Tėvas žinojo, kad likimas suteiks jai šansą, nes turėjo tokias savybes, tokią išvaizdą.

Pavlijanas negalėjo suprasti jos noro susigražinti turtą, juk tai buvo niekas, lyginant su tuo, ką ji turėjo dabar. Tačiau ji nenusileido, ji atėjo kitą dieną, po to dar kitą ir jie vis tarėsi, ieškojo liudininkų... Tuo tarpu karalius buvo pametęs galvą dėl Jevdokijos. Tačiau jis turėjo ir kitų žmonų. Ir tylus liūdesys apėmė matadžių ašramą... Tylus liūdesys... Ir jos pradėjo lankyti karalių ir jam kalbėti: „Kvaileli tu, prasčioke... Tavoji Jevdoška, už tavo nugaros, turi romaną su Pavlijanu o tu karpai ausimis...“. Karalius, žinoma pašoko: „Ką? Išdavystė?!“. Karaliui visuomet išdavystės vaidenasi. „Išdavystė! Sargyba!“ Jis negalėjo patikėti - juk tai buvo mylimiausia jo žmona. Jis pasakė: „Reikia tai įrodyti“. Jos pasakė: „Na, tai tu pats ką nors sugalvok, juk tu - karalius“.

Jis mąstė, mąstė ir sugalvojo. Jis pašaukė žmoną: „Jevdokija!“. Ši atėjo: „Ko norėjai, brangusis?“ „Na, kaip ten Pavlijanas?“. „Normaliai. Procesas vyksta“. „O koks čia procesas?“. Ji paaiškino: „Na, čia dėl mano tėvo, beprotis, viską broliui paliko... Tai - principo reikalas“. Karalius sako: „Nesuprantu. Mes turime tokią imperiją! Imk ką nori! Bet kurį arklį ar palapinę“. Tačiau ji nesutiko: „Tai - principo reikalas. Aš noriu tėvo vežėčių. Iš principo“. Karalius pasakė: „Na, tiek to. Aš noriu padovanoti tau obuolį“. Ir davė jai gražų obuolį. Neturėdama jokių pašalinių minčių, ji nuėjo pas Pavlijaną, tai juk buvo principo reikalas, nes ją vedė pavydas, ji nuėjo ir vien tik norėdama išreikšti savo dėkingumą, nes jokio, net subtilaus geismo tarp jų nebuvo, padovanojo Pavlijanui obuolį. Ji juk atėjo su reikalu, pavydo vedama, ir iš dėkingumo davė jam obuolį.  O šis, pasirodo, nemėgo obuolių. O karalius tai žinojo. Jis pagalvojo: „Kažką labai brangaus mes atiduodame tiems, kurie brangūs mums“.

Po kurio laiko karalius vėl šaukia: „Jevdosia!“ Ji atėjo: „Taip brangusis? Ko tu visąlaik mane kvieti? Kas atsitiko?“. Karalius paklausė: „O kur obuolys?“. „Kur kur? Suvalgiau“. Jis paklausė: „Taip? Skanus buvo?“ Ji atsakė: „Taip, labai“. Po kažkurio laiko karalius aplankė Pavlijaną, užėjo į jo palapinę ir pamatė obuolį. Karalius įtūžo ir nubaudė Pavlijaną mirties bausme, o savo Jevdokiją išsiuntė tremtin, įkalino ją mažoje Viduržemio jūros saloje esančiame bokšte ir ji ten nusibaigė nuo liūdesio, pavydo ir patirtų įžeidimų, kad su ja taip neteisingai pasielgė. O karalius... Didis karalius, negalėdamas pakelti šio skausmo, nusilpo, susirgo ir numirė. Taip sužlugo didinga imperija. Didinga Feodosijaus jaunesniojo imperija. O prasidėjo istorija nuo paprasto  pavydo, tokio, kuris sugriovė didingą imperiją.

Vienąkart išminčiaus paklausė: „Kokios akys mato geriausiai, juodos ar pilkos? Vyriškos ar moteriškos? Žmogaus ar gyvūno?“. Išminčius atsakė: „Geriausiai mato pavyduolių akys. Jos mato viską: ir arti esančius mažiausius daiktus ir tai, kas yra labai toli. Vienintelio dalyko jos nemato – gėrio. O jei ir mato, prisipildo ašarų, ir stengiasi nematyti, pačios nejučia užsimerkdamos. Slėpkis kur  nori, užsirakink, pasišalink, atsižadėk gyvenimo, duok tylėjimo įžadus, bėk nors į dykumą – pavyduolio akys ir ten tave suras ir pamatys, ką tu darai. Pavyduolis turi kažką panašaus į žiūronus, per kuriuos jis mato labai toli... Neįmanoma rasti žmogaus, neturinčio jokio trūkumo, net jei jis būtų  dorybingiausias šventasis. Vien tik Dievas neužsiteršęs ir švarus. Kritikuojantis paliečia ne tik daugelį, bet ir geriausius, nes tik Dievas visiškai nekaltas ir nepaliestas aistrų. Tačiau pavyduolio akys mato žmonėse ir pačius menkiausius trūkumus ir netgi tokius, kurių juose niekada nebuvo“.

Taigi, kokios akys mato geriausiai? Pavyduolių akys. Ką bepadarytume, jos suras tai. Jos suras, ir svarbiausia, ką padarys? Jos pamatys, jos – jūsų klaidų liudytojai. Šventasis Paulius sakė: „Jei jūs ėdate vienas kitą, saugokitės, kad visi nežūtumėte“. Taigi, jis duoda žmonėms patarimą – nepavydėkite, nes visi žūsite. Nuo ko? Vienas nuo kito.

Norint sunaikinti bet kokią bendruomenę, užtenka vienas kitam įžiebti pavydą ir jo ugnis, piktavalių ir pavyduolių džiaugsmui, pavers pelenais viską nes, išskyrus pavydą, jie nieko negali duoti bendram reikalui, nes pavyduolis nevertas vadintis žmogumi ir nešioti arijo titulą. 

Norint sunaikinti bet kokią bendruomenę, užtenka vienas kitam įžiebti pavydą ir jo ugnis, piktavalių ir pavyduolių džiaugsmui, pavers pelenais viską, nes, išskyrus pavydą, jie nieko negali duoti bendram reikalui, nes pavyduolis nevertas vadintis žmogumi ir nešioti arijo titulą. 

Viena pavydo formų tai – savęs sureikšminimas, išdidumas, savo unikalumo ir nepakartojamumo suvokimas. Pirmoji tokio pavydo pozicija, pavadinsime ja teigiama – tai troškimas tapti geresniu už kitus, ugdant savo savybes ir sugebėjimus.

Antroji pozicija, negatyvi – siekimas visus paversti menkesniais už save.  Apsvarstysime šią negatyvią poziciją. Tokia pavydo forma pasireiškia troškimu visus pažeminti, siekiant pačiam pasijausti esant aukščiau. Tai suprantama. Pavydas, tai siekimas maksimaliai susireikšminti, minimizuojant kitų reikšmingumą. Apie tai mes pakalbėsime kitą kartą. Ačiū.

Gal kas turite klausimų? Dar kartą primenu seminaro pavadinimą - „Mano pavydas“. Labai gerai, kad tai atsimenate. Ir man tai priminkite.

Klausimas. Kas yra atsainus požiūris ir kaip jis atsiranda?

Atsakymas Tai nereiškia, kad mes nevertiname kažkokių savo dorybių, mes nevertiname kitų turimų dorybių. Tai atsiranda dėl siekimo būti pranašesniu. O siekimas būti pranašesniu, pažeminant kitus, yra ne kas kita, kaip pavydas. Pavydas, kurį pagimdo abejingumas gerosioms kitų žmonių savybėms.  Dėl pavydo.

Bhagavad  - gitoje Viešpats Krišna sako: „Tas, kuris pažins mane, ateis pas mane“. Kaip galima pažinti Viešpatį?  Viešpats sako, kad jis pats iki galo negali pažinti savęs. Kaip galima Jį pažinti ir kas Jį pažins? „Iš dešimčių tūkstančių tik vienetai siekia pažinti save, iš visų, siekiančių pažinti save, tik vienetai žengia atsidavimo tarnybos keliu. Iš visų, pradėjusių eiti atsidavimo tarnystės keliu, vargiai rasime nors vieną, pažinusį Mane pilnai“. Taip sako Krišna. Ką tai reiškia?  Tai reiškia, kad pažinti Krišną iš vienos pusės yra labai paprasta, iš kitos pusės – labai sudėtinga. Kur Krišnos paprastumas? Tame, kad reikia bent teoriškai suvokti, kad Krišna, kaip sako Šrila Prabhupada, - Aukščiausias Dievo Asmuo. Ir kad mes kokybiškai Jam lygūs, tačiau kiekybiškai Jis visapusiškai už mus pranašesnis. Ir tai, kad mūsų padėtis – amžino tarno. Tai nesunku suvokti, ypač jei jūs atliksite atsidavimo tarnystę. Tačiau vargu ar nors vienas sugebės suvokti kita. Ką tokio? Tai, kad Jis toks, suvokti nesunku. Tačiau pasakyti, kodėl Jis taip elgiasi... Ir prognozuoti, kaip Jis pasielgs vienu ar kitu atveju – labai sudėtinga. Netgi Šrimati Radharani, net ji išmušta iš vėžių. Kuomet Šrimati Radharani šoka Rasos šokį su gopėmis ir Krišna, jūs galbūt girdėjote apie tai ar skaitėte, Krišna šokdamas šį šokį, paskleidžia savo ekspansijas kitoms gopėms. Pats Jis šoka su Šrimati Radharani. O Jo apsireiškimai šoka su kitomis gopėmis. Ir Jis apgaubia gopes tokia iliuzija, kad kiekviena gopė galvoja, kad Jis šoka tik su ja. Kiekviena galvoja, kad būtent jos Krišna – tikrasis. Kiekviena gopė galvoja esanti vienu du  su Krišna. Atsimenate, kaip knygoje „Krišna - Aukščiausias Dievo Asmuo“ aprašoma, kaip Narada apsilankė 16108 rūmuose ir įsitikino, kad Krišna kiekvienuose rūmuose su kiekviena žmona buvo atskirai ir nei vienai  nebuvo neištikimas. Pas vieną nuėjo, mato - ten Krišna šachmatais žaidžia, su kita Jis juokauja, kitur jie valgo, kitur miega. Narada išvydo tai ir negalėjo to suprasti. Ir kiekviena žmona buvo įsitikinusi, kad Krišna būna tik su ja. Taip ir gopės – jos buvo laimingos, o Šrimati Radharani, ji pažįsta Krišną geriau nei kas kitas. Todėl ji atpažino Jį. Na, nevisiškai, tačiau ji pagalvojo: „Krišna juk su manimi šoka. O su kitomis – tai tik Jo ekspansijos...“. Tuo metu Krišna įsuko ją šokyje, pakėlė ir nunešė ant pečių ir ji pagalvojo: „Štai aš, pati, pati...“ O Krišna, tuo metu sako jai: „Žiūrėk šaka, griebkis už jos“. Ji sugriebė šaką, Krišna ją paleido ir nuėjo. O ji liko kaboti. Ji išsigando. Pažiūrėjo žemyn, o Krišna taip sutvarkė, joga majos pagalba, kad atstumas iki žemės pasirodė jai labai didelis. Ji įsikabino į šaką ir pradėjo tvirtai laikytis. O Krišna tuo metu pranyko krūmuose. Tada Šrimati Radharani pradėjo šaukti: „Krišna! Užteks!.. Krišna, užteks!.. Aš jau negaliu!.. Aš krentu!.. Žiūrėk, aš nukrisiu!.. Krišna, žiūrėk, aš nukrisiu!..“. Dabar jūs suprantate, iš kur kilęs posakis „Išdidumas yra kritimo priežastis“. Ji buvo trapi, jos rankos jau nebelaikė. Ji sušuko:“Krentu!..“ ir atleido rankas. Ir nukrito. O Krišna tuo metu raitėsi krūmuose iš juoko. Dėl ko taip atsitiko? Mes neturime didžiuotis tuo, kad kažką suprantame, kažką žinome. Suprantate? Mes niekada neturime tuo didžiuotis.

1 Paskaita <<<  2 Paskaita <<<      4 Paskaita >>>