4 PASKAITA (pirma dalis)

Om namah bhagavate vasudevaya...

Sr.BH. 3.32.39. Viešpats Kapila tęsė: „Šios žinios nėra skirtos pavyduoliams, žemų polinkių žmonėms, jos neskirtos agnostikams, nevalyviems ir puolusiems. Jos nėra skirtos veidmainiams ir besididžiuojantiems turimu materialiu turtu. Šių žinių negalima atskleisti godiems, ar perdaug prisirišusiems prie šeimyninio gyvenimo, o taip pat neatsidavusiems Viešpačiui, tiems, kurie priešiškai nusiteikę atsidavusių ir Aukščiausio Dievo Asmens atžvilgiu“. Viešpats Kapila tęsė:  „Šios žinios nėra skirtos pavyduoliams, žemų polinkių žmonėms, jos neskirtos agnostikams, nevalyviems ir puolusiems. Jos nėra skirtos veidmainiams ir besididžiuojantiems turimu materialiu turtu. Šių žinių negalima atskleisti godiems, ar perdaug prisirišusiems prie šeimyninio gyvenimo, o taip pat neatsidavusiems Viešpačiui, tiems, kurie priešiškai nusiteikę atsidavusių ir Aukščiausio Dievo Asmens atžvilgiu“.

A.C. Bhaktivedantos Svamio komentaras.  Tie, kurie  siekia žalos kitoms gyvoms būtybėms, nepajėgūs suvokti Krišnos sąmonės mokslo. Tokie žmonės nepasieks transcendentinės meilės tarnystės Viešpačiui karalystės. Yra tokie „mokslininkai“ ir „mokiniai“, kurie demonstruoja netikrą nuolankumą savo dvasiniam mokytojui, tačiau iš tikrųjų užsiima atsidavimo tarnyste, siekdami savanaudiškų tikslų. Tokie taip pat niekada nesupras, kas yra Krišnos sąmonė ir atsidavimo tarnystė. Krišnos sąmonės filosofijos nesupras ir tie, kurie, gavę įšventinimus į kitos religijos tikėjimą, nesupranta, kad atsidavimo tarnystė yra universali visų Viešpaties Asmens pažinimo metodų esmė.  Yra buvę atvejų, kuomet jauni žmonės prisijungdavo prie mūsų judėjimo, tačiau, būdami išauklėti kitoje religijoje, netrukus pasitraukdavo ir pradingdavo materialaus pasaulio tankmėje. Iš tiesų, Krišnos sąmonė nėra sektantiška religija, tai mokomoji praktika, kurios dėka galima pažinti Aukščiausią Viešpatį, bei savo santykius su Juo.  Kiekvienas gali prisijungti prie mūsų judėjimo, atmetęs visus religinius prietarus, tačiau deja, yra žmonės, prisilaikantys kitos nuomonės ir tokiems žmonėms nedera aiškinti Krišnos sąmonės mokslo esmės. Materialistiški žmonės, kaip taisyklė, veikia, siekdami tapti įžymūs, padaryti karjerą, pasiekti materialios gerovės. Jeigu  žmogus praktikuoja Krišnos sąmonę, siekdamas tokių tikslų, jis taip pat niekada nesugebės suvokti transcendentinės filosofijos. Tokie žmonės laikosi religinių principų, siekdami pagarsėti visuomenėje savo dorybingumu ir dievobaimingumu. Jie įsitraukia į vienos ar kitos religinės organizacijos veiklą, rūpindamiesi tik savo prestižu. Mūsų amžiuje tai atsitinka ypatingai dažnai. Tokie žmonės taip pat niekada nesuvoks Krišnos sąmonės filosofijos. Net jei žmogus nesiekia materialios gerovės, tačiau per daug prisirišęs prie šeimyninio gyvenimo, jis taip pat nesuvoks Krišnos sąmonės prasmės. Pradžioje gali pasirodyti, kad tokie žmonės netrokšta materialios gerovės, tačiau jiems trukdo stiprūs prisirišimai prie žmonos, vaikų ir šeimyninės laimės. Galų gale žmogus, neturintis nei vieno iš aukščiau išvardintų trūkumų, tačiau nesidomintis tarnyste Aukščiausiam Dievui t.y. neatsidavęs – taip pat nesupras Krišnos sąmonės filosofijos.

Om ajnana...

Taigi, mes toliau tęsime mūsų temos (paskaitų ciklo), pavadintos „mano pavydas“, pristatymą. Nenorėdamas gaišti laiko praeitos medžiagos kartojimui, aš iškart pratęsiu, nes, kiek pamenu, šiandien jau paskutinė paskaita. Rytoj pagal tvarkaraštį paskaitų jau nebus. Todėl iškart pereisiu prie šios dienos temos.

Taigi, egzistuoja dvi pavydo pozicijos arba du jo pasireiškimai: teigiamas ir neigiamas. Teigiamas – tai toks pavydas, kai siekiama tapti geresniu už kitus vystant savo savybes ir sugebėjimus.Tai tokia pavydo rūšis, kuomet žmogus bando ugdyti savo savybes. Vedamas pavydo, jis ugdo savybes. Kuomet pavyduolis siekia ugdyti savo savybes ir sugebėjimus, - tokio tipo pavydas vadinamas teigiamu. Antro tipo pavydas, negatyvus arba neigiamas, - tai troškimas visus padaryti menkesniais už save. Štai tokią gyvenimo poziciją mes ir vadiname tuo pavydu, kurio pageidautina atsikratyti. Toks pavydas pasireiškia visų aplinkinių sumenkinimu, siekiant pačiam užimti kiek įmanoma aukštesnę padėtį. Aš manau, tai yra visiems pažįstama būsena - kuomet kam nors pavydime, mes stengiamės sumenkinti  tą žmogų, pradedame kalbėti apie jo trūkumus, manau, visi pamenate Šrimad Bhagavatam aprašytą Dakšos dialogą su išminčiais. Dialogas vyko Viešpačiui Šivai skirto aukojimo metu. Dakša nutylėjo visus Viešpaties Šivos privalumus ir kalbėjo tik apie, jo nuomone, esančius Šivos trūkumus.  Jis sakė:  „Pažiūrėkite, su kuo jis bendrauja – įvairūs plėšikai, pišačai, bhutai, bhutaganai, demonai... Pažiūrėkite kaip jis apsirengęs. Pažiūrėkite kaip jis apsirengęs. Netvarkingas. Pažiūrėkite, jis visas išsitepliojęs krematoriumų pelenais“. Ir taip toliau... „Pažiūrėkite, kaip jis susišukavęs, kokia jo išvaizda...“. Kam jis visa tai darė? Menkindamas Šivą, jis aukštino save.

Taigi, tai negatyvaus pavydo pavyzdys. Pavydas – siekimas maksimaliai save sureikšminti, minimizuojant kitų reikšmingumą. Labai dažnai galime matyti ir girdėti, kaip mes sakome: „Na, aš čia truputį.... na, žinoma, jie kažką darė, bet jeigu aš to nebūčiau pradėjęs... patys suprantate?...“. Tai yra kitų minimizavimas ir savo reikšmingumo maksimizavimas. Mes galime sakyti, kad tai - dėl išdidumo. Ne.  Išdidumas – tik pasekmė. Kieno pasekmė? Pavydo.  Kartais sakoma...  Šrila Prabhupada sakydavo: „Ačiū jums. Be jūsų aš nebūčiau sugebėjęs atlikti šios tarnybos. Tai atvirkščiai reiškia kitų maksimizavimą ir savęs minimizavimą. Šrila Prabhupada sakydavo: „ Mano brangūs mokiniai. Labai jums ačiū, kad jūs padedate man atlikti tarnystę mano dvasiniam mokytojui. Be jūsų, aš nebūčiau sugebėjęs to padaryti“.

Kaip manote, kas tai? Minimizavimas, maksimizavimas? Ne.  Tai vadinama nuolankumu. Nuolankumas. Mes priėjome sekančios išvados: pavyduolis – nenuolankus. Taigi, pavydas ir nuolankumas yra labai svarbūs aspektai. Krišna sako: „tad viddhi pranipatena pariprasnena sevaya upadeksyanti te jnanam jnaninas tatva darsinah“. „Pabandyk sužinoti tiesą, kreipdamasis į dvasinį mokytoją. Nuolankiai jam tarnauk ir klausinėk jo. Taigi, kas yra nuolankumas? Guru maksimizavimas ir savęs minimizavimas. Ką reiškia Guru maksimizavimas? Iki kokio laipsnio? Tik jo malonės dėka aš kažką galėsiu padaryti. Prabhupada sako: „Mano brangūs mokiniai, ačiū jums labai,  kad padėjote man vykdyti mano dvasinio mokytojo misiją. Be jūsų pagalbos, aš jos nebūčiau įvykdęs“.

Iš kur tokia nuotaika, mūsų pavadinta nuolankumu? Mes sakėme, kad pavydas – tai siekimas maksimizuoti save, minimizuojant kitų reikšmingumą. Šrila Prabhupados atveju, yra atvirkščiai. Reiškia, ko čia nėra? Pavydo. Ir, nesant pavydo, pasireiškia nuolankumas.

O kaip mes elgiamės? „Jūs gi nesuprantate, Guru Maharadž! Jūs ne visai supratote! Ką Jūs galėjote čia per tris dienas suprasti! Na... Mano manymu, yra taip...“, – visa tai reiškia, kad mes nenuolankūs. O kadangi nenuolankūs, reiškia, mes esame pavydūs. Pavydas mums nesvetimas, mes negalime jo atsikratyti. Ir mes pradedame ginčytis, teisintis, gintis... Kas yra nuolankumas?  Tai gynybos nebuvimas. Ką reikia ginti? Savo maksimizavimą. Savo reikšmingumą. Todėl Viešpats Čaitanja sako: „Žemesnis už žolę pakelėje, kantresnis už medį, visada reiškiantis pagarbą kitiems ir netrokštantis sau pagarbos - tik tokią sąmonės būklę pasiekus, galima pradėti kartoti Šventą Vardą. Pradėti... Tai vadinasi harinama diksa. Dikša reiškia „pradžia, pradėti“.  Pradėti kartoti Šventą Vardą. Tokiu būdu, prieš iniciaciją, kuomet mes praeiname šikšą, mes turime išmokti nuolankumo. O nuolankumą mes įgyjame, atsikratydami pavydo. Atsikratydami pavydo. Mes turime maksimaliai stengtis atsikratyti pavydo, todėl mus verčia užsiimti įvairių rūšių tarnyste, sako mums: „Daryk tą ar šitą“. O mes nerimstame: „Na, kada gi mums „tikrą“ darbą patikės?“. Mes sakome: „Na, kas gi čia per užsiėmimas? Negi aš nevertas daugiau nei jie?“. Ir mes net nepastebime, kaip patys pasirašėme nuosprendį sau. Kokį? Kad „prieš mus – pavyduolis, kuris maksimizuoja savo asmenį ir minimizuoja kitų asmenybių tarnystę“. „Kas? Kas jie tokie? Aš gi viską suprantu. Kodėl jūs mane laikote viename lygyje su jais? Aš jau seniai viską suprantu, visas paskaitas, visas knygas, o jūs man tokį darbą duodate – tualetus kažkokius, ar koridorių Šaoline plauti“. „Ar čia darbas – bulves skusti? Ką, ar aš koks nors?... Pas mane gi – raudonas diplomas, aš gi esu aspirantas! Aš gi aspirantas! Aš be penkių minučių mokslų daktaras“.  Ir jūs galite tiksliai konstatuoti, kad žmogus yra pavydus. O tai reiškia, kad jis nepasiruošęs pradėti kartoti Šventą Vardą. Jis maksimizuoja save, savo savybes, tai pasireiškia ambicingumu. Tuo pat metu jis minimizuoja kitų savybes, sugebėjimus ir veiklas. „Svarbiausia yra platinti knygas! O šitie.... Ką jie ten... Rinkti aukas... Kas nesugeba platinti knygų, tas tegul kitomis tarnystėmis užsiima...“. Iš kur visa tai?

Taigi. Aš turiu daug, jis - mažai. Tačiau aš noriu, kad jis ir šito neturėtų, tuomet aš dar reikšmingesniu tapsiu. Sekanti pozicija. „Aš turiu daug. Tu turi mažai. Tačiau taip norėtųsi, kad tu visai nieko neturėtum. Todėl, kad tuo atveju aš dvigubai reikšmingesniu pasijausiu. Todėl, net jeigu  dešimt kartų kažko daugiau už kitą turiu, kuomet jis visko netenka, aš dar reikšmingesniu tampu“. Taigi, tai reiškia, kad aš pats neaugu, o paprasčiausiai, atimdamas iš kitų, tampu reikšmingesniu. Žemindamas kitus, t.y. pats nesivystydamas, o tik stiprindamas kitų žeminimą, susikuriu augimo ir progreso iliuziją. Taip veikia žmogus, apimtas pavydo. Būtent taip, nuolat visus žemindamas. Jis jau ir taip visus užgožęs, visi jam pagarbą rodo: „Taip, viršininke... Drauge viršininke...“. „Na, ne. Nieko nebus. Mikrobai!“. Štai tokiu būdu pavyduolis susikuria augimo ar progreso iliuziją. Jis netgi nepastebi, kad neprogresuoja. O ką tai reiškia? Kad jūs degraduojate. Laikas juk juda. Jei jūs neprogresuojate, jūs degraduojate. Jeigu kažkas juda, juda laikas ir mes turime judėti kartu. O mes sustojome. Manome, kad tai  nėra degradavimas. Tačiau laikas nesustojo. Todėl, lyginant  su judančiu laiku, pamatysime, kad mes degradavome. O žemindami žmones sukuriame progreso iliuziją. „Vien dėl to, kad išsiaiškinau, kas yra kas šitoje organizacijoje, aš jaučiuosi vis geresnis ir geresnis. Dešimt metų paaukojau, kad suvokti, kokia ji netikusi. Ir kiekvienais metais, vis labiau suvokdamas šios organizacijos menkumą, aš jaučiu, kad esu vienintelis, kuris čia progresuoja“.  Suprantate? O jūs tai jaučiate? Na, bent jau manyje? Padėkite man šito nejausti.

Toliau. Proto būsena, kuomet tenkinamės, klausydami ar perduodami naujienas apie katastrofas, avarijas, žemės drebėjimus, nelaimes, kažkieno trūkumus, nupuolimus, nukrypimus, kurie neliečia mūsų asmeniškai, sukuria negatyvią aplinką. Kuo daugiau greta nelaimių, tuo reikšmingesnis aš tampu nuskriaustųjų atžvilgiu. Taigi, sekantis požymis. Kodėl mes mėgstame klausytis ir kalbėti apie kažkieno problemas? Todėl, kad šios informacijos sraute mes tampame,  kokiais?.. „ Jūs girdėjote, kaip guru krito? Jau netgi japos nekartoja. Harė Krišna, Harė Krišna Krišna Krišna Harė Harė/ Harė Rama Harė Rama, Rama Rama Harė Harė – matote, aš tai kartoju, o guru jau nebe... Harė Krišna, Harė Krišna Krišna Krišna Harė Harė...“.maja. Kodėl taip atsitinka? Kodėl mums atrodo, kad mes progresuojame, kuomet kažkas degraduoja? Todėl, kad esame pavyduoliai. Štai iš kur negatyvus nusiteikimas. Taigi, mes išnaudojame šią situaciją.  „O, štai tas žmogus prisigėrė! Tuo tarpu mes – ne!“. Mes nepatyrėme jokio progreso, tačiau susidarė tapsmo geresniu iliuzija, kadangi kažkas prisigėrė. Dar vienas prisigėrė – mes dar aukščiau. Dar vienas kažką su moterimis užsuko – mes dar pakilome... Ir žiūrime iš aukštybių: „Kas ten tokie? Šitie girtuokliai ir paleistuviai?“. Susidaro iliuzija, kad mes tartum tobulėjame kitų nuopolio sąskaita. Taip veikia

Toliau. Mes sakome: „Fui, jie - pavyduoliai. Mes patys veiksime. Nes jie... Fui...“. Iš kur mes ištraukėme, kad  esame autoritetai? Dėl kitų klaidų ir savo neveikimo, mes, iliuzijos dėka, progresuojame savo akyse. Iš tikrųjų, jokio progreso čia nėra. Mes pajutome skonį judėti svetimų klaidų ir trūkumų sąskaita. Kaip judėti? Iliuzijoje. Augti savo akyse. Reiškia, auga ir mūsų susireikšminimas. Tai reiškia pavydo augimą, o kartu su tuo auga geismas ir viskas, kas iš to seka.

Toliau. Kuo daugiau šalia nelaimių, tuo reikšmingesniu tampi, menkindamas tave supančius. Tai amoralu, tačiau logiška ir natūralu pavyduoliui. Taigi, moralus žmogus nepriima logikos už visa ko pagrindą. Todėl sakoma: „Tai - amoralu, tačiau logiška ir natūralu pavyduoliui“. Įsigilinkite į tai. Tai – amoralu, tačiau logiška. Ir natūralu - jausti savo tobulėjimą, kai kažkas krenta. Tačiau tobulėjimo šiuo atveju nebuvo, buvo tik kritimas. Tačiau žmogus tame atranda logiką, o tai – amoralu.  Ir jis netgi pats nepastebi, kaip tampa niekšu. Niekšu. Todėl Krišna sako: „Nuo kvailių ir niekšų mane visuomet slepia mano vidinė energija“. „Nuo kvailių ir niekšų mane visuomet slepia mano vidinė energija“.

Nuo pat vaikystės mums aiškino: pavydėti – negerai. Tai negražu ir nepadoru. Išmintis moko: „Pavydus – reiškia silpnas, nesugebantis nieko pasiekti savo jėgomis. Jis nemalonus ir juokingas savo nuodingu ir bejėgišku pykčiu tiems, kurie pranašesni už jį. Pavydus, reiškia – negeras, nepatikimas, egoistiškas. Jis linki kitiems to, ko nelinki sau. Jis aplinkiniams linki tik blogo. Sau jis to nelinki. Jis visuomet trokšta blogo kitiems.

Kuomet, intelekto pagalba, žmogus suvokia savo pavydą, intelektas jam pataria: „Nepavydėk. Tai nevaisingas ir žalingas jausmas. Jis sukelia kančias, nerimą, blaškymąsi, jis nuodija džiaugsmą gyvenimu. Jeigu kas nors ko nors neteks, pas tave gi to nepadaugės“. Ką gi tuo metu kalba klaidingas ego intelektui? „Jis reikšmingesnis už tave, tu negali būti tam abejingas, tu juk pats turi būti reikšmingesniu už visus. Tave pažeidžia jau pats jo reikšmingumo precedentas. Pasistenk padaryti ką nors, keičiant susidariusią padėtį savęs sureikšminimo linkme“.  Ir vyrai naktį padega turtingo kaimyno klėtį. O žiuri, kurią sudaro rašytojai, pirmą premiją skiria ne talentingajam, o pilkai vidutinybei, įtikinėdami vienas kitą, kad šis esąs geras,  o anas, talentingasis – blogas. Ir su entuziazmu, džiaugsmingai pritaria vienas kitam. Tačiau visi iki vieno širdyje puikiai žino, kas vyksta ir, veikdami kartu, veidmainiauja. Tai gyvenimas? Atsimenu,  skaičiau kažkokį straipsnį apie gražią merginą, ji dalyvavo grožio konkurse ir nelaimėjo. Kodėl? Todėl, kad ji buvo gražesnė už buvusią mis, tuo metu sėdėjusią žiuri. O žiuri sudarė buvusiosios draugės, rėmėjai ir pan. Ir jie sukirto merginą, duodami prizą negražiai. Tačiau visi su tuo sutiko: „Taip taip. Aišku, juk ana gražesnė“. Ir gyvenime taip nutinka dažnai, kuomet prizą duoda vidutinybėms. Ir visi sutinka vienas su kitu, kad tai – teisinga. Kad šis - talentingesnis ir geresnis. Tačiau kiekvienas viduje, širdyje, suvokia, kas čia vyksta ir veikdami kartu, veidmainiauja. Matote, kokia bjaurastis gali slypėti mūsų širdyje.

Girdėdami kupinus susižavėjimo aplinkinių atsiliepimus apie kažką kitą, mes suturime juos, ypač, jei jie – mūsų globotiniai. Dar kartą. Girdėdami kupinus susižavėjimo aplinkinių atsiliepimus apie kažką kitą, mes suturime juos, ypač jei tie,  kurie reiškia susižavėjimą, - mūsų globotiniai. „Gerai, gerai, ramiai. Kas čia tokio, nieko čia ypatinga. Yra žymiai geresnių dalykų. Aš turiu“.

Kiekvienas gėdinasi savo pavydo ir todėl bijo, kad jo neišaiškintų, nes tai reikštų, kad jo galimybių lygis yra žemiau ambicijų lygio, kad jis nesugeba padaryti to, ką nori, kad jis tik atrodo tokiu, kokiu norėtų būti. O tai reiškia viešai deklaruoti savo silpnumą ir atvirai pripažinti, kad kitas yra už tave geresnis. Deklaruoti savo pavydą, reiškia apnuoginti savo klaidingą reikšmingumą,  ir dėl to prarasti kitų pagarbą sau. Tai reiškia viešai save pažeminti savo noru. Jūs atidžiai klausote, ar man kaskart pakartoti? Dar kartą. Girdėdami kupinus susižavėjimo aplinkinių atsiliepimus apie kažką kitą, mes suturime juos, ypač, jei kalba mūsų globotiniai. Kiekvienas gėdinasi savo pavydo ir todėl bijo, kad jo neišaiškintų, nes tai reikštų, kad jo galimybių lygis yra žemiau ambicijų lygio, kad jis nesugeba padaryti to, ką nori, kad jis tik atrodo tokiu, kokiu norėtų būti. O tai reiškia viešai deklaruoti savo silpnumą ir atvirai pripažinti, kad kitas yra už tave geresnis.

 Deklaruoti savo pavydą, reiškia apnuoginti savo klaidingą reikšmingumą,  ir dėl to prarasti kitų pagarbą sau. Tai reiškia savo noru viešai save pažeminti. Kur kas paprasčiau yra susitaikyti su skurdu, gudrumu, negražumu, nevykėliškumu, tačiau išlaikyti nuostatą save vertinti reikšmingai. Tai panašu į elgetos sugebėjimą rinkti aukas geriau už kitus elgetas. Arba vėliavnešio sugebėjimą geriau už kitus vėliavnešius žygiuojant mušti koją. Jeigu paskelbs, kad kažkoks elgeta geriau renka, o kažkoks vėliavnešys geriau muša koją, mes iš pavydo nirštame ir sunkiai, liguistai, tiesiog mirtinai liūdime. Matote?  Todėl ir sakoma: „Elgeta didžiuojasi savo skatiku“. Klausimas: kas yra pats didžiausias pavyduolis? Atsakymas: tas,  kurio ambicijų lygis didžiausias, o sugebėjimų lygis mažiausias. Atsimenate, kartą pasakojau, kaip vienas iš dvasinių mokytojų man sakė: „Man asmeniškai, brangus Lakšmi Narayana,  reikia maždaug penkių metų išsiaiškinti kas yra mano mokinys iš tikrųjų, nes maždaug per tokį laiką jis atsikrato ambicijų. Po penkių metų jis realiai pamato savo sugebėjimus, savybes ir suvokia galimybes. Pirmuosius penkis metus jis vadovaujasi ambicijomis: „Aš!... Na, AŠ čia būčiau padaręs!.. Na, jeigu AŠ būčiau...“. O iš tikrųjų... Seksopatologijoje tai vadinama anglišku terminu „important“ – svarbus, reikšmingas. Tačiau tai - tik ambicijos. Taigi, kas didžiausias pavyduolis? Kieno ambicijų lygis didžiausias o sugebėjimų lygis mažiausias. Todėl jis ir nori visus sumenkinti iki savo lygio ir dar labiau. Juk neveltui sakoma: „Žmogus sugeba bet ką, kol nepradeda to daryti“. Nuostabu. Juk neveltui sakoma: „Žmogus sugeba bet ką, kol nepradeda to daryti“. Nuostabu. Žmogus gali būti pakankamai protingas ir teisingai suvokti kaip reikia kažką daryti. Ir šitas sugebėjimas jame  gali būti labiausiai išvystytas.  Dažniausiai tokie mes ir esame. Žmogus gali būti pakankamai protingas ir teisingai suvokti kaip reikia kažką daryti. Ir šitas sugebėjimas jame  gali būti labiausiai išvystytas. Ir ką gi jis mato? Kad kiti, mažiau protingi,  daro akivaizdžias klaidas ir kvailystes, tačiau pasiekia geresnių, nei jis, rezultatų. Šlovė, valdžia, turtas, autoriteto ir autoritetų  pripažinimas ir t.t. „Jie - blogesni, kvailesni, jis galėtų tą patį padaryti kur kas geriau, jeigu... jeigu jis to norėtų“. Taip jis teigia. Jeigu... Bet jis sako: „Ai, aš nenoriu... Na, jei norėčiau, aš čia tiek galėčiau pamokslauti, tiek platinti, tiek čia viską pagerinti...“. Todėl sakoma: žmogus viską sugeba, kol nepradeda to daryti. Taigi, kas vyksta su mumis, kai matome, kad tie, kurie yra už mus kvailesni ir daugiau klysta, kažkodėl pasiekia geresnių rezultatų? Štai kur kyla aukštesnio lygio galvosūkis: kuomet mes matome, kad kitas yra protingesnis, turi geresnes savybes ir kažką geriau už mus daro, niekšas...  Tai dar suprantama... Tai visiems priimtina... Bent jau atsidavusiems... Visi supranta, kad tai – niekšas... Tačiau pažiūrėkite, kaip nenatūralu (atsidavusiems): kvailas, nuolat klysta.... kvailesnis, nuolat klystantis, tačiau pasiekia geresnių rezultatų. Ir atsidavusiam išvis neaišku, kuo tokį laikyti. Jeigu anie niekšai, tai šitas kas toks? Taigi, kodėl jis nenori? Tam galima rasti begalę priežasčių. Sakoma, kad tam, kad kažką padaryti, bet ką, neužtenka protu analizuoti galimybes, kas pasireiškia ambicijomis ir gera nuomone apie save, reikia taip pat energijos, vitalinės jėgos, troškimo veikti, kūrybingumo gyslelės ir t.t. ir pan. Ir galų gale... Reikalinga paramatma, santykis su paramatma - galiausiai viskas įvyksta jos valia. Reiškia, ko jis  turi daugiau? Įsivaizduokite: jis kvailesnis už mus, mažiau išprusęs, mažiau estetiškas, mažiau taktiškas, neturintis tokios iškalbos... Ir apskritai, tik pažiūrėkit į šį veidą... Dauno veidą... Tačiau kažkodėl visi jį myli labiau už mus, jį lydi didesnė sėkmė ir panašiai... Kodėl? Todėl, kad jis yra daugiau atsidavęs. O mes niekaip negalime šito pripažinti. Todėl, kad mūsų sistemoje žmogų vertina už atsidavimą. Ir štai mes išmušti iš vėžių: kaip  gali taip būti, kad žmogus, viskuo už mus prastesnis: turi blogą karmą, nuodėmingas ir t.t., tačiau, nežiūrint to, viskas jam sekasi geriau nei mums... Mes niekuomet nepripažinsime, kad jis paprasčiausiai kur kas labiau atsidavęs nei mes, būdami visa kuo už jį pranašesniais. Ir vietoj to, kad nusilenkti jo pėdoms kartu su visomis savo išaukštintomis savybėmis, mes galvojame: „Na, kas jis toks? Jis „r“ raidės neištaria. Jis visuomet taria su klaidomis. Be to, jis storas. Ir jo išsilavinimas... Devynios klasės ir dvi savaitės...“. Ir mes išmušti iš vėžių. Ką mes pradedame daryti tokio žmogaus atžvilgiu? Viskas labai paprasta.

Taigi, pavyduolis neturi kūrybingo prado. Jis yra plepus, tingus, net jeigu išoriškai nepasėdintis. Būna tokie, neramūs, besimuistantys, iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad labai kažką veikia... Psichiatrijoje yra vienas sindromas, nepasakysiu, kaip jis vadinasi, kai žmogus neranda sau vietos, vis juda, kažką beprasmiškai kilnoja iš vietos į vietą... Bet ši veikla nieko nekeičia, net jeigu atliekama susikoncentravus. Jūs tuo tarpu stebite: ką čia jis daro? Kam visa tai ir ką tai duoda?

Taigi, pavyduolis neturi kūrybingo prado. Jis yra plepus, tingus, net jeigu išoriškai nepasėdintis. Viskas beprasmiška, nes tam, kad pakilti į viršūnę, reikia rizikuoti, tam reikia valios, askezės, reikia padorumo, reikia sunkiai dirbti... Todėl žymiai lengviau visiems įrodyti, kad tie, kuriuos jie mano esant išaukštintais, iš tiesų yra kur kas menkesni už mus. Nes tai lengviau ir paprasčiau ir suteikia didesnį pasitenkinimą, o tie, kurie galvoja kitaip – idiotai.

Taigi, viskas beprasmiška, nes tam kad pakilti į viršūnę, reikia rizikuoti, tam reikia valios, askezės, reikia padorumo, reikia sunkiai dirbti... Todėl žymiai lengviau visiems įrodyti, kad tie, kuriuos jie mano esant išaukštintais, iš tiesų yra kur kas menkesni už mus. Nes tai lengviau ir paprasčiau ir suteikia didesnį pasitenkinimą, o tie, kurie galvoja kitaip – idiotai.

Tokiu būdu, aš esu išmintingesnis ir reikšmingesnis nei kiti, tiesiog jie to nesupranta. Nes čia -  „nemyli žmonių“. Čia yra mažai meilės žmonėms. Žinoma, taip sakydami, ką mes turime galvoje?... Neturite jūs meilės tikriems žmonėms...

Pavyduolis visuomet eina mažiausio pasipriešinimo keliu, siekdamas savo maksimalaus sureikšminimo. Tam nieko ypatinga daryti nereikia. Jis realizuoja savo tikslus per negatyvą, menkindamas kitus. Čia yra didelis kritiko profesijos privalumas. Arba kitaip sakant – profesionalaus pavyduolio. Jei jūs atversite Šrimad Bhagavatam, Prabhupada ten rašo: „Kali juga sukūrė nuostabią profesiją – kritikus. Muzikos kritikai, literatūros kritikai, visokie kitokie. Jie už tai gauna pinigus. Už tai, kad menkintų kitus. Tai tokia profesija. Kaip jūs manote, ar pas mus yra tokia profesija? Yra. Yra, galite tuo neabejoti. Kai kurie net sako: „Mano tokia tarnyba“. Įsivaizduojate? „Mano tokia tarnyba“, taip jie galvoja. Jie... Todėl, padėkite man, prašau.

Taigi, pavyduolis visuomet eina mažiausio pasipriešinimo keliu, siekdamas savo maksimalaus sureikšminimo. Tam nieko ypatinga daryti nereikia. Jis realizuoja savo tikslus per negatyvą, menkindamas  kitus. Čia ir yra didelis kritiko profesijos privalumas. Arba kitaip sakant – profesionalaus pavyduolio.

Tarp veiksmo ir jausminio prado yra disproporcija. Sugebėjimas abstrakčiai mąstyti iškrečia mums piktą pokštą: galima nieko neveikti, jaučiantis esant viskuo: „Kas gi taip žaidžia, kas gi taip žaidžia ledo ritulį?.. Kas taip boksuojasi? Et, reikėjo taip padaryti...“. Ir kuomet į mus kreipiasi, klausdami  mūsų nuomonės, o kaipgi reikėjo tai padaryti, mes tuoj paaiškiname: „Štai taip, taip ir taip“. Taip atsiranda jūsų reikšmingumo ir kitų žmonių menkumo iliuzija.

Sėdi ant kanapos štai tokie dideli smegenys, kurie netelpa galvoje ir todėl virsta dideliu pilvu, ir aiškina: „Na, kas gi šitaip bėgioja? Kas gi šitaip mėto ietį? Na ir tenisininkai, nė velnio nejuda. Na ar čia boksininkas, reikia gi atgal žingsnį padaryti...“. „ Kas gi taip pamokslauja, kas gi taip platina knygas?“. Buvo toks multiplikacinis filmas, ten zuikis su kaklaraiščiu, su lyderio ženkleliu, portfeliu, po mišką vaikšto. Prieina prie karvės, sako: „Labą dieną“. Karvė pasižiūri į jį. Ji juk dorybės gunoje. Prabhupada sako: „Karvė taip pat yra išoriškai dorybės gunos poveikyje. Tačiau bukesnio gyvūno jūs nerasite“. Todėl, kai mes bandome imituoti dorybės guną, mes atrodome kaip tos karvės, net tigras protingesnis. Todėl labai dažnai, kuomet kažkas mums aiškina: „Tai yra taip... Tai – dorybės guna...“, toliau bendraudami jūs pamatote, kad jis... didis. Ir daug pasiekęs.

Taigi, zuikis prieina prie karvės ir sako: „Na, kas gi taip ganosi? Reikia gi šitaip...“. Ir pradeda valgyti žolę ir spjaudytis... O karvė žiūri. Jis klausia: „Supratai?“. Karvė sako: „Mū“. Tada ji pradeda mėgdžioti zuikį, viskas krenta jai iš burnos. Tada zuikis vėl sako: „Na, va. Tu gi beviltiška. Nagi, treniruokis. Treniruokis“. Ji pagarbiai sako: „Uhu“. Ir ji vėl bando, jai nesigauna, ji susinervina... „Kaip aš be anglų kalbos? Kaip aš be sanskrito, be kompiuterio? Be išsilavinimo, kaip aš? Ojojoi, kaip aš, kvailė gyvenau, gerai kad kiškis atėjo, kitaip niekad būčiau nesupratus, kad aš tokia beviltiška ir kvaila!“. Ir vėl ji bando, jai nesigauna... O zuikis sako: „Na, treniruokis. Atvažiuosiu, patikrinsiu“. Ir ji nuolankiai lenkiasi... Ir taip toliau, atsimenate? Žuvį mokino plaukti, tą, kitą... Kol neatsirado vienas, kaip pasakoje... Žinote tą pasaką apie nuogą karalių? Siuvėjas pasakė: „Tai toks audinys, jį mato tik išmintingi, tik patys iškilniausi gali tai matyti“. Ir aprengė karalių. Pirmoji, kurią sutiko apsirengęs naujuoju drabužiu, buvo karalienė. Jis aplankė ją, tačiau ji jau žinojo kas nutiko. Jis pagalvojo: „Nagi, aš patikrinsiu, kas mane supa – kvailiai ar iškilnūs žmonės“. Taip galvodamas, jis žvelgė į siuvėją. Siuvėjas buvo pagiringas ir daug nepergyvendamas aiškino: „Gerai audinys guli. Išmintingas įvertins ir pamatys... Normaliai... Nešiok sau sveikas...“.  Karalius galvoja: „Na ką, ar aš už siuvėją kvailesnis, nematau audinio? Na... kažkodėl dvi sagos šonuose, o viena per vidurį... Ir pamušalas truputį atplyšęs...“. Taip jis atėjo pas karalienę, o ši jau žinojo jį apsirengus nauju kostiumu, kurį gali matyti tik iškilnūs žmonės, kvailiai to nemato. Ir jis atėjo ir sako: „Cha cha! Ir žiūri į ją. O ji galvoja: „Štai kokia aš, kvailių kvailė, dabar visi sužinos ir kalbės. Ir sako ji garsiai: „O! Koks gi čia audinys, Jūsų didenybe?“. Jis sako: „Oda“. Ne, jis sako: „Na, ten vienas mužikėlis, paprastas siuvėjas atnešė. Žinai, aš džiaugiuosi, kad mano aplinkoje yra iškilnių žmonių, mes gi su tavimi iškilnūs...“. Ji sako: „Na, gi tai akivaizdu, tik kvailiai gali to nematyti...“. Ir jie pradėjo garsiai apie tai kalbėti, išgirdo tai dvariškiai. Jie negalėjo apie tai kalbėti tarpusavyje, jie juk pavydėjo vienas kitam. Ir, kuomet karalius išėjo ir paklausė: „Na, kaip?“, jie pradėjo pataikauti: „O, kokia graži žaliai mėlyna, gelsva spalva“. Jie nežinojo ką sakyti. Jie nežinojo ką sakyti. Ir taip pasklido kalbos, kad tik kvailiai nesugeba pamatyti naujojo karaliaus kostiumo. O karalius nori atsikratyti kvailių savo karalystėje. Ir jis išėjo į gatvę. Visi piliečiai šaukė: „O! Nuostabu!..“ Ten taip pat buvo to siuvėjo draugas. Jis buvo paprastas vaikinas, turėjo blogą karmą, jis nežinojo nei astrologijos, nei ajurvedos, žodžiu, jis buvo giliai nežinioje.  Jis stovėjo, žiūrėjo, žiūrėjo ir galiausiai pasakė: „Aš, žinoma atsiprašau dėl savo nežinojimo, bet juk jis - nuogas!“.  Nuogas. Misteris nuogalius. Kaip jūs manote, kodėl visi laikėsi tokios pozicijos? Dėl pavydo.  Dėl pavydo jie bijojo pasirodyti tokiais, kokiais buvo iš tiesų. Sakoma, kad sunku pripažinti tai. Labai sunku. O paprastas žmogelis lengvai tai padarė. „Jūs atleiskite mano nežinojimą, aš matau ten tris sagas ir dar kažką... Gal būt aš - rentgeno aparatas ? Gal manyje trečioji akis atsivėrė? Gal man reikia kitų akinių? Dar viršuje vieną rėmelį privirinti reikia“. Aš čia juokauju. Dėl privirinimo.

Taigi. Galima nieko neveikti, jaučiantis viskuo. „Kas taip žaidžia?“ ir t.t. ir pan. Įspūdžiai, gaunami neatliekant jokių veiksmų šiame pasaulyje, tai įspūdžiai, susiję su savo viršenybe. Pavyduoliui toks emocinis įvertinimas pakeičia patį veiksmą ir padaro jo neveikimą reikšmingu savo ir jį supančių kvailių akyse. Tokį pavyduolį mūsų tautosakoje vadindavo tuščiažiedžiu. Žydi gražiai, tačiau jokių vaisių neduoda. Panašiai kaip kvailelė, kuri pavydi gražuolei, žinodama, kad pati niekada netaps tokia. Tai kam gi tada pavydėti? Ar ne geriau laimingai ir ramiai gyventi? Tačiau egoistinis nežinojimas sako: „Ne, ne geriau“. Nes pavyduolis niekada nesusitaikys su savo padėtimi. Jis neturės ramybės, kol yra kas nors, kas yra už jį reikšmingesnis, o toks, būkite ramūs, visada atsiras.

Pavydas siekiant išsipildymo, kenčiant dėl savo netobulumo, realizuojant save darbe,  moksle, gudrume, turte, kuriant šaunamuosius ginklus (silpnųjų prerogatyva), plastinę chirurgiją (negražiųjų prerogatyva) ir demonstruojant netikrą didvyriškumą. Taip veikia pavyduoliai. Kartais pavydas skatina nesitenkinti esama padėtimi ir stengtis viską pakeisti pagal save. Intelektas gali prieštarauti: „Nereikia, tai nieko gero neduos. Tai tik blaškymasis“. Tačiau egoizmo apimtas protas šaukia: „Ne tam skirtas intelektas, kad nurodinėti, ką reikia daryti, jo funkcija – tarnauti troškimams!“.

Reiškia, intelektas yra, tačiau mes jį pavertėme savo troškimu tarnu. Mūsų intelektas tokiame stovyje, pavydo būklėje, panašus į seną unterį. Žinote kas tai? Unterkarininkas? Ober – reiškia vyresnysis, o ką reiškia unter? Jaunesnysis. Jaunesnysis karininkas. Mūsų intelektas, kuomet jį apima pavydas, panašus į jaunesnįjį karininką, - jis gali keiktis, prieštarauti, tačiau vis tiek vykdo proto įsakymus. Todėl visi mūsų prieštaravimai intelektu tampa nieko neverti – vis tiek padarome taip, kaip nurodo protas. Todėl intelektas yra draskomas prieštaravimų – jis nuolat kariauja su protu, tačiau šiame kare, be abejonės, visada laimi klaidingas ego, kuris transformuojasi ir veikia per protą. Pirmoji klaidingo ego transformacija yra protas, po to – liežuvis ir genitalijos.

                 Pavydas iškelia žmogui klaidingus tikslus, pavydas naikina kūrybingumą ir stiprybės energiją. Kuomet pavyduliauji, daraisi silpnas. Taigi, dar kartą – pavydas priverčia žmogų siekti svetimų tikslų, jis pradeda siekti to, kuriam pavydi, tikslų. Taigi, pavyduolis pradeda gyventi svetimą gyvenimą. Svetimą gyvenimą. Prabhupada tai savo knygose vadina „klaidingo prestižo“ vaikymusi, kuomet gyvenama, vadovaujantis klaidingu prestižu. Ką daryti? Štai klausimas. Kiekvieną dieną, priėję prie manęs klausdavo: „O ką daryti?“ Aš atsakydavau: „Ramiai. Ramiai“. Taigi, panagrinėsime ką reikia daryti.

  1. Žavėkis žmonėmis, kurie daro kažką geriau nei tu. Šitos savybės dėka įgysi galimybę mokytis iš jų. Taigi, kas sukelia sugebėjimą mokytis? Susižavėjimas tais, iš kurių nori ko nors išmokti. Nuostabu. Tai yra labai svarbus guru ir mokinio santykių principas. Sakoma, kad, jei mokinys nemato savo mokytojuje didvyrio, jei jis nesižavi juo, jo savybėmis, sugebėjimais, jis neturės galimybės ko nors išmokti iš jo.  Taigi, žavėkis žmonėmis, kurie daro kažką geriau nei tu. Šitos savybės dėka įgysi galimybę mokytis iš jų.
  2. Pamilk tuos, kurie daro kažką geriau nei tu – tai atskleis tavo paties gabumus. Nuostabu. Pamilk tokius žmones ir tai atskleis tavo paties gabumus. Ne kažkieno, bet tavo paties. Todėl, kad pavydas verčia tave gyventi ne savo, o tų žmonių gyvenimus. Ne savo. Nereikia būti kažkuo, reikia būti savimi. Prabhupada rašo apie tai savo knygose: „Kiekvienas – unikalus, kiekvienas – individualus ir kiekvienas – nepakartojamas, tačiau, dėl pavydo, žmogus išgyvena kito nepakartojamumą. O kadangi tai svetima, reiškia, jis niekada netaps tokiu. Niekada mes netapsime tais, kuriems pavydime. Niekada. Šito nebuvo atsitikę praeityje, neatsitinka dabartyje ir niekada neatsitiks ateityje. Sakoma: „Panašiai kaip kvailelė, kuri pavydi gražuolei, tiksliai žinodama, kad niekada tokia netaps“. Tai ar verta pavyduliauti? Ar ne geriau gyventi savo laimingą gyvenimą?  Taigi, kas temdo mūsų laimę? Pavydas.
  3. Dėkok tiems, kurie daro kažką geriau nei tu ir tavo širdis prisipildys šviesos. O šviesa nugali tamsą. Dėkingumas. Tai vadinama kartavya budhi. Taigi, dėkok žmonėms, kurie daro kažką geriau nei tu, ir tavo širdį pripildys  šviesa. Dėkok jiems už tai, kad jie parodo, kaip galima geriau daryti tai, ką tu darai. Būtent per juos gyvenimas leidžia tau pajusti, kad tu gali būti geresnis nei esi. Dar kartą. Dėkok tiems, kurie daro kažką geriau nei tu ir tavo širdis prisipildys šviesos. Dėkok jiems už tai, kad jie parodo, kaip galima geriau daryti tai, ką tu darai. Būtent per juos gyvenimas leidžia tau pajusti, kad tu gali būti geresnis nei esi.
  4. Būk dėkingas gyvenimui už galimybę būti su tuo, kuris geresnis už tave, ir gyvenimas tave apdovanos naujomis tavo paties vystymosi aukštumomis. Taigi, būk dėkingas gyvenimui už galimybę būti su tuo, kuris geresnis už tave, ir gyvenimas tave apdovanos naujomis tavo paties vystymosi aukštumomis. Matyti, girdėti, mokytis iš geresnių už mus,  tarnauti jiems – tai ir yra tai, kas vadinama neįkainojama dieviška dovana. Ir tas, kuris įvertino tokį gyvenimą – iš tiesų yra Žmogus. 

Yra istorija, kaip samurajus atėjo pas žinomą vienuolį. Jis pasakė: „O išminčiau, mano vardas – Chirohido. Išminčius paklausė: „O, Chirohido? Tai iš Chirate giminės?“. Samurajus patvirtino: „Taip, taip“ . Išminčius tęsė: „Aš labai daug apie tave girdėjau. Tu didis karys! Tu didis siogūnas (valdovas). Aš girdėjau apie tavo žygdarbius!“. Samurajus pasakė: „Taip, taip. Visa tai – apie mane. Tačiau ne dėl to aš pas tave atėjau. Prašau, pasakyk man, kodėl kaskart, kuomet aš išgirstu tavo aforizmus, kuomet žmonės man juos pasakoja, aš pasijaučiu visišku menkysta? Būtent taip nutinka, klausantis tavo pamokymų“. Išminčius pasakė: „Bet aš apie tave niekada negirdėjau ir tavęs nepažįstu.“ Samurajus nustebo: „Bet tu juk pats pasakei, kad žinai mane ir girdėjai apie mane“. „Na taip“, atsakė išminčius, „Bet aš niekada nepamokslavau, tave turėdamas galvoje“. Samurajus paklausė: „O kodėl tada aš taip jaučiuosi, klausydamas perpasakojamų tavo pamokymų, visuomet jaučiuosi esąs menkesnis už tave“. Išminčius nusišypsojo ir tarė: „Pasėdėk ir palauk, aš turiu užbaigti reikalus su žmonėmis, ateinančiais patarimų. Vėliau aš tau atsakysiu“. Ir tas didis karys, kuris jautėsi esąs visiškas menkysta, laukdamas vis stebėjo išminčių ir kiekvienąkart, matant išminčių,  žiūrint į jį, galvojant apie jį,  jo paties reikšmingumas vis mažėjo ir mažėjo. Tai teikė samurajui neapsakomą kančią. Kaip manote, kodėl? Jis visame kame matė jo pranašumą. Ir tai kėlė didelį skausmą. Jis buvo pavyduolis ir atėjo to išsiaiškinti.  Jis sėdėjo, nervinosi, ilgai laukė. Taip atėjo vakaras ir sutemo. Atrodė, kad išminčius pamiršo samurajų. Samurajus nervinosi: „Na, kodėl jis taip elgiasi su manimi? Na ir niekšas...“. Galiausiai išminčius grįžo ir pasakė: „Na, dabar galime imtis tavo reikalų. Kas tave jaudina?“. „Kodėl aš jaučiuosi menkesnis nei tu?“.  Išminčius atvėrė savo namelio langines  - prieš langą švietė mėnulis o po juo, nušviestas spindulių, stovėjo nuostabus medis, o greta medžio augo maža, nuostabi gėlelė. Išminčius atsisuko ir pasakė: „Pažiūrėk, koks nuostabus ir aukštas medis. Ir pažiūrėk, kokia nuostabi ši maža gėlelė. Gėlelė niekuomet neklausia: „Kodėl medis aukštesnis už mane ir aš jaučiuosi tokia maža, lyginant su juo“.  Tuo tarpu medis niekuomet neklausia: „Kodėl šita maža, niekinga gėlelė yra gražesnė už mane?“. Pažiūrėk, kokie gi jie nuostabūs!“. Ir samurajus suprato, kad jis yra pavydus. Jis pasakė: „Aš supratau, o didis išminčiau. Ar tu galėtum mane išmokyti nepavydėti?“. Išminčius jam atsakė: „Aš jau tave išmokiau. Eik ir praktikuok tai!“.  Viskas yra nesulyginama, unikalu ir viskas yra būtina. Tai – aukščiausioji sąmonės religija. Pavydima tiems, į kuriuos nukreiptas žmonių dėmesys ir susižavėjimas. Nepavydima tam, kas neturi vertės žmonių grupės, sistemos ar atskiro individo akyse.  Dar kartą. Pavydima tiems, į kuriuos nukreiptas žmonių dėmesys ir susižavėjimas. Tai suprantama? Nereikia pateikti pavyzdžių? Tai suprantama. „O, koks pas jį... O, kokia pas ją... O, kokie jie...“. Ir jūs tuoj pat norite to, ką turi jie. O kas nesukelia pavydo? Tai, kas nevertinga žmonių grupės, sistemos ar atskiro individo akyse. Taigi, ko, pavyzdžiui, mes pavydime mūsų aplinkoje? Kažkokioje kitoje aplinkoje mes šito nepavydime. O mūsų aplinkoje - pavydime. Ko mes pavydime? Atsidavimo. Ir tai – pati didžiausia problema dvasiniam progresui. Ir kokiu gi pavydu mes pavydime žmogui, kuris nors truputį daugiau atsidavęs už mus? Tačiau jis gali būti mažas kaip gėlelė, o mes tuo tarpu – dideli. Mes pradedame įžeidinėti jį. Įžeidinėti.            


Toliau (tęsinys) >>>            

1 Paskaita <<<  2 Paskaita <<<   3 paskaita <<<