Mokinys jo kvalifikacija ir pareigos

Apie mokinį

Dvasinis mokytojas formaliai priima mokinį dikšos arba iniciacijos metu. Ši ceremonija reiškia santykių tarp mokytojo ir mokinio pradžią (iniciaciją). Vėliau šie santykiai turi būti palaikomi ir puoselėjami. Būtina aiškiai suprasti, kad iniciacija yra kelionės pradžia, bet ne pabaiga. Mokinys, kuris, gavęs iniciaciją, nepalaiko jokių tolimesnių kontaktų su savo dvasiniu mokytoju, nėra joks mokinys. Kai tik mokinys pradeda sąmoningai įžeidinėti lotosines dvasinio mokytojo pėdas, tą pačią akimirką ryšys tarp mokytojo ir mokinio automatiškai nutrūksta.

Lygiai taip pat kaip derlinga žemė ir pastovus laistymas reikalingi, kad sėkla sudygtų, bona-fide dvasinio mokytojo pamokymai gali suleisti šaknis tik nuoširdaus mokinio širdyje. Jų santykių pagrindas yra pasitikėjimas. Dvasinis mokytojas imasi didelės atsakomybės vesti mokinį dvasinio tobulėjimo keliu, manydamas, kad mokinys seks jo nurodymais. Mokinys atsiduoda dvasinio mokytojo nurodymams, suprasdamas, kad jie yra jo paties dvasiniam labui. Kai toks abipusis pasitikėjimas įsitvirtina, tuomet ir tik tuomet egzistuoja bona-fide dvasinio mokytojo-mokinio ryšys.

Pamatinės mokinio savybės yra pateiktos Bhagavad-gytoje (4.34):

tad viddhi praëipätena

paripraçnena sevayä

upadekñyanti te jïänaà

jïäninas tattva-darçinaù

„Paprasčiausiai bandyk sužinoti tiesą kreipdamasis į dvasinį mokytoją. Nuolankiai klausinėk jo ir tarnauk jam. Save suvokusios sielos gali suteikti tau žinių nes jos regi tiesą.“

Čia Šri Krišna pateikia dvi pagrindines mokinio charakteristikas: paklusnumą ir tarnystės nuotaiką.

Paklusnumas

Paklusnumas yra praktikuojamas atsidavus dvasinio mokytojo nurodymams. Pavyzdžiui, jei dvasinis mokytojas nori, kad mokinys sektų tam tikrais reguliuojančiais principais, mokinys privalo paklusti šiems nurodymams ir griežtai šiais principais sekti.

Mokinys niekuomet neturi didžiuotis savo materialia kvalifikacija: išsilavinimu, kūno grožiu, turtais, aukšta kilme ir t.t. Tokia kvalifikacija nieko bendro neturi su dvasiniu gyvenimu. Faktiškai, ji netgi veikia priešingai, kaip sunki auksinė karūna ant skęstančio žmogaus galvos, kadangi ji gali padidinti mokinio klaidingą išdidumą ir sustabdyti jo dvasinę pažangą. Taigi, mokinys niekuomet neturi rodyti savo materialios kvalifikacijos dvasinio mokytojo akivaizdoje.

Klausinėjant taip pat turi vyrauti paklusnumo nuotaika. Netgi labiausiai išsilavinę mokiniai į dvasinį mokytoją turi kreiptis labai nuolankiai, dėl paprasčiausios priežasties: dvasinis mokytojas yra be galo labiau save suvokęs. Kai Rūpa Gosvamis, savo meto literatūrinis genijus, stojo prieš Čaitanją Mahaprabhu, jis labai sielojosi dėl savo neišmanymo, nes ne tik kiti laikė jį labai išsilavinusiu, bet jis pats iš tikrųjų tikėjo tuo, ką kiti kalbėjo. Čaitanja Mahaprabhu, patenkintas Rūpos Gosvamio nuolankumu, labai smulkiai papasakojo jam apie atsidavimo mokslo detales.

Tarnystės nuotaika

Kai dvasinis mokytojas suteikia kažkokią tarnystę mokiniui, reikia suprasti, jog tai skirta tik mokinio apsivalymui, kad padėtų šiam dvasiniame kelyje. Dvasinis mokytojas niekuomet nepriklauso nuo mokinio pagalbos ar paramos. Jį visuomet globoja Krišna. Tačiau matydamas, kad nuoširdus mokinys trokšta dvasiškai tobulėti, jis maloningai suteikia jam galimybę atlikti vienokią ar kitokią tarnystę pagal šio polinkius.

Knygoje „Bhakti rasamrita sindhu“ Šrila Rūpa Gosvamis paaiškina, kad visa veikla, kurią kontroliuoja išorinė arba materiali energija, suteiks geras ar blogas karmines reakcijas ir suriš gimimų ir mirčių rate. Tačiau veikla, atliekama vadovaujant dvasiniam mokytojui, yra Krišnos vidinės arba dvasinės energijos valdžioje, todėl laikoma tyra atsidavimo tarnyste. Tokiu būdu pagal apibrėžimą atsidavimo tarnystė yra bet kokia veikla, atliekama dvasiniam mokytojui nurodžius.

Smalsumas

Mokino pareiga yra klausinėti dvasinio mokytojo apie dalykus, susijusius su dvasia. Mokinys, kuris neklausinėja dvasinio mokytojo, neatlieka savo mokinio funkcijos. Šventraščiai yra kupini žinių, bet jos turi būti interpretuojamos pagal vietą laiką ir aplinkybes. Atsakydamas į specifinį mokinio klausimą, dvasinis mokytojas pritaiko šiuos šventraščių teiginius taip, kad jie geriausiai atitiktų aplinkybes. Tokiu būdu klausimai yra visų nurodymų pagrindas, šie nurodymai yra paklusnumo pagrindas, o paklusnumas yra dvasinės pažangos pagrindas.

Dvasinis mokytojas vadovauja mokiniui, kad šis taptų kompetentingas dvasiniuose reikaluose. Mokinys šlovina dvasinį mokytoją taip: „Aš gimiau tamsiausiame neišmanyme, bet mano dvasinis mokytojas, pašvietęs žinojimo žiburiu, atmerkė mano akis.“ Taigi, dvasinis mokytojas atveria mokinio akis, bet netampa mokinio akimis. Mokinio priklausomybė nuo dvasinio mokytojo pasireiškia poreikiu gauti nurodymus ir pamokymus, o ne sprendimus, ypač kalbant apie materialias problemas, kurios neturi tiesioginio poveikio dvasiniam gyvenimui.

Tikėjimas

Mokinys turi turėti nepalaužiamą tikėjimą dvasiniu mokytoju, o jo nurodymus padaryti savo gyvenimo esme. Švetašvatara Upanišada (6.38) sako:

yasya deve parä bhaktir

yathä deve tathä gurau

tasyaite kathitä hy arthäù

prakäçante mahätmanaù

Tik toms didžioms sieloms, kurios turi nepalaužiamą tikėjimą Viešpačiu, o taip pat dvasiniu mokytoju, visa Vedų žinojimo esmė atsiskleidžia automatiškai.

Tikėjimas, aprašomas čia, nėra vien tik intelekto pritarimas kažkokiems teologiniams dalykams. Mokinys turi visiškai atsiduoti dvasiniam mokytojui kaip tarnas ir mokytojo nurodymus priimti kaip savo gyvenimo misiją. Transcendentinės žinios apie Dievą niekuomet neatsiveria spekuliatyviam ar pasaulietiniam mąstymui. Jos regimos tik tikėjimo ir atsidavimo akims. Žinoma, tai nereiškia, kad mokinys atsisako savo sugebėjimo mąstyti. Priešingai, šventraščiai sako, kad visi dalykai turi būti pripažįstami tik po to, kai juos nepriklausomai patvirtina guru-sadhu-šastra, tai yra guru, save suvokusios sielos ir šventraščiai. Tačiau, kai tik mokinys priima nurodymus, vietos abejonėms ir svyravimams nebėra.

Dėkingumas

Dvasinis mokytojas elgiasi kaip mokinio gelbėtojas. Jis vienintelis gali suteikti Vedines žinias ir tokiu būdu vesti mokinį link išsivadavimo. Todėl mokinys skolingas savo dvasiniam mokytojui, ištraukusiam jį iš neišmanymo ir palaiminusio amžinybės, žinojimo bei palaimos tobulumu. Mokinys niekuomet negalės atsilyginti ir netgi bandyti atlyginti savo skolą. Tačiau svarbu, kad jis pripažintų šią skolą, bandydamas tarnauti savo mokytojui pagal išgales. Įžeidimai dvasinio mokytojo lotosinėms pėdoms yra baisesni už vaišnava aparaddhą ir gali visiškai sunaikinti dvasinį gyvenimą. Net jei dvasinis mokytojas neįsižeis, Krišna nepakes įžeidimų Jo atsidavusiems tarnams ir be abejonių įžeidėją nubaus. Tokiu būdu visi santykiai su dvasiniu mokytoju turi būti labai branginami, suvokiant, kad ant kortos statomas dvasinis gyvenimas.

Išvada

Ryšys tarp mokinio ir jo dvasinio mokytojo yra transcendentiškai saldus ir malonus. Jis susijęs su abipuse meile ir tarnyste. Mokinys tarnauja dvasiniam mokytojui, atlikdamas nuolankią tarnystę, sekdamas nurodymais, o mokytojas savo ruožtu nuolankiai atlieka pareigas kaip Aukščiausiojo ir savo dvasinio mokytojo tarnas. Dvasinis mokytojas yra galutinis mokinio geradaris, nes jis išvaduoja šį iš materialaus neišmanymo. Tai turi būti nuoširdaus mokinio pastovios meditacijos objektas.

 

Prabhupada sako, kad jei mokytojas yra protingas ir kvalifikuotas, o mokinys kvailas ir apsileidęs, tai iš tokios jungties nieko gero nebus. Geriausia, kai mokytojas yra Krišną pažinusi asmenybė, o mokinys taip pat pasižymi tinkamomis savybėmis.

Mokinio savybės šventraščiuose

Apibendrintos savybės:

1. Mokinys turi klausti ir klausytis iš dvasinio mokytojo.

2. Mokinys turi griežtai sekti dvasinio mokytojo nurodymais. Mokinys amžinai bendrauja su savo dvasiniu mokytoju sekdamas jo vani- nurodymais.

3. Mokinys turi tarnauti dvasiniam mokytojui

4. Mokinys turi patenkinti ir pamaloninti dvasinį mokytoją.

5. Mokinys turi tikėti dvasiniu mokytoju.

6. Mokinys turi būti paklusnu ir nuolankus.

7. Mokinys turi gerbti dvasinį mokytoją kaip Aukščiausiojo pasireiškimą ar patį Dievą.

8. Mokiniai grihasthos (šeimos žmonės) reguliuoja lytinį gyvenimą sutinkamai su dvasinio mokytojo nurodymais.

9. Mokinio elgesys su savo Dievo broliais.

10. Mokinys turi gerbti savo dvasinio mokytojo Dievo brolius.

11. Tinkamas elgesys tarp mokinio ir jaunos dvasinio mokytojo žmonos.

12. Mokinys daro pažangą Krišnos Sąmonėje tik dvasinio mokytojo malonės ir palaiminimų dėka.

13. Mokinys turi vengti įžeidimų savo dvasiniam mokytojui.

Hari bhakti vilasa išskiria šias mokinio savybes:

  1. Jis turi būti teisingas.
  2. Jis turi būti mandagus ir malonus.
  3. Jis turi būti malonios išvaizdos.
  4. Jo elgesys turi būti be trūkumų
  5. Jis turi būti intelektualus.
  6. Jis turi valdyti savo jusles.
  7. Jis turi rodyti tinkamą pagarbą vyresniems, inicijuotiems vaišnavams ir Viešpačiui.
  8. Jis turi laikytis tylos, kalbant apie materialius dalykus.
  9. Jis neturi potraukio nuodėmingai veiklai.

10.  Jis turi norėti pažinti Absoliučią tiesą.

11.  Jis turi būti atsidavęs savo guru lotosinėms pėdoms.

12.  Jis turi būti dieną ir naktį pasinėręs į tarnystę Viešpačiui savo kūnu, protu ir žodžiais.

13.  Jis turi sugebėti laikytis įžadų, duotų savo dvasiniam mokytojui.

Hari bhakti vilasa išvardija, ko neturėtų daryti mokinys:

  1. Jis neturi būti tingus, purvinas ar ligotas.
  2. Jis neturi visuomet sielvartauti.
  3. Jis neturi būti visuomet pasipūtęs, išdidus ar geismingas.
  4. Jis neturi būti užvaldytas materialių troškimų.
  5. Jis neturi demonstruoti pasimėgavimo dvasios.
  6. Jis neturi būti šykštus, pavydus, piktas ar blogas.
  7. Jis neturi teikti skausmo kitiems ar būti prisirišęs prie žiaurios veiklos.
  8. Jis neturi naudoti vulgarių ar šiurkščių žodžių.
  9. Jis neturi užsiimti neleistinais lytiniais santykiais.

10.  Jis neturi pastoviai kritikuoti kitus.

11.  Jis turi užsidirbti pragyvenimui teisingais metodais.

12.  Jis neturi didžiuotis materialiu išsilavinimu.

13.  Jis neturi būti neišmanėlis.

14.  Jis neturi pasinerti į kitas filosofijas.

15.  Jis neturi būti linkęs į persivalgymą.

16.  Jis neturi užsiimti nuodėminga veikla, kaip mėsos valgymas, svaigalai, azartiniai žaidimai ir palaidas seksas.

Net jei žmogus neturi visų čia išvardintų savybių, bet yra atsidavęs savo dvasiniam mokytojui ir Viešpačiui, jis gali atlikdamas atsidavimo tarnystę laikui bėgant apsivalyti ir tapti tinkamu kandidatu iniciacijai.

6 kategorijos blogų mokinių

Šrila Bhaktivedanta Vamana Gosvami (Šrilos Bhaktisiddhanos Sarasvati Thakuros mokinys) cituodavo vieną posmą iš šastrų, kuriame sakoma, kad yra šešių kategorijų blogi mokiniai:

  1. ali – reiškia bitė. Guru paprašo jį nueiti į turgų ir nupirkti produktų Dievybėms. Jis išeina į turgų ir apvaikščiojęs visus savo draugus ir su visais išsikalbėjęs grįžta nieko nepešęs, nes turgus jau uždarytas. Kaip bitė, kuri skraido nuo žiedo prie žiedo, bet nei iš vieno nepaima medaus, šis mokinys, taip užsiėmęs pokalbiais, kad neturi laiko įvykdyti mokytojo nurodymų.
  2. banah – reiškia strėlė. Mokytojas sako mokiniui: „nueik į turgų“, o šis atsakęs: „gerai Gurudeva“, iš karto išlekia. Tik atsidūręs turguje jis suvokia, kad nežino, ko čia atbėgo. Tai mokinys, kuris kaip strėlė, kupinas entuziazmo puola vykdyti dvasinio mokytojo nurodymus, taip ir nesupratęs mokytojo širdies, jo norų. Jis suspėjo išgirsti mokytojo nurodymus apie Varnašramą dharmą ir galvoja, kad tai viskas, ką jis turi daryti ir kad tai yra šuddha-bhakti – tyra atsidavimo tarnystė. Strėlė turi dar vieną savybę – ji iššauna ir niekuomet negrįžta atgal. Tokie mokiniai, kurie nesuprato savo guru jie taip pat nebegrįžta pas guru. Jie įkuria savo sampradajas ir patys tampa mokytojais.
  3. Baka – reiškia gervė. Gervė stovi labai ramiai vandenyje ant vienos kojos ir medituoja. Baka yra kaip Bakasūra – veidmainystės įsikūnijimas. Toks mokinys yra kaip sadhū, kaip šventasis ar jogas, stovintis ant vienos kojos ir medituojantis. Jis galvoja: „O, visi gali pamatyti, koks aš ramus ir susitelkęs.“ Bet gervė nėra rami ar susitelkusi. Viduje ji galvoja: „Aš čia stoviu ramiai ant vienos kojos ir žuvys nežino, kad aš čia. Kai jos atplauks, aš turėsiu ką valgyti.“ Taip ir tokie mokiniai, jie kartoja mantras, medituoja, o viduje turi daugybę materialių troškimų: kūno malonumams, šlovei ir pagarbai.
  4. prošita prešika – reiškia delegavimas. Kai dvasinis mokytojas duoda nurodymą mokiniui nueiti į turgų, šis pradeda dairytis aplinkui, kol pamatęs kitą bhaktą ir pagalvojęs: „Aš esu vyresnis bhaktas, aš atėjau į Krišnos sąmonę anksčiau“, liepia šiam nueiti į turgų, nes taip liepė Gurudeva. Šis savo ruožtu vėl ieško, kam deleguoti užduotį. Taip galiausiai mokytojo nurodymas niekuomet neįvykdomas.
  5. kim ekaki – reiškia „aš vienas?“. Gavęs mokytojo nurodymą jis iš karto klausia: „Ką, aš vienas pats? Man reikia žmonių, man reikia pagalbininkų. Čia tiek daug darbo, kad aš vienas nesusitvarkysiu.“ Jis galvoja, kad tam, kad įvykdytų Guru nurodymą, jam reikia tiek daug dalykų: pinigų, žmonių, mašinų, kompiuterių, etc. Jis netiki dvasinio mokytojo nurodymais. Jis negali parodyti trupučio ryžto ir iniciatyvos. Jis netiki, kad „jei aš paprasčiausiai bandysiu pasitarnauti savo Gurudevai, mano pastangos bus sėkmingos.“
  6. džjotiša – reiškia astrologas. Jis visuomet galvoja apie ateitį. Mokytojas liepė jam nueiti į turgų, o jis pradeda klausinėti: „O jei turgus bus uždarytas? O jei man pritrūks pinigų? O jei ten nebus šitų produktų?“ Jis bijo ateities ir visuomet spekuliuoja: „O jei bus taip? O jei bus kitaip?“

Šie šeši blogų mokinių tipai pateikiami ne tam, kad mes žiūrėtumėm į kitus ir sakytumėm: „Štai, jis toksai“, o tam, kad pažvelgę į savo širdį matytumėm, kas negerai yra pas mus, ne pas kitus.

PRIEDAS

Hari Bhakti Vilāsoje, posme 2.147, Šrila Sanatana Gosvamis cituoja “Sammohana-tantrą”:

gopayed devatäm iñöäà gopayed gurum ätmanaù
gopayec ca nijaà mantraà gopayen nija-mälikäm

“Mokinys turi slėpti slėpti savo išta deva, jis turi slėpti savo guru, jis turi slėpti savo mantrą ir jis turi slėpti savo džapa malą.”

Išmintingi žmonės vertingus dalykus laiko saugioje vietoje. Panašiai ir protingas sādhaka nereklamuoja savo guru ir nesiskelbia esą savo guru mokiniais. Laikydami save labai žemai puolusiais ir netinkamais būti laikomi mokiniu nuodširdūs bhaktai nenori reklamuotis, kas yra jų guru. Šrila Krišnadasa Kaviradža Gosvamis iliustruoja tokio mokinio nuotaiką:

jagäi mädhäi haite muïi se päpiñöha
puréñera kéöa haite muïi se laghiñöha

Aš esu nuodėmingesnis nei Džagajus ir Madhajus ir netgi žemesnis už kirminą išmatose. (Cc. ädi 5.205)

Panšiai teigia ir Thakura Bhaktivinoda:

garhita äcäre, rahiläma maji’,
nä karinu sädhu-saìga
laye sädhu-veça, äne upadeçi,
e baòa mäyära raìga

Pasinėręs į nuodėmingą veiklą aš niekuomet nebendravau su sadhu. Dabar aš užsivilkau sadhu drabužius ir atlieku kitų mokytojo vaidmenį. Tai didelis Majos pokštas. (Çaraëägati 7.3). Nors Thakur Bhaktivinode labai daug bendravo su išaukštintais vaišnavais, tarp jų su savo šikša guru Džagannath Das Babadži Maharadža, jis neskelbia to. Vietoj to jis laiko, kad nä karinu sädhu-saìga — “Aš niekuomet nebendravau su sadhu”.

Esminis principas būnant mokiniu yra sekti guru nurodymais. Šrila Krišnadasa Kaviradža Gosvamis aprašo:

äcäryera mata yei, sei mata sära
täìra äjïä laìghi’ cale, sei ta’ asära

Dvasinio mokytojo nurodymas yra aktyvusis principas dvasiniame gyvenime. Kiekvienas, kuris nepaklūsta dvasinio mokytojo nurodymui, tuoj pat tampa bevertis. (Cc. ädi 12.10).

Panšiai teigiama Raghu-vaàçoje:

sa çuçruvän mätari bhärgaveëa
pitur niyogät prahåtaà dviñad-vat
pratyagåhéd agraja-çäsanaà tad
äjïä gurüëäà hy avicäraëéyä

Palieptas savo tėvo Parašurama nužudė savo motiną, Renuką, tarsi ji būtų priešas. Kai Lakšmanas, jaunesnysis Viešpaties Ramačandros brolis išgirdo tai, jis tuoj pat puolė tarnauti savo vyresniajam broliui ir priėmė Jo nurodymus. Dvasinio mokytojo nurodymus reikia priimti be svarstymų. (posmas 14.46, cituojamas CC. madhja 10.145)

Šrila Thakura Bhaktivinoda aprašo, kad yra du mokinių tipai: antarmukha-śişya ir bahirmukha-śişya. Antarmukha reiškia žvelgiantis vidujai. Šis žodis nurodo į tą, kuris yra introspektyvus. Bahirmukha pažodžiui reiškia žvelgiantis į išorę, ir nurodo į tą, kuris pasinėręs į išoriškus dalykus.

Antarmukha śişya trokšta suteikti malonumą savo guru. Jis susitelkęs į savo guru nurodymus. Antramukha śişyos praktikuoja gopayed gurum  ätmanaù. Jie laiko savo guru ir santykius su juo slaptingais. Antarmukha śişya nesuinteresuotas reklamuoti save kaip savo guru mokinį, tačiau labiau linkęs sekti savo guru nurodymais. Jis medituoja kaip suprasti, kas suteiktu jo guru džiaugsmą. antarmukha-çiñya yra anartha-mukta-avasthä, jis išsilaisvinęs nuo visų anarthų. Jo požiūris į guru vadinamas sevya-darçana. Jis mato, kad guru reikia tarnauti ir patenkinti. Bahirmukha-çiñyas yra mokiniai, kurie praktikuoja priešingai nei gopayed gurum ätmanaù. Jie visuomet labai reklamuoja savo guru ir patys vaidina didelius arba labai artimus jo mokinius. Toks mokinys dar vadinamas guru-giri, arba tas, kuris daro biznį iš savo mokytojo arba savo santykių su juo. Jie negalvoja apie vidines mokytojo intencijas. Šrila Bhaktivinoda Thakura aprašo tokius išoriškus žmones kaip dharmadvadžī – tas kuris mosuoja religijos vėliava, turėdamas omeny tuos, kurie sukuria apgaulingą religingumo vaizdą. Sekdami logika ätmavan manyate jagat (visi galvoja kaip aš) bahirmukha śişyos mano, kad jų guru galvoja taip kaip jie.

Kadangi juos pačius motyvuoja šlovės ir liaupsinimo troškimai, jie galvoja, kad jų guru nori tų pačių dalykų. bahirmukha-çiñyas yra anartha-yukta-avasthä, jie turi savo širdyje anarthas – materialius troškimus. Dėl šių anarthų jie vertina guru tik pagal savo pačių malonumus. Toks požiūris vadinamas bhogya-darçana. Jie galvoja, kad didelis atsidavimo šou padarys įspūdį jų guru, leis labiau prie jo priartėti. Jų idėja apie guru-bhakti tai skelbti visam pasauliui: “ämär guru jagad-guru” – “Mano guru geriausias, arba vienintelis, o visi kiti guru yra žemesni.” Jie galvoja, kad toks paviešinimas suteiks malonumo jų guru. Ignoruodami arba sumenkindami guru nurodymus apie Krišnos garbinimą, bahirmukha-śişyos labiau pabrėžia savo dvasinio mokytojo garbinimą. Visų didžiųjų pasaulio religijų istorijoje pastebime, kad pasekėjai labiau linkę garbinti savo guru ar pranašą arba įkūrėją, nei sekti šio pranašo nurodymais garbinti Dievą (kuris jiems neregimas ir nežinomas). Šrila Prabhupada kalbėjo apie tai vieno rytinio pasivaikščiojimo metu Bombėjuje 1974 m. Kovo 29 d., kai keletas atsidavusiųjų paminėjo jam, jog Svami Narajanos pasekėjai vietoj Krišnos vardo kartoja savo guru vardą:

Atsidavęs: Anglijoje jie kartoja “Svami Narajan”, ne “Krišna”.

Prabhupada: Tik pažiūrėkit.

Indas (1): Ne, jie taip pat krišna-bhaktai.

Atsidavęs: Kaip jie gali būti, jei jie kartoja Svami Narajanos varda?

Indas (1) Jie iš tikrųjų dirba Krišnai ir tik jam ir jie...

Prabhupada: Ne, ne. Krišna rekomenduoja šastroje, harer näma, harer näma, harer nämaiva kevalam. Taigi, kodėl jie tuomet kartoja “Svami Narajan”? ... Bhagavad-gītoje taip pat pasakyta, satataà kértayanto mäm – Krišna. Kodėl kažkas turi kartoti kitus vardus? Krišna sako, satataà kértayanto mäm. Harė Krišna. Nei jokie kiti vardai. Bet jie kartoja “Svami Narajan”. Jie sako, kad Svami Narajan yra geriau už Krišną. Kas tai per pamokslavimas?... Tai yra nesąmonė. Žmonės nueis į šventyklą ir šventikas pasakys, kad reikia kartoti Svami Narajanos vardą...

Indas (2): Svami yra jų guru, o Narajana yra Dievas, taigi abu Prabhupada ir Krišna, Prabhupada ir Krišna, Prabhupada Krišna...

Prabhupada: Tačiau tai nereiškia, kad jie turi taip kartoti. Lygiai taip pat ir mes nemokome savo mokinių kartoti mano vardą, “Bhaktivedanta Svami, Bhaktivedanta Svami.” Ne. Jie kartoja Harė Krišna. hari-tvena samasta-çästrair uktaù – “guru yra gerbiamas taip pat kaip ir Krišna”, tačiau tai nereiškia, kad aš turiu mokyti juos kartoti mano vardą, “Bhaktivedanta Svami, Bhaktivedanta Svami, Bhaktivedanta Svami.” Kas tai yra? Mes mokome: “Kartokite Harė Krišna.” Harer näma, harer näma...

Nors antarmukha-śişyos, kurie seka mokytojo nurodymais, gauna visus savo guru palaiminimus, bahirmukha-śişyos negauna tinkamo rezultato. Ryšium su tuo Džagadananda Pandita rašė:

gorära ämi gorära ämi mukhe balile nä cale
torära äcära gorära vicära laile phala phale

Nepakanka vien tik vėl ir vėl reklamuotis esant Mahaprabhu atsidavusiu ir sakyti: “Aš esu Gauros! Aš esu Gauros!” Labiau suprantama, kad tie, kurie seka praktika, kurios mokė Mahaprabhu, gauna Viešpaties pasekėjo rezultatus. (Prema-vivarta 8.6)

Kartais mes matome, kad bona fide dvasiniai mokytojai leidžia reklamuoti juos pamokslavimo dėlei. Tačiau tai yra daroma kaip tarnystė Čaitanjai Mahaprabhu. Tokios asmenybės neturi materialaus troškimo įgyti prestižo iš savo mokinių. Dakşinā – dovana, kurios guru nori iš mokinio yra jïäna-sandeçaù — nuoširdus dvasinių žinių siekimas (Bhäg. 11.19.39). Kaip idealus guru Šri Čaitanja Mahāprabhu mokė mus, kaip patenkinti savo dvasinį mokytoją. Mahaprabhu nurodė savo pasekėjams:

yadi ämä prati sneha thäke sabäkära
tabe kåñëa-vyatirikta nä gäibe ära

Jei jūs iš tiesų mane mylite, jūs turite mylėti mano nurodymus: Negalvokite apie nieką, išskyrus Krišną. Netarkit jokio kito vardo, tik Krišna. (Caitanya Bhägavat madhya 8.27)

Suprasdamas, kad jo dvasinis mokytojas yra visuomet su Krišna, antarmukha-çiñya žino, kad kartodanas Krišnos vardą, jis priartės prie savo guru. Vämana-kalpoje Viešpats Brahma paaiškina:

yo mantraù sa guruù säkñäd yo guruù sa hariù svayam

Mokinys turi suprasti, kad mantra, kurią jis gavo iš savo guru yra tapati su guru, ir kad guru yra tapatus Viešpačiui Hari. (Cituojama iš Šrila Dživa Gosvamio Bhakti Sandarbhos, anuccheda 237.8)

Šrila Rūpa Gosvami aprašė:

atha guroù çré-pada-dvandva-bhaktim

Šventas vardas suteikia atsidavimą guru.  (Padyävalé posmas 24)

Istoriškai, sādhu samāja, šventųjų vaišnavų bendrija niekuomet nebuvo sužavėta tik išoriniais atsidavimo spektakliais. Tačiau jie yra sujaudinti, kai regi tikrą vaišnavo nuolankumą ir kitas geras savybes, kurios apsireiškia pas bhaktą, pasišventusį guru nurodymams ir bhadžanui, kurį davė guru (guru nişthā). Taigi, introspektyvus atsidavęs linkęs laikyti savo guru slaptai ir šlovinti jį, rodant pavyzdinį elgesį. Kai kuriems atsidavusiems yra lengviau išsisukti nuo realybės ir nepastebėti savo asmeninės pažangos trūkumo reklamuojant savo guru. Jie nori pagarbos ir jie mano, kad yra lengviau jos sulaukti skelbiant save kaip didžios asmenybės mokinį, nei patiems išsiugdant vaišnavo sąvybes. Tačiau tokios rūšies apgaulingas mąstymas nepatrauks šventu asmenybių dėmesio. Jiems nedaro įspūdžio iš ko mes gavome iniciaciją arba nurodymus. Verčiau jie nori matyti, koks yra mūsų pačių suvokimo lygis. Kadangi neofitai bhaktai pagarbą parodytą jiems prilygina pagarbai parodytai jų guru, kai juos kas bara, ar jie nesusilaukia pagarbos ir pripažinimo, kokio tikėjosi, jie kaltina bhaktus: “Tu įžeidei mano guru!” Tokiu būdu Kali, šio vaidų ir apgavystės amžiaus personifikacija, gali įžengti į Čaitanjos Mahaprabhu judėjimą ir sukelti nesantarvę, atitraukti juos nuo tikrojo užsiėmimo: kartoti ir skleisti šventus vardus.

Taigi Šrilos Sanatanos Gosvamio nurodymas gopayed gurum ätmanaù – “mokinys turi slėpti savo guru” – pataria atsidavusiems įsigilinti į savo ryšį su guru, pagrindžiant šį ryšį nurodymais apie tarnystę ir bhadžaną, kurį jiems suteikė jų guru.

KLAUSIMAI

  1. Pacituokite posmo iš Bhagavad-gytos (4.34) apie mokinio savybes laisvą vertimą.
  2. Kokias mokinio savybes dvasinio mokytojo atžvilgiu vertėtų labiausiai išskirti?
  3. Kaip manote, ar turite pakankamai savybių būti geru mokiniu?
  4. Kas jums labiausiai trukdo būti geru mokiniu? Ar galima šias kliūtis pašalinti?